Kaip padėti netekus kūdikio: supratimas, palaikymas ir kelias į pasveikimą
Kaip padėti netekus kūdikio: supratimas, palaikymas ir kelias į pasveikimą
Negimusio vaikelio netektis - tai ypatingas skausmas visai šeimai. Jis kitoks, nes žlunga tokios gražios ir realios, rodos, jau ranka pasiekiamos svajos, turėjusios šviesiomis spalvomis nuspalvinti šeimos gyvenimą. Baisiausia, jog ši netektis daugelio to nepatyrusių yra nuvertinama. Aplinkiniai dažnai nesuvokia, kad tokia netektis prilygsta artimojo netekčiai ir yra lygiai taip pat išgyvenama. Tai yra skausmas, į kurį visuomenė nekreipia nė mažiausio dėmesio.
Artimieji, norėdami paguosti, dažniausiai tėra linkę sakyti: „Gerai, kad tai įvyko pakankamai anksti“, „Tai natūrali gamtos atranka, turbūt vaikelis būtų nesveikas“, „Pamatysi, dar turėsi vaikų“ ir pan. Bet retas paguodžia, išklauso, pabūna kartu su tavo nelaime. Daugumą mamų, kurios anksti neteko savo vaikelių, vienija vienatvė, nesupratimas, tuštumos jausmas, poreikis būti priimtoms ir išklausytoms, tačiau labiausiai - skausmas.
Persileidimas: Dažnesnis Nei Manoma
Persileidimas, apibrėžiamas kaip nėštumo nutrūkimas iki šeštojo nėštumo mėnesio, įvykęs per pirmąsias 12 savaičių, vadinamas ankstyvuoju ir sudaro 75 proc. visų persileidimų. Didelį per pirmąjį nėštumo trimestrą įvykstančių persileidimų skaičių (50-70 proc.) lemia genetiniai vaisiaus defektai, nesuderinami su gyvybe. Teigiama, jog savaiminiu persileidimu baigiasi 15-20 proc. visų nėštumų.
Kūdikio netektis ankstyvu nėštumo laikotarpiu ir jo viduryje ar baigiantis ne tas pats. Vis dėlto priimti šią netektį, išgyventi ir susitaikyti gali būti taip pat sunku. Netekties skausmas dažniau proporcingas ne nėštumo laikotarpiui, o išgyvenimų, jausmų, kuriais būsima mama išgyvena nėštumą, intensyvumui. Išgyventi prenatalinės netekties skausmą ypač sunku, nes kūdikio mirtis užklumpa tėvus netikėtai ir nepasiruošus.
Moterys bando prisiminti visas situacijas, kaip jos elgėsi, nagrinėja kiekvieną savo dieną, kuri galėjo nulemti kūdikėlio mirtį. Šios abejonės neturi jokio realaus pagrindo, o tik apsunkina išgyvenamą sudėtingą laikotarpį. Svarbu suvokti (tai pagrįsta ir moksliniais tyrimais), jog normalus fizinis krūvis, lytiniai santykiai, kasdienis ėjimas į darbą ar namų ruoša nėra persileidimą skatinantys veiksniai.
Vaikelio Netektis II-ąjį Nėštumo Trimestrą
Tarp 13-os ir 20-os nėštumo savaitės įvykstantys persileidimai sudaro maždaug 3 proc. visų persileidimų. Juos dažniausiai lemia infekcinės ligos, genetinės, gimdos, ypač gimdos kaklelio anomalijos. Gana dažnai pasitaiko, kad dėl kūdikio netekties patirtas stresas ir atsiradęs emocinis nuovargis gali paveikti moters savijautą ir tapti nemigos, nuovargio, apetito stokos priežastimi. Jei moteris gimdė, pirmomis dienomis po gimdymo sutrinka hormonų pusiausvyra ir pradeda gamintis pienas, ypač skausmingai primindamas, jog turėjo būti mažylis, kuriam jis skirtas. Jei moteris jau jautė pirmuosius vaikelio judesius, ryšys tarp jų buvo dar glaudesnis.
Vaikelio Netektis III-ąjį Nėštumo Trimestrą
Vaikelio netektis trečiąjį nėštumo trimestrą arba tik jam gimus ypač skausminga, nes mama jau paprastai yra visiškai pasiruošusi jį sutikti ir auginti. Kai siaubinga žinia apie būsimo vaikelio mirtį pasiekia netikėtai, tėvai ypač pasimeta. Jausmai apmiršta, susimaišo, nebesuvokiama, kaip tokiu atveju pasielgti tinkamiausiai. Svarbu, kad ligoninės personalas suteiktų tokią galimybę, nes tėvai, pamatę vaikelį ir su juo atsisveikinę, vėliau dėl to jaučiasi geriau, kiek lengviau išgyvena gedulą, supranta, kad padarė viską, ką galėjo ir kas nuo jų priklausė. Vis dėlto, jei tėveliai neturi jėgų atsisveikinti su vaikeliu, nereikėtų dėl to savęs kaltinti.
Jau minėta, jog kai vaikelis gimsta paskutiniais nėštumo mėnesiais, mamai dažniausiai pradeda gamintis pienas. Šią fiziologinę būseną ypač nelengva išgyventi. Pienas teka, o vaikelio, kuris juo maitintųsi, nėra.
Naujagimio Laidojimas
Ši netektis nuo anksčiau gimusių kūdikių skiriasi tuo, jog antroje nėštumo pusėje gimusius kūdikius tėvai laidoja. Laidoti savo vaikelį yra begalinė kančia, juk tai prieštarauja gamtos dėsniams, iš kitos pusės tada tėvai turi vaikelio kapą, kurį gali lankyti ir jį prisiminti.
Skausmo Proceso Po Vaikelio Netekties Išgyvenimas
Daugelis mokslininkų mano, jog skausmas po vaikelio netekties gali tęstis iki dviejų metų. Vis dėlto yra autorių, teigiančių, kad vaiko netekties skausmo ciklas gali tęstis ir iki penkerių metų. Pagal vieną iš skausmo įveikimo ciklų klasifikaciją, šis procesas apima keturias stadijas:
- Šokas, Stuporas, Protestas (trunka nuo kelių valandų iki dviejų savaičių). Būtent šiuo metu dažniausiai pasiekiamas pats aukščiausias skausmo išgyvenimo taškas. Pradžioje apima tuštuma, atitrūkimas nuo realybės, negalėjimas patikėti tuo, kas įvyko. Moteris gali panirti į „apmirusią“ stuporo būseną, kada ji tarsi atitrūksta nuo realybės ir tarsi panyra į sapną. Tai apsauginė reakcija. Patyrus tokį emocinį stresą reikia nemažai laiko, jog suvoktume, kas su mumis vyksta. Vėliau ateina suvokimas, kad vaikelio tikrai nebėra. Iš tikrųjų kiekviena iš mūsų esame labai skirtingos savo charakteriais, patirtimi, požiūriais, todėl skausmą išgyvename savaip. Ypač skaudūs išgyvenimai būdingi mamoms, kurių nėštumas jau ėjo į pabaigą. Stresas dažniausiai sulėtina gimdymo eigą ir dėl to kyla komplikacijų pavojus. Dažnai pyktis nukreipiamas į gydytojus, kurie nesugebėjo užkirsti kelio nelaimei.
- Ilgesys ir Vienatvė (tęsiasi nuo dviejų savaičių iki trijų mėnesių). Tai labai skausmingas laikas. Mama daugiausia laiko praleidžia galvodama apie savo mirusį vaikelį. Dėl to nereikia moteriai drausti mąstyti apie vaikelį, nes tai ir neįmanoma. Moterį apima kaltės jausmas, ji pradeda ieškoti priežasčių savyje, savo aplinkoje, kodėl įvyko nelaimė, gal pati ją išprovokavo, gal kažko nepastebėjo, neužkirto jai kelio. Padidėja polinkis konfliktuoti. Viskas aplink dirgina, pasireiškia pyktis ant viso pasaulio. Dažnai šie jausmai būna sumišę ir bangomis keičia vienas kitą. Tikinčios gali pradėti jausti pyktį Dievui, kitos kaip tik palengvėjimo ieško religijoje. Mama tuo laikotarpiu dažnai verkia, dūsauja. Tuo metu dažnai atsiranda miego, apetito, besikeičiančio svorio problemų, kankina galvos skausmas, apleidžia jėgos, pasireiškia tachikardija. Jei moteris neteko vaikelio antrame nėštumo periode, gali jausti apgaulingus pojūčius, panašius į vaikelio judesius, girdėti verkiantį kūdikį, įsivaizduoti kūdikėlio buvimą kažkur namuose.
- Dezorientacija (paprastai prasideda tarp penkto ir devinto mėnesio po netekties ir gali tęstis iki metų ir daugiau). Tada moteris paprastai suvokia netekties realumą. Paaštrėja kaltės jausmas, kamuoja mintys apie nepilnavertiškumą. Tuo laikotarpiu kamuoja prasta nuotaika, dėmesio sukaupimo problemos, susilpnėja atmintis, sumažėja aktyvumas, darbingumas, apima bejėgiškumo jausmas. Gali atsirasti baimė išprotėti.
- Susitaikymas ir Reorganizacija (prasideda ir trunka maždaug nuo aštuoniolikto iki dvidešimt ketvirto mėnesio po netekties). Moteris pradeda realiai vertinti situaciją, atkuria emocinius ir socialinius ryšius. Pamato tolimesnio savo gyvenimo perspektyvą, pradeda kurti adekvačius ateities planus. Vėl grįžta gyvenimo džiaugsmas, sugebėjimas spontaniškai juoktis, jausti malonumą. Moteris vėl noriai rūpinasi savo išvaizda. Dingsta apetito ir miego problemos. Taigi jeigu skausmą priimame ir jį išgyvename, tada kažkuriuo momentu pasidaro lengviau (nors tai ir atrodo neįtikėtina). Jei nebėgame nuo kančios ir jos neužgniaužiame, susitaikymas ateina, grįžta ramybė.
Netekties Skausmo Įveikimas
Yra keletas ypač svarbių dalykų, kurie padeda nepalūžti ir išgyventi skausmą. Svarbu atrasti žmogų, su kuriuo galima pasikalbėti. Išsikalbėjimas tiesiog būtinas, kitaip labai tikėtini depresijos epizodai. Kuo daugiau yra žmonių, kuriems galite pasipasakoti, tuo geriau. Kiekvieną kartą papasakojus apie vaikelio netektį, darosi šiek tiek lengviau. Papasakojus n-ąjį kartą, prasideda susitaikymas su realybe. Išsakius savo skausmą, nuogąstavimus, bet tuo pačiu ir viltis, porai būtų lengviau kartu ištverti kūdikėlio netektį.
Skausmo malšinimo procese labai svarbūs ritualai. Kartais moterys bijo, jog sumenkus netekties skausmui, jos užmirš kūdikėlį ir tarsi jaučiasi dėl to kaltos. Verta pagalvoti, kaip jums būtų priimtina simboliškai įprasminti vaikelio buvimą. Svarbu išrinkti kūdikėliui vardą. Jei esate tikintys, galbūt norėsis tą dieną nueiti į mišias ir pasimelsti už savo šeimą. Galbūt jausite, jog norisi visai šeimai susėdus tiesiog prisiminti broliuką ar sesutę. Kai kurios mamos sukuria vaikeliui eilėraštį, pasaką, dainą, saugo nėštumo metu rašytą dienoraštį, dėžutėje laiko su vaikeliu susijusius daiktus ir pan.
Psichologinei ir fizinei moters savijautai atstatyti reikalinga tinkama mityba bei kasdieninė fizinė veikla, kad ir, pavyzdžiui, pasivaikščiojimas gryname ore. Taip pat būtina ilsėtis.
Vyrų Skausmo Išgyvenimas Po Vaikelio Netekties
Vyrų skausmo išgyvenimas po vaikelio netekties kiek skiriasi nuo moterų patiriamų jausmų. Kadangi visuomenė dar netolerantiškiau ir šalčiau „žiūri“ į tėvų galimą kančią dėl negimusio kūdikio netekties, jie stengiasi savo jausmus užgniaužti ir jokiais būdais neišsiduoti, ką iš tiesų išgyvena. Aplinkiniai tarsi reikalauja, kad jie būtų stiprūs, aktyvūs ir svarbiausia - visokeriopai palaikytų žmoną. Pasaulyje vis dažniau atkreipiamas dėmesys į negimusių vaikelių netekties skausmą ir būtinybę palaikyti tėvelius šiuo sunkiu momentu. Kiekvienais metais sausio mėnesį minima Negimusio kūdikėlio diena (pirmąjį kartą paminėta 1983 m. JAV). Tai vienas iš būdų parodyti, jog šie vaikeliai visada liks savo artimųjų širdyse. Lietuvoje negimę kūdikėliai prisimenami lapkričio 23 d. Kai kuriose bažnyčiose laikomos šv. Mišios, susirenka artimieji prisiminti savo vaikelių, pasidalinti išgyvenimais.
Daivos ir Simo Istorija
„Su vyru džiaugėmės iš laimės, kad turime vienas kitą. Manėme, kad mūsų laimė tęsis. Pradėjau lauktis, koks tai buvo neapsakytas džiaugsmas, mes būsime tėvai. Nėštumas buvo sklandus, ramus, o mes džiaugsmingi. Buvo penkto mėnesio pradžia. Prabudau, būdama visa šlapia. Paskubom vyras kvietė greitąją, bet neištvėręs pats vežė į ligoninę. Tuomet tas kelias buvo toks tamsus ir toks ilgas, nors iki ligoninės vos dešimt minučių. Gydytojas apžiūri ir praneša, kad kūdikio negalės išgelbėti. Norėjosi atsiklaupti ant kelių ir prašyti, kad gydytojas padarytų ką nors, kad tik išgelbėtų. Žiūrėjau į gydytojo akis su prašymu, tas akis ir dabar pamenu. Vaikelį turėjau išgimdyti, sąrėmių skausmai ir gimsta mažytė mergytė, tada operacija ir ašarų upeliai. Mes praradome mažąją princesę dėl neaiškių priežasčių. Kurį laiką su vyru nekalbėjome apie tai, buvo skaudu, jautėm vienas kito skausmą, guodėm apkabinimais, prisilietimais. Praėjo geri metai, aš vėl laukiausi. Nuo pat sužinojimo, kad laukiuosi, labai saugojau save, saugojo ir vyras, vis pasakydamas: „Nu dabar tai bus viskas gerai.“ Prasidėjus trečiam nėštumo mėnesiui jutau silpnumą, apsilankiau pas savo gydytoją. Ir išgirstu: „Jūsų vaikelio širdis sustojo, jus reikia operuoti.“ Nepamenu, kas toliau vyko, tik pabudus po operacijos mačiau šalia sėdinčio vyro ašaras. Jutau gėdą, kad negaliu išnešioti vaikelio. Abu verkėm, dabar ir už abu vaikučius, ši netektis atvėrė mūsų širdis, mes verkėm ir klausėm „už ką mums taip“. Abu nesusitvarkėme su vaikučių netektimis, negalėjome net kartu būti, tada ieškojome pagalbos ir gydėmės savo žaizdas, nes mylėjome vienas kitą. Tas gedėjimo kelias buvo sunkus, bet mes sveikome tik tada, kai mokėmės kalbėti apie šį skausmą. Mūsų šeimą vėl aplankė gandrai. Gimė sveikas berniukas, kuris sugrąžino mus į gyvenimą,“ - pasakoja Daiva ir Simas.
Kaip Galite Padėti Šeimai Išgyvenančiai Netektį
- Jūs negalite nei pasiimti jų patiriamo skausmo, nei jo suvokti - jūs tiesiog galite būti šalia.
- Jūs nesuteiksite daugiau skausmo, jei teirausitės dėl netekties, skambinsite, kviesite būti kartu. Daug skaudžiau, kai yra vengiama bendrauti, ignoruojama šeima ar nerodomas joks susidomėjimas tuo, kas įvyko.
- Leiskite tėvams verkti, nes ašaros yra gijimo procesas.
- Palaikykite šeimą, paklauskite kaip jie jaučiasi ar paprasčiausiai kaip jiems sekasi. Daug daugiau nei žodžiai padeda buvimas kartu, apkabinimas, ašara jūsų akyse ar nuoširdus susirūpinimas.
- Jei tėveliai davė vardą savo kūdikiui, šnekėkite apie mirusį kūdikį jo vardu - taip kursite prisiminimus apie jį.
- Su saiku parodykite savo dėmesį paskambindami ar rodydami kitus ženklus, tačiau turite suprasti, kad tėvai norės ir vienumos. Visgi jie neturi jaustis izoliuoti, patys pasiūlykite savo pagalbą ir priminkite, kad jūs galvojate ir palaikote juos.
- Skirkite pakankamai dėmesio kitiems tos šeimos vaikučiams.
- Stenkitės tėvus įtraukti į fizines veiklas, nes dažnai tėvai jaučiasi fiziškai išsekę, tačiau fizinis judesys padeda įveikti nejautrumą. Kvieskite pasivaikščioti, medituoti ar būti gamtoje, nes buvimas lauke padeda kovoti su stresu ir ramina.
Kaip sielvartas veikia jūsų smegenis ir ką su juo daryti | Geriau | NBC naujienos
Nesvarbu kokioje nėštumo stadijoje moteris neteko kūdikio, jei šis kūdikis buvo labai svajotas ir lauktas - praradimo skausmas bus labai intensyvus ir susitaikymo procesas ilgas. Taip pat daug asmenybės bruožų įtakoja, kaip susitaikoma su netektimi. Visi yra skirtingi - vieni jautresni, kiti sunkiau prisitaikantys prie pokyčių, tačiau sielvartas vienaip ar kitaip pasiekia visus ir tik po ilgų pastangų atrandamas gyvenimas iš naujo.
Kaip Įveikti Sielvartą
Daug dalykų gali padėti - tai parama, palaikymas, pokalbis, atsiminimų apie vaikelį branginimas, bendravimas su kitomis šeimomis, tikėjimas, psichologinė pagalba ir rūpinimasis savimi. Ir nors vyrauja be galo daug išankstinių nuostatų apie vyrus, kad jie nesielvartauja, kad jie stiprūs, kad jie greitai viską pamiršta. Visgi tiek vyrai, tiek moterys, kurie labai ilgai svajojo, planavo ir laukė savo vaikelio - sunkiai išgyvena netektį, nes tai jiems yra visų jų svajonių ir vilčių žlugimas.
Vyrai išgyvena netektį viduje, užsidaro savyje ir sunkiai reiškia emocijas. O moterys linkusios išreikšti savo skausmą, jos dažnai nori apie tai šnekėti, dažnai verkia ir ieško atsakymų, todėl žvelgdamos į savo partnerį, kuris reaguoja labai konservatyviai, neretai galvoja, kad vyrai nepatiria skausmo. Tačiau anaiptol taip nėra, nes vyrai mūsų visuomenėje yra „išmokyti“ nerodyti ašarų ir skausmo.
Vyrai labai sunkiai išgyvena partnerės sielvartą, net jei ir jie nespėjo įsijausti į vyro-tėvo vaidmenį, jiems be galo skaudu matyti kenčiančią partnerę. Vyrai dažnai išgyvena ir jaučiasi kalti nežinodami kaip padėti bei jie jaučiasi atsakingi, kad negalėjo apsaugoti savo būsimo vaikelio ir partnerės nuo skausmo, todėl iš nežinojimo dažnai užsisklendžia ir užsidaro savyje. Labai svarbu atpažinti tėčio sielvartą ir priimti jo sunkius išgyvenimus.
Patiems tėčiams svarbu prisiminti, kad nuo sielvarto nepabėgsi - gedėjimas yra ilgas procesas, kurį lengviau įveikti su artimiausiais savo šeimos nariais.