Babilonas, milžiniškos valstybės, kuri apėmė visą Tarpupį, sostinė, buvo laikomas amžina „karališkumo“ buveine. Ne ką menkesnė savo svarba yra ir babiloniečių religija, kuri kelia ne tik susidomėjimą, bet ir galvos skausmą ne vienam mokslininkui.

Babilonijos religija siekia tolimą priešistorę, kuomet buvo garbinami gausybė įvairiausių dievų, dažniausiai gamtos kulto atstovai. Tai matyt priklausė nuo to, kad tuometiniai babiloniečiai buvo priklausomi nuo juos supančios gamtos ir jos stichijų „išdaigų“. Jausdami baimę grėsmingoms stichijoms, laukiniams žvėrims, nesuprantamiems gamtos reiškiniams, babiloniečiai visa tai laikydavo aukštesnių ir galingesnių gamtos nepažįstamų būtybių veikla, todėl jas garbino įvairiomis formomis ir apsireiškimais.

Bėgant laikui įvairios babiloniečių dievybės maišėsi, susiliejo su kitais dievais ir taip išliko patys pagrindiniai Babilono valstybės dievai. Pagal oficialiąją babiloniečių religiją pagrindinė kiekvieno žmogaus pareiga buvo tarnauti dievams, nes tik tam jie ir buvo sukurti. Kiekvienas babilonietis turėjo patarnauti savo garbinamiems dievams kaip karaliams - nešti aukas, garbinti, rengti šventes jų garbei, o dievų „dvariškius“ - žynius - rengti, maitinti, kreiptis į juos pagalbos, kai prireikdavo dievų pagalbos.

Buvo manoma, kad dievai egzistuoja savo atvaizde, todėl buvo gaminamos šių dievų statulos, kurios buvo daromos specialiose dirbtuvėse, o po jų pagaminimo buvo atliekamos specialios apeigos, kad įgautų „gyvybę“. Babilonijoje buvo begalė daug metinių švenčių, kurios buvo rengiamos įvairių dievų garbei.

Mokslininkai nustatė, kad paprastiems babiloniečiams nebuvo leidžiama įeiti į dievų garbinimo buveines - šventyklas, todėl kiekvienas Babilono valstybės gyventojas turėjo savo dievą ar deivę, kuriems atgailaudavo, skirdavo savo maldas, nešė aukas, o šis dievas turėjo užtarti šį žmogų prieš kitus dievus, apsaugoti nuo piktųjų dvasių, įvairių blogybių, kurios tykojo žmogaus gyvenime. Žmonės nešiojo įvairiausius amuletus ar pakabučius, kurie turėjo apsaugoti nuo blogio jėgų, dievų prakeikimų.

Babiloniečių religijoje išliko daugybė užkeikimų, kuriomis paprastai buvo kreipiamasi į dievus ar priemones, kurios sunaikina blogį, mat religija buvo reikli ir nevengė bausmių - kiekvienas nusižengęs babiloniečių religijai sukeldavo dievų pyktį, pasireiškiantį baisiomis nelaimėmis - maru, badu, sausromis, tvanu, priešų antpuoliais.

Pamažu gamtos dievybės keitėsi ir atsirado valdžios ir viešpatavimo dievai, kurie buvo Babilono valstybės ir jos valdovo valdžios globėjais. Svarbiausieji dievai, kurie anksčiau buvo gamtos valdovais ir viešpatavo gamtos stichijose, tapo teisingumo ir valdžios jėgų būtybėmis, dangiškaisiais teisėjais, baisiais kariais ar galingais valdovais. Pavyzdžiui, saulės dievas Šamašas tapo teisingumo dievu, dangiškuoju žemės valdovo globėju, o Mardukas, žemdirbių dievas, tapo aukščiausiuoju Babilono dievu. Aišku, kad pasikeitė ir dievų simboliai: iš žemės padargų atsirado karo ginklai - strėlės ir lankai. Jei aukščiausieji dievai buvo įsivaizduojami kaip valdovai, tai ir Babilono valdovai tiek mene, tiek literatūroje buvo vaizduojami kaip žemės dievai.

Babilono religija neturėjo darnios sistemos, religijoje vyravo gausybė dievų, kurių visų vardų net patys babiloniečiai nežinojo. Atsiradus žemdirbystei, ypač garbintos mirštančios ir atgimstančios augalijos dievybės, vėliau dievai buvo sužmoginti, vietiniai kultai sujungti į bendrą visumą.

Aukščiausias babiloniečių dievas buvo Anus, valdovų dievas, „dievų karalius“, kurio galybę reiškė raguotas galvos apdangalas ir kuriam priklausė oras ir dangus. Šis dievas viešpatavo danguje, kur turėjo savo buveinę, nors jis garbinamas buvo tik nedaugelyje šventyklų. Jo sūnus Enlilis, žemės valdovas, taip pat buvo vadinamas „dievų karaliumi“, mat buvo stiprus bei galingas, sugebėjęs žmonėms į žemę pasiųsti tvaną, sukurti pabaisą Lamu, turėjusią sunaikinti žmones. Nepaisant šių piktadarybių, Enlilis laikomas tvarkos sergėtoju.

Visai kitoks buvo Enlilio sūnus Ea, požemio gėlo vandens valdovas, kuris buvo įsivaizduojamas pusiau žmogaus, pusiau žuvies pavidalu. Dievas Ea globojo amatininkus ir menininkus, buvo manoma, kad jis sukurė žmones iš molio ir mitinės pabaisos.

Greta šių dievų egzistavo dar trys svarbios mitinės dievybės: Mėnulio dievas Sinas, Saulės dievas Šamašas ir deivė Ištarė.

Dievas Sinas buvo įsivaizduojamas su visais mėnulio atributais - pjautuvu, puošiančiu galvos apdangalą, ir keturiais ragais, simbolizuojančiais mėnulio fazes; vaizdavo kaip seną barzdotą vyrą, o tai laikyta išminties simboliu.

Dievas Šamašas buvo laikomas pusiausvyros laikytoju ir teisės, išminties, žinojimo globėju, tikriausiai todėl jam babiloniečiai skyrė daugiausiai himnų.

Paskutinioji iš šio trejeto buvo deivė Ištarė, meilės, vaisingumo, o vėliau karo deivė, kuri pasirodydavo daugybe pavidalų.

Ištarė (šum. 𒀭𒌋𒁯 = Ištar) - svarbiausia moteriška dievybė (deivė) senovės asirų ir babiloniečių mitinėje pasaulėžiūroje, vakarų semitų Astartės ir šumerų Inanos atitikmuo. Ji buvo Veneros planetos dieviškoji forma. Siejama su aistringąja galia (karu, lytiniais santykiais, vaisingumu). Jos kultas buvo itin populiarus. Ištarės vardas kilęs iš įvairuojančios semitų šaknies, reiškiančios Aušros žvaigždę. Ištarė kaip vietovės globėja garbinta daug kur pietų Mesopotamijoje - Akade, Arbeloje, Ninevijoje, Ašūre, Ūre, Uruke ir kt. Dar vietomis vadinta Anunitu bei Nanaja. Babilone vieneri iš 8 miesto vartų buvo Ištarės vartai. Uruke Ištarės garbinimo praktikos sietos su ritualine prostitucija, ji laikyta heterų, homoseksualų globėja. Nuo pat II tūkstm. pr. m. e. Uruke bandyta šias praktikas išgyvendinti. Tai pasiekta jau Achemenidų valdymo laikais (V-IV a. pr. m. e.). Dažniausi epitetai: „karalienių karalienė“, „dievų valdovė“, „tūžmioji liūtė“, „Ištarė kariūnė“.

Žymiausi du mitai apie Ištarę: viename („Gilgamešo epo“ dalis) ji siekia sugundyti Gilgamešą, bet šis atstumia deivę, nes nepasitiki jos būdu ir išvardina jos pražudytus įsimylėjėlius. Už tai Ištarė pasiunčia Gilgamešui į Uruką milžinišką siaubūną jautį, sukurtą Ištarės tėvo Anu. Kitas žymus mitas, kuriame Ištarė leidžiasi į požemių karalystę pas Ereškigalę. Besileisdama ji turi nusimesti visus rūbus ir papuošalus. Ereškigalė ją pražudo, bet apie tai sužinojęs Ea pasiunčia požeminį pasiuntinį, kad šis ją atgaivintų. Ištarės paveiksle nunyksta šumerų Inanos kaip pasaulio sutvėrėjos, pribuvėjos vaidmuo. Šiaurės Mesopotamijoje (ypač, Asirijoje) pabrėžtas deivės karingas būdas, ten ji laikyta Ašūro dukterimi.

Be šio trejeto, svarbiausi buvo audros dievai Adadas, karo ir medžioklės dievas Ninurta ir požemių dievas Nergalis, tačiau vėliau Babilone iškyla dievo Marduko kultas. Šis dievas tapatinamas su dangaus viešpačiu, o jo funkcijos buvo labai plačios - magija, užkeikimai, globa, gydymas, karo reikalai, kosmoso įvaldymas.

Buvo labai įtakingas ir gerbiamas luomas Babilone - žynys. Žynys buvo kaip valdovas, kuris tikintiesiems darė didelę įtaką, nes jie buvo žmonių ir dievų tarpininkai, todėl dažniausiai neatsirasdavo tokių, kurie abejodavo žynių skelbiamomis tiesomis.

Žyniai iš įvairiausių mitų stengėsi sukurti vieningus dievų paveikslus, rinko mitus ir pasakojimus, atlikinėjo sudėtingas religines apeigas su skaičiais, simboliais ir šviesuliais. Žyniai dievams tarnavo nuogi, o jau vėliau dėvėjo linines tunikas. Ritualų metu buvo deginami smilkalai, pilamas vanduo, vynas, aliejus, ant aukojimo stalo pjaunami galvijai ir avys, aukojami gyvulių viduriai.

Tikinčiųjų aukos buvo sudedamos ant aukuro, stovinčio šventyklos kiemo viduryje ir mažomis dalimis aukojamos. Aukojant buvo kalbamos maldos, kad atkreiptų dievų dėmesį, o maldų buvo įvairiausių: dievų šlovinimo, kreipimosi, skundo ir atgailos, prašymo ir maldavimo, todėl kiekvienu atveju melstis reikėjo kitaip: atsiklaupti, paliesti kakta žemę, pabučiuoti dievo statulos koją arba rūbo pakraštį, šauktis dievų stačiomis ar iškėlus rankas.

Žyniai užsiiminėjo ir magija, kuri buvo tam tikras būdas bendrauti su dievais, jos tikslas buvo sužinoti dievų valią, o Babilono gyventojams tai buvo tas pats, kaip ateities išpranašavimas.

Žynių „darbo vietos“ buvo šventyklos, kurios, pasak babiloniečių, jungia žemę ir dangų, buvo prikrautos dovanų ir skendėjo prabangoje. Viršutinis šventyklų aukštas buvo nudažytas aukso spalva ir čia pasikelti galėjo tik „kalbantieji dievo vardu“ - žyniai, kurie stebėjo dangaus kūnų judėjimą.

Babilono šventyklos, garsieji zikuratai, buvo laiptuotos piramidės pavidalo, kuriose stovėjo dievų stabai - žmogaus rankų kūrinys, tačiau ypatingais ritualais žyniai juose apgyvendindavo dievybes.

Šiuolaikinis mokslas apie šumerų religiją yra sukaupęs pakankamai daug informacijos: iššifravo mitus apie šumerų dievus, jų kilmę, apie jų tarpusavio santykius, darbus ir kompetencijas, apie „kalbančiuosius Dievų vardu“ - žynius, jų apeigas, maldas ir šventyklas, bet nėra tikslių duomenų apie pačią religijos esmę ir jos pagrindus, mat iki mūsų laikų tėra išlikę nedaug rašytinių dokumentų apie šumerų religiją. Apie ją gal tik liudija archeologų atkasta ištisa Asirijos karaliaus Ašurbanipalo biblioteka, kurioje daugelis molinių dantiraščių lentelių yra religiniai tekstai.

Visiškai aišku, kad babiloniečiai garbino begalę dievų, kuriuos perėmė iš senųjų Mesopotamijos gyventojų šumerų, kurie garbino daugiau nei 3000 dievų. Šumerams kiekvienas dievas vienaip ar kitaip buvo svarbus, vieni buvo labiau įtakingi už kitus (formuojasi hierarchija). Dievai buvo įsivaizduojami kaip žmonės, kurie patirdavo tokių pat džiaugsmų ir rūpesčių: mylėjo, augino vaikus, valgė ir badavo, pavydėjo ir ginčijosi, kaip ir patys šumerų žmonės.

Babilono gyventojai dievus perimdami iš šumerų, pakeisdavo jų vardus ir suteikdavo jiems naujus, bet iš principo šių dievų „pareigos“ Babilonijoje nepasikeisdavo. Taip šumerų dievas An, dievų karalius, babiloniečiams tapo dievu Anus, šumerų saulės dievas Utu tapo Samašu, jų meilės ir vaisingumo deivė Ištarė užėmė šumerų deivės Inanos ir t.t.

Babiloniečiai, kaip ir šumerai, savo dievus vaizdavo žmogaus pavidalu, tiktai labiau didingus, įsikūnijusius tam tikruose dangaus šviesuliuose, o ne paprastus žmones kaip šumerai. Jų sėdinčios ar stovinčios statulos, aprengtos puošniais drabužiais, būdavo šventyklose, ant jų galvų būdavo uždėtos karūnos arba kepuraitės su jaučio ragais - tai dievybės ženklai, rankose laikydavo valdžios simbolius, taip pat ir šventąjį gyvulį, su kuriuo šie dievai buvo vaizduojami. Pačios statulos dažniausiai būdavo medinės ir apkaltos auksu ar kitu metalu, veidai - iš dramblio kaulo arba akmens su didelėmis įstatytomis akimis, ypač brangius dievų atvaizdus babiloniečiai darydavo iš gryno aukso.

Legendas ir mitus babiloniečiai perėmė irgi iš šumerų, nors jie turėjo dar daug kitų ir gana didelių mitų ir epų, vėliau daugelis tautų perėmė šiuos mitologinius kūrinius, nors jų legendose atsirado įvairių pakeitimų.

Babiloniečių dvasiniame gyvenime egzistavo begalė dievų ir dievybių, bet tik nedaugelis iš jų vaidino svarbų vaidmenį. Vieną svarbiausių vaidmenų Babilono valstybės gyvenime vaidino žyniai, dar vadinami „kalbantieji Dievų vardu“. Taigi babiloniečių religija, perėmusi daugelį religijos elementų iš šumerų, sugebėjo išvystyti savitą religijos formą, kuri prigijo ne tik pas babiloniečius, bet ir kitose tautose, kurios vėlesniais amžiais ne vieną religijos elementą „pasiskolino“ iš babiloniečių.

Ši dievų sistema - viena seniausių pasaulyje - susiformavo tarpupio upių slėnyje (dabartinis Irakas ir Sirijos dalys) maždaug IV tūkst. pr. Kr. Čia pirmą kartą žmonės sugalvojo užrašyti dievų vardus ant molio lentelių dantiraščiu, o jų mitai (kaip Gilgamešo epas) tapo literatūros pamatu. Kiekvienas miestas-valstybė turėjo savo globėją dievą: Urukas priklausė meilės deivei Inanai (babiloniečių Ištar), Nipūras - vėjo dievui Enliliui, o Babilonas - Mardukui.

Kasdienės aukos buvo kuklios - miežiai, alus, medus. Bet per šventes (kaip Akitu - naujųjų metų šventę) dievams aukodavo ir karalius - legendose minima, kad Ištar reikalavo, kad valdovas Dumuzis pusę metų praleistų požemyje.

Babiloniečių Enuma Eliš epas pasakoja, kaip Mardukas sutriuškino pirmąją dievybę Tiamat (chaoso vandenyną) ir iš jos kūno sukūrė pasaulį. Ši istorija - viena pirmųjų bandymų paaiškinti, kodėl egzistuoja gėris ir blogis.

Dievai iki šiol žavi. Jie buvo pirmieji, kurie „paaiškino“, kodėl žmonės kenčia (atsakymas - dievai kaprizingi), kodėl yra potvyniai (atsakymas - Enlis pyksta) ir net kodėl mirštame (atsakymas - dievai pasiliko amžinybę sau).

Dievas/Deivė	Sritis	Apibūdinimas
Ištarė	Meilė, vaisingumas, karas, žvaigždės (Venera)	Svarbiausia moteriška dievybė, siejama su aistringa galia.
Anus	Oras, dangus, dievų karalius	Aukščiausias dievas, kurio galybę reiškia raguotas galvos apdangalas.
Enlilis	Žemė, tvarka, vėjas	Dievų karalius, stiprus ir galingas, tvarkos sergėtojas.
Ea	Požemio gėlo vandens, išminties, magijos	Pusiau žmogaus, pusiau žuvies pavidalas, globojo amatininkus ir menininkus.
Sinas	Mėnulis	Įsivaizduojamas su mėnulio atributais, išminties simbolis.
Šamašas	Saulė, teisingumas, išmintis, žinojimas	Pusiausvyros laikytojas, teisės globėjas.
Adadas	Audra, griaustinis	Atneša ir lietų, ir pražūtį.
Ninurta	Karas, medžioklė, žemdirbystė	Karingas dievas, statantis drėkinimo sistemas.
Nergalis	Požemio pasaulis	Dievas, valdantis mirusiųjų karalystę.
Mardukas	Magija, užkeikimai, globa, gydymas, karas, kosmosas	Vėliau tapo aukščiausiuoju Babilono dievu, sukūrė pasaulį iš Tiamat kūno.

tags: #babilonieciu #vaisingumo #deive

• Globos namai Lietuvoje
• Vaikų ugdymas „Bitutėje“
• Sulankstymo instrukcija: Baby Design sportinis vežimėlis
• Įdomūs faktai apie laukinių karvelių kiaušinius
• BaByliss priemonės plaukų apimčiai