Vilniaus Arkikatedra - tai ne tik didingas architektūros paminklas, bet ir gyvas organizmas, nuolat besikeičiantis ir prisitaikantis prie istorinių aplinkybių. Kunigas Saulius Bužauskas taikliai pastebi, kad Arkikatedra savo gyvenimu primena žmogų: ji gimsta, auga, sensta, patiria sužeidimus, gyja, keliasi, liūdi ir džiaugiasi. Šiame straipsnyje panagrinėsime Vilniaus Arkikatedros vaikų choro istoriją, jo tradicijas ir reikšmę kultūriniame šalies gyvenime, ypatingą dėmesį skirdami atkūrimo ir atšventinimo laikotarpiui.

Arkikatedros grąžinimas tikintiesiems

Sovietmečiu, 1948 m., buvo paskelbtas bažnyčių, jų inventoriaus ir visų Bažnyčios žinioje esamų pastatų nacionalizavimas, pagal kurį tikinčiųjų pastatytos bažnyčios tapo valstybės nuosavybe. Tikintieji, norintys naudotis bažnyčia, turėjo sudaryti religines bendruomenes iš dvidešimties asmenų, taip vadinamus dvidešimtukus, kuriuos valdžia, savo sprendimu, įregistruodavo arba ne. Tik įregistruota bendruomenė galėjo sudaryti sutartį su valdžios atstovais ir išsinuomoti bažnyčią.

Apie tai, kad Vilniaus arkikatedra vėl bus atvira tikintiesiems, paskelbta 1988 metų spalio 22 dieną per „Sąjūdžio“ suvažiavimą. Jau kitą rytą Lietuvos vyskupai ir kardinolas Vincentas Sladkevičius aukojo šv. Mišias prie grąžintos Katedros durų. Tačiau vyskupai nesutiko įžengti į Katedrą vienai valandai. „Švęsime Katedroje pamaldas tada, kai ją atsiimsime ir pašventinsime. Kitą rytą septintą valandą penkiolika minučių šv. Mišios bus prie uždarytų Katedros durų. Pamaldoms vadovaus Jo Eminencija kardinolas Vincentas Sladkevičius.“

Šventovėje vyko restauravimo darbai, atstatytas altorius, sakykla, vyskupo sostas. 1989 m. vasario 5 d. po 40 metų trukusio neteisėto atėmimo Lietuvos tikintieji iškilmingai sugrįžo į su lietuvio dvasia nedalomai suaugusią Tautos šventovę - Vilniaus Katedrą.

Pasirengimas atšventinimo iškilmėms

Vasario 3 d. visoje Vilniaus arkivyskupijoje buvo paskelbta kaip pasninko ir atgailos diena. Iškilmių dieną nuo ankstyvo ryto miestas svetingai sutiko džiaugsmingai nusiteikusius maldininkus. Nors kelis mėnesius Katedra buvo rekonstruojama, iki iškilmių spėta ne viskas. Arkikatedros vidus švietė atnaujintu altoriumi, bet nemažai koplyčių tebebuvo uždarytos - nesuremontuotos ir be grindų. Grindys dar nepilnai sudėtos ir vienoje iš šoninių navų. Katedrai trūko liturginių indų ir rūbų. Tačiau materialiniai trūkumai nemažino šventės džiaugsmo.

Iškilmių pradžios nekantriai laukiančius maldininkus pasveikino kun. Vaclovas Aliulis: "(…) Katedra - mūsų tautos istorijos barometras. Kai šviesu krašte, šviesu ir Katedroje; kai tamsu krašte - tamsu Katedroje. Istorijos bėgyje ji buvo dažnai nuniokojama, bet visada, kai tik atsikurdavo kraštas, atsikurdavo ir Katedra. Pradėsime brangias iškilmes. Šiandien atsinaujinimo metai išgyvena vieną iš savo šventų viršūnių - sugrįžtame į pirmąją Lietuvos šventovę - Vilniaus Katedrą."

Iškilmingas Atšventinimas

Keliolika minučių prieš 12 val. kunigų, klierikų ir sunkiai suskaitoma baltais bei tautiniais rūbais pasipuošusio vaikų ir jaunimo procesija išėjo sutikti iš 28 metus trukusios priverstinės tremties į Katedrą grįžtančio Vilniaus vyskupo Julijono Steponavičiaus. Ganytojas keliais žodžiais kreipėsi į maldininkus, kviesdamas visus bendra malda kuo nuoširdžiausiai atsiprašyti ir padėkoti Visagaliui, kad po 40 metų pertraukos vėl gali sugrįžti į savo sielos namus - Katedrą. "Viešpats tikrai laimins ir jo palaima mus lydės", - išreiškė nelengvose tremties sąlygose subrandintą nepalaužiamą ištikimybę ir pasitikėjimą Dievu vyskupas J. Steponavičius.

Prasidėjo Arkikatedros atšventinimo apeigos. J. E. vyskupas J. Steponavičius gula kryžiumi prieš didįjį altorių. Klierikų choras gieda Visų šventųjų litaniją. Giedant atgailos psalmes, atšventinamas altorius, Katedros sienos. Šv. Mišių pradžioje pamokslą pasakė Katedros šeimininkas vyskupas J. Steponavičius. Prieš aukojimą klierikai ir tautiniais rūbais pasipuošęs jaunimas apdengė didįjį altorių drobulėmis, papuošė gėlėmis, padėjo ir uždegė žvakes, altoriaus centre pastatė kryžių, atnešė šv. Mišias koncelebravo J. E. vyskupai - Julijonas Steponavičius, Antanas Vaičius, Juozas Preikšas, Panevėžio valdytojas prelatas Kazimieras Dulksnys, buvęs Vilniaus arkivyskupijos valdytojas prelatas Algirdas Gutauskas, Kauno Kunigų seminarijos rektorius kun. Viktoras Butkus. Per šv. Mišias giedojo naujai susikūręs Katedros choras, vadovaujamas vargonininko Sližio.

Po beveik 3 valandas trukusių iškilmingų pamaldų J. E. vyskupą J. Steponavičių Katedros atšventinimo ir sugrįžimo iš tremties proga sveikino Lietuvos kunigai, tarp jų į Vakarus išvykęs kun. Alfonsas Svarinskas, Vilniaus arkivyskupijos vaikai ir jaunimas, vienuoliai, katalikiško moterų sambūrio "Caritas" ir Lietuvos Motinų bendrijos atstovės, kaimyninės Latvijos jaunimo delegacija. Politinių kalinių ir tremtinių vardu kalbėjo kun. Jonas-Kąstytis Matulionis ir Nijolė Sadūnaitė. J. E. vyskupą J. Visi jie dėkojo Dievui už atgautą simboliną Tautos prisikėlimo aušrą - Katedrą, o J. E. J. E. "Garbė Jėzui Kristui! Ekscelencijos, mieli broliai kunigai ir aliumnai, brangūs tikintieji, šiandien švenčiame džiugią Lietuvos Bažnyčios šventę - tikinčiųjų sugrįžimą į Vilniaus Arkikatedrą, garbingą istorinę mūsų tautos šventovę, primenančią mums karaliaus Mindaugo, kunigaikščių Vytauto, Jogailos ir visų Jogailaičių laikus. Lietuvos Krikščionybės lopšys, mūsų bažnyčių Motina, prieš 40 m. atimta iš tikinčiųjų, šiandien atgaus savo pirmykštę paskirtį: skleisti Dievo garbę ir vesti žmones tikėjimo, doros ir tiesos kebu į išganymą. Šiandien Arkikatedra vėl svetingai priima tikinčiuosius, joje laikomos šv. Sunku išsakyti tą skausmą, kurį per 40 m. pergyveno tikintieji. Šventame Rašte skaitome Dievo įkvėptus žodžius: "Viskam yra savas metas. Metas budėti… Iš tiesų, su Arkikatedros uždarymu mūsų krašto Bažnyčiai ir visai tautai atėjo liūdesio ir gedulo metai."

Katedros gyvenimas po atšventinimo

Nuo 1989 m. vasario 5 d., po 40 metų trukusio neteisėto atėmimo, Lietuvos tikintieji iškilmingai sugrįžo į Vilniaus Katedrą. Per šv. Mišias giedojo naujai susikūręs Katedros choras, vadovaujamas vargonininko Prano Sližio. Vasario 5-ąją Vilniaus arkikatedra švenčia 25-ąją atšventinimo sukaktį. Sovietų valdžios 1949 metais uždaryti maldos namai tikintiesiems buvo grąžinti 1988 m. spalio 22 dieną pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo metu. Tačiau galutinai iš Paveikslų galerijos į bažnyčią arkikatedra atvirto tik po kelių mėnesių, jau kitų metų vasario 5-ąją. Šią datą arkikatedra pažymės bendra malda, iškilmingomis šv. Mišiomis ir sakralinės muzikos koncertu.

25-ojo jubiliejaus proga vasario 5 dieną Vilniaus arkikatedroje iškilmingas šv. Mišias aukos dabartinis Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Po Mišių - šiuolaikinės sakralinės muzikos koncertas, kuriame skambės penkios Gintaro Samsono Mišių „Missa Pro Annis Sescentis Archicathedrae Basilicae Kaunensis“ dalys, Vidmanto Bartulio „Credo“ ir Algirdo Martinaičio „Obalsis Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejui“. Šie kūriniai sukurti 2013 metais, minint vieną ar kitą išskirtinę Lietuvos Katalikų Bažnyčios jubiliejinę datą. G.Samsono Mišios sukurtos Kauno arkikatedros bazilikos 600 metų jubiliejui. V.Bartulio „Credo“ - Tikėjimo metams paminėti, šis kūrinys pirmą kartą nuskambėjo 2013 m.

Vilniaus Arkikatedros choras, įkurtas po atšventinimo, tęsia senąsias bažnytinės muzikos tradicijas, praturtindamas liturgiją giesmėmis ir ugdydamas jaunuosius talentus. Choras atlieka įvairias funkcijas:

• Liturginis giedojimas: Choras gieda mišiose, religinėse šventėse ir kituose bažnytiniuose renginiuose.
• Koncertinė veikla: Choras rengia koncertus, kuriuose atlieka sakralinę ir klasikinę muziką.
• Edukacinė veikla: Choras ugdo jaunuosius muzikantus, moko juos dainavimo, muzikos teorijos ir kitų muzikos disciplinų.

Grigališkasis Choralas Vilniaus Arkikatedroje

Nemažai žmonių choralą pirmą kartą išgirdo apie 1990-uosius, panaudotą populiariojoje elektroninėje muzikoje. Taip jau sutapo, kad dvyliktoje klasėje muzikos mokytoją kelis mėnesius pavadavo viena iš katedros choralo giedotojų. 1992 m. įstojau į lietuvių filologiją ir skandinavistiką Vilniaus universitete. Pirmame kurse labai patiko lotynų kalba, todėl kiekvieną sekmadienį eidamas į Mišias Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje nešdavausi prieškarinį senelio išsaugotą maldyną ir tokiu būdu pradėjau ne tik gilinti pažintį su liturgija, bet ir mokytis Bažnyčios kalbos. Ilgainiui kilo mintis susirasti ir artimesnę bendraamžių bendruomenę, labiau įsipareigoti. Kartą, per Kristaus paaukojimo šventę (Grabnyčias), užsukęs į Vilniaus arkikatedrą, iš arti išgirdau giedančius choralistus. Po poros dienų troleibuse susitikau savo buvusią muzikos mokytoją, kuri iš karto ir pasiūlė ateiti į artimiausią choralistų repeticiją.

Živilė: Baigusi M. K. Čiurlionio meno mokyklą, 1989 m. įstojau į Lietuvos konservatoriją (dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją), studijavau muzikos istoriją. Pradėjau ir vargonų studijas, mokiausi lotynų kalbos, ėmiau vargonuoti bažnyčioje. Kartais pavaduodavau vargonininkę Vilniaus arkikatedroje, taigi mačiau, kaip joje gyvuoja naujai susikūrę chorai - Jaunimo choras, vaikų choras, grigališkojo choralo vyrų grupė, kiti.

1990 m. rudenį vyko Lapkričio sinoikija (Antroji religijos filosofijos ir bažnytinio meno studijų savaitė), kurios baigiamasis koncertas buvo surengtas arkikatedroje. Ten turėjęs giedoti vyrų choralistų ansamblis sumanė praturtinti savo skambėjimą ir keletu moteriškų balsų, taigi pakvietė prie jų prisijungti. Tai buvo viena iš pirmųjų pažinčių su choralu. Po to keletą mėnesių lankiausi choralistų repeticijose pradėjau akompanuoti jų giedamoms mišioms Šv. Kazimiero koplyčioje, o palaipsniui, prisijungiant vis daugiau merginų, pradėjome Mišiose giedoti pakaitomis su vyrais - jie apačioje, o mes - koplyčios balkonėlyje, prie vargonų.

Naujų narių atėjimas į choro bendruomenę vyko kone evangeliniu būdu - atpažinęs troškimą giedoti kaip kvietimą ateiti ir pasilikti, vėliau jau pats tampi tuo, kuris kitiems liudija: „Giedoti choralą - tai kažkas nuostabaus, ateikite ir pamatysite!“. Galima sakyti, kad mums, tuometiniams dvidešimtmečiams, visa tai, kas susiję su krikščionybe ir su jos sukurtais Vakarų kultūros lobiais, buvo menkai tepažįstama, tačiau labai viliojo. Jutome, kad nuo šio paveldo per prievartą buvome atkirsti. Buvome tarsi perdžiūvusi dirva, trokštanti bent menkiausio lašelio. O choralo dėka atrasdavome visą versmę.

Pradžioje buvome būrelis jaunų žmonių, daugiausia studentų, kurie orientavomės į vyresniuosius vyrų chore, ėmėme iš jų pavyzdį. Gana aukšta buvo anuometinė choro intelektinė aplinka - giedojo aukštuosius mokslus baigę architektas, matematikas, informatikas, muzikologas, chorvedys, ne vienas mokslų daktaras. O prie jų mes, jaunesnieji - muzikos istorijos, kompozicijos, filosofijos, klasikinės filologijos, tapybos, menotyros studentai. Pats grigališkasis choralas lotynų kalba, buvimas arti liturgijos jau savaime užkeldavo kartelę.

Tokie žmonės turbūt tiesiog ir neateidavo, su tokiais beveik nesusidurdavome. Su grigališkuoju choralu per giedojimą yra susipažinę daugybė žmonių, ir šiandien gieda nemažai tų, kurie pradėjo pirmaisiais gyvavimo metais, įsitraukė ir nebepaliko. Kiti neužsibuvo dėl visokių priežasčių - vieniems gal gal net čia nepakako gelmės, jie išėjo į kontempliatyvų vienuolyną ar pasirinko kunigystę, kitiems gal tai buvo gražus etapas. Bet aišku viena - nepasilikdavo tie, kurie ateidavo dėl choralo tik kaip dėl patrauklios viduramžių giedojimo rūšies. Mėgti muziką čia nepakakdavo. Kita vertus, ir tiems, kuriems patikdavo muzika, gal patraukliau būtų buvę rinktis polifoninį chorą, nes ir įvairiau, ir repertuaro pasirinkimas, atrodytų, didesnis. Giedoti grigališkąjį choralą jau gerokai specifiška. Turi būti atviras lotynų kalbai, o muzikine prasme neįžvelgti, pavyzdžiui, monotonijos.

Kalbėdami apie Bažnyčią linkstame matyti tiktai paviršių, tą paviršėlį. Panašaus žvilgsnio nuolat sulaukia ir choralas: kažkas iš senovės, ta lotynų kalba svetima, gal net atgrasi, o pats giedojimas - nuobodus, į miegą traukiantis dūzgenimas. Bet, kaip ir daugelyje kitų dalykų Bažnyčioje, tai - paveldas, į kurį verta gilintis ir atrasti jame gyvybingų versmių… Ko gero visus besidominčius choralu reikėtų įspėti: „Saugokitės, nes vos šiek tiek praversite duris, įpulsite stačia galva“.

Klasikinis grigališkojo choralo apibrėžimas - lotyniškas vienbalsis giedojimas, kuris būdingas Katalikų Bažnyčiai. Buvo būdingas nuo pat pradžių ir tebėra. Aišku, sunku priimti tai, kad jį retai girdime. Net jeigu girdime, girdime tik mažą dalį arba jo tiesiog nebeatpažįstame. Kaip žinome, Katalikų Bažnyčios liturgija sudaryta iš dviejų dalių. Tai Mišios (Eucharistija), kuriose esama labai turtingų grigališkojo choralo giedojimų - jie sudėti graduale, pagrindinėje mūsų giesmių knygoje. Kitą didžiulę dalį, dar mažiau žmonėms girdimą, sudaro Valandų liturgija, pagrįsta psalmių giedojimu, liturginių valandų antifonomis, himnais, responsorijais. Ši dalis tarsi paslėpta nuo eilinių žmonių, nes giedama tik uždaruose kontempliatyviuose vienuolynuose ar specialiomis progomis bažnyčiose. Gana sunku įsisąmoninti, kad tai - didžiulis grigališkojo choralo corpus. Bet grigališkasis choralas visą laiką gyvas Mišiose, jei celebrantas rečituoja maldas, gieda dialogo frazes su bendruomene, ar diakonas gieda Evangeliją. Bendruomenės ar vargonininko atsakymas „Amen“ vienu ar kitu tonu (iš dviejų ar trijų natų) - jau yra grigališkasis choralas. Tokį požiūrį ne vienerius metus stengiuosi perduoti ir dėstydama giedojimą Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje.

Grigališkasis choralas - tikėjimo mokykla, liturgijos mokykla, maldos būdas. Dar skambiau - tai išgiedotas Šventasis Raštas. Mes giedame tik Šventojo Rašto žodžius. Tas žodis grąžina prie to pagrindinio tikslo - svarbus ne pats giedojimas, ne melodijų formulės ar pan., bet tai, kad tu giedi Šventąjį Raštą. Tai jis tave ir moko, ugdo, bet kartu tu juo atsiliepi.

Svarbiausias dalykas, manyčiau, yra tai, kad choralas tave įsriegia į liturgiją taip, kad nebegali atsiplėšti ar būti tik šalia. Ateini kiekvieną sekmadienį į mišias ir giedi to sekmadienio giesmes. Neturi jokios galimybės rinktis, visą laiką turi justi kalendoriaus, liturginių metų pulsą. Mes atsiverčiam gradualą (savo pagrindinį mišių giesmyną) nuo pirmo puslapio pirmąjį advento sekmadienį ir pasisakom, kelintą kartą atsivertėm knygą iš naujo, tai yra, pradėjome naują liturginių metų ciklą. Ir pradedame sukti ratą - kas antrą, kas dešimtą, o kas trisdešimtą kartą. Ir supranti, kad vėl, pradėdamas naują liturginių metų ciklą, prisiliesi prie tų pačių giesmių, bet matysi jas kitaip. Nors kartais atrodo, kad moki pusė knygos mintinai, viskas aišku, giesmės skaidrios ir lengvai interpretuojamos, kitą kartą jau kitaip atrodo. Kaip ir Šventąjį Raštą skaitant - kaskart tau jis kalba vis kitaip.

Patys to nežinodami, daug išmanome apie liturgiją. Pavyzdžiui, žinome daugybę lotyniškų giesmių tekstų, žinome, kur liturgijoje kiekvieno jų vieta. Tuomet galime stebėti visus kitus bažnytinius repertuarus: kur kas skamba, ar vietoj...

Arkikatedros vaikų chorų veikla

Vilniaus katedra visais gyvavimo laikotarpiais turėjo daug muzikantų ir giesmininkų. Muzika ir giedojimas joje skambėjo nuo pat pašventinimo. Nuo XV a. Katedros mokykla ruošė giedotojus, kurie giedodavo pamaldose. XV a. I pusėje prie Vilniaus katedros įkurta Schola Cantorum (giedojimo mokykla), kaip ir daugelyje Vakarų Europos katedrų, vienijo grigališkojo choralo giesmininkus, kurie nuolat giedodavo per per bažnytines šventes, mieste rengiamas procesijas. Vilniaus katedroje grigališkąjį choralą pamaldose giedojo tik vyrai pasauliečiai. Mokyklą išlaikė miesto didikai, vyskupai, dėstydavo žymiausi to meto samdomi kantoriai, muzikos specialistai: Žygimantas Liauksminas, Saliamonas Slavočinskis. Nuo 1522 m. Vilniaus katedros kapitula įsteigė prelato kantoriaus pareigybę. Ją užimantis kapitulos narys turėjo rūpintis bažnytine muzika. Katedroje buvo grojama ne tik vargonais, bet ir būgnais, trimitais, obojais ir kitais instrumentais, giedojo keli chorai. Nuo pat Vilniaus universiteto įsteigimo (1579 m.) muzikų bendrabučio (tuomet vadinto muzikų bursa) studentai buvo įpareigoti ir groti bei giedoti per pamaldas Vilniaus katedroje.

Pastaraisiais šimtmečiais Vilniaus katedra buvo svarbiausias Lietuvos bažnytinės daugiabalsės muzikos centras, joje muzikavo geriausi Vilniaus muzikantai. Jau XVIII a. pradžioje Katedros kapela buvo didžiausia ir bene profesionaliausia iš viso miesto bažnytinių kapelų. Vilniaus katedros kapela buvo didelis orkestras, kurio repertuarą sudarė ne vien bažnytinės muzikos kūriniai.

Nuo XIX a. Po Vilniaus katedros atšventinimo 1989 m. joje vėl buvo telkiami išsilavinę, religinę muziką pažįstantys žmonės, kurie galėjo vadovauti norintiems giedoti šventovės maldininkams. Šiuo metu choro sąraše yra 34 choristai. Choras įkurtas 1989 m. Choro repertuaras - tai įvairių epochų užsienio ir lietuvių autorių sakralinė muzika. Didesnę repertuaro dalį sudaro šiuolaikinių lietuvių autorių kūryba. Tai - V. Augustino, L. Abario, L. Abariaus, A. Klovos, R. Martinkėno, V. Miškinio, L. Povilaičio, A. Remesos, K. Vasiliauskaitės, G. Venslovo, R. Zurbaitės šv.

Choras dalyvavo tarptautiniame muzikos festivalyje „Gaida“, padarė įrašų Lietuvos radijui ir televizijai, dalyvavo visuose J. Naujalio naujų religinės muzikos kūrinių konkursuose, giedojo daugelyje Lietuvos bažnyčių, 1994 m. gastroliavo Ispanijoje, 2000 m. - Lenkijoje, dalyvavo 1998 m. II-joje pasaulio lietuvių dainų šventėje Vilniuje, Giesmių šventėje „Kristui gieda Lietuva“ 2000 m., dalyvavo Taizé susitikimų renginiuose Miunchene 1993 m., Paryžiuje 1994 m., Vilniuje 2009 m., taip pat dalyvauja įvairiuose Arkikatedros Bazilikos, kitų Vilniaus miesto bažnyčių organizuojamuose renginiuose, bei liturginėse šventėse.

Šv. Mišios, kuriose gieda vaikų choras, vyksta sekmadieniais 8.00, 9.00, 11.15 ir 18.30 valandomis. Ypač sekmadieniais vaikams skirtose šv. Mišiose 11.15 val. Repeticijos vyksta antradienį 16.30-17.30 val. ir ketvirtadienį 17.00-18.00 val.

Jungtinis Lietuvos vaikų choras: iniciatyvos ir iššūkiai

Jungtinis Lietuvos vaikų choras - tai muzikos mokyklos „Ugnelė“ ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro iniciatyva vykdomas kultūrinės edukacijos projektas, nuo 2016 m. V. Skapienė: Su vaikų chorais dirbu daugiau nei 30 metų. Gera dirbti Vilniuje, kur turime maksimalias galimybes koncertuoti, tobulėti, eiti į priekį. Deja, bet ne visoje Lietuvoje galimybės yra vienodos. Šis suvokimas ir paskatino pradėti Jungtinio Lietuvos vaikų choro projektą. Artėjant šimtmečio Dainų šventei, dėmesį nukreipėme į vaikus, neturinčius chorų, kuriuose galėtų ruoštis, - juos dar 2023 m. pakvietėme į didžiuosius Lietuvos miestuose vykstančias repeticijas, kurioms vadovavau ne tik aš, bet ir kolegos Rolandas Daugėla, Arvydas Girdzijauskas, Remigijus Adomaitis.

I. Krivickaitė: Iš pradžių tai buvo jau dainuojantiems vaikams skirtas projektas, pagal kurį iš įvairiausių miestų ir miestelių susirinkdavo choristai, norintys rimtesnių muzikinių iššūkių, įspūdingesnių koncertų salių, didesnio jaudulio lipant į sceną. Kasmet tokių vaikų vis daugėjo - nuo 60 iki 100, 150, 200. Galiausiai projekte sutiktos kolegės ėmėsi vadovauti padaliniams, ir vaikai jau rinkosi ne tik Vilniuje, bet ir Gargžduose, Šakiuose, Visagine.

V. Skapienė: Lietuvoje trūksta choro dirigentų, norinčių dirbti su vaikais. Liūdna tai konstatuoti praėjusios Dainų šventės kontekste, bet nei valstybės, nei savivaldybių lygmeniu vaikų chorų vadovams nėra užtikrinamos tinkamos darbo sąlygos. O vaikai dainuoti nori taip pat, kaip ir visais laikais, nepaisant nei kompiuterių, nei telefonų.

I. Krivickaitė: Dainų šventės dalyvių statistika rodo, kad Lietuvoje sumažėjo kolektyvų, bet padidėjo vidutinis dalyvių skaičius atskiruose kolektyvuose. Vadinasi, su chorais dirbantys vadovai tvarkosi puikiai, buria stiprias bendruomenes, žmonės noriai eina dainuoti. Bet ką daryti vaikui, kurio miestelyje tokio žmogaus nėra? Ką daryti mokytojui, kuris norėtų burti chorą, bet neturi tam reikiamų sąlygų?

V. Skapienė: Aš pati esu iš nedidelio miestelio prie jūros - Šventosios. Mano gyvenimą visiškai pakeitė dalyvavimas Dainų šventėje. Dalyvaudama joje kaip paauglė supratau, koks gražus pasaulis manęs laukia. I. Krivickaitė: Man Dainų šventė taip pat buvo gyvenimą keičianti patirtis - užaugau tame tūkstantiniame chore ir iš savo patirties žinau, kokį stiprų pagrindą po kojomis vaikui padeda jausmas, kad esi ne vienas.

V. Skapienė: Nuolat gauname projekto dalyvių tėvelių ir mokytojų laiškų. Iš jų suprantame, kad dalyvaujančius vaikus palaiko ir jų bendruomenės, kurioms chorinis dainavimas tampa įdomus ir aktualus, tarp tų šimtų dalyvių ieškant pažįstamų ir mylimų veidų. I. Krivickaitė: Jungtiniame Lietuvos vaikų chore per aštuonerius metus yra dalyvavę pustrečio tūkstančio vaikų.

V. Skapienė: Choras yra reiškinys, kurio sėkmę sunku matuoti skaičiais. I. Krivickaitė: Žinoma, svarbūs ir įvertinimai. Ne tik mums, bet ir vaikams - dėmesys jiems reiškia, kad jų veikla yra svarbi, įdomi ne tik jiems patiems, bet ir suaugusiesiems. I. Krivickaitė: Norisi sakyti, kad nėra tokių iššūkių, kurie būtų neįveikiami. Jungtiniame Lietuvos vaikų chore išties turime bendruomenę, kuri juos sprendžia ryžtingai ir su džiaugsmu. Mąstydama plačiau, matau rimtą iššūkį, kuris laukia vaikų chorinės kultūros, - ką darysime, jei chorų vadovų trūkumas didės?

V. Skapienė: Tų pavyzdžių daugybė - per aštuonerius metus turėjome vaikų, kuriuos dalyvavimas projekte pastūmėjo gyvenime pasirinkti muzikos sritį. Bet apmąstydama visą projekto kelią ypač džiaugiuosi mokytojais, kurie jame dalyvavo pirmuosius kelerius metus, - man atrodo, kad ši patirtis jiems suteikė daug pasitikėjimo savimi, projekte jie atrado bendraminčių, su kuriais darbuojasi iki šiol, ir vaikų chorai Gargžduose, Visagine, Utenoje, Šakiuose klesti. Nuostabu jų klausytis festivaliuose ir matyti, kokie pražydę, turintys palaikymą yra chorų vadovai.

I. Krivickaitė: Mažos akimirkos, kai suprantame, kad tai, ką darome, yra reikalinga. Papasakosiu apie vieną iš jų. Per Dainų šventės eitynes Jungtiniam Lietuvos vaikų chorui, kaip ypatingam dalyviui, buvo suteikta garbė eiti po organizatorių ir dirigentų. Kadangi Valerija dirigavo Dainų dienoje, o aš buvau organizacinėje komandoje, ėjome tiesiai prieš vaikus. Beveik užlipusi į Tauro kalną sugalvojau atsisukti ir net sustojau - visas kalnas baltavo kepuraitėmis, kurias buvome nupirkę Jungtiniam Lietuvos vaikų chorui.

V. Skapienė: Dabar ieškome būdų, kaip prisidėti prie vaikų chorų skaičiaus didinimo Lietuvoje. 2025 m. pradėsime programą muzikos muzikos mokytojams, norintiems burti chorus. Prezidento Gitano Nausėdos projektas „Lietuvos galia“. Valstybės vadovas kviečia bendros gerovės kūrėjus - piliečius, bendruomenes, visuomeninius judėjimus ir nevyriausybines organizacijas - telktis dėl žalios, teisingos, inovatyvios ir stiprios Lietuvos.

tags: #arkikatedros #vaiku #choras

• Bokso kriaušė vaikams
• Kaip aprengti naujagimį
• Vėlyvo nėštumo aspektai
• Vilniaus lopšelis-darželis „Pakalnutė“
• IKEA apšvietimo sprendimai