Dramblių prižiūrėtojų vaikai: kelionė į tikėjimo ir laimės paieškas
Dramblių prižiūrėtojų vaikai: kelionė į tikėjimo ir laimės paieškas
Peteris Høegas (g. 1957 m.) - vienas žymiausių šiuolaikinių danų rašytojų, kurio biografija kupina netikėtumų: jis yra buvęs šokėjas, jūreivis, aktorius, alpinistas ir fechtuotojas. Visame pasaulyje P. Høegas išgarsėjo 1992 m. parašęs bestselerį „Panelės Smilos sniego jausmas“. Jo naujausias kūrinys „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“ - tai visai šeimai skirta istorija, nagrinėjanti tai, kas svarbiausia kiekvienam iš mūsų: prasmės, laimės ir tikėjimo paieškas.
Knygos pavadinimas susietas su sena indų patarle: „Norėtum susidraugauti su dramblių prižiūrėtoju? Tuomet įsitikink, ar užteks vietos ir drambliui.“ Ši patarlė sufleruoja pagrindinę romano mintį: kiekvienas žmogus savyje nešiojasi „vidinį dramblį“ - ilgesį kažko didesnio ir neapčiuopiamo. Tokį ilgesį patiria ir Finų šeima: tėvas, pastorius, ir motina, bažnyčios vargonininkė, augina tris vaikus. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo kaip visiškai normali šeima, tačiau netrukus paaiškėja, kad tai tik iliuzija.
Vieną dieną abu tėvai paslaptingai dingsta. Vaikai, žinodami, kad jų tėvai jau turėjo nemalonumų su policija dėl abejotinos kilmės stebuklų, leidžiasi į jų paieškas. Jie nori sužinoti, ką sumanė jų tėvai, ir apsaugoti juos nuo dar didesnių problemų.
Pagrindinis romano veikėjas ir pasakotojas - keturiolikmetis Pėteris. Nuo pat pasakojimo pradžios jis supažindina skaitytojus su savo gyvenimo tikslais, klausimais ir šeima. Pėteris klausia skaitytojų, kas yra laisvė ir laimė, ir kartu bando parodyti duris, vedančias iš kasdienybės minčių gniaužtų, kurios dažnai tampa laimės žlugimo kaltininkės. „Nes tas kalėjimas apie kurį kalbu, yra mūsų visų su jumis gyvenimas ir tai, kaip mes tą gyvenimą gyvename; tas kalėjimas sumūrytas ne vien iš akmens, jis padarytas ir iš žodžių bei minčių“, - sako jis.
Nors paauglio rūpesčiai galėtų būti paprastesni, Pėterio gyvenime, turint tokius tėvus, viskas yra kitaip. Iš pirmo žvilgsnio tėvai gyvena idilišką gyvenimą: tėtis - pastorius, mėgstantis kimšti dešreles ir daryti žąsų paštetą, o mama - bažnyčios vargonininkė ir mechaninių išradimų mėgėja. Tačiau abu tėvai, prisidengdami dvasingumu ir stebuklais pamaldų metu, tikėjimą paverčia priemone finansiniams nusikaltimams vykdyti. Jų viduje gyvena didžiuliai „drambliai“, paminančius viską aplinkui.
Tėvams dingus be jokio paaiškinimo, vaikai - Pėteris, pora metų vyresnė Tiltė ir vyriausiasis Hansas - pradeda jų paieškas. Pasitelkdami įvairių religijų, profesijų ir titulų atstovų pagalbą, jie leidžiasi į nuotykiais ir fantazija kupiną kelionę, kurios pagrindinės temos - tikėjimas ir laimė.
Romane „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“ Peteris Høegas skaitytojus stebina savo kūrybiniu nepastovumu ir fantazija. Jis pasirenka vaikus pagrindiniais herojais, tikėdamasis, kad jie geriausiai ir įtaigiausiai sugebės perteikti skaitytojams svarbiausias žinutes - tikėjimą ir džiaugsmą. Juk vaikai geriausiai moka svajoti, natūraliausiai džiaugtis ir tvirčiausiai tikėti.
Romanas pasakojamas retrospektyviai, todėl laikui bėgant atsiskleidžia vis daugiau detalių ir praeities faktų, kurie daro pasakojimą įdomų ir nenuspėjamą. Kulminacinė romano vieta - didžiųjų religijų susitikimas Kopenhagoje, į kurį Pėteris ir Tiltė bando patekti tikėdamiesi surasti savo tėvus. Ironiška, kad žmonės ieško dvasingumo, tikėjimo ir laimės religijose bei maldose, tačiau taip ir nesugeba išsivaduoti iš savo vidinių dramblių.
„Dramblių prižiūrėtojų vaikai“ - tai įkvepiantis kūrinys, tyrinėjantis fundamentalizmą ir dvasinę laisvę. Tai romantiška ir šeimyninė istorija, pasakojanti apie žmogaus dvasios triumfą, prigimtį, žmogiškumą ir tikrąsias vertybes. Pagrindinėmis šios pasakos suaugusiesiems temomis tampa meilė ir augimas laisvės link. Kūrinys yra pilnas kinematografiškų scenų, keisčiausių aliuzijų ir beprotiškiausių idėjų. Vaikai, romano pagrindiniai veikėjai, sprunka nuo valdžios, pakeliui sutikdami pačių keisčiausių žmonių, ir kiekvienas jų gyvena su skirtingais motyvais ir problemomis. Savo kelionės metu vaikai „prisiliečia“ prie esminių būties ir politinių konfliktų klausimų.
Nors kai kuriems skaitytojams knygos proza gali pasirodyti sudėtinga ir perkrauta, o siužetas - ne visada aiškus, daugelis vertina P. Høego gebėjimą sukurti unikalias, fantastines situacijas ir personažus. Kai kurie skaitytojai pastebi vertimo netikslumus, kurie trukdo suprasti sakinių konstrukcijas. Tačiau net ir su šiais trūkumais, knyga palieka įspūdį savo siurrealizmu, herojų asmenybėmis ir nuotykiais.
Galbūt paauglystė skiriasi, tačiau Pėterio kelionė ieškant atsakymų ir supratimo apie save bei pasaulį yra universali. Knyga siūlo skaitytojams susimąstyti apie savo „vidinius dramblius“ ir apie tai, kaip mes juos prižiūrime. Tai istorija apie meilę, šeimą, tikėjimą ir nepalaužiamą žmogaus dvasią, gebančią rasti laimę net ir sudėtingiausiose situacijose.
Peter Høeg naujausiu savo kūriniu „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“ skaitytojus dar kartą nustebino savo kūrybiniu nepastovumu ir fantazija. Joje pagrindiniai veikėjai laksto iš vienos vietos į kitą, nuolat klausinėja ir ieško tiesos, kurios, galbūt, visai nereikia ieškoti. Taip, čia randame išties įdomią metaforą apie dramblį, „nešiojamą“ kiekvieno žmogaus sieloje, tačiau, atvirai pasakius, ši metafora visiškai nepalengvina gyvenimo. Na sukėlė ji man porą minčių, tačiau praeis savaitė, dvi ir aš ją visiškai pamiršiu. Pridėkime dar krūvą atsiminimų atsiminimuose ir gausime kažką išties neaiškaus. Net ir pagrindinis veikėjas, neva keturiolikmetis vaikinas, man labiau priminė seną filosofijos dėstytoją, nei tiesiog eilinį paauglį.
Vienu žodžiu skaitykite šią knygą atsargiai. Galbūt, ji taps Jūsų mėgstamiausiu kūriniu, o, galbūt, Jūs tik pakraipysite galvą ir pasakysite „tai ne man“. Aš gi perskaitęs keturias šio rašytojo knygas padariau išvadą, kad įprasti kriminaliniai romanai man labiau prie širdies.
„Dramblių prižiūrėtojų vaikai“ tai įkvepianti fundamentalizmą ir dvasinę laisvę tyrinėjantis kūrinys, romantiška ir šeimyninė istorija, pasakojanti apie žmogaus dvasios triumfą, žmogaus prigimtį, žmogiškumą ir tikrąsias vertybes. Pagrindinėmis šios pasakos suaugusiesiems temomis taps meilė ir augimas laisvės link.
Kūrinys yra pilnas kinematografiškų scenų, keisčiausių aliuzijų ir pačių beprotiškiausių idėjų. Romano pagrindiniai veikėjai vaikai sprunka nuo valdžios, pakeliui sutikdami pačių keisčiausių žmonių. Visi jie gyvena turėdami skirtingus motyvus ir pačias keisčiausias problemas. Savo kelionės metu vaikai „prisiliečia“ prie esminių būties ir politinių konfliktų klausimų.
Romanas primena pasaką, kurios nuotykių skonį pagardina vaizdingi palyginimai ir epitetai. Pasakotojas, supažindindamas skaitytoją su naujais herojais, hiperbolizuoja jų savybes, kas suteikia satyros jausmą.
tags: #drambliu #priziuretoju #vaikai