Carlo Collodis ir jo nemirtingas Pinokis
Carlo Collodis ir jo nemirtingas Pinokis
Carlo Collodis, tikroji pavardė Lorenzinis, gimė Florencijoje 1826 metų lapkričio 24 dieną ir mirė 1890 metų spalio 26 dieną. Nors gimė virėjo ir tarnaitės šeimoje, jis pasirinko kitokį kelią. Sulaukęs šešiolikos įstojo į seminariją, tačiau metė mokslus ir pradėjo žurnalisto karjerą. Redagavo laikraščius, domėjosi politika, leido politinio pobūdžio knygeles ir rašė dramas. 1853 m. įkūrė satyrinį politinį žurnalą „Il Lampione“ (Gatvės žibintas), o 1860 m. išleido politinio pobūdžio knygutę, kurioje pirmą kartą pasirašė Collodžio slapyvardžiu.
1881 m. vasarą savaitinio leidinio vaikams „Giornale per i Bambini“ (Laikraštis vaikams) redaktoriai paprašė C. Collodžio parašyti pasakojimų seriją. Taip prasidėjo „Marionetės istorija“ (Storia di un Burattino), kuri vėliau tapo pasaulinio garso knyga „Pinokio nuotykiai“.
Norėdamas kuo greičiau užbaigti istorijų seriją, 1883 m. 15-oje dalyje C. Collodis tiesiog pakorė Pinokį ant didžiojo ąžuolo ir pridėjo užrašą „pabaiga“. Tačiau toks jo žingsnis sulaukė didelės tėvų ir jaunųjų skaitytojų, kurie jau buvo pamilę Pinokį, protestų audros. Nepaisant to, ne visi buvo sužavėti autoritetų nepaisančio Pinokio charakteriu - kai kurie bažnyčios atstovai bijojo, kad jis paskatins maištą tarp vaikų ir paauglių. Tačiau šie nuogąstavimai vargu ar turi pagrindo, mat „Pinokio nuotykiai“ buvo ir tebėra XIX a. didaktizmo grynuolis. Veikėjas ne tik auga, bet ir nuolat atgailauja, graužiasi, o autorius bei kiti veikėjai tiesmukai pamokslauja: „Vargas tiems vaikams, kurie šiaušiasi prieš tėvus ir dėl aikščių palieka gimtuosius namus. Nepatirs jie džiaugsmo šiame pasaulyje, o anksčiau ar vėliau karčiai nusivils“.
Šioje knygoje susipina įvairių žanrų stilistika: commedia dell’arte, auklėjimo romanas, nuotykių literatūra, pasakėčia, liaudies pasaka. Aptinkami net Barono Miunhauzeno atšvaitai, bet labiausiai „Pinokio nuotykiai“ siejami su auklėjimo romano tradicija. Kai kurios moralinės pamokos į Pinokį atėjo iš Toskanos pasakų tradicijos: būti nepaklusniam neapsimoka, meluoti neprotinga, o tėvus gerbiantys ir jais besirūpinantys vaikai bus apdovanoti.
„Pinokio nuotykiuose“ gausu veiksmo, kartais net tiek, kad, pasak kai kurių kritikų, pametamas veiksmo tęstinumas ir vientisa siužetinė linija. Tačiau veiksmas ir gausybė nuotykių buvo labai palankus derinys filmų kūrėjams. Galima suskaičiuoti ne mažiau kaip 14 šio kūrinio ekranizacijų, viena žymiausių - Walto Disney’aus 1940 metais pasirodęs animacinis filmas. Dėl ekranizacijų verta kalbėti, nes filmai formavo skaitytojų ir žiūrovų supratimą apie kūrinio atmosferą. Pavyzdžiui, W. Disney’aus filmas gerokai skiriasi nuo knygos - knyga, nors ir skirta vaikams, yra gerokai tamsesnė, o Pinokis joje atrodo savanaudiškesnis ir agresyvesnis. Tačiau knygoje yra daugiau humoristinio, net ironiško polėkio, kurio, deja, neliko W. Disney’aus filme.
Prie originaliosios, tamsiosios Carlo Collodžio stilistikos 2019 metais grįžo režisierius Matteo Garronė, nusprendęs likti ištikimas tamsesnei ir šiurkštesnei C. Collodžio istorijai, nesinaudodamas „Disney“ klasikos blizgesiu.
Į anglų kalbą „Pinokio nuotykiai“ pirmą kartą išversti 1892 m., praėjus dvejiems metams po C. Collodžio mirties. Lietuvoje ši knyga pirmąsyk išleista 1926 m. (iš prancūzų k. vertė Viktoras Kamantauskas), vėliau 1965, 1973 ir 1994 m. (iš lenkų k. vertė Aldona Liobytė). Nuo 2002 metų galima džiaugtis vertimu iš italų kalbos (vertė Audrius Musteikis).
2018 m. buvo preliminariai paskaičiuota, kad ši knyga išversta į daugiau nei 300 kalbų - ji laikoma verčiamiausia nereligine knyga istorijoje, taip pat viena labiausiai parduodamų knygų pasaulyje - jos parduota virš 80 milijonų. Nepaisant stulbinančios sėkmės, Carlas Collodis iš to gavo mažai naudos, nes tuo metu Italijoje dar nebuvo jokių autoriaus teises saugančių įstatymų. Su bloga autorių teisių apsauga (arba tiksliau - jų nepaisymu) susijęs ir faktas, kad kai kuriems Lietuvos skaitytojams Pinokio siužetas žinomesnis iš rusų rašytojo Aleksejaus Tolstojaus knygos „Auksinis raktelis arba Buratino nuotykiai“, kuri pasirodė 53 metais vėliau už itališkąjį originalą.
Kitos Carlo Collodžio knygos
Nors kalbant apie C. Collodį dažniausiai turima omenyje tik „Pinokio nuotykiai“, reikia nepamiršti, kad lietuviškai išleista ir dar viena autoriaus knyga - „Rožinio beždžioniuko Pipi nuotykiai“ (2019 m.). Jos atsiradimas susijęs su „Pinokio nuotykiais“ - paakintas medinuko sėkmės ir skaitytojų pageidavimų, rašytojas, vis dėlto, kad ir labai nenoromis, ėmėsi rašyti naują knygą - šį kartą apie išdykusį rožinį beždžioniuką. Nors vaiko bruožų suteikimas gyvūnėliui labai panašus į tai, kaip buvo atgaivinta medinė lėlė, svarbi kitokia šios istorijos pabaiga. Tai nauji nuotykiai ir kai kurie veikėjai perkelti iš prieš tai parašytos knygos - tarsi Pinokio tęsinys, paaiškinimas, atsakymas į klausimus, kurie galėjo suktis skaitytojų galvose po laimingos „Pinokio“ pabaigos.
Carlo Collodi: The Man Who Created Pinocchio
1890 metais, neilgai pasidžiaugęs pasauline šlove, kurią jam atnešė kūriniai vaikams, Carlas Collodis mirė. Buvo palaidotas Florencijoje. Jo kapą galima aplankyti kapinėse prie Šv. Petro bažnyčios. O Pinokis toliau keliauja per pasaulį: atgyja filmuose, spektakliuose, meno kūriniuose ir skaitytojų vaizduotėje. Vieni naudoja C. Collodžio tekstus kaip pamokymus ir pagrasinimus, kiti - kaip medžiagą (ne)eiliniam filmui. Treti atranda filosofo Jeano Jacqueso Rousseau idėjas, gausybę archetipinės, mitinės, religinės simbolikos, įvairių literatūrinių bei teatrinių aliuzijų. Tačiau galima tiesiog pasimėgauti abiejų knygų istorijomis, veiksmu, kalbos šmaikštumu ir situacijų vizualumu.
Lietuviški „Pinokio nuotykių“ leidimai
- Pinokio nuotykiai / iš prancūzų k. vertė Viktoras Kamantauskas. - Kaunas: „Švyturio“ bendrovės leidinys, 1926. - 192 p. - (Jaunimo biblioteka; Nr. 39).
- Pinokis: medinuko nuotykiai / iš lenkų k. vertė Aldona Liobytė. - Vilnius: Vaga, 1965.
- Pinokis / iš lenkų k. vertė Aldona Liobytė; iliustravo Marajas. - Vilnius: Vaga, 1973.
- Pinokis / iš lenkų k. vertė Aldona Liobytė; iliustravo Marajas. - Vilnius: Victoria, 1994.
- Pinokio nuotykiai: medinuko istorija: apysaka-pasaka / iš italų k. vertė Audrius Musteikis; dailininkas Kęstutis Kasparavičius. - Vilnius: Tyto alba, 2002.
- Pinokio nuotykiai: medinuko istorija: apysaka-pasaka / iš italų k. vertė Audrius Musteikis; dailininkas Kęstutis Kasparavičius. - 2-asis patais. leid. - Vilnius: Nieko rimto, 2014.
- Pinokio nuotykiai: medinuko istorija / iliustravo Robert Ingpen; iš italų k. vertė Audrius Musteikis. - Vilnius: Nieko rimto, 2018. - 204 p.
- Rožinio beždžioniuko Pipi nuotykiai / tekstą papildė Alessandro Gallenzi; iliustravo Marta Szudyga; iš anglų k. vertė Laura Ivoškienė. - Vilnius: Nieko rimto, 2019.