Įvairios infekcijos nėštumo metu kelia pavojų tiek mamai, tiek ir vaisiui. Vaisiaus dangalų chorioamnionito priežastys. Infekcija naujagimiams yra pavojinga. Pienligės priežastys. Nėštumo metu cistito rizika didesnė dėl padidėjusio progesterono kiekio. Cistito priežastys. Paprastai bakterijos iš išangės patenka į šlaplę ir nukeliauja aukštyn į šlapimo pūslę, kur toliau dauginasi. Nėštumo metu cistito rizika didesnė dėl padidėjusio progesterono kiekio.

Infekcijos nėštumo metu gali sukelti įvairias komplikacijas. Vienos dažniausių yra šlapimo takų infekcijos, tokios kaip cistitas ir inkstų uždegimas. Taip pat dažnai pasitaiko pienligė, kurią sukelia Candida šeimos grybelis. Nėštumo metu padidėjęs estrogenų kiekis skatina sparčiau gamintis glikogeną, sukuriant palankesnę terpę šiam grybeliui daugintis. Kitos svarbios infekcijos, kurioms reikia skirti dėmesio, yra bakterinė vaginozė, peršalimas, gripas, COVID-19, vėjaraupiai, raudonukė, citomegalovirusas (CMV), parvovirusinė infekcija, toksoplazmozė, pūslelinė, hepatitas B, chlamidiozė, ŽIV ir B grupės streptokokų sukeltos infekcijos.

Kai kurios infekcijos, pavyzdžiui, raudonukė, gali sukelti vaisiaus apsigimimus. Kitos, kaip B grupės streptokokai, gali sukelti naujagimiui sepsį ar meningitą. Svarbu suprasti, kad net ir atrodytų nekaltai skambančios infekcijos, tokios kaip peršalimas, gali tapti pavojingos, jei pakyla aukšta temperatūra.

Infekcijų tipai ir jų poveikis nėštumui:

• Šlapimo takų infekcijos (cistitas, inkstų uždegimas): Nors cistitas dažniausiai gydomas, inkstų uždegimas gali sukelti rimtų komplikacijų. Sergant inkstų uždegimu labai svarbu vartoti kuo daug skysčių - nuo 2,5-3 litrų per dieną.
• Pienligė (kandidozė): Kandidozę sukelia Candida šeimos grybelis. Ji randama kas trečios moters makštyje ir problemų sukelia tik kai ima sparčiau daugintis bei užgožia kitus mikroorganizmus. Pastojus padidėjęs estrogenų kiekis skatina sparčiau gamintis glikogeną - taip sukuriama palankesnė terpė šiam grybeliui daugintis. Pienligė vaisiui nekenkia. Jei ši problema išliks gimdymo metu, yra nedidelė tikimybė, kad kūdikis susirgs pienlige. Ja sergančio kūdikio burnytėje atsiranda balkšvų lopinėlių.
• Bakterinė vaginozė: Jeigu delsiama arba liga gydoma netinkamai, padidėja persileidimo, priešlaikinio vaisiaus vandenų nutekėjimo ir priešlaikinio gimdymo bei pogimdyvinių ir pooperacinių infekcijų rizika.
• Peršalimas: Peršalimas nėštumo metu nėra pavojingas, išskyrus atvejus, kuomet temperatūra pakyla iki 38°C ir daugiau.
• Gripas: Nėščiosioms gripo eiga dažniau yra sunkesnė, didesnė gripo komplikacijų (plaučių uždegimo, sinusito, ūmaus bronchito ir kt.) rizika. Gripo infekcija ir jos sukeliamas karščiavimas nėštumo metu yra siejamas su didesne persileidimo, priešlaikinio gimdymo, vaisiaus augimo sulėtėjimo ir kt.
• Koronavirusas (COVID-19): Kol kas nėra patvirtintų, patikimų ir pakankamų tyrimų apie koronaviruso (COVID-19) poveikį nėščiosioms.
• Vėjaraupiai: Nėščiajai susirgus vėjaraupiais gali įvyti persileidimas, taip pat didesnė priešlaikinio gimdymo, negyvagimio rizika. Susirgus vėjaraupiais nėštumo pradžioje galimi vaisiaus apsigimimai (tikimybė - apie 2-3 proc.), naujagimis gali gimti mažesnio svorio, galimi raidos sutrikimai.
• Raudonukė: Ši infekcija - ypač pavojinga dėl apsigimimų, dar vadinamų įgimtos raudonukės sindromu ir dažniausiai susijusi su šiomis komplikacijomis kūdikiui: širdies ydomis, kurtumu, aklumu, smegenų ir kitų organų pažeidimais. Kuo anksčiau nėštumo metu (t. y. pirmoje nėštumo pusėje) susergama raudonuke, tuo apsigimimai sunkesni, tad dažnai tai būna ir savaiminio persileidimo priežastis.
• Citomegaloviruso (CMV) infekcija: Virusą motina gali perduoti nėštumo, gimdymo arba žindymo metu. Rizika užkrėsti vaisių yra didesnė, jeigu moteris CMV nėštumo metu užsikrečia pirmą kartą. Infekcija naujagimiams yra pavojinga.
• Parvovirusinė infekcija: Egzistuoja apie 30% rizika, kad infekcija užsikrėtusi nėščioji virusą perduos vaisiui. 5-10% atvejų vaisius žūva.
• Toksoplazmozė: Infekcija labai pavojinga vaisiui. Didžiausia tikimybė, kad vaisius užsikrės kyla, jeigu moteris 3 mėn. iki pastojimo arba pirmajame nėštumo trimestre susirgo ūmia toksoplazmoze.
• Pūslelinė: Lytinių organų pūsleline serganti ir pūslelių ant lytinių organų turinti nėščioji šį virusą gimdymo metu gali perduoti naujagimiui, todėl jai gali būti atliekama cezario pjūvio operacija. Virusas yra pavojingas, jeigu moteris juo pirmą kartą užsikrečia nėštumo metu.
• Hepatitas B: Motina gali perduoti virusą vaisiui. Užsikrėtę kūdikiai turi didžiausią tikimybę susirgti lėtiniu hepatitu B, galinčiu negrįžtamai pažeisti kepenis, todėl naujagimius rekomenduojama per 24 val.
• Chlamidiozė: Kyla didesnė priešlaikinio gimdymo ir vaisiaus dangalų ankstyvojo plyšimo, cervicito (gimdos kaklelio uždegimo), podimgyvinio endometrito (gimdos gleivinės uždegimo) rizika.
• ŽIV: ŽIV nėščioji gali perduoti vaisiui, taip pat naujagimiui gimdymo bei žindymo metu. Didžiausia tikimybė perduoti infekciją (apie 60-70 proc.) - gimdymo metu. 10-15 proc. atvejų infekcija perduodama žindant. Taikant rekomenduojamas priemones tikimybė, kad infekcija bus perduota ir kūdikiui - apie 1 proc. Lietuvoje dėl ŽIV privalomai tiriama kiekviena nėščioji.
• B grupės streptokokai (BGS): Gimdymo metu vaisiui: gimdymo takais keliaujantis vaisius gali užsikrėsti bakterija, kuri gali sukelti sepsį ar meningitą.

Karščiavimas gimdymo metu

Karščiavimas gimdymo metu, neklasifikuojamas kitur, yra būklė, kai moteriai, gimdant, pakyla kūno temperatūra virš normos, dažniausiai virš 38 laipsnių Celsijaus. Ši liga yra svarbi, nes ji gali rodyti galimą infekciją arba uždegiminį procesą, kuris gali paveikti ne tik motiną, bet ir naujagimį. Gimdymo metu moters organizme vyksta dideli hormoniniai ir fiziologiniai pokyčiai, kurie gali turėti įtakos kūno temperatūrai. Pavyzdžiui, gimdos susitraukimai ir infekcijos gali sukelti uždegimines reakcijas, kurios, savo ruožtu, gali sukelti karščiavimą.

Karščiavimo priežastys gimdymo metu gali būti įvairios. Dažniausiai tai yra infekcijos, tokios kaip endometritas (gimdos gleivinės uždegimas), šlapimo takų infekcijos arba pneumonija. Be to, karščiavimą gali sukelti ir kitos priežastys, pavyzdžiui, amniono skysčių infekcija, chirurginės komplikacijos, taip pat ir hormoniniai pokyčiai, susiję su gimdymu.

Pagrindinis simptomas yra padidėjusi kūno temperatūra, tačiau gali būti ir kitų simptomų, tokių kaip šaltkrėtis, prakaitavimas, nuovargis, raumenų skausmai ir bendras silpnumas. Karščiavimo diagnozė gimdymo metu apima klinikinį tyrimą, anamnezės surinkimą ir laboratorinius tyrimus. Gydytojai gali atlikti kraujo tyrimus, kad nustatytų uždegimo žymenis, taip pat šlapimo tyrimus, siekiant patikrinti šlapimo takų infekcijas. Gydymo galimybės priklauso nuo karščiavimo priežasties. Jei karščiavimą sukelia infekcija, gali būti skiriami antibiotikai. Taip pat gali būti naudojami vaistai nuo uždegimo, siekiant sumažinti simptomus. Be to, svarbu užtikrinti pakankamą skysčių vartojimą ir poilsį. Naujausios terapijos galimybės gali apimti imunoterapiją ir kitus pažangius gydymo metodus, priklausomai nuo konkrečios situacijos ir paciento būklės.

Priešlaikinis vaisiaus vandenų nutekėjimas

Priešlaikinis vaisiaus vandenų nutekėjimas, defluxio, seu effluvium liquoris amniotici praeterminalis, - vaisiaus vandenų pūslės plyšimas neprasidėjus gimdymo veiklai. Šios patologijos dažnis - 7-12 proc. Rizikos veiksniai: infekcija, polihidramnionas, daugiavaisis nėštumas, gimdos kaklelio nepakankamumas, placentos atšoka, trauma, lytiniai santykiai, vaisiaus raidos anomalijos, invazinės diagnostinės procedūros (amniocentezė, kordocentezė ir kt.), medžiagų apykaitos ligos (Ehlers-Danlos sindromas).

Vaisiaus vandenys nuteka, kai susilpnėja vaisiaus vandenų pūslės dangalų tvirtumas. Didėjant nėštumui, dangalai tempiasi, jų ląstelės plokštėja. Vaisiaus dangalus silpnina bakterijų kolagenazės ir proteazės, motinos proteazės ir elastazės, spermos proteazės.

Nėščioji skundžiasi įvairaus gausumo vandeningomis išskyromis iš makšties. Apžiūrint makšties skėtikliais, matoma, kad vaisiaus vandenys teka pro gimdos kaklelio kanalą. Esti teigiamas kristalizacijos testas, užpakalinio makšties skliauto turinio pH būna 7,0-7,25 (teigiamas nitrazino testas). Paimama medžiagos makšties tepinėliui ir makšties išskyrų bakteriologiniam pasėliui, infekcijai ir jos sukėlėjui nustatyti. Tiriant ultragarsu, nustatomas sumažėjęs vaisiaus vandenų kiekis. Ilgėjant bevandeniam laikotarpiui, didėja intrauterinės infekcijos rizika, todėl būtina stebėti nėščiosios būklę: temperatūrą, pulsą 2-4 kartus per dieną, leukogramą, CRB - kasdien, įtarus šlapimo takų infekciją - atlikti šlapimo tyrimą, pasėlį. Stebimas makšties išskyrų pobūdis, gimdos aktyvumas. Priešlaikinį vaisiaus vandenų nutekėjimą reikia diferencijuoti nuo makšties uždegimo, bakterinės vaginozės, šlapimo takų infekcijos, šlapimo nelaikymo, hydrorrhoea gravidarum.

Kai vaisius išnešiotas, nutekėjus vaisiaus vandenims, gimdymo veikla per 24 val. Prasideda 80-90 proc. moterų, o kai neišnešiotas - 50 proc. Ilgėjant bevandeniam laikotarpiui, didėja intrauterinės infekcijos rizika, gali iškristi virkštelė ar smulkiosios vaisiaus dalys, galima placentos atšoka, vaisiaus plaučių hipoplazija. Komplikacijų riziką lemia nėštumo laikas, nutekėjusių vandenų kiekis, bevandenio laikotarpio trukmė.

Nutekėjus vaisiaus vandenims, akušerinę taktiką lemia nėštumo laikas, infekcijos požymiai ir vaisiaus būklė.

Priešlaikinis gimdymas

Priešlaikinis gimdymas, partus praematurus, - gimdymas nuo 22-osios nėštumo savaitės iki 37-osios nėštumo savaitės pabaigos (36 savaitės + 6 dienos, 259 nėštumo dienos). Naujagimio svoris - 500 g ir daugiau. Priešlaikinio gimdymo dažnis - 6-8 proc. Motinos ligos, dažniausiai turinčios įtakos priešlaikiniam gimdymui: lytinių ar šlapimo takų infekcija, ekstragenitalinė infekcija (gripas, toksoplazmozė, raudonukė, citomegalija ir kt.), lytinių takų anomalijos, gimdos kaklelio nepakankamumas, sunkios somatinės ligos (cukrinis diabetas, inkstų, širdies ligos), neurohormoniniai sutrikimai, motinos ir vaisiaus kraujo grupių bei Rh faktorių netapatumas, motinos trauma ar chirurginės intervencijos.

Nėštumo patologija: sunkios hipertenzinės būklės, daugiavaisis nėštumas, polihidramnionas, oligohidramnionas, placentos pirmeiga, atšoka, priešlaikinis vaisiaus dangalų plyšimas, chorioamnionitas, sunki anemija.

Vaisiaus patologija: įgimtos anomalijos, žuvęs vaisius, sulėtėjęs vaisiaus augimas.

Socialiniai ir biologiniai veiksniai: amžius (jaunesnis kaip 18 metų ir vyresnis kaip 35 metų), buvęs priešlaikinis gimdymas, dažni gimdymai (daugiau kaip 4), intoksikacija cheminėmis medžiagomis, rūkymas, nepalankios darbo sąlygos, nevisavertė mityba, smurtas, nepageidaujamas nėštumas.

Nėščioji skundžiasi pilvo apatinės dalies ir strėnų maudimu, padažnėjusiais gimdos susitraukimais, kraujingomis makšties išskyromis. Skiriama latentinė ir aktyvioji priešlaikinio gimdymo fazės. Aktyviajai fazei, partus praematurus incipiens, būdingi 3 ir daugiau reguliarūs gimdos susitraukimai per 30 minučių, skatinantys trumpėti (80 proc.) ir (ar) plėstis gimdos kaklelį (3 cm). Priešlaikinio gimdymo diagnostikai ir klinikinei taktikai numatyti būtina:

• nustatyti nėštumo laiką ir vaisiaus svorį, įvertinti bendrąją nėščiosios būklę;
• apžiūrėti makšties skėtikliais gimdos kakle• vizualiai įvertinti gimdos kaklelio būklę (ilgį ir išsiplėtimą);
• paimti gimdos kaklelio kanalo medžiagos tepinėliui, pasėliui;
• įtarus bakterinę vaginozę, nustatyti makšties išskyrų pH ir atlikti KOH testą.

Kai vaisiaus dangalai neplyšę, tiriama pro makštį, įvertinama gimdos kaklelio būklė paga. Kai vaisiaus vandenys nutekėję, pro makštį tiriama tik tada, kai yra aktyvi gimdymo veikla. Vaisiaus būklė vertinama skaičiuojant vaisiaus judesius, širdies veiklą klausant akušeriniu stetoskopu, užrašant netiesioginę vaisiaus kardiotokogramą, atliekant ultragarsinį vaisiaus tyrimą. Ultragarsu galima įvertinti ir gimdos kaklelio ilgį, vidinių žiomenų atsidarymą.

Nėštumo tęsimo kontraindikacijos: vaisius žuvęs, yra vaisiaus apsigimimų, nesuderinamų su gyvybe, ryškiai sulėtėjęs vaisiaus augimas, yra vaisiaus hipoksija (išskyrus dėl gimdos hiperdinamijos), sunki preeklampsija ar eklampsija, sunki ekstragenitalinė patologija, gausus kraujavimas dėl placentos pirmeigos ar atšokos, intrauterinė infekcija (motinos temperatūra didesnė kaip 37,8 °C, tachikardija, skausminga gimda, leukocitozė > 15×10⁹/l, CRB > 8 mg/l, vaisiaus tachikardija), progresuojantis gimdymas.

Įvertinus nėščiosios ir vaisiaus būklę bei nesant kontraindikacijų tęsti nėštumą, skiriama lovos režimas, raminamųjų, gimdos susitraukimai slopinami tokolitikais, brandinami vaisiaus plaučiai. Tokolizės (gimdos susitraukimų slopinimo) tikslas - pratęsti nėštumą, kol subręs vaisius ar bus subrandinti vaisiaus plaučiai.

Vaisiaus hipoksija

Vaisiaus hipoksija vadinama deguonies stoka vaisiaus audiniuose. Jos dažnis - 5 proc. Ši patologija gali lemti perinatalinę mirtį, sąlygoti naujagimių mirtingumą. Pagal atsiradimo laiką skiriama antenatalinė, intranatalinė ir postnatalinė vaisiaus hipoksija.

Vaisiaus hipoksiją gali sąlygoti motinos, vaisiaus ir (ar) placentos bei virkštelės patologija. Motinos organizme deguonies homeostazė gali sutrikti, kai yra širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, ryški anemija (Hb mažiau kaip 70g/l), normovoleminė hipotenzija, vena cava sindromas, plaučių ligos, šokas, kraujavimas, apsinuodijimas toksinėmis medžiagomis. Vaisiaus patologija, galinti lemti jo hipoksiją, yra širdies ydos, vaisiaus vandenė, hemolizinė liga, dvynių transfuzijos sindromas, pernešiojimas, raidos ydos, infekcija. Placentos ir virkštelės patologija, sąlygojanti hipoksiją, yra priešlaikinė placentos atšoka, kraujavimas dėl placentos pirmeigos ar plėvinio virkštelės prisitvirtinimo, vasa previa, placentos nepakankamumas dėl nėščiųjų hipertenzinės būklės, cukrinio ar gestacinio diabeto, placentos infarkto, hipoplazijos, virkštelės tikrieji ir netikrieji mazgai, virkštelės apsuka apie vaisiaus kūno dalis, virkštelės suspaudimas gimdymo metu.

Vaisiaus hipoksija gali būti ūminė ir lėtinė. Pradinėje hipoksijos stadijoje būna vaisiaus tachikardija, padidėjęs kraujotakos greitis. Progresuojant hipoksijai, vyksta kraujo apytakos centralizacija gyvybiškai svarbiuose vaisiaus organuose: smegenyse, širdyje. Sumažėja deguonies raumenyse, žarnyne, inkstuose ir kt. Deguonies trūkumas žarnyne dirgina nervus vagus ir sukelia hiperperistaltiką. Vaisiaus vandenyse atsiranda mekonijaus, kuris nudažo vandenis žalsva spalva. Sunkios hipoksijos atveju atsipalaiduoja vaisiaus išangės sfinkteris. Dėl hipoksijos, metabolinės acidozės ir išsekusio angliavandenių rezervo pakinta daugelio organų ir sistemų funkcijos bei morfologija.

Hipoksijos požymiai yra sulėtėję ar išnykę vaisiaus judesiai, auskultuojant girdimi padažnėję (daugiau kaip 150 k./min.) ar suretėję (mažiau kaip 100-110 k./min.) vaisiaus širdies tonai. Vaisiaus kardiotokogramoje kinta bazinis dažnis, mažėja variabiliškumas, atsiranda vėlyvųjų deceleracijų, nestresinis testas - nereaktyvus. Keičiasi ir kiti vaisiaus biofizinio profilio duomenys: mažėja vaisiaus motorinių ir kvėpavimo judesių ar jie visiškai išnyksta, atsiranda oligohidramnionas, sumažėja vaisiaus raumenų tonusas (išsitiesęs vaisius). Tiriant ultragarsu, nustatomas sulėtėjęs vaisiaus augimas, o doplerometrijos tyrimo metu stebima kraujotakos centralizacija. Plyšus vaisiaus dangalams, stebimi žalsvi vaisiaus vandenys. Gimdymo metu pagrindiniai vaisiaus hipoksijos požymiai yra šie: kardiotokogramos pokyčiai, žali vaisiaus vandenys. Nutekėjus vandenims, galima atlikti vaisiaus pulsoksimetriją (matuoti SpO2 periferiniame kraujyje) ar tirti kraują iš pirmaujančios vaisiaus dalies šarmų ir rūgščių pusiausvyrai nustatyti.

Įtarus vaisiaus hipoksiją, ieškoma galimų jos priežasčių ir gydomos nėščiosios ligos. Gimdymo metu įtarus ar nustačius vaisiaus hipoksiją, taikoma intrauterinė vaisiaus reanimacija: gimdyvė guldoma ant šono, jai duodama kvėpuoti deguonies 10 l/min., nutraukiamas gimdymo veiklos skatinimas oksitocinu, gimdos hiperdinamijos ar hiperstimuliacijos atveju tinka intraveninė tokolizė beta mimetikais (partusistenu). Jei šios priemonės vaisiaus būklės nepagerina, reikia užbaigti gimdymą cezario pjūvio operacija arba, jei yra sąlygos, akušerinėmis replėmis ar vakuumekstraktoriumi.

B grupės streptokokai

Nustatyta, kad 10-40 proc. visų nėščiųjų turi streptokoko B bakteriją. Įdomiausia, kad moteris jokių negalavimų nejaučia, o bakterija gali sukelti daugybę bėdų per nėštumą, gimdymą ir po jo.

Per nėštumą streptokokas B gali sukelti šlapimo takų infekciją, persileidimą, priešlaikinį gimdymą; Gimdymo metu moters gimdymo takais keliaujantis vaikutis gali užsikrėsti ir susirgti labai sunkiomis ligomis - meningitu arba sepsiu (kraujo užkrėtimu); Gavęs mažiau bakterijų, užsikrečia lengviau, tarkim, infekciniu odos bėrimu, kurį reikia gydyti; Po gimdymo moteriai gali sukelti gimdos uždegimą, karščiavimą, blogai gyja tarpvietė.

Kaip tiriama nėščioji?

35-38 nėštumo savaitę paimamas pasėlis su vatiniu pagaliuku iš apatinio makšties trečdalio, tarpvietės ir išeinamosios angos srities. Jei laboratorijoje išauga bakterija, vadinasi, moteris turi užkratą. Nėštumo metu negydoma, o atvažiavusiai gimdyti yra leidžiama antibiotikų (paprastai kas keturias valandas). Jeigu nėštumo pradžioje susergama šlapimo takų infekcija ir nustatoma, kad priežastis - streptokokas, moteris gydoma iš karto. Tam, kad būtų išvengta priešlaikio gimdymo ir kitų komplikacijų.

Kada dar reikia antibiotikų?

JAV gydytojai gimdymo metu antibiotikų leidžia ne tik gimdančioms bakterijos platintojoms, bet ir toms moterims, kurios neatliko minėto tyrimo ir nežino, turi jį ar ne. Lietuvoje tokių atsargos priemonių nėra. Tačiau pas mus numatyti kiti atvejai, kai gimdančiai moteriai būtina suleisti antibiotikų (net jei ji ir neatliko minėto tyrimo):

• gimd anksčiau kaip 37 savaitę;
• gimdanti moteris karščiuoja, temperatūra siekia per 38 laipsnius;
• prieš gimdymą nutekėjo vandenys ir bevandenis periodas tęsiasi 18 val.;
• jeigu per ankstesnį gimdymą vaikutis užsikrėtė ir susirgo meningitu arba sepsiu dėl B grupės streptokoko;
• nėštumo pradžioje moteris sirgo šlapimo takų infekcija, sukelta streptokoko.

Jei moteriai yra numatytas cezario pjūvis ir ji atvyksta planinės operacijos nenutekėjus vandenims, vaistų galima neleisti. Tačiau jei vandenys nuteka, prieš operaciją galima suleisti vienkartinę dozę antibiotikų.

Tyrimo reikia visoms būsimoms mamoms

Pradėjus tirti nėščiąsias, labai sumažėjo ligų ir vaikučiai užsikrečia rečiau. Šį tyrimą profilaktiškai reikėtų skirti visoms būsimoms mamoms. Juk nėra jokių požymių, pagal kuriuos galima būtų atskirti, turi moteris bakteriją ar ne.

Gyvenimo būdo įtaka

Gyvenimo būdas nėštumo metu turi didelę įtaką komplikacijų rizikai. Rūkymas sukelia daug kraujagyslių pakitimų naujagimiui, motinai gali sukelti tromboemboliją, kraujagyslių spazmus, placentos nepakankamumą. Alkoholio besaikis vartojimas taip pat gali sukelti daug problemų gimdymo metu. Mityba taip pat svarbi: nėščiosios neretai vartoja labai daug druskos, geria gazuotus ar net energetinius gėrimus. Viso to reikia griežtai vengti, nes nuo to blogai tiek motinai, tiek vaisiui.

Prevencija ir pasiruošimas

Peršalimo prevencija ir gydymas. Peršalimo išvengti labiausiai padeda kruopšti rankų higiena ir imuniteto stiprinimas, t.y. sveika mityba, fizinis aktyvumas, kokybiškas poilsis, kuo mažiau streso.

Gripo prevencija ir gydymas. Patikimiausia prevencijos priemonė yra skiepai. Nėščiosios nuo gripo yra skiepijamos nemokamai (dėl skiepų reikia kreiptis į savo gydytoją).

Vėjaraupių prevencija ir gydymas. Planuojant nėštumą (bent 1 mėn. iki pastojant) nesirgusioms vėjaraupiais moterims reikėtų pasiskiepyti. Jeigu nesate tikra, ar sirgote, rekomenduojama atlikti kraujo tyrimą.

CMV infekcijos prevencija ir gydymas. Pagrindinė prevencijos priemonė yra geri higienos įgūdžiai.

Parvovirusinės infekcijos prevencija ir gydymas. Nėščiosioms reikėtų vengti kontakto su sergančiaisiais ir rūpintis higiena.

Toksoplazmozės prevencija ir gydymas. Nėštumo metu labai svarbu neturėti kontakto su kačių išmatomis, t.y. kiti šeimos nariai kačių kraiko dėžutę turėtų kasdien valyti ir dezinfekuoti aktyviojo chloro turinčiomis valymo priemonėmis arba verdančiu vandeniu.

Pūslelinės prevencija ir gydymas. Siekiant neužsikrėsti reikia vengti kontakto su sergančiu žmogumi.

Hepatito B prevencija ir gydymas. Pagrindinė apsaugos priemonė yra skiepai nuo hepatito B.

ŽIV prevencija ir gydymas. Pagrindinės ŽIV prevencijos priemonės yra prezervatyvų naudojimas, dalyvavimas adatų ir švirkštų keitimo programose, gydymąsis nuo priklausomybės švirkščiamiesiems. narkotikams. ŽIV gydoma antiretrovirusiniais (ARV) vaistais.

Bendra statistika ir tendencijos

Nors komplikacijų kartais nepavyksta išvengti, naujagimių mirtingumas Lietuvoje yra mažas lyginant netgi su Vakarų šalimis. Gimdyvių mirtingumas taip pat nedidelis. Tokių atvejų per metus fiksuojama vienas arba du. Jei palygintume su situacija, kurią turėjome prieš kelis dešimtmečius - skirtumas akivaizdus. Tuomet mirčių pasitaikydavo ne viena dešimtis. Tačiau mokslas, medikų kvalifikacijos - viskas pažengė į priekį. Dabar jei pirminiame sveikatos priežiūros lygyje yra kas nors neaišku, iš karto nėščiąsias nukreipiame toliau. Taip, mirčių pasitaiko. Tačiau kai moteris miršta universiteto ligoninėje, nekyla abejonių, kad jai suteikta visa įmanoma pagalba. Medikai padarė viską, kas buvo jų rankose.

tags: #infekcija #gimdymo #metu

• Nauda odai su BABÉ ampulėmis
• Darbuotojų skaičius lopšelyje-darželyje "Buratinas"
• Dainos vaikams: Saulė
• Visapusiškas ugdymas vaikų darželyje
• Ugdomoji veikla Nemunėlio Radviliškio darželyje