Nors labai stengiamės išmokyti vaikus skaityti ir įtikinti juos bei suaugusiuosius, kurie supažindina vaikus su šiuo malonumu, kaip tai svarbu, vyrauja nuomonė, kad vaizdinis raštingumas yra visiškai natūralus dalykas, kurio išmokstama savaime. Esama pakankamai įrodymų, kad maži vaikai reaguoja į paveikslėlius, tačiau reagavimas ir suvokimas toli gražu ne tas pats. Intelektinei vaiko raidai vizualusis raštingumas toks pat svarbus kaip ir gebėjimas skaityti rašytinius tekstus. Jei galima išmokyti (ir mokoma) skaityti, vadinasi, vizualiojo raštingumo taip pat reikia mokyti.

Nors buvo atlikta daug empirinių tyrimų, nagrinėjančių, kaip ketverių ir šešerių metų vaikai reaguoja į paveikslėlius, suvokimo procesas ir gebėjimas dekoduoti sudėtingą žodžių ir paveikslėlių sinergiją (arba sąveiką) dar nėra gerai ištirtas. Tai savotiškas paradoksas, nes pastaruoju metu paveikslėlių knygos analizuojamos daug dažniau nei kitos vaikų literatūros sritys.

Vizualiojo raštingumo pagrindai

Kaip ir visos komunikacijos rūšys, vizualioji komunikacija remiasi ženklų užkodavimu ir dekodavimu. Suprasti pačioms paprasčiausioms, t. y. tokioms, kuriose nėra teksto, vaikų paveikslėlių knygoms, pavyzdžiui, abėcėlės pradmenims ir skaičiavimo knygelėms, užtenka vizualiojo dekodavimo pagrindų. Paveikslėliai gali būti labai įvairūs - nuo nuotraukų iki abstrakčių piešinių. Vizualiojo raštingumo esmė - suprasti signifikanto (šiuo atveju paveikslėlio) ir signifikato ryšį. Keli paveikslėliai gali turėti tą patį referentą (pvz., kamuolys, automobilis, katė), tačiau paveikslėlių knygų skaitytojai turi suprasti, kad signifikantų, paveikslėlių, gali būti įvairių, bet jų referentas tas pats.

Paveikslėliai yra dvimačiai, tačiau vaizduoja trimatį pasaulį. Jie gali būti ir nespalvoti. Paprastai mes labiau linkę tikėti nuotraukomis ir tikrovę vaizduojančiais paveikslėliais, o abstraktūs ar iškraipyti vaizdai veikiausiai bus priskiriami fikcijai. Empirinių tyrimų duomenimis, net kūdikiai atitinkamai reaguoja į formas, pavyzdžiui, žmonių veidus. Tai reiškia, jog jie geba dekoduoti portretinius simbolius.

Proairetinis, arba anticipacinis (spėjamasis, numanomasis) kodas

Proairetinis, arba anticipacinis (spėjamasis, numanomasis) kodas leidžia skaitytojui suprasti siužetą. Kad galėtų tai padaryti, skaitytojui reikia pradinių žinių apie naratyvą, laiko ir priežasties elementus tekste. Nors tai atrodo akivaizdu, tačiau nereikia manyti, jog jaunieji skaitytojai tikrai suvokia, kad vienas įvykis eina po kito ar kad vienas įvykis yra kito rezultatas. Laiką vaikai supranta miglotai, o priežastims ir padariniams suvokti būtina tam tikra kognityvinė branda.

Laikiškumas ir priežastingumas - pagrindiniai naratyvo struktūros elementai. Nors pasakojimas gali būti gana padrikas, yra privalomi šie siužeto elementai: įžanga, dėstymas, kulminacija ir pabaiga. Jei šie elementai nėra lengvai atpažįstami, sunku suvokti tekstą kaip užbaigtą, rišlų pasakojimą. Taip pat darome prielaidą, kad veiksmai ir įvykiai susiję priežasties ir padarinio santykiais. Jei nėra priežastinių jungčių, naratyvą suprasti sunkiau. Laikiškumas ir priežastingumas naratyve yra stipresni nei realybėje - taip daroma tyčia. Tiesą sakant, kuo šie elementai stipresni, tuo naratyvas geresnis. Geriausi naratyvai - tradicinių pasakojimų (mitai, liaudies pasakos) ir šabloniškos literatūros, kurios naratyvo struktūrą dažnai mėgdžioja ir vaikų literatūra.

Tai paaiškina, kodėl šie naratyvai, įskaitant ir kūrinius vaikams, dažnai vadinami paprastais: šiuo žodžiu norima pabrėžti lengvai atpažįstamą kūrinio struktūrą. Kadangi paveikslėlių knygų forma paprastai neleidžia per daug nukrypti nuo tradicinio siužeto, bent jau ne paviršutiniškai, šios knygos dažnai laikomos paprastomis. Taikydami proairetinį dekodavimą, skaitytojai sąveikauja su tekstu, remdamiesi jau įvykusiais veiksmais ir laukdami, kas nutiks toliau. Tai reiškia, kad kiekvienas įvykis kreipia į tolesnius, o tolesnius geriausia suprasti ir paaiškinti remiantis prieš tai įvykusiais. Jaunasis skaitytojas, žinantis pagrindinius siužeto elementus, iš anksto tikisi konflikto, jo sprendimo ir - daugeliu atvejų - laimingos pabaigos.

Paveikslėlių knygos nuoseklumas

Pats svarbiausias paveikslėlių knygos kodas - jos nuoseklumas. Meno kritikai į šią ypatybę neretai nekreipia dėmesio ir kiekvieną iliustraciją vertina pavieniui, kaip atskirą meno kūrinį. Žinoma, toks metodas nėra blogas, tačiau bendras knygos supratimas nukenčia. Kitaip nei rašytinis tekstas, paveikslėliai yra atskirti vienas nuo kito, ir skaitytojas turi suprasti, kad juos sieja laiko ir priežasties santykiai, kad viename paveikslėlyje vaizduojamas veiksmas vyksta prieš pavaizduotąjį kitame paveikslėlyje arba po jo ir kad tarp šių paveikslėlių paprastai esama priežasties ir padarinio ryšio.

Skaitytojas turi suvokti, kad paskesniame paveikslėlyje pavaizduotas veiksmas vyksta po minutės, valandos, dienos ar savaitės. Rašytiniame tekste šių spragų lengvai išvengiama vartojant laiko rodiklius. Jie gali būti paprasti, pavyzdžiui, „tada“, „po to“, „vėliau“, arba konkretūs - „kitą rytą“. Tiesą sakant, paveikslėlių knygose sėkmingai vaizduojami pasikartojantys veiksmai. „Jis darė tą ir aną, ir dar kažką“ - rašytiniame tekste tokie pasikartojimai negalimi. Žodžiai, nusakantys pasikartojantį veiksmą, pavyzdžiui, „visada“ arba „kasdien“, rodo, kad tas veiksmas kartojasi, nors paminėtas tik vieną kartą. Čia žodžiai ir vaizdiniai papildo vienas kitą ir sukuria sudėtingą laikiškumą, kuriam suvokti reikia gerų literatūros žinių.

Jei paveikslėlių knyga yra be žodžių, gali užtekti ir empirinių žinių numanyti, kad, pavyzdžiui, po paveikslėlio, kuriame veiksmas vyksta dieną, bus paveikslėlis, kuriame pavaizduota naktis, ir kad tai rodo laikiškumą. Kita vertus, paveikslėliai tame pačiame puslapyje gali vaizduoti du ar daugiau veiksmų, taip darydami užuominą į lygiagrečias siužeto linijas, kurios plėtojasi tuo pačiu metu ar vėliau. Priklausomai nuo savo gabumų skaitytojai susies siužeto linijas arba nuspręs, kad jos yra nesusijusios, arba visai susipainios. Jei siužeto linijos yra susipynusios, skaitytojai padarys išvadą, kad atskiri paveikslėliai yra tarpusavyje susiję, - taip naratyve nebelieka spragos. Paveikslėlių knygose šalutinė siužeto linija dažnai pasitelkiama kaip metafikcinis pagrindinės siužeto linijos komentaras.

Naratyvo struktūra ir interpretacija

Neretai paveikslėlių knygose vaizduojami įvykiai nėra aiškiai chronologiškai išdėstyti ir neturi priežastinių ryšių. Kiekvienas įvykis, dažnai vaizduojamas vienu paveikslėliu, yra užbaigtas, tačiau naratyvas yra minimalus - pagrindinių siužeto reikalavimų (konfliktas ir jo sprendimas) nėra arba jie tik numanomi. Galime abejoti, ar tokios knygos lavina literatūros gebėjimus, tačiau ir vėl susiduriame su teksto ir paveikslėlio santykio problema. Net ir tokie skurdūs naratyvai gali būti nepaprastai sudėtingi, kupini psichologinių ir filosofinių aspektų.

Paveikslėlių knygų materialumas leidžia daryti daugiau prielaidų. Vienas iš paveikslėlių knygų ypatumų - būtinybė versti puslapius, todėl tarp puslapių turi nebelikti naratyvo spragų. Sakinys, einantis per du puslapius, daro užuominą į vizualiojo naratyvo tęstinumą (yra paveikslėlių knygų, kurių tekstas tėra vienas sakinys po paveikslėliu). Panašus ir klausimų, raginančių versti kitą puslapį, poveikis, pavyzdžiui: „Kaip manai, kas nutiko toliau?“ Taip paveikslėlių knygos skatina interaktyvųjį skaitymą. Tiesą sakant, gera paveikslėlių knyga užkerta kelią pasyviam skaitymui. Puslapio maketas (atskiri paveikslėliai, atversti kairysis ir dešinysis puslapiai, dinamiškas vieno paveikslėlio išdėstymas abiejuose puslapiuose) padeda rutulioti siužetą. Nelinijinė paveikslėlių prigimtis skatina įvairias skaitymo kryptis, nors kai kurios detalės gali nurodyti skaitymo tvarką. Sudėtingi paveikslėliai verčia skaitytoją sustoti ir apžiūrėti juos dar kartą, sukurdami naratyve pauzę.

Hermeneutinis ir simbolinis kodai

Vartojant hermeneutinį kodą, kuris glaudžiai susijęs su proairetiniu, kūrinys interpretuojamas paties teksto atžvilgiu. Gebėjimas sekti siužeto liniją nebūtinai iš karto leidžia gerai suprasti pasakojimą, jo užslėptas reikšmes. Tam būtina kita dekodavimo strategija. Tačiau taikyti hermeneutinį kodą taip pat reikia mokytis. Iš pradžių skaitytojai turi suprasti, kad tekste slypi kita, toli gražu ne visuomet akivaizdi reikšmė. Net ir suaugusieji ne visada ieško tos paslėptos reikšmės - neretai jiems užtenka siužeto linijos. Pati mintis, kad pasakojime glūdi gilesnė reikšmė, jaunajam skaitytojui gali pasirodyti bauginanti.

Simbolinis kodas padeda skaitytojui suprasti simbolinę/nemimetinę teksto reikšmę. Semiotikoje simboliai yra sutartiniai, susiję su savo referentais sutartiniu ryšiu. Dekoduojant simbolius, empirinės žinios menkai praverčia, nes toks dekodavimas priklauso nuo tradicijų, nuo siuntėjų (koduotojų) ir gavėjų (dešifruotojų) susitarimo. Tai, kad tamsaus miško vaizdą interpretuojame kaip pavojų, plaukiančius laivus - kaip, tarkim, laisvę, audras - kaip neramų protą, vaivorykštę - kaip viltį, tėra nusistovėjusi tradicija. Jauniesiems skaitytojams tokios simbolinės reikšmės dar gali būti svetimos.

Žodiniu lygmeniu paprasčiausius simbolius išreiškia perkeltinė prasmė, įskaitant palyginimus, metaforas ir metonimiją. Vizualiajame lygmenyje egzistuoja universalūs simboliai (rožė - meilė, mėnulis - liūdesys ir t. t.) ir tik retkarčiais pasitaiko naujų, kuriems suprasti reikia daugiau patirties interpretuojant literatūros tekstus. Neretai simboliai yra neaiškūs ir prieštaraujantys patys sau. Kalbant apie literatūrinę kompetenciją, reikia pasakyti, kad skaitytojai pirmiausia turi žinoti, jog tokių simbolinių kodų yra. Literatūros tekstai yra daugiareikšmiai, tai reiškia, kad juos galima interpretuoti mažiausiai dviem lygmenimis: tiesiogiai ir netiesiogiai. Nepatyrę skaitytojai tekstus dažnai analizuoja tik tiesiogiai.

Personažų suvokimas ir kontekstas

Barthes’o modelio seminis kodas padeda suprasti literatūros personažus. Išgalvoti personažai tėra išgalvotų topų dalis. Mažiems vaikams, o dažnai ir nepatyrusiems suaugusiems skaitytojams kyla sunkumų suvokiant tikrovės ir fikcijos santykį bei literatūros tradicijas. Kitaip nei yra realiame gyvenime, išgalvotas tekstas - tai sukonstruotas atrinktų įvykių ir veikėjų, specialiai sukurtų autoriaus, kad bendrautų su skaitytoju ir sukurtų tam tikrą efektą, rinkinys.

Gebėjimas suvokti fikcionalumą - svarbiausia pažengusio skaitytojo savybė. Net jei naratyvas remiasi tikrove, tai vis tiek meno kūrinys. Detalių (žodinių ar vizualiųjų) tikslumas nedaro literatūros tikroviškesnės. Tekstas gali sukurti ir išlaikyti tikrovės iliuziją, tekstas taip pat gali šią iliuziją sugriauti, primindamas skaitytojui, kad tai tėra fikcija. Tekstas gali balansuoti ant tikrovės iliuzijos ir fikcijos ribos.

Referencinis kodas, anot Barthes’o, nurodo kultūrinį kontekstą. Socialinis istorinis kontekstas yra pats paprasčiausias, tačiau ir jį suprasti nelengva. Skaitytojai turi suvokti, kad literatūros tekstai kuriami įvairiais istorijos laikotarpiais ir atspindi epochą, kurioje buvo parašyti ir išleisti. Knygos veiksmo vieta ir laikas yra arba gali būti labai svarbūs kūrinio parašymo laikotarpiu, tačiau nieko nereikš skaitytojams, gerai neišmanantiems istorijos. Paveikslėlių knygose vaizduojamus tėvų ir vaikų santykius, socialinių institucijų darbą taip pat reikia analizuoti atsižvelgiant į atitinkamą laikotarpį. Įvairių šalių ir kultūrų knygos ne tik skiriasi naratyvo struktūra ir vizualiosiomis priemonėmis, kurios gali gerokai gluminti skaitytoją, tačiau taip pat atspindi tų šalių papročius ir tradicijas.

Svarbus ir ideologinis kontekstualizavimas. Paveikslėlių knygos, kalbančios apie, šiandienos akimis žvelgiant, pernelyg konservatyvias vertybes, skaitytojus vis tiek gali sudominti siužetu. Kritikų liaupsinamų aukšto meninio lygio knygų ideologija gali būti visiškai pasenusi. Vaiko ir vaikystės temos yra ypač svarbios. Pradedantieji skaitytojai, taikantys proairetinį ar hermeneutinį ir seminį kodus, gali vis tiek nesuvokti ideologinių aspektų. Be to, žodinio ir vizualiojo naratyvų ideologijos gali skirtis. Jie net gali ironizuoti vienas kitą. Lengva apkaltinti knygą konservatyvių vertybių propaganda tekste ir nepastebėti visai ką kita bylojančių paveikslėlių.

Gebėjimas atpažinti literatūrinį kontekstą - labai svarbi literatūrinės kompetencijos dalis. Diskutuodami apie paveikslėlių knygas, paprastai kalbame apie intervizualumą, paveikslėlių ir teksto ryšį. Intervizualumas panašus į intertekstualumą, tik šiuo atveju kalbame ne apie tekstų, o apie paveikslėlių santykį su kitais. Intervizualumas ne taip jau seniai buvo išsamiai išanalizuotas. Dažnai buvo keliamas klausimas, ar paveikslėlių knygos, kuriose gausu intervizualiųjų elementų, tikrai skirtos vaikams. Intervizualiojo raštingumo galima išmokti.

Aptardamas kodus, Barthes’as išskiria dvi meninio teksto rūšis: vieni sukurti laikantis įprastų tradicijų, kiti jas laužo ir sąmoningai apgaudinėja skaitytoją. Žinoma, dauguma vaikiškų paveikslėlių knygų priklauso pirmajai rūšiai, jas dekoduoti nėra sunku. Jų kūrėjai atsižvelgia į vaikų pomėgius, poreikius ir suvokimą. Daugumoje paveikslėlių knygų paveikslėliai neatlieka jokios funkcijos, tik patraukia pirkėjo akį arba išvis yra nereikalingi - vien atkartoja žodinį tekstą. Sutinku, žodžiai ir paveikslėliai negali būti visiškai nereikalingi, nes tai kitokio tipo semiotiniai ženklai. Vis dėlto daugelis paveikslėlių knygų, ar veikiau vaikiškų knygų su paveikslėliais, parduodamų įprastiniuose knygynuose, vargiai skatina vizualųjį raštingumą, nes jose žodžiai ir paveikslėliai kalba apie tą patį. Kritikų dažniausiai analizuojami tekstai yra sudėtingi ir reikalauja iš skaitytojo daugiau pastangų.

Spalvinimo paveikslėlių nauda vaikams

Vaikai nuo gimimo kaupia patirtį bandydami suvokti juos supantį pasaulį. Iš tos patirties vaikai kuria savitą pasaulio suvokimą. Dažnai piešia, žaidžia įprasmindami tai, kas vyksta jų aplinkoje, jungdami naujus potyrius su tuo, ką jau žino ir yra patyrę. Po truputį pažindami ir draugaudami su savo potyrių spalvomis, jie spalvina suprasdami spalvų reikšmę skirtingai. Spalvinimas lavina spalvų suvokimą, rankos judesius, nuotaikų kaitas ir fantaziją.

Remiantis tyrimais, įrodyta, kad piešimas ir spalvinimas yra nerimą malšinantys pomėgiai. Britų mokslininkai nustatė, kad spalvinimas turi raminantį poveikį suaugusiems. Nesvarbu, ar esate vienas iš tėvų, vaikas ar auklė, šie piešinukai paskatins jūsų kūrybiškumą bei sužadins fantaziją. Juk kūrybiškumas yra patraukli savybė tiek asmeniniame, tiek profesionaliame gyvenime. Spalvindami, vaikai susikuria savo pasaulį, atvaizduodami jį popieriuje. Tad ko tikrai reikėtų, tai įdomaus būdo atsitraukti vaikų dėmesį kelioms valandoms, kol tėvai baigs namų ruošos darbus.

Spalvinimas yra puikus būdas lavinti smulkiąją motoriką, kuri yra svarbi rašymui, piešimui ir kitoms kasdienėms užduotims. Laikant pieštuką ar kreidelę ir kontroliuojant judesius, stiprinami rankų ir pirštų raumenys. Spalvinimas suteikia vaikams galimybę išreikšti save ir savo kūrybiškumą. Jie gali pasirinkti spalvas, kurias nori naudoti, ir kurti unikalius paveikslėlius. Ugdant vaikų kūrybiškumą, svarbu leisti vaikui atrasti, kas nauja, netikėta, kitaip. Vaikams labiausiai patinka veiklos, kuriose jie gali išlaisvinti savo vaizduotę, pedagogas tik skatina originalumą bei unikalią vaiko saviraišką.

Spalvinant vaikai mokosi atpažinti ir įvardinti skirtingas spalvas. Dalyvaudamas projekte vaikas ieškos naujų ir jau pažįstamų spalvų. Skatinamas ieškoti spalvų ir atspalvių įvairiuose kontekstuose. Stenksis naudoti netradicines dailės technikas, bei pasitelkiant tyrinėjimus išgauti įdomius, žaismingus, linksmus, piktus atspalvius. Spalvoms priskirs jų pavadinimus, akcentuos pirmąsias spalvos raides. Stebės kaip keičiasi spalvų atspalviai nuo tamsiausios iki šviesiausios.

Spalvinimas gali padėti vaikams atsipalaiduoti ir sumažinti stresą. Tai taip pat gali būti būdas išreikšti savo emocijas, ypač jei vaikas jaučiasi liūdnas ar susirūpinęs. Internete galima rasti įvairių temų spalvinimo paveikslėlių, atitinkančių skirtingus vaikų pomėgius: filmukų personažai, gyvūnai, transporto priemonės, pasakos ir fantazijos, šventės, mandalos.

tags: #as #tai #galiu #vaikiskas #paveikslelis

• Universalios pagalvės
• Kaip kepti kiaušinius
• Vežimėliai Druskininkuose
• Vaikų priežiūra: nuo kokio amžiaus galima palikti vienus
• Šilti žodžiai naujagimiui