Dievo vaikų mitai: nuo Olimpo iki monoteizmo
Dievo vaikų mitai: nuo Olimpo iki monoteizmo
Senovės Graikų ir Romėnų mitologijos yra turtingos dievų, deivių, herojų ir jų tarpusavio santykių istorijomis. Vienas ryškiausių šių mitologijų bruožų - dievų vaizdavimas su žmogiškomis savybėmis, įskaitant santuokas, meilės romanus ir vaikų gimimą. Graikų ir Romėnų dievai dažnai buvo vaizduojami kaip sudėtingos asmenybės, turinčios žmonas, meilužes ir palikuonis, kurie atlikdavo svarbius vaidmenis mitologinėse istorijose.
Graikų mitologijoje dievai gyveno Olimpo kalne ir buvo vaizduojami kaip didelė, tačiau dažnai konfliktuojanti šeima. Dzeusas, Olimpo dievų karalius, buvo vedęs Herą, santuokos ir šeimos deivę. Jų santuoka laikyta šventa, tačiau Dzeusas buvo pagarsėjęs savo neištikimybe. Jis turėjo daug meilužių - tiek deivių, tiek mirtingųjų moterų - ir gausybę vaikų. Hera, pavydi ir kerštinga, dažnai bausdavo Dzeuso meilužes ir jų palikuonis. Poseidonas, jūrų dievas, buvo vedęs Amfitritę, jūrų nimfą. Afroditė, meilės ir grožio deivė, buvo ištekėjusi už Hefaisto, kalvystės dievo, tačiau turėjo romaną su Arėju, karo dievu.
Romėnų mitologija daugeliu atžvilgių perėmė Graikų tradicijas, tačiau turėjo ir savitų bruožų. Romėnų atitikmuo Dzeusui buvo Jupiteris, o Herai - Junona. Kaip ir Graikų mitologijoje, Jupiterio ir Junonos santuoka buvo centriniu mitologijos elementu. Junona buvo šeimos ir motinystės globėja, o Jupiteris - aukščiausiasis dievas, dažnai siejamas su Romos valstybės galia. Jupiterio neištikimybė taip pat buvo dažna tema, o Junona, kaip ir Hera, keršydavo jo meilužėms. Neptūnas, Romėnų jūrų dievas (atitinkantis Poseidoną), buvo vedęs Salaciją, vandens deivę.
Dievų vaikai - tiek su kitais dievais, tiek su mirtingaisiais - atlikdavo svarbius vaidmenis mitologijoje. Pusdieviai: Tokie herojai kaip Heraklis, Tesėjas ar Eneas (Jupiterio ir Veneros sūnus Romėnų mitologijoje) buvo dievų ir mirtingųjų vaikai.
Priešingai, krikščionybėje Dievas vaizduojamas kaip vienintelis, transcendentinis ir neturintis žmogiškų ribų ar santykių, tokių kaip žmona ar vaikai, kaip suprantama žmogiškąja prasme. Krikščionių tikėjime Dievas yra Švenčiausioji Trejybė - Tėvas, Sūnus (Jėzus Kristus) ir Šventoji Dvasia - tačiau šie asmenys nėra susiję biologiniais ar santuokiniais ryšiais, o sudaro vieną dieviškąją esybę. Jėzus, kaip Dievo Sūnus, nėra gimęs iš santuokos, bet yra amžinai „gimdomas“ iš Tėvo dieviškojoje prigimtyje, o jo žmogiškoji prigimtis įsikūnijo per Šventąją Dvasią ir Mergelę Mariją. Krikščionybėje Dievas neturi žmonos, nes jis yra tobulas, savarankiškas ir nekūniškas, todėl jam nereikalingi žmogiški santykiai, tokie kaip santuoka, kurie Graikų ir Romėnų mitologijoje atspindėjo žmogaus visuomenės struktūras.
Žmogiškosios savybės: Dievų santuokos, neištikimybės ir konfliktai darė juos artimus žmonėms. Šeimos svarba: Tiek Graikų, tiek Romėnų visuomenėse šeima buvo pagrindinė socialinė struktūra. Kosminė tvarka: Dievų santuokos ir jų vaikai simbolizavo visatos tvarką.
Senovės Graikų ir Romėnų mitologijose dievai su žmonomis ir vaikais buvo vaizduojami kaip sudėtingos, žmogiškas savybes turinčios būtybės, kurių santykiai atspindėjo tiek dieviškąją tvarką, tiek žmogiškąją patirtį. Dzeuso ir Heros, Jupiterio ir Junonos santuokos, taip pat jų palikuonių istorijos, iliustravo meilės, konflikto ir galios dinamiką. Priešingai, krikščioniškasis Dievas vaizduojamas kaip neturintis žmonos ar vaikų žmogiškąja prasme, pabrėžiant jo tobulumą ir monoteistinę prigimtį. Šios skirtingos perspektyvos atspindi Graikų, Romėnų ir krikščionių kultūrų pasaulėžiūras: politeistinės mitologijos akcentavo žmogiškąją dievų prigimtį ir visuomenės atspindį, o krikščionybė pabrėžė Dievo transcendentinį unikalumą.
Graikų mitologijos šeimos medis
Klasikinėje poezijoje Erotas yra Dzeuso (Euripido „Ipolite“) arba Afroditės ir Arėjo (Simonidas) sūnus. Platonas Sokrato lūpomis jį laiko skurdo (Penijos) ir turto (Poroso) vaiku, gimusiu tą pačią dieną kaip ir Afroditė - paveldėjęs iš tėvų aistrą turtui, ryžtingumą ir . likęs benamiu („Puota“). Ciceronas „De nature diarom“ (Apie dievų prigimtį) mini, kad Erotas llaikomas Artemidės ir Hermio, Afroditės ir Arėjo ir t.t. sūnumi. Vėliau Graikijoje imta skirti senąjį Erotą, kosminės meilės ir vaisingumo jėgos simbolį, nuo Afroditės pagimdyto jauno meilės dievo. Su Erotu dažnai tapatintas Potas (aistra), šalia jo charitės, mūzos ir pan. Pas romėnus Erotą atitinka Amoras ir Kupidonas. Helenizmo eroje Erotas yra gudrus ir žiaurus berniukas, įsakinėjantis savo motinai, dažnai vaizduojamas su sparnais, lanku ir strėline bei šaudantis į žmones ir dievus (Apolonijus iš Rodo. Argonautika). Jam nepavaldžios tik Artemidė, Atėnė iir Hestija. Taip atsirado sakmė apie Eroto ir Psichėjos meilę, kai Erotą kamuoja žmogaus sielos personifikacija - Psichėja, žmones vedanti į gėrį, o per Erotą ir į palaimą.
Afroditė rūpinasi trojėnais, todėl Pariui pažada Helenės meilę, jį išgelbsti iš Menelajo. Ji myli trojėną Anchisą (Enėjas - jų ssūnus). Ji myli ir karo dievą Arėją (gal todėl ir laikytą karingąja deive, Arėja). Apie tai rašo ir Hesiodas, kur jiedu turėjo 5 vaikus: Erotą, Anterotą, Fobą, Deimą ir Harmoniją. Tad Hefaistas padaro nematomus tinklus, į kuriuos pagauna Afroditę su Arėjumi meilės glėbyje. Juos pamatę dievai juokėsi, o kai Poseidono paprašytas Hefaistas juos išlaisvina, šiedu iškart išsiskiria - Arėjas nulekia į Trakiją, o Afroditė į Kretą.
Persefonė (Romoje - Proserpina) kitaip dar vadinama Kora („mergelė“) yra mirusiųjų karalystės valdovė turinti chtoninės mitologijos bruožų. Iš pradžių Kora buvo garbinama kaip derlingumo deivė (galėjo būti tapatinama su Demetra). Olimpo dievų sistemoje laikoma Demetros ir Dzeuso dukra. Atėnuose ji kartu su Demetra vadintos Tesmoforomis, įstatymų kūrėjomis, kurios globoja ir santuoką (Tesmoforijos buvo švenčiamos rudenį). Persefonei su draugėmis pievoje skinant gėles iš požemio karalystės pasirodė Hadas, įsisodino ją į aukso vežimą ir nusivežė į savo valdas. Demetra nuliūdo ir pasiuntė į žemė sausrą ir nederlių. Tada Dzeusas (kuriam leidus ir buvo pagrobta Persefonė) įsakė Hadui sugrąžinti jją motinai. Hadas pakluso, bet davė Persefonei paragauti granato, kuris neleido jai užmiršti vyro. Todėl ji trečdalį laiko turi praleisti požemyje pas Hadą (sunaikinusi šio mylimąsias Kokitidę ir Mintę), o kitą laiką - pas motiną, kuri džiaugdamasi dukra grąžina žemei derlingumą ir žeria savo dovanas žmonėm.
Atėnė, su kovos šauksmu ir kratydama ietį, išsiveržė iš nemirtingos Dzeuso galvos, kad net dangus ir motina žemė sudrebėjo. Jūros sujudo ir pasišiaušė purpurinėmis bangomis. Kaip griausmavaldis, Dzeusas baugino graikų pasaulį. Nuo žaibo žūdavo kiekvienas, išdrįsęs jam nepaklusti. O tarp daugelio jo epitetų rasime ir ‘keraunos’. Graikai manė, kad žaibus sukelia krintantys iš dangaus akmenys. O tai leidžia susieti Atėnę su jo ginku. Ir netgi senovinėse monetose Atėnė (kaip ir jos tėvas) mosuoja žaibais. O jei prisiminsime Aschilo išsireiškimą, kad tik Atėnė žino, kur padėti Dzeuso žaibai. O Dzeusas gali leisti žaibus iš savo akių.
Dionisas - derlingumo, augmenijos, vynuogininkystės, gamtos stichijų dievas, laikytas Dzeuso ir Tebų karaliaus Kadmo dukters Semelės sūnumi. Iš lentelių Kretos linijiniu „B“ raštu matome, kad Dioniso kultas siekia 2 tūkst.pr.m.e. Pagal mitą, Hera, sužinojusi apie Dzeuso santykius, pasivertė moterimi ir įkalbėjo Semelę paprašyti Dzeuso pasirodyti visa dieviškąja didybe. Negalėdamas atsisakyti, Dzeusas atvyko svaidydamas žaibus, kurie uždegė jos rūmus. Jau mirštanti Semelė pagimdė silpną ir leisgyvį sūnų Dionisą. Dzeusas pačiupo neišnešiotą kūdikį ir užsisiuvo šlaunyje, iš kurios Dionisas gimė antrąkart. Jį atidavė auklėti Semelės seseriai Ino ir jos vyrui Atamantui. perdavė Nisos nimfoms, paslėpusioms jį oloje ir maitinusiomis saldžiu maistu. Kai suaugo, Hera jam atėmė protą ir jis tol klajojo po Egiptą ir Siriją (tai liudytų jo rytietišką kilmę), kol frigų deivė Rėja Kibelė jį išgydė ir įšventino į misterijas. Tada Dionisas per Trakiją nuvyko į Indiją, iš kurios (o gal Lidijos ar Frigijos) grįžo į Tebus. Beplaukiant į Nakso salą, jį pagrobė piratai tirėnai, surakino grandinėmis ir norėjo parduoti į vergiją. Bet grandinės pačios nukrito, o Dionisas laivo stiebą iir burias apvyniojo vynuogienojais, pats pasivertė loke bei liūtu. Piratai sušoko į jūrą ir tapo delfinais. Nakso saloje pamatė Tesėjo paliktą Ariadnę, pasiėmė ir Lemno saloje ją vedė. Su ja susilaukė Oinopiono, Foanto, Stafiko ir kt. vaikų. Dioniso kultas ypač išplito 8-7 a.pr.m.e. kuriantis Graikijos polių sistemai ir įsigalėjus demokratinei valdymo formai. Nuo tada Dionisas priešpastatomas Apolonui. Parnase kas dveji metai jam rengiamos orgijos, kuriose dalyvaudavo Atikos bakchantės, fiadės. Atėnuose vykdavo „šventos“ Dioniso vedybos su archonto basilėjo žmona. Kovo-balandžio mėn. AAtijoje būdavo švenčiamos Didžiosios Dionisijos, su procesijomis, vaidinimais, chorais. Gruodžio-sausio mėn. per mažąsias Dionisijas kaimuose kartodavo mieste jau atliktus vaidinimus. Bet Olimpo dievu Dionisas tapo vėlai - jo ten nemini Homeras, nors ir pasakoja apie jo orgijas. Dionisą visur lydi bbakchtantės (mainadės) ir satyrai - kurie triukšmingai visur garbina Bromiją (triukšmingąjį). Dionisas dar vadinamas Liėjumi (išlaisvintoju), Basarėjumi (basaras - ilgas įvairiaspalvis mainadžių drabužis), Enijas (vynuoginojai).
Skulptoriaus Leono Striogos paminklas Domininkui Bukontui Zarasuose. 2023 m. Zarasai didžiuojasi šviesuoliu daktaru Domininku Bukontu, jo švietėjiška veikla ir pasiaukojančiu darbu ligoninėje. Neatsitiktinai buvo rinktos lėšos jo paminklui iškart po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 1993 m. paminklas iškilo Sėlių aikštėje. Mokytojas Vytautas Nevronis (Neuronis) šitaip aiškina paminklo simboliką. Vieta - Sėlių aikštė, kurioje dar prieškariu buvo numatyta pastatyti paminklą daktarui Bukontui pagal Vlado Grybo projektą. Paminklas stovi priešais bažnyčią. Bukontas buvo religingas, laikėsi savo gyvenime ir veikloje krikščioniškosios moralės normų. Čia pat ir Domininko Bukonto gatvė, kurioje stovi gimnazijos pastatas (Bukontas buvo vienas iš gimnazijos Zarasuose įkūrimo 1918 m. Skulptorius Leonas Strioga sieja paminklo figūrą ir kompoziciją su XX a. pradžios tautos atgimimu: „Pati skulptūrinė kompozicija - tai ne paprastas žmogaus viršutinės kūno dalies modelis. Tai greičiau vulkanas, liepsna, neramių masių samplaika, kur kiekviena detalė taip pat turi savo prasmę. Zarasų ežerai, kerintys savo grožiu, ne kartą tapo ir šio krašto prakeiksmu per besikartojančias šiltinės epidemijas2. Nuo šiltinės 1919 m. mirė ir daktaras Bukontas. Dėl siaučiančios epidemijos laidotuvės buvo kuklios. Daktaro atminimas pagerbtas 1925 m., kai ant kapo buvo pastatytas ir pašventintas paminklas. Susirinko daug žmonių, paminklą šventino Vaižgantas, dalyvavo brolis Kazimieras Bukontas ir Šatrijos Ragana. „Jono Mažeikos (Zarasų kalvio, daktaro bendraminčio) iškaltas akmeninis kryžius su užrašu: „A. A. Daktaras Domininkas Bukontas, 44 metų amžiaus. Mirė 1919 m. sausio 19 d. Didesnės už tą meilę niekas neturi, idant kas guldytų savo gyvastį už savo prietelius Jon. XV, 13“3. Antanas Žukauskas-Vienuolis savo karo korespondento užrašuose rašo: „Jei manęs kas paklaustų, kuri vieta man Lietuvoje visų labiausiai patiko ir padarė didesnio įspūdžio, nė valandėlės negalvojęs atsakyčiau - Zarasai. Zarasai man primena Krymo Balaklavę. Kaip balaklaviečiai mėgsta savo jūrą, taip zarasiečiai - savo ežerą; kaip karštos Kolchidos gyventojai praleidžia savo gyvenimą pajūry ir ant vandens, taip zarasiečiai atsiilsi dvasia ir kūnu savo paežerėj. Ypač jie buvo pamėgę savo ežerą prie vokiečių, kai okupantai buvo užgynę gyventojams ne tik kad kuo nors terštų ežerą, bet liepę švariausiai užlaikyti ir jo krantus. Negalima buvo nešvariais kibirais iš ežero vandenį semti. Domininkas Bukontas - kunigo iš Židikų Kazimiero Bukonto brolis. Viktorija Daujotytė rašo: „Abu broliai buvo stiprios, savitos prigimties. Jaunystėje, matyt, turėjo daug ką bendro. Bet tolesnės jų gyvenimo trajektorijos yra skirtingos. Domininkas degė gyvenimo tvarkymo, žmonių vargų ir kančių mažinimo aistra ir jaunas sudegė. Kazimieras nuo gyvenimo pusiaukelės buitiškėjo (…) Daug kalbėta ir kalbama, kad Šatrijos Ragana savo veikėjus idealizavo - daktaras iš „Viktutės“ pagal šią formulę yra idealizuotas paveikslas. Bet daktaras Domininkas Bukontas, filantropas, visuomenės veikėjas, mokslininkas, gyvąja savo realybe (…) prašoka bet kokias idealizavimo galimybes. Zarasų krašte jis mitas. Šatrijos Raganos apysaka Viktutė (1903) - pirmoji rašytojos apysaka, kurioje ji atskleidžia savo tautinius ir moralinius idealus, kuria sektiną herojų daktarą ir jo pavyzdžiu ugdomą jauną merginą. Dienoraščio forma leidžia pamatyti vidinį herojės pasaulį, emocines jos reakcijas į aplinką. Apysakoje Viktutė tarsi susijungia abiejų brolių paveikslai. Tai, ko negali kunigas, perkeliama į daktaro vaizdinį. Ir Viktutė, ir rašytoja daktarą mato kaip geradarį, dvasingo veido inteligentą, kuriam rūpi ir kūniškoji, ir dvasinė žmonių sveikata. Pirmas realus susitikimas su Domininku įvyko 1895 m., kai rašytojai ypač įsiminė jo nuostabiai geros akys. Apysakoje rašytoja seka jaunų žmonių pažintį nuo pirmo susitikimo iki užgimusios meilės ir piršlybų. Auklėjimo momentas čia ypač svarbus, o daktaras yra pavyzdys, idealas, kuriuo sekama dėl kurio keičiamasi. Išgirdusi, kad atvažiavo naujas daktaras, Viktutė iškart sudėlioja savo lūkesčius: „Maža pas mus inteligentingų žmonių, o taip malonu nors retkarčiais pakalbėti su tokiu. Norėčiau, kad jis būtų geras, išlavintas, knygų daug turėtų ir man davinėtų skaityti. O gal duos Dievas, turės ir lietuviškų knygų? Gal bus ir lietuvių patriotas, su kuriais taip trokštu susiartinti?“8 Kiekvienas čia išsakytas lūkestis pildosi vis arčiau susipažįstant su daktaru. Knyga apie Domininką Bukontą ir „Viktutės“ 1964 m. Dvasinių dalykų lavinimas vyksta per skaitymą, muzikavimą. Daktaras ir čia vadovauja pagrodamas smuiku, kviesdamas kartu padainuoti. Dienoraštis apima didžiąsias metų šventes - Kalėdas, Velykas. Daujotytė, tyrinėdama Šatrijos Raganos kūrybą, pabrėžia jos pasakojimų autobiografiškumą ne tik faktų, bet ir emocinio patyrimo kontekste. Ir šioje ankstyvojoje apysakoje yra rašytojos šeimos, jos bendravimo su inteligentais, ėjimo į tautiškumo suvokimą atspindžių. Labai ryškus noras ne tik lavintis, bet ir kitus, ypač šeimos narius, mokyti, lavinti, auklėti. Šiais metais zarasiškiai mini daktaro Domininko Bukonto 150-ąsias gimimo metines. Prie jo namo pastatytas koplytstulpis su prasminga Sėjėjo figūra. Tai ir vėl proga prisiminti visus, sėjusius šiame krašte lietuvybę, o ištikimybė savo moraliniams idealams buvo jų gyvenimo kasdienybė.
