Lietuvių išmintis byloja: vaikai - vargai, tačiau be vaikų negerai. Laikai keičiasi. Kinta ir žmonių požiūris į jaunosios kartos auklėjimą. Tai natūralu. Kalbėti apie vaiko auklėjimą diržu dabar jau nerealu. Yra daug kitų priemonių.

Vaikystėje įgyta patirtis daro įtaką visam tolesniam vaiko gyvenimui: jo savivertei, gebėjimui prisitaikyti, kurti, išreikšti save, būti drausmingu, mandagiu, tolerantišku, pasitikinčiu savimi, užmegzti brandžius santykius.

Šeima kaip ugdymo institucija

Kaip sena yra žmonija, taip sena yra šeima. Ji - viena svarbiausia ir galingiausia ugdymo institucija, įteisinta Dievo ir žmonių įstatymais. Ir nors kai kurios jos funkcijos istorijos vingiuose keitėsi, vis dėlto šeima lieka svarbiausia ne tik atskiro žmogaus, bet ir Bažnyčios bei valstybės atrama.

Visų pirma verta pastebėti, kad šeima geriausiai atliepia visus žmogaus ugdomumo parametrus. Tik su tėvais ir protėviais vaikas yra susietas genetiniu ryšiu, todėl šeimoje anksčiau ir lengviau galima įžvelgti prigimtines užuomazgas, skatinti ar slopinti jų plėtrą. Dar matomesnis aplinkos poveikis, nes būtent tėvai kuria tą pirmąją aplinką, atveriančią duris į pasaulio pažinimą, vyriškumo ir moteriškumo sintezę. Pagaliau tėvai yra pašaukti ugdytojai iš prigimties, sąmoningai darantys poveikį vaiko vystymuisi.

Kad tėvai galėtų tinkamai ugdyti, jiems, ypač motinoms, duota prigimtinė, nesavanaudiška meilė savo vaikui. Kūdikis mylimas ne už ką, o todėl, kad jis yra. Kadangi meilė yra viso ugdymo pamatas, tai tėvai turi daugiausiai galimybių įsitraukti į šį procesą. Maža to, jie tampa svarbiausiu vaiko ugdymo(si) atskaitos tašku, nes jų tarpusavio meilė sudaro didžiausią meilės vaikui garantą.

Viena vertus, tik mylėdami vienas kitą tėvai gali visiškai atsiverti savo vaikams, neturėdami savanaudiškų paskatų juos ,,lenkti į savo pusę‘‘, bet priešingai, ,,kreipti‘‘ į motiną ar tėvą, skatinant įžvelgti jos ar jo teigiamybes. Vaikams yra reikalingi abu tėvai, ir klaidinga manyti, kad vienas iš tėvų gali atstoti kitą, kad galima mylėti vaiką neapkenčiant jo tėvo ar motinos (tai būtų tiesiogiai ar netiesiogiai neigiama vaiko prigimtinė meilė abiems tėvams).

Šiandien tai labai aktualu, nes visuomenėje daugėja išsiskyrusių šeimų. Vaikai gyvena su vienu iš tėvų. Vienas iš tėvų nekęsdamas kito, vaikui esant šalia ir jam girdint, kalba apie buvusį sutuoktinį neigiamai pabrėžiant trūkumus, blogą charakterį, o galbūt net tai pritaiko vaikui, sakydami: ,,Tu elgiesi taip kaip tėvas/motina elgėsi!‘‘.

Tėvų tarpusavio meilė lemia gražius santykius su jų tėvais, kitais artimaisiais, kartu žadinama artimųjų meilė anūkams, pusbroliams ar pusseserėms, kaimynams ir t.t. Atrodo, kad nėra efektyvesnio būdo paskatinti vaikus mylėti tėvus, kaip rodant jiems meilę savo tėvams pavyzdžiu, skatinant ir juos reikšti meilę seneliams, proseneliams. Tėvai, dalydami meilę artimiesiems, nenuskriaudžiant savo vaikų, kaip tik šį jausmą padidina.

Vaikų auklėjimo šeimoje esmė, tikslas, uždaviniai bei pareigos

Auklėjimas - tai asmenybės ugdymas, jos prigimties plėtojimas, dorinimas. Auklėjimu išvystoma žmogaus prigimtis, jo indvidualybė. Auklėjimas stiprina žmogaus vidines galias, atstato harmoniją tarp aukštesnių ir žemesnių galių. Auklėjimas apima ne dalį, o visą vaiko asmenybę. Arba žmogus yra išauklėtas, arba visai neišauklėtas. Juk negalime atskirai, dalimis lavinti vaiko protą, valią, darbštumą, meilę.

Auklėjimas yra tėvų ir vaikų sąveika vertybių pagrindu. Tėvų siūlomas vertybes vaikai priima tik tada, kai yra nuoširdus bendravimas tarp jų. Vaikų auklėjimo procese labai svarbi visos šeimos buitis, jos narių elgesys. Suaugusieji rūpinasi, kad šeimoje neįsigalėtų chaosas. Svarbu, kad ir gyvenimas už šeimos ribų, kuriame taip pat yra daug chaoso, dvasiškai nežalotų vaiko. Reikia ugdyti vaiką taip, kad jis pasidarytų neimlus blogiems pavyzdžiams.

Augdamas, kaupdamas gyvenimo patyrimą, vaikas sukuria savąją autonomiją. Šeimos ir aplinkos pavyzdžius jis pasirenka pats ir juos atmeta, jei jie neatitinka jo vidinei pozicijai. Protingi tėvai, auklėdami vaiką, į jį žiūri kaip į asmenybę, turinčią savo dvasinį gyvenimą, kurios negalima tvarkyti tik pagal savo norus. Tėvai, auklėdami vaiką, turi būti įsitikinę savo idėjų teisingumu ir gėriu. Taigi, auklėti vaiką reiškia:

1. tobulinti jo prigimtį;
2. dorinti asmenybę;
3. bendradarbiauti su juo remiantis šeimos vertybėmis;
4. tikslingai organizuoti visos šeimos gyvenimą ir elgesį.

Šeimoje atliekamas vaikų ugdymo darbas yra svarbi prielaida kitų auklėjimo grandžių (mokyklos, bažnyčios, visuomenės informavimo priemonių, visuomeninių organizacijų) veiklos sėkmei užtikrinti. Šeima auklėja vaiką su mokykla ir valstybe bendradarbiaudama ir kooperuodama savo veiksmus. Todėl tėvai, spręsdami juos, neturėtų aklai orientuotis į Rytus ar Vakarus. Išstudijavę vienų ar kitų auklėjimo patyrimą, jie sukuria savąjį vaikų auklėjimo modelį, kuris atitiktų savo šeimos kultūrą ir siekius:

• pats bendriausias auklėjimo uždavinys šeimoje - pasiekti, kad jis būtų organiškai individualus;
• vaikas turi vystytis ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp bendraamžių;
• vaikas turi būti auklėjamas nuolat jam bendraujant su gamta.

Tėvai, spręsdami vaikų auklėjimo uždavinius, vienodai domisi jo išoriniu ir vidiniu pasauliu, turi leisti jam patirti visus vaiko amžiaus tarpsnių ypatumus, tėvai su savo reikalavimais neturi užgožti vaikystės ar jaunystės, o sudaryti sąlygas vaikams džiaugtis to gyvenimo tarpsnio privalumais. Bendrus reikalavimus tėvai turi nuolat keisti, pritaikyti prie atitinkamų sąlygų, atsižvelgiant į vaiko individualybę ir psichologinius ypatumus. Vaikų auklėjime gali plėtotis tėvų auklėjimo menas.

Mokant vaiką bendrauti, turi būti akcentuojamas dėkingumas tėvams, pedagogams, artimiesiems ir pan. Tėvas ir motina gimdo vaiką ir auklėja jį tikėdamiesi, kad jis užaugs už juos geresnis. Tas vaikų gerėjimas priklauso ne tik nuo biologinės evoliucijos, bet labiausiai - nuo tėvų ir aplinkinių asmenų įtakos.

Remiantis J.Vabalo-Gudaičio teoriniu palikimu, suformuluotos tokios pedagoginės tėvų pareigos. Pirmoji pareiga - saugoti vaikus nuo blogų gyvenimo pavyzdžių. Ypač iki ankstyvos paauglystės, kol vaikas neatsparus blogoms įtakoms. Tėvai vaikų akivaizdoje turi vengti: barnių, keiksmų, smurto, girtavimo ir paleistuvavimo. Jie turi neleisti vaikams bendrauti su blogais draugais.

Tėvai vaikams yra:

• panašėjimo ir sekimo pavyzdžiai, net nenorėdami jie užkrečia vaikus savo papročiais ir psichinėmis ypatybėmis;
• jie teikia vaikams sąmoningai parinktų pavyzdžių bei įspūdžių ( iš gyvenimo, knygų);
• naudojasi labiau patyrusių patarimais, kad auklėjimo darbą atliktų planingai ir apgalvotai.

Antroji pareiga - savo vaikų mokymas. Motina moko vaiką taisyklingai vaikščioti, valgyti, apsirengti, kalbėti, skaityti, rašyti ir kt. Tėvas padeda motinai dirbti šį darbą, supažindina mergaites ir berniukus su įvairiomis profesijomis, supažindina su svarbesniais politinio bei valstybinio gyvenimo klausimais, formuoja vaiko pasaulėžiūrą. Abu tėvai dirba šeimoje išvien. Negalima nustatyti griežtų ribų tarp tėvo ir motinos pareigų, tarp auklėjimo ir mokymo.

Trečioji pareiga - tėvų pagalba mokyklai. Tėvai rūpinasi vaiko poilsiu, nes šis atlieka nelengvą intelektinį darbą, neapkrauna jo dideliais fiziniais darbais ir patarnavimais. Domisi pažymiais. Mokytojai ir tėvai palaiko abipusę pedagoginę sąveiką. Turi vykti mokytojų ir tėvų bendravimas ir bendradarbiavimas, kuris labai svarbus tiek šeimos auklėjime, tiek ugdyme mokykloje. Ir mokytojai, ir tėvai yra vienodai reikšmingi vaiko gyvenime. Tėvų ir pedagogų bendradarbiavime būtina vadovautis pagrindiniu principu, kad viskas, kas daroma, daroma vaikų labui.

Mokytojai ir tėvai turi tapti ugdymo proceso partneriais. Šeima negali už vaiko mokymąsi visą naštą ,,užkrauti‘‘ mokyklai. Tiek mokytojai, tiek tėvai turi jausti atsakomybę už vaikų žinias. Pagrindinis mokytojų rūpestis - jo pedagoginis meistriškumas ir aukšto lygio mokymas, o ką vaikas įgis iš tokio mokymo - mokinio ir jo tėvų rūpestis. Mūsų mokykla ir šeima, gyvendamos laisvos rinkos sąlygomis, atsakomybę už vaiko mokymąsi ir elgesį turi ugdyti minėtomis kryptimis.

„Pedagogika kaip mokslas, visos jos sudetingos ir detalizuotos taisyklės gali būti prasmingos tik tada, kai auklėjamąjį darbą lydės meilės ir sutarimo šeimoje dvasia“ (Gruce R. Šeima ir vaikų auklėjimas). Norėtųsi, kad kiekvienu konkrečiu atveju tėvai būtų gyvi ir kūrybiški auklėtojai. Jie turi ,,skiepyti‘‘ jaunajai kartai pasišventimo ir darbštumo, drąsos ir atsakomybės, švelnumo ir valdymosi daigus. Reikia formuoti religinį jausmą. Meilės ir atsakomybės formavimas yra ilgas ir nenuilstantis darbas. Norint pasiekti rezultatą neužtenka vien mokymo ir mokymosi pastangų. Gamtinėmis ir antgamtinėmis priemonėmis reikia ugdyti savo ir vaikų charakterį. Auklėjimas šeimoje - tai asmenybės dorovinio, dvasinio, emocinio pagrindo sukūrimas. Be jo žmogus negali deramai gerbti savęs ir kitų žmonių, mėgti savo darbą.

Tačiau šeima viena nepajėgi visapusiškai ugdyti asmenybės, ji turi nuolat bendrauti, savo veiksmus kooperuoti ir koordinuoti su mokykla ne kaip atskiri asmenys, o kaip bendruomenės. Reikia bendro jų susitelkimo. Namai ir ugdymo įstaiga yra du svarbiausi vaikų pasauliai, kurie kasdien turi sietis. Jeigu pedagogus ir tėvus sieja tarpusavio pagarba pagrįsti saitai, vaikai jausis saugiai, tačiau jei šie du pasauliai tarpusavyje nederės - dėl abejingumo, supratingumo stygiaus ir nesugebėjimo veikti išvien - vaikai kentės. Kiekviena auklėjimo grandis turi pati atlikti jai priklausiančius veiksmus. Net gerai organizuotas šeimos auklėjimas nėra visagalis vaikų ugdymo veiksnys. Reikia neužmiršti ir visos visuomenės įtakos.

Vaikų auklėjimo problemos ir sprendimai

Daugelyje šeimų kyla ginčų dėl vaikų auklėjimo. Tėvams darosi vis sunkiau nuspręsti, kokį auklėjimo metodą rinktis, kaip nesuklysti ir užauginti savo vaikus dorais piliečiais. Auklėjant vaikus labai svarbu rasti ne tik balansą, bet ir išmokti priimti kompromisus. - Geriausia, ką galime duoti savo vaikui, yra besąlyginė meilė ir palaikymas. Tačiau auginant vaiką, tėvams neišvengiamai tenka daryti ir pasirinkimus bei prisiimti už juos atsakomybę. Tėvais tampame tik gimus kūdikiui ir nuo pirmųjų vaiko gyvenimo akimirkų augame kartu: klystame, ieškome, mokomės.

Atsakant į dažnai dilema, ypač jauniems tėvams, tampantį klausimą, bti griežtais ar viską leidžiančiais tėvais - vaikui nėra gerai nė vienas kraštutinumas. Kodėl vaikui svarbus tėvų nuoseklumas visame kame? - Jeigu pora vaikui taikys skirtingas elgesio normas, toks tėvų elgesys vaiką ves į vidinį konfliktą: mama tikėsis vieno, tėtis - kito. Tad pirmiausiai vaikas turės pasirinkti. Be to, turėdamas pasirinkti tarp tėčio ir mamos taikomų ribų ir skirtingų taisyklių, vaikas greičiausiai bus linkęs į mažiau reikalaujančiojo pusę, ypač paauglystėje.

Tėvai dažnai vaiką auklėja pagal savo turėtą patirtį, daugelį sprendimų, ypač sudėtingesnėse situacijose, automatiškai priima pagal vaikystėje išmoktą elgesį. - Geriausia būtų sprendimą rasti dar iki tol, kol problemos neįsisenėjo ir nepradėjo trukdyti normaliems šeimos santykiams. Labai svarbu kalbėtis ir išsakyti savo lūkesčius. - Auginant vaiką gali iškilti pačių įvairiausių klausimų, pavyzdžiui, dėl vaiko vakcinavimo, laisvalaikio, bendravimo su artimaisiais ir pan., o į juos kiekvienas iš tėvų turės skirtingas nuostatas. Jeigu išsiskiria tėvų nuomonė vienu ar kitu svarbiu klausimu dėl vaiko auklėjimo, vertėtų sugrįžti prie šios temos vakare, ar kitu metu, kai liksite vieni.

Jeigu vaikas pradėjo manipuliuoti tėvais ar elgtis netinkamai, o tai jau aiškus ženklas, kad sudarėte tam erdvę ne visai teisingu auklėjimu, nenusiminkite, pagalba visada yra. Dabar prieinama daug vertingos literatūros ir specialistų patarimų apie vaikų ugdymą skirtingais raidos etapais, problemų sprendimo būdus. Kreiptis pagalbos jau nebėra tabu. - Išlaikykime sveiką balansą santykiuose su vaiku, per daug nenuolaidžiaukime, bet ir nekelkime vaikui nepamatuotų reikalavimų ar lūkesčių.

Neringa, vis dėlto, skirtingi požiūriai į vaikų auklėjimą neretai tampa ne tik pykčių, bet ir skyrybų priežastimi, kodėl? - Skirtingas požiūris supratimas ir asmeninės patirtys apie vaikų auklėjimą visų pirma kalba apie poros skirtingas vertybes. - Sunkumų turintiems paaugliams ir jų šeimoms padedama per terapinius pokalbius taip padedant išvengti skyrybų ar didesnių sunkumų šeimoje. Vaiko teisių gynėjai primena, jog visuomenei yra pasiekiama nemokama informatyvi medžiaga apie vaiko poreikius, smurto atpažinimą ir reagavimo būdus.

Senelių ir močiučių vaidmuo

Anūkų gyvenime, ypač kol jie maži, močiutė ir senelis yra ne mažiau svarbūs nei tėvai. Manoma, kad seneliai, kurie dažniau prižiūri anūkus, net gyvena ilgiau. Dažnai močiutės „viską žino geriausiai“, nes pačios sėkmingai užaugino kelis vaikus, o ir jūs „sėkmingai užaugote“. Tačiau laikmečiai skiriasi, požiūris į auklėjimą - taip pat. Seneliams nederėtų kištis ir į situacijas, kurios, akivaizdu, spręsti priklauso tėvams, pavyzdžiui, vaiko ugdymą. Seneliai šiuo atveju gali būti tik patarėjai, o jei anūkai kiek paūgėję, - jų užtarėjai. Taigi skirtingų kartų požiūriai kirsis įvairiose vaiko priežiūros, ugdymo ar auklėjimo situacijose. Visada aptarkite jas. Tikrai atsiras ir smulkių auklėjimo klausimų, diskutuotinų. Leiskite seneliams rinktis, kaip prižiūrėti anūką, tiesiog leiskite jiems pasijusti svarbiems, gerbkite patirtį. Viena tokių situacijų, pavyzdžiui - dienotvarkės planavimas. Bendradarbiaukite, kai kada dėl nereikšmingų dalykų nusileiskite. Ir nesitikėkite, kad plano bus laikomasi sekundžių tikslumu. Užsimerkite, jei vaikas apsidrabstęs be seilinuko, juk drabužėlius išskalbsite, ar migdomas parke, nes jūs taip norite, o ne namuose. Tai - mažmožiai.

Kad ir kaip žiūrėsi, natūralu, kad tėvų žodis savo vaiko auklėjimo klausimais yra paskutinis. Tačiau senelių džiaugsmas ir „paskirtis“ - palepinti anūkus. Nesutarimų gali būti, neapeisite jų. Pasitaiko atvejų, kai tėvų ribos iš tiesų per griežtos, o senelių - pernelyg atlaidžios, mat „anūkėliui nieko negaila“. Tačiau visa tai - savotiška mokykla. Jokiu būdu nesivaržykite su savo tėvais. Čia nėra „geriau išmanančių“ ar „daugiau patirties turinčių“. Viskas, kas daroma, - tik dėl vaiko interesų ir jo visapusės gerovės. Tėvai daug ką daro pasikliaudami intuicija, taigi ir toks auklėjimo būdas geras. Savi tėvai daugeliu atvejų - artimiausi. Tačiau jei jų nėra ar negalite prašyti pagalbos, kreipkitės į anytą. Jei nesutariate su savo tėvais, mama, visiškai nepritariate jos auklėjimo metodams ir ji net nenori leistis į diskusijas, samdykite auklę. Visada atsižvelkite į mamos (ar tėčio) sveikatą. Net jei jie nuolat siūlosi prižiūrėti anūką, tai gali būti net pavojinga: staiga sušlubavus sveikatai, vaikas gali likti be priežiūros. Močiutė taip pat turi turėti laiko savo pomėgiams. Taigi visada, prašydami pagalbos, įvertinkite situaciją, įsitikinkite, kad pernelyg nepiktnaudžiaujate. Galite palikti tam tikrą planą močiutei, tačiau jis turėtų būti daugiau patariamojo pobūdžio, o ne įsakymai. Įsiklausykite į senelių, kurie prižiūri jūsų vaiką, nuomonę. Močiutės - „mamos“, kurios nuolat lepina. Leiskite į kompromisus. Nepykite ir nesiginčykite, kai matote, jog jūsų mama duoda vaikui saldumynų. Turėkite atsarginį planą. Gyvenime gali nutikti visaip: močiutė susirgti, blogai pasijusti, staiga išvykti. Matote, kad močiutė sunkiai tvarkosi su auklės pareigomis dėl savo sveikatos ar kategoriško požiūrio? Geriau ieškokite kitų variantų, užuot nuolat davę „antrą šansą“.

Vaiko individualumas ir emocijų ugdymas

Visi vaikai gimsta nekalti ir geri, nepakartojami ir ypatingi. Į šį pasaulį jie atsineša ir savo likimą. Iš obuolio sėklos išauga obelis. Tėvų pagrindinis vaidmuo yra pastebėti, gerbti ir puoselėti natūralų, nepakartojamą savo vaiko augimą. Vaikai mokosi nevienodai. Svarbu tai suprasti ir nelyginti vaikus vieną su kitu. Galima išskirti tris vaikų mokymąsi rūšis: bėgikai, ėjikai ir šokliai. Bėgikai išmoksta labai greitai. Ėjikai mokosi ramiai, galima aiškiai matyti jų daroma pažangą. Šokliai yra lyg vėlai pražystantys augalai.

Jautrusis. Jautrų vaiką reikia suprasti ir išklausyti. Tada jie būna kurį laiką linksmesni ir džiugesni. Aktyvusis. Aktyviems vaikams labai reikalinga veiklos struktūra. Tai stiprios valios, mėgstantys rizikuoti ir norintys būti dėmesio centre vaikai. Jiems labai reikalinga priežiūra, taisyklės, vadovai ir veiksmai. Reaktyvusis. Tokiems vaikams reikia veiklos įvairovės. Imlusis. Imliems vaikams reikia kasdienybės pastovumo, kad jaustųsi saugūs, galintys rizikuoti imdamiesi naujovių. Tai gero elgesio ir paslaugūs vaikai.

Taip pat labai svarbu išmokti reikšti meilę vaikams pagal lytį. Pavyzdžiui, mergaitėmis dažniausiai reikia labiau rūpintis, stengtis jas suprasti ir gerbti, nes tik tuomet jos mokės pasitikėti. Tuo tarpu berniukams reikia rodyti daugiau pasitikėjimo, pripažinimo ir įvertinimo.

Visi vaikai klysta. Klysti natūralu, normalu ir tikėtina. Į šį pasaulį vaikai ateina mokėdami mylėti savo tėvus, bet savęs mylėti ir sau atleisti jie nesugeba. Mylėti save jie išmoksta matydami, kaip su jais elgiasi ir kaip į jų klaidas reaguoja tėvai. Už klaidas negėdijami ir nebaudžiami vaikai išsiugdo svarbiausius dalykus - gebėjimą mylėti save ir susitaikyti su savo trūkumais.

Neigiamos emocijos - pyktis, liūdesys, baimė, gailestis, susierzinimas, nusivylimas, nerimas, varžymasis, nuoskauda, nesaugumas, gėda - yra ne tik natūralus ir normalus dalykas, bet ir svarbi asmenybės augimo dalis.Svarbu išmokyti, kada, kur ir kokiu būdu išreikšti emocijas. Svarbiausias mokymosi valdyti neigiamas emocijas elementas yra jų pripažinimas. Nesumenkinti jų netekties jausmą. Rūpestingai ir supratingai parodyti vaikams, jog atjaučiate. Kai vaikas nusiminęs, nereikia stengtis jį pralinksminti. Padarykite penkių sekundžių pauzę ir paprasčiausiai pajuskite tai, ką, jūsų manymu, jaučia vaikas. (pvz., vietoj patarimo „Nesijaudink“ palaukę penkias sekundes pasakykite: „Tau sudėtinga. Nemanipuliuokite savo jausmais (pvz., „nelipk į medį, nes man baisu”). Jūsų vaiko norai, nors jie jums ir nėra priimtini, ugdo sugebėjimą turėti tikslą, svajonę, mėgautis vidine ir išorine sėkme. Jos pagrindas yra leidimas daug norėti. Jo neturėdamas vaikai liausis svajoję, o be jos neįstengs pasiekti nieko nauja.

Tačiau labai svarbu mokyti vaiką prašyti, o ne primygtinai siūlyti savas idėjas. Tėvus nuo vaikų skiria kartų linija. Tėvai yra virš kartų linijos, o vaikai - žemiau jos. Būdami virš kartų linijos, prisiimame atsakomybę ir kontroliuojame, o būdami žemiau, esame priklausomi ir kontroliuojami tėvų.

Ramūs, susikaupę, mylintis, supratingi, pagarbūs, atjaučiantys ir paslaugūs tėvai yra virš kartos linijos. Kadangi vaikai priklauso nuo tėvų kontrolės, tai jie yra žemiau linijos. Būdami žemiau linijos, vaikai lieka vaikais. Kai tėvai yra virš linijos, vaikai gali išsiugdyti visus būtinus suaugusio žmogaus sugebėjimus. Pagarba žmonėmis, paslaugumas, atlaidumas, sugebėjimas prisitaikyti, bendrauti, mylėti, atkaklumas, mokėjimas prisitaikyti vaikams yra įgimtas, tačiau reikia, kad jiems vadovautų šiuos sugebėjimus turintis žmogus. Jeigu tėvai tarpusavyje, savo aplinkoje arba vaikų atžvilgiu elgiasi neatsakingai, vaikai negali pasikliauti jų parama. Nesivaldydami ir elgdamiesi kaip vaikai, tėvai nusmunka žemiau kartų linijos. Jeigu tėtis arba mama nesivaldo, paliktas sau vaikas staiga „persijungia“ į išlikimo režimą. Šitaip jis verčiamas pernelyg greitai suaugti. Jis turi tapti pats sau tėvu arba motina. Kad vaikai visiškai išsivystytų, reikia, kas aštuoniolika metų jie būtų žemiau kartų linijos ir jaustų tėvų kontrolę.

tags: #dauguma #seneliu #mielai #imasi #vaikaiciu #auklejimo

• Mityba žindymo metu: mitai ir tiesos
• Vadovas dėl Motinystės Atostogų
• Istorija vaikų globos namų Vilkaviškio rajone
• Kaip padėti Utenos gyvūnų globos namams
• Kaip išsirinkti tinkamą vaikiško fotelio užvalkalą