Naujas vaikas gyvenimas prasmingesnis
Naujas vaikas gyvenimas prasmingesnis
Susilaukus pirmojo kūdikio, gyvenimas pasikeičia. Du žmonės, kurie anksčiau buvo patys svarbiausi vienas kito gyvenime, dabar turi trečią (ar daugiau, jei gimsta dvynukai, trynukai, etc.) labai svarbų asmenį, apie kurį reikia nuolat galvoti.
Nors kyla iššūkių auginant kūdikį - ypač pirmaisiais metais - kai kurios poros, priešingai, sustiprėja, nes iš naujo atranda pagarbą vienas kitam kaip tėvams ir dalijasi patirtimi, kuri juos abu jungia.
Pokyčiai ir iššūkiai
Vienas didžiausių veiksnių, sukeliančių įtampą ir problemų santykiuose po gimdymo, - nuovargis. Miego trūkumas gali turėti didžiulį poveikį kasdieniam gyvenimui, todėl pravartu pagalvoti apie jo valdymo galimybes. Naujiems tėvams taip pat dažnai trūksta laiko. Pinigai - arba jų trūkumas - taip pat gali būti porų streso priežastis. Daugeliui naujų tėvų prisitaikymas prie gyvenimo su mažesnėmis pajamomis arba vieno atlyginimo gali būti ypač sudėtingas. Vienas iš tėvų taip pat gali sunkiau ar lengviau prisitaikyti prie gyvenimo namuose su kūdikiu, o ne būti darbe.
Partneriai gali jaustis atstumti, nes mama koncentruojasi į savo vaiką. Lygiai taip pat kai kurios moterys gali jaustis tarsi išnykusios, nes visos susitelkia į naujagimį.
Fizinė santykių pusė taip pat gali smarkiai pasikeisti - dėl išsekimo, fiziniu ir emociniu nuovargiu po gimdymo bei gyvenimo derinimo prie naujagimio poreikių. Pogimdyminė depresija (PND) gali turėti įtakos ir mamoms, ir tėčiams - ir turėti didelę įtaką santykiams.
Daugeliui tėvų parama, kurią gali pasiūlyti seneliai, kiti giminaičiai, draugai ir net kaimynai, gali būti neįkainojama.
Bendravimas ir prisitaikymas
Svarbu pripažinti, kad gimus vaikui vaidmenys šeimoje greičiausiai pasikeis. Kalbėkitės. Kaip jūs abu jaučiatės? Kaip praėjo kiekvieno jūsų diena? Kokių sunkumų patyrėte, kas buvo lengva?
Kai kurie tėvai mano, kad jų požiūris į auklėjimą skiriasi, todėl gali kilti konfliktų. Aptarkite vienas kito nuomonę ir pabandykite sukurti bendrą požiūrį, nustatyti bendras taisykles. Taip pat svarbu pripažinti, kad jūsų požiūriai į auklėjimą gali skirtis. Tai, kad darote kažką ar mąstote kitaip, nereiškia, kad vieno tėvų požiūris teisingesnis už kito.
Vaikai mus moko kantrybės, empatijos ir tolerancijos. Jie užgrūdina, moko planuoti ir efektyviai paskirstyti laiką, prisitaikyti. Jie padaro mus geresniais žmonėmis nei buvome iki tol, kol vaikai atsirado mūsų gyvenime.
Vaikai išmokys, kad viskas pasaulyje yra laikina ir nieko negalima savintis. Jie paliks jus ir kurs savo gyvenimus. Iš tiesų, tai jie daugiau bus be jūsų, nei su jumis, bet tai nesvarbu. Jie visada bus tie, prie kurių grįš jūsų mintys. Jūs norėsite jais didžiuotis ir didžiuositės. Jūs juos visada mylėsite be naudos ir išskaičiavimo.
Atsiradus vaikams, mes perkainuojame savo gyvenimo vertybes. Iš jaunatviškai liberalių pažiūrų pereiname prie labiau konservatyvaus (ne politine prasme) gyvenimo, nes suprantame, kad atsiradus vaikams, tampame atsakingais jau ne tik už save, bet ir už kitą mažą, dar negalinčią apsiginti ar savimi pasirūpinti gyvybę.
Tėvystės iššūkiai ir džiaugsmai
Tėvystės koučerė D. Šafranauskė dalinasi patirtimi: „Kai gimė mano vaikai, pasijaučiau kaip tie boulingo kėgliai - atbėgo kamuolys ir vienu smūgiu išmušė visą mano kontrolės jausmą.“ Noras kontroliuoti dažnai slepia didelį nesaugumo jausmą. Vienas didžiausių tėvystės iššūkių - paleisti kontrolę, priimti ir mėgautis tuo, kaip yra.
Motinystės ar tėvystės patirtis mums visiems atneša naujų spalvų. Bus kitaip. Ir tai visai ne apie fizinius dalykus, o tai, kas vyksta viduje. Juk, visų pirma, reikia susitvarkyti su savimi.
Vaikai ir dažnai partneris, mūsų vyras ar žmona, prie mūsų moka prisiliesti taip, kaip niekas kitas neprisiliečia. Tai labai asmeniška ir labai intymu. Todėl, jeigu mokame suvaldyti viršininko įsakymus, nereiškia, kad bus panašiai ir tėvystėje. Vadovas nepažadina mumyse to, ką pažadina vaikai. Nes jie prisiliečia ten, kur labai intymu ir dažniausiai ten, kur labai skauda.
Vienas kitam prieštaraujančių jausmų kova, tikriausiai yra tai, kas dažnai vargina tėvystėje. Labai dažnai kyla jausmas, kad iš vienos pusės, norisi visko ko geriausio savo vaikui, iš kitos pusės, suprantame, kad viską atidavę, tiesiog nebeturėsime kuo dalintis.
Labai svarbu suvokti, kad aš, kaip žmogus, nebūtinai kaip mama, aš esu tiesiog vertinga pati savaime. Aš galiu, netgi privalau, jausti savo ribas. Iš tikrųjų, kalbant apie ribas, tėvai neretai nustemba, kad jie gali išlaikyti asmenines ribas santykyje su savo vaikais.
Tėvus pasiekia vis daugiau informacijos apie tai, kas vyksta vaiko raidoje, kaip reaguoti į vaiko elgesį, tačiau pamirštama svarba to, kas vyksta mumyse, kuomet tampame tėvais. Kaip mums išbūti šį be galo intensyvų, artimą ir daugialypį santykį.
Globos svarba
Labai dažnai noras globti vaikus atsiranda šeimose, kuriose žmonės negali susilaukti biologinių vaikų. Editos ir jos vyro Audriaus šeimoje viskas buvo kiek kitaip. „Pradžia buvo manyje - atėjo jausmas, kad noriu padaryti kažką gero. Pradėjau kalbėtis su vyru: turime galimybes, turime erdves, kodėl nepadėjus tiems, kam to reikia?
„Priimant sprendimą dėl globos, labai svarbu suprasti, kad vaikams reikia duoti ne iliuziją, o tai, kas yra tikra - tikrą šeimą, tikrus jausmus, tikrus išgyvenimus. Jie turi matyti, kaip viskas vyksta paprastoje, eilinėje šeimoje.“
Paklausus, ar Editos šeimai yra tekę susidurti su gana dažnu stereotipu - kad vaikai globojami dėl pinigų, moteris sako, kad tokių pastebėjimų būta. „Taip galvojantiems sakau - tikrai yra daug lengvesnių būdų užsidirbti pinigus. Mano mažylę bandė paimti auginti teta - jai nepavyko, nes vaikas buvo per judrus, per greitas. Norint globoti vaiką, reikia žmonių, gebančių pirmiausia dirbti su savimi. Ir negalvoti, kaip jausiesi pats, o galvoti, kaip padėti vaikui. Juk vaikui reikia visko - ne tik pavalgyti ir apsirengti, jam reikia dėmesio, bendravimo“, - sako Edita.
„Šie vaikai - nuostabūs mokytojai, leidžiantys pažinti savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Taip, tai iššūkis, bet kiekvienas turėtų paieškoti galimybės tą iššūkį priimti. Pilnatvė ateina kai tu pats keitiesi, kad tu augi, kai supranti, kad ne šiaip sau šią žemę mindai. Jeigu kiekvienas savyje rastų stiprybės priimti vaiką į savo namus, mes turėtume visai kitokią situaciją daugybėje sričių, išspręstume daugybę socialinių problemų. Todėl Lietuva privalo orientuotis ir mokytis iš užsienio šalių, kuriose nėra vaikų globos namų, kuriose kiekvienas vaikas - tai savas vaikas.
Budinčios globotojos: apie sukrečiančias patirtis ir sugrąžintą vaikystę
Būsimiems globėjams moteris norėtų patarti išdrįsti rasti savyje jėgų būti geresniu.
Vaikų gimimo eiliškumo įtaka
Amerikiečių biografijų tyrimai rodo, kad pirmagimiai pasiekia sėkmę gyvenime du kartus dažniau už savo brolius ir seseris. Labai daug pirmagimių yra tarp amerikiečių kongresmenų, vyresnieji vyrauja JAV prezidentų sąraše ir tarp moterų, kurios gavo mokslinius laipsnius. Akivaizdu, kad egzistuoja kažkokie kiti labai svarbūs faktoriai.
Pirmagimio tėvai netgi perskaitę kalną literatūros, širdies gilumoje nėra tikri, kad viską daro teisingai. Iš čia seka migloti ir nenuoseklūs tėvų reikalavimai vaikui. Tėvai tarsi tikrinasi: kas gausis, jei aš padarysiu štai taip? Iš vienos pusės, patirties stoka yra, žinoma, blogis, o iš kitos - į vaiką žvelgiama kaip į savarankišką asmenybę, jo poreikiams skiriamas dėmesys ir rodomas supratimas.
Antrojo vaiko gimimas sukelia pirmagimiui stresą, viso jo pasaulio struktūros krachą, iš kurio reikia kažkaip kapstytis ir kurti savo gyvenimą iš naujo. Jis jau ne vienintelis, ne pats svarbiausias, sostą tenka su kažkuo dalintis. Sutikite, suaugusiame gyvenime tokių situacijų labai daug ir dar vaikystėje išmokta pamoka bus labai naudinga ateityje.
Paskutinis vaikas gimsta tada, kai ir tėvai, ir vaikai jau sukaupė tarpusavio santykių patirtį. Užimti savo vietą po saule pagrandukui nepaprastai sunku. Kaip patį jauniausią jį visi myli ir lepina, tačiau tuo pat metu niekas nežiūri į jį kaip į asmenybę, visi jį moko ir verčia elgtis pagal jų, tėvų, brolių, seserų supratimą.
Kaip matome, net jeigu tėvai šventai tiki savo objektyvumu ir realiai stengiasi tolygiai paskirstyti savo meilę, įtaką ir dėmesį visiems vaikams, vaikų gimimo eiliškumas vis tiek daro „savo darbą“ ir įtakoja būsimą suaugusį gyvenimą.
Vaikų auginimo principai
Vaikai - mūsų gyvenimo gėlės, kurie suteikia gyvenimui prasmę, spalvas ir džiaugsmą. Jų šypsena gali pašalinti bet kokį nuovargį, o nuoširdus juokas užpildo širdį šiluma. Vaikų gebėjimas džiaugtis mažais dalykais, jų nuoširdus entuziazmas ir smalsumas yra užkrečiantis. Jie moko mus džiaugtis kasdienybe ir rasti laimę paprastuose dalykuose.
Vaikai stiprina šeimos ryšius ir skatina meilės jausmą. Jų paprastumas ir nuoširdumas moko mus būti atviresniais ir labiau vertinti artimus žmones. Per vaikus mes turime galimybę daryti teigiamą poveikį ateities kartoms. Ugdant juos geranoriškai, atsakingai ir su meile, mes formuojame ateities visuomenės narius, kurie galės kurti teisingesnį, žalesnį ir harmoningesnį pasaulį.
Vaikai yra mūsų gyvenimo gėlės, kurie moko mus vertingų gyvenimo pamokų ir teikia begalinį džiaugsmą. Jų buvimas mūsų gyvenime primena apie meilę, viltį ir nekaltumą, kurie yra gyvenimo esmė.
„Kai gimė mano vaikai, pasijaučiau kaip tie boulingo kėgliai - atbėgo kamuolys ir vienu smūgiu išmušė visą mano kontrolės jausmą“, - patirtimi dalinasi tėvystės koučerė D. Šafranauskė.
Vaikai ir dažnai partneris, mūsų vyras ar žmona, prie mūsų moka prisiliesti taip, kaip niekas kitas neprisiliečia. Tai labai asmeniška ir labai intymu. Todėl, jeigu mokame suvaldyti viršininko įsakymus, nereiškia, kad bus panašiai ir tėvystėje.
Svarbu suvokti, kad aš, kaip žmogus, nebūtinai kaip mama, aš esu tiesiog vertinga pati savaime. Aš galiu, netgi privalau, jausti savo ribas. Iš tikrųjų, kalbant apie ribas, tėvai neretai nustemba, kad jie gali išlaikyti asmenines ribas santykyje su savo vaikais.
Tėvai dažnai pasakoja, kad perskaitytos knygos, klausyti seminarai tarsi išlekia iš galvos, vos vaikas padaro kažką netikėto. Ir štai vėl pakeliame balsą, nusierziname. Tarsi visos teorijos išgaruotų iš galvos. Nes jos tik teorija, netapusi praktika, todėl geriau maži žingsneliai, tačiau tokie, kurie įsitvirtina ilgam.
„Mūsų nuostatos dažnai ateina iš vaikystės. Prieš save keičiant, reikia priimti tai, kas yra. Negalime naujo pagrindo statyti ant to, ką atstumiame: „aš savęs tokios nenoriu, aš savęs tokios nemyliu, aš noriu būti kažkuom kitu“. Todėl prasideda viskas nuo susigyvenimo su tuo, kaip jau yra.
Juk viskam - savas laikas. Kaip ant mielių auga nevaisingų porų skaičiai, nes vėlesniame amžiuje tikimybė susilaukti kūdikio vis mažesnė. Be to, vėlai susilaukus pirmojo, nelabai lieka laiko antrojo ar trečiojo susilaukimui.
Viena iš tėvų pareigų yra savo vaikus mokyti. Tačiau vaikai mus išmoko ne mažiau nei mes juos. Tik atsiradus vaikams, mes suvokiame, kas yra tikroji atsakomybė. Suprantame, kad ne mes esame pasaulio centras ir ne viskas turi suktis vien tik aplink mus. Atsiranda ir kitų „visatų“, kuriose sukasi gyvenimas.
Vaikai - mūsų gyvenimo gėlės, kurie moko mus vertingų gyvenimo pamokų ir teikia begalinį džiaugsmą. Jų buvimas mūsų gyvenime primena apie meilę, viltį ir nekaltumą, kurie yra gyvenimo esmė.
„Kai gimė mano vaikai, pasijaučiau kaip tie boulingo kėgliai - atbėgo kamuolys ir vienu smūgiu išmušė visą mano kontrolės jausmą“, - patirtimi dalinasi tėvystės koučerė D. Šafranauskė.
Vaikai ir dažnai partneris, mūsų vyras ar žmona, prie mūsų moka prisiliesti taip, kaip niekas kitas neprisiliečia. Tai labai asmeniška ir labai intymu. Todėl, jeigu mokame suvaldyti viršininko įsakymus, nereiškia, kad bus panašiai ir tėvystėje.
Labai svarbu suvokti, kad aš, kaip žmogus, nebūtinai kaip mama, aš esu tiesiog vertinga pati savaime. Aš galiu, netgi privalau, jausti savo ribas. Iš tikrųjų, kalbant apie ribas, tėvai neretai nustemba, kad jie gali išlaikyti asmenines ribas santykyje su savo vaikais.
Tėvai dažnai pasakoja, kad perskaitytos knygos, klausyti seminarai tarsi išlekia iš galvos, vos vaikas padaro kažką netikėto. Ir štai vėl pakeliame balsą, nusierziname. Tarsi visos teorijos išgaruotų iš galvos. Nes jos tik teorija, netapusi praktika, todėl geriau maži žingsneliai, tačiau tokie, kurie įsitvirtina ilgam.
„Mūsų nuostatos dažnai ateina iš vaikystės. Prieš save keičiant, reikia priimti tai, kas yra. Negalime naujo pagrindo statyti ant to, ką atstumiame: „aš savęs tokios nenoriu, aš savęs tokios nemyliu, aš noriu būti kažkuom kitu“. Todėl prasideda viskas nuo susigyvenimo su tuo, kaip jau yra.
Būsimiems tėvams paklausę „Kokio vaikelio laukiate?“, dažniausiai išgirstame atsakymą „Sveiko ir protingo“. Tai suprantama, nes sveikata ir protas yra svarbiausios vertybės.
Besivystančiose vaisiaus smegenyse vyksta sudėtingi procesai, todėl jos ypač jautrios neigiamiems veiksniams visu nėštumo laikotarpiu. Skirtingais smegenų vystymosi laikotarpiais neigiamų veiksnių poveikis skiriasi. Pirmąjį nėštumo trimestrą jie gali sąlygoti grubius smegenų apsigimimus.
Labai svarbi mamos emocinė savijauta. Besilaukiančios moterys dažnai patiria ir gimdymo baimę. Svarbiausia jausmų neslopinti - jie kyla iš mūsų senųjų smegenų.
Kūdikio patirtis ryškiai pakeičia ne tik smegenų brandą, bet ir jų struktūrą. Kūdikio judesių raida vystosi pagal tokį principą: nuo paprastesnio veiksmo iki sudėtingesnio. Kūdikis vieną veiksmą išmoksta ir laikui bėgant jį tobulina.
Kūdikis pasaulį pažįsta ir patirties įgauna per pojūčius. Būtent tokiu mokymosi būdu mažylis semiasi žinių pirmaisiais dvejais savo gyvenimo metais. Rami aplinka, šiltas bendravimas, kalbėjimas su kūdikiu - teigiama emocijų valdymo patirtis.
Šiuolaikinis gyvenimas neatsiejamas nuo technologijų. Dažnai kyla klausimas, kada vaikui galima leisti žiūrėti į ekranus (mobilųjį, planšetę, televizorių). Rekomenduojama leisti žiūrėti tik nuo 18 mėn. amžiaus.
Vaikai - mūsų gyvenimo gėlės, kurie suteikia gyvenimui prasmę, spalvas ir džiaugsmą. Jų šypsena gali pašalinti bet kokį nuovargį, o nuoširdus juokas užpildo širdį šiluma.
tags: #atsirades #naujas #vaikas #padare #gyvenima #prasmingesniu