Vaikų globos namų problemos ir jų sprendimo būdai
Vaikų globos namų problemos ir jų sprendimo būdai
Vaikų globos namai - tai institucijos, skirtos laikinai ar nuolat prižiūrėti vaikus, kurie dėl įvairių priežasčių neteko tėvų globos. Nors globos namai užtikrina vaikams pastogę ir priežiūrą, juose gyvenantys vaikai susiduria su specifinėmis socialinėmis ir psichologinėmis problemomis. Šiame straipsnyje nagrinėjamos šios problemos, jų priežastys ir galimi sprendimo būdai.
Temos aktualumas
Europos Sąjungos vaiko teisių strategijoje pabrėžiama, kad teigiama mokymosi patirtis turi būti stiprinama įvairiose aplinkose, ypatingą dėmesį skiriant nepalankioje padėtyje esančių mokinių problemoms. Tyrimai rodo, kad tėvų globos netekę vaikai, išgyvenę pokyčius ir nestabilumą, dažnai pasižymi prastesniais mokymosi rezultatais ir patiria įvairių mokymosi sunkumų. Vaikų globos namų auklėtiniai priskiriami grupei, kuriai kyla didelė rizika iškristi iš švietimo sistemos dėl patiriamų mokymosi sunkumų. Būtina didinti vaikų globos namų auklėtinių patiriamų mokymosi problemų matomumą visuomenėje ir atkreipti dėmesį į kokybiškos socialinės pedagoginės pagalbos teikimą globos namuose.
Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, nemažai vaikų netenka tėvų globos. Statistikos departamento duomenimis, kiekvienais metais tokių vaikų padaugėja maždaug 3 tūkstančiais. Pagal Statistikos departamento duomenis, 2005 metais tėvų globos neteko 13,3 tūkst. vaikų. Netekusių tėvų globos vaikų (ypač našlaičių) likimas pastaraisiais šimtmečiais jaudino visų Europos valstybių bendruomenes: tokiems vaikams pirmiausiai ir buvo steigiami globos namai, kuriuose vaikai buvo prižiūrimi ir auklėjami.
Didžioji dauguma visų vaikų globos namų auklėtinių kontingentas - tėvų globos netekę vaikai. Vaikų namų auklėtiniai turi daugiau kognityvinio vystymosi sunkumų, patiria emocinių sunkumų, jaučiasi psichologiškai nesaugūs, blogai socialiai adaptuoti, sulėtėjęs jų lytinės identifikacijos procesas.
Vaikų globos namuose gyvenantys vaikai yra tarsi su stigma. Ne paslaptis, kad su tokiais vaikais vis dar vengiama bendrauti. Stigma, bendrąja prasme, reiškia diskriminaciją, pasmerkimą ir gėdą dėl to, koks esi. Mano gera draugė, trijų įvaikintų mergaičių mama, kartą apie tai dalinosi savo mintimis: „stigmatizuodami žmones, mes kaip visuomenė, praleidžiame galimybę pamatyti juose slypinčias skirtingas dovanas ir gebėjimus, kurie priešingu atveju galėtų pasitarnauti visuomenės labui“.
Nors bendras globojamų vaikų skaičius 2005-2006 m. laikotarpiu kito nežymiai, tačiau procentine išraiška daugėja institucijose globojamų vaikų skaičius. (2005 m. 41 proc. visų vaikų, nustačius globą, buvo apgyvendinti vaikų globos namuose, 2006 m. vaikų globos institucijose buvo globojami 43 proc. visų vaikų). Net 76 proc. institucijose globojamų vaikų sudaro vaikai nuo 0 iki 3 m.
Pagrindinės socialinės problemos
Globos namuose gyvenančių vaikų socialinė integracija dažnai būna sudėtinga dėl kelių priežasčių:
- Socialinė izoliacija: Globos namų aplinka gali izoliuoti vaikus nuo platesnės visuomenės. Ribotos galimybės bendrauti su bendraamžiais iš kitų socialinių sluoksnių gali trukdyti jiems įgyti socialinių įgūdžių ir susiformuoti normalius socialinius ryšius.
- Stigma: Vaikai, augantys globos namuose, gali susidurti su stigma ir diskriminacija iš visuomenės. Tai gali lemti žemą savivertę, gėdą ir sunkumus užmezgant santykius su kitais žmonėmis.
- Sunkumai kuriant prisirišimą: Nuolatiniai personalo pokyčiai globos namuose gali trukdyti vaikams sukurti tvirtus prisirišimo ryšius. Tai gali lemti emocinius sunkumus, sunkumus pasitikint kitais ir nesaugumo jausmą.
- Integracija į visuomenę: Globos namų gyvenimo sąlygos lemia didesnį šių vaikų socialinį pažeidžiamumą ir apsunkina jų integraciją į visuomenę palikus globos namus.
Mokymosi sunkumai ir motyvacijos stoka: Globos namų auklėtinių mokymąsi dažnai apsunkina mokymosi spragos, bendrojo ugdymo programų įsisavinimo sunkumai ir motyvacijos mokytis stoka. Ankstyva neigiama patirtis, traumuojantys įvykiai vaikystėje ir nepalankios augimo sąlygos gali apriboti galimybę išmokti elgtis socialiai priimtinais būdais, nulemti nesėkmes mokykloje ir stabdyti socialinių įgūdžių vystymąsi.
V. Lepeškienės, J. Zenkevič (2015), S. Steels, H. Simpson (2017) ir R. Evans ir kt. (2017) atlikti tyrimai rodo, jog tėvų globos netekę vaikai, išgyvenę pokyčius ir nestabilumą, pasižymi prastesniais mokymosi rezultatais ir patiria įvairių mokymosi sunkumų. M. Garcia-Molsosa ir kt. (2021) teigia, kad vaikų globos namų auklėtiniai yra ta grupė, kuri turi didelę riziką dėl patiriamų mokymosi sunkumų iškristi iš švietimo sistemos.
Globotiniai stokoja motyvacijos mokytis, dažnai nelanko mokyklos, patiria adaptacijos sunkumų, stokoja mokėjimo mokytis įgūdžių, turi mokymosi spragų, pasižymi neigiamu elgesiu mokykloje, turi sveikatos problemų sąlygotų mokymosi sutrikimų, negalių.
Elgesio ir emocinės problemos: Tyrimai rodo, kad globos namų auklėtiniams būdingos didesnės dėmesio ir socialinės problemos, aukštesnis nerimastingumo lygis nei vaikams, gyvenantiems su abiem tėvais. Jiems taip pat gali būti būdingas agresyvus, delinkventinis elgesys, nusišalinimas ir adaptacijos sunkumai. Šios problemos gali būti susijusios su ankstyva neigiama patirtimi, adekvataus tėvų elgesio pavyzdžio trūkumu ir gyvenimo sąlygomis globos institucijose.
Globos namai gali tapti simboliniu barjeru socialiniam gyvenimui už įstaigos ribų. Vaikai, praleidę dalį savo gyvenimo institucijoje, yra stipriai socialiai veikiami tos aplinkos. Jiems gali trūkti galimybių dalyvauti įvairiose veiklose ir užmegzti natūralius santykius su bendraamžiais.
Kompetencijos trūkumas ir žemi akademiniai laimėjimai: Globos namuose gyvenantys vaikai ir paaugliai dažnai pasižymi kompetencijos trūkumu, adaptacijos sunkumais ir žemesniais akademiniais laimėjimais. Emocinės ir elgesio problemos, tokios kaip agresija, socialinis atsiribojimas, nerimas ir dėmesio sutrikimas, yra glaudžiai susijusios su vaiko kompetencija.
Seksualinės prievartos rizika: Vaikų globos namuose, kaip ir bet kurioje kitoje aplinkoje, kurioje yra vaikų, egzistuoja seksualinės prievartos rizika. Svarbu užtikrinti tinkamą auklėtojų kompetencijos tobulinimą vykdant seksualinės prievartos prevenciją.
Psichologinės problemos
Be socialinių problemų, globos namuose gyvenantys vaikai dažnai patiria įvairias psichologines problemas:
- Trauma: Daugelis vaikų, patenkančių į globos namus, yra patyrę trauminių įvykių, tokių kaip smurtas, nepriežiūra ar tėvų netektis. Šie išgyvenimai gali sukelti potrauminio streso sindromą (PTSS), depresiją, nerimą ir kitas psichologines problemas.
- Emociniai sunkumai: Netekę tėvų globos, vaikai gali jausti liūdesį, pyktį, baimę ir vienišumą. Jiems gali būti sunku reguliuoti savo emocijas ir tinkamai išreikšti jausmus.
- Elgesio problemos: Kai kurie vaikai, išgyvenantys emocinius sunkumus, gali elgtis destruktyviai, agresyviai ar impulsyviai. Tai gali būti būdas atkreipti dėmesį, išreikšti savo jausmus ar susidoroti su stresu.
- Žema savivertė: Nuolatinė kritika, atstūmimas ar nepriežiūra gali lemti žemą savivertę ir neigiamą savęs suvokimą. Vaikai gali manyti, kad yra nevertingi, nemylimi ir neverti sėkmės.
Institucinėje globoje augantys vaikai turi didesnę riziką patirti papildomus traumuojančius gyvenimo įvykius. Tvirtas, saugus ir nuoseklus ryšys su vienu suaugusiuoju padeda tvirtą pamatą, nuo kurio atsispyręs vaikas gali drąsiai eiti į pasaulį ir jį tyrinėti, ugdyti įgūdžius ir leisti vystytis prigimtinėms dovanoms bei gebėjimams. Tokioje aplinkoje vaiko raida vystosi geriausiai. Vaiko poreikiai yra patenkinami, jis jaučiasi saugus ir mokosi bendrauti su šalia jo esančiais žmonėmis. Globos namuose sunku užtikrinti juntamą saugumą, nuoseklumą ir pastovumą. Dėl dažnos darbuotojų kaitos vaikas negali saugiai prisirišti prie vieno suaugusiojo, dažną kartą auklėjimo metodai būna nenuoseklūs, vaikui sunku suprasti, ką jis gali daryti, o ko ne. Tai įneša dar daugiau chaoso jau į taip chaotišką vaiko gyvenimą. Vaikų globos namų darbuotojams yra sunku visapusiškai pasirūpinti tokiu dideliu skaičiumi vaikų. Visa tai trikdo vaiko raidą. Tyrimai rodo, jog institucinėje globoje augančių vaikų intelektas būna žemesnis. Globos įstaigoje augantis vaikas neturi nuoseklaus ir saugaus ryšio su vienu suaugusiuoju. Tai nulemia psichikos sutrikimų vystymąsi.
Tarptautinėje ligų klasifikacijoje yra grupė „Z“ kodų, kurie apibrėžia aplinkos faktorius arba rizikos veiksnius, turinčius įtakos vieno ar kito sutrikimo vystymuisi. Kaip ir daugelis somatinių ligų, taip ir psichikos sutrikimai turi savo rizikos veiksnius. Tą labai svarbu suprasti, kalbant apie vaikų psichikos sutrikimus, kurie dažniausiai būna nulemti jo aplinkos, o ne genų, kaip kad dažnai yra manoma. Genai nenulemia vaiko netinkamo elgesio ar kitų sunkumų. „Institucinis ugdymas“ yra vienas iš „Z kodų“ sąraše įvardintų veiksnių. Tai nėra pagrindinė ar tiesioginė diagnozė. Šalia šio kodo paprastai rašomas ir kitas kodas, nurodantis konkretų vaiko sutrikimą.
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad didelė dalis be tėvų priežiūros augusių vaikų neišnaudoja savo potencialo, kalbant apie išsilavinimą ir praktinius įgūdžius. Visų pirma tai susiję su aukštesniųjų vaiko smegenų, atsakingų už mokymąsi, dėmesingumą, loginį mąstymą, emocinę reguliaciją vystymosi sutrikimu. Vaikas gyvena savo „apatinėse smegenyse“, t. y. nuolatinėje baimėje ir nesaugume. Jis nuolat stebi aplinką, tikrindamas, ar jam nekyla kokia nors grėsmė. Ir ta grėsmė nebūtinai turi būti reali. Visa tai lemia prastesnius vaiko mokymosi pasiekimus, sunkumus valdant emocijas ir mokantis socialinių įgūdžių, kurie ypač svarbūs ateityje kuriant darbinius ar asmeninius santykius.
Antra labai svarbi priežastis - įsitikinimų sistema. Vaiko patirtys - tai, ką jis girdi, mato, jaučia - formuoja jo įsitikinimus apie kitus žmones, pasaulį ir save. Padrąsinančio ir palaikančio žodžio stoka lemia tai, jog vaikas nepasitiki savimi. Dažną kartą šie vaikai girdi į juos nukreiptą kritiką: „Tu nieko nesugebi“, „Ir vėl prisidirbai“, „Kada išmoksi pagaliau gražiai elgtis?“ ir pan. Visa tai atitinkamai formuoja vaiko įsitikinimus apie save: „Aš nieko nesugebu“, „Man niekada nepavyks“, „Aš nesu vertas“ ir t.t. Kai taip manai apie save, kam tuomet stengtis ką nors daryti ir pasiekti? Todėl mums, suaugusiems, labai svarbu keisti vaiko įsitikinimų sistemą. Ir tai galime daryti, suteikdami jam naujas patirtis ir naujus žodžius. Vaikas turi girdėti: „Tau pavyks“, „Tu esi brangus“, „Žinau, kad šiandien nepasisekė, bet vis tiek tave myliu“. Ir vaikas turi tai įsisavinti ne tik kognityviniame lygmenyje, bet ir per patirtį. Vadinasi, jei aš sakau vaikui, kad tu esi man brangus, turiu jam tai parodyti ir savo veiksmais: per apkabinimą, švelnų žvilgsnį, rūpinimąsi ir panašiai.
Taip, dirbant ligoninėje, teko susidurti su daugeliu vaikų, augančių globos namuose. Tokią mano praktikos patirtį patvirtina ir šiais metais publikuotas Vilniaus Universiteto Medicinos Fakulteto Psichiatrijos klinikos prof. Sigitos Lesinskienės ir dr. Astos Dervinytės-Bongarzoni su kolegomis atliktas „Psichikos sveikatos sutrikimų turinčių vaikų šeimos situacijos tyrimas“, kuris atskleidė, jog didžiausią pacientų, gydomų vaikų psichiatrijos skyriuose dalį sudarė „globos namuose augantys vaikai“, jų buvo net 33,3 proc. ir „daugiau kaip pusė vaikų (56,1 proc.), augančių globos namuose, buvo kartotinai gydyti psichiatrijos stacionaruose“.
Be abejonės, institucijoje augančių vaikų tarpe yra tų, kuriems iš tiesų būna reikalinga stacionarinė psichiatrinė pagalba, tačiau taip pat būdavo daug atvejų, kuomet hospitalizacijos būdavo kartotinės ir ne visada pagrįstos. Toks vaiko vežiojimas į ligoninę ne tik, kad jam nepadeda, bet ir yra žalingas: mes išimame vaiką iš jam pažįstamos, pastovios aplinkos, įmetame į naują, kurioje jis nesijaučia saugus ir norime, kad jo elgesys pagerėtų ir iš ligoninės jis išeitų „sveikas“. Tai taip pat neskatina vaiko pasitikėjimo suaugusiais, tai griauna ryšį su vaiku. Suprantama, jog dažną kartą vaikų globos įstaigų darbuotojai hospitalizacijos griebiasi lyg šiaudo, nebežinodami kaip kitaip koreguoti iššūkių keliantį vaikų elgesį. Galimai jie mano, jog hospitalizacija yra vienintelis būdas, galintis padėti. Galimai tai taip pat yra lyg „atokvėpio programa“ darbuotojams nuo „sunkaus“ vaiko.
Nei vienas vaikas nebuvo sukurtas augti vaikų globos namuose. Todėl daug geresnis pagalbos būdas yra, kai kasdien vaiku tiesiogiai besirūpinantys suaugusieji investuoja laiko, skiria dėmesio, mezga pasitikėjimu grįstą ryšį ir keičia jo įsitikinimų sistemą per naujas pozityvias patirtis.
Negalime vienareikšmiškai teigti, jog vaiko psichikos sutrikimas atsirado vien dėl to, kad jis auga globos namuose. Tai dažniau yra papildomas, palaikomasis faktorius, nes iki patenkant į globos instituciją jis patyrė daug kitų neigiamų išgyvenimų: galbūt tėvai vartojo alkoholį ir vaikas ištisas dienas likdavo nevalgęs, galbūt tie patys tėvai fiziškai prieš jį smurtavo, galbūt jis patyrė seksualinę prievartą, mokykloje iš jo buvo tyčiojamasi, o paimtas iš šeimos jis buvo perkėlinėjamas iš vienos globos įstaigos į kitą. Tai yra komplektas vaikystėje įvykusių neigiamų patirčių, kurios visos kartu yra vadinamos „Kompleksine Raidos Trauma“. Šį terminą pirmą kartą panaudojo olandų kilmės psichiatras Bassel van de Kolk ir apie tai rašo savo knygoje „Kūnas Mena Viską“.
Psichologijos mokslų daktarė, dr. Karyn Purvis, visą savo gyvenimą ir darbus paskyrusi pagalbai vaikams su sunkia praeitimi, yra pasakiusi: „Nesu mačiusi nei vieno vaiko, kurio sielos žaizdos negalėtų gyti“. Ir nesvarbu, kuriame raidos etape vaikas patyrė netektį ir pateko į globos namus. Ir nesvarbu, kuriame raidos etape jis yra dabar. Vaiko smegenys yra stebuklingos, nes jos yra labai plastiškos (beje, neuroplastiškumas ypatingai aktyvus paauglystės metais)! Tai reiškia, kad nors ir jo smegenys yra jautrios neigiamoms patirtims, jos yra be galo imlios teigiamoms, pozityvioms patirtims. Ir tam, kad mes sureguliuotume vaiko smegenų veiklą, jo emocijų kontrolę, mums ne visada būtini vaistai.
Priklausomybę Sukeliančių Medžiagų Vartojimas
Klaipėdos apskrities vaikų globos namų auklėtinių apklausa parodė, kad daugiausiai vaikų globos namų auklėtinių (didžiausias procentas) vartoja alkoholinius gėrimus (75,4 proc.), 44,4 proc. - yra bandę rūkyti arba ir šiuo metu rūko. Bent kartą kitą priklausomybę sukeliančias medžiagas yra bandę 38,1 proc. vaikų globos namų auklėtinių.
Socialinė Pedagoginė Pagalba Globos Namuose
Atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog globotinių mokymąsi apsunkina mokymosi spragos, bendrojo ugdymo programų įsisavinimo sunkumai, motyvacijos mokytis stoka ir kt. Globos namų darbuotojai globotinių mokymosi sunkumų įveikos siekia vykdydami tiesiogiai ir netiesiogiai mokymosi situaciją veikiančias veiklas. Darbuotojai siekia bendradarbiauti su mokykla, tačiau dažniausiai bendradarbiavimas pasireiškia vienpusiu informavimu apie problemas.
Tiesiogiai globotinių mokymosi situaciją gerina šios socialinės pedagoginės globos namų darbuotojų pagalbos kryptys: pagalba atliekant namų darbus, įveikiant mokymosi spragas, motyvavimas mokytis, mokėjimo mokytis įgūdžių tobulinimas, mokymosi rutinos sudarymas ir priežiūra, mokymosi situacijos stebėjimas ir vertinimas, pokyčių planavimas su vaiku bei bendradarbiavimas su ugdymo įstaigų personalu ir kolegomis.
Netiesiogiai mokymosi situaciją veikia šios socialinės pedagoginės globos namų darbuotojų pagalbos kryptys: ryšio mezgimas su globotiniais, saviraiškos skatinimas, prasmingo užimtumo organizavimas, profesinis orientavimas, socialinių įgūdžių ugdymas, saugumo užtikrinimas.
Siekiant padėti vaikų globos namų auklėtiniams įveikti patiriamas socialines problemas, būtina teikti kokybišką socialinę pedagoginę pagalbą, kuri apima:
- Ryšio mezgimą su globotiniais.
- Saviraiškos skatinimą.
- Prasmingo užimtumo organizavimą.
- Profesinį orientavimą.
- Socialinių įgūdžių ugdymą.
- Saugumo užtikrinimą.
Svarbu, kad globos namų darbuotojai bendradarbiautų su mokykla, tačiau dažnai bendradarbiavimas pasireiškia vienpusiu informavimu apie problemas. Siekiant veiksmingos pagalbos, būtinas nuolatinis ir konstruktyvus dialogas tarp globos namų ir mokyklos.
Profesinis Informavimas
Profesinis informavimas padedant pasirinkti profesiją yra viena iš sąlygų, integruojantis ne tik darbo rinkoje, bet ir visuomenėje. Tikslinga ir laiku suteikta informacija padeda užtikrinti, kad vaiko priimtas sprendimas dėl būsimosios profesijos bus tinkamiausias jam pačiam.
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad rinkdamiesi būsimąją profesiją vaikai mažai vertina informaciją, kuri padėtų suprasti šios profesijos reikalavimus ir jos perspektyvą darbo rinkoje. Gauti rezultatai parodė, jog dėl žmogiškųjų išteklių stokos globos namai yra nepajėgūs pasinaudoti visomis profesinio informavimo paslaugomis.
Sprendimo Būdai
Siekiant sumažinti socialines ir psichologines problemas, su kuriomis susiduria globos namuose gyvenantys vaikai, būtina imtis kompleksinių priemonių:
- Psichologinė pagalba: Vaikams, patyrusiems traumų ar jaučiantiems emocinius sunkumus, būtina suteikti individualią ir grupinę psichoterapiją. Svarbu, kad psichologai ir psichoterapeutai turėtų patirties dirbant su vaikais, patyrusiais traumų ir netekusiems tėvų globos.
- Socialinė parama: Vaikams reikia padėti įgyti socialinių įgūdžių, užmegzti santykius su bendraamžiais ir integruotis į visuomenę. Tai galima pasiekti organizuojant socialinius renginius, stovyklas, ekskursijas ir kitas veiklas, kuriose vaikai galėtų bendrauti su kitais žmonėmis.
- Švietimas: Vaikams reikia užtikrinti kokybišką išsilavinimą ir padėti įveikti mokymosi sunkumus. Svarbu, kad mokytojai ir auklėtojai suprastų vaikų, gyvenančių globos namuose, poreikius ir galėtų suteikti jiems individualią pagalbą.
- Globos namų reforma: Būtina gerinti globos namų sąlygas, užtikrinti vaikams saugią ir jaukią aplinką, suteikti jiems daugiau dėmesio ir rūpesčio. Taip pat svarbu mažinti vaikų skaičių globos namuose ir skatinti šeimyninių globos formų plėtrą.
- Sveikatos stiprinimas: Pagrindiniai veiksniai, skatinantys vaikų globos namų auklėtinius dalyvauti sveikatos stiprinimo renginiuose, yra sveikatos stiprinimo temos aktualumas (50,4 proc.) bei prizai ir apdovanojimai (32,2 proc.). Dauguma vaikų globos namų administracijos darbuotojų (88,9 proc.) palankiai vertina sveikatos stiprinimo veiklą, tačiau 77,8 proc. jų nurodo, kad Klaipėdos apskrityje trūksta organizuojamų sveikatos stiprinimo renginių.
- Ryšio su biologine šeima palaikymas: Jei įmanoma ir atitinka vaiko interesus, svarbu palaikyti ryšį su biologine šeima.
Norint pertvarkyti didžiules globos įstaigas į mažesnes, pirmiausia turime sustabdyti jų plėtrą. O norint sustabdyti plėtrą, reikia užtikrinti kokybiškas paslaugas šeimoms, kuo arčiau namų.
Į vaikų globos namus vaikai patenka keliais būdais. Taip gali nutikti, jeigu žūsta vaiko tėvai. Kartais tėvai savo vaikų atsisako, kūdikiai būna paliekami gyvybės langelyje, kai kada vaikai yra apsaugomi nuo suaugusių savo šeimos narių, kurie smurtauja, neprižiūri ar net kankina.
VAIKŲ DIENOS CENTRAI. Pastebima, kad vaikų dienos centrai yra tinkama prevencinė priemonė vaikams iš riziką patiriančių šeimų, kai kuriuose jų dirbama ne tik su vaikais, bet ir jų šeimomis. Ten galima gauti individualias ir grupines konsultacijas, praleisti laiką, ruošti pamokas, pavalgyti, dalyvauti įvairiuose užsiėmimuose. Šiuo metu Lietuvoje veikia 426 vaikų dienos centrai, kurių didžiąją dalį per konkursus finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
MOBILIOSIOS KOMANDOS. Galima ir kitokio pobūdžio pagalba šeimoms auginant vaikus. Ypač tai aktualu, jei šeima patiria iššūkių. Mobilioje komandoje dirba 3 specialistai: socialinis darbuotojas, psichologas ir specialistas, dirbantis su priklausomais asmenimis. Mobiliosios komandos teikia pagalbą, kai šeimoje panaudojamas smurtas prieš vaikus, kai vaikai patiria nuolatinę nepriežiūrą: jeigu šeima sutinka keisti gyvenimo būdą, atsisakyti alkoholio ir smurto, tuomet vaikas gali saugiai augti šeimoje, nes ten jam kur kas geriau nei globos namuose. Sėkmė tampa dar labiau pasiekiama, kai savivaldybės tinkamai užtikrina tęstinę pagalbą pasibaigus mobiliosios komandos darbui.
PAGALBA BESILAUkIANČIOMS MOTERIMS. Dar viena svarbi sritis - pagalba besilaukiančioms ir iki 3 metų vaikus auginančioms moterims. Tikrai egzistuoja ne vienas ir ne du atvejai, kai moteris pastoja neturėdama ekonominio saugumo, stabilios gyvenamosios vietos ir palaikymo iš partnerio ar sutuoktinio. Tokiomis sąlygomis moteris turi gauti kuo skubesnę pagalbą: jai gali būti suteikiama saugi aplinka krizių centre, ji gali kreiptis dėl psichologo ir socialinio darbuotojo konsultacijų, išklausyti naujagimių priežiūros, tėvystės įgūdžių kursus, dalyvauti šeimų pagalbos sau grupėse ir gauti kitą pagalbą, kuri padėtų pasijusti tvirčiau kūdikiui atkeliaujant į pasaulį. Šis procesas gana ilgas, nes dažnai bėdos persekioja nedirbančias, išsilavinimo neturinčias moteris, kurioms labai sunku pradėti savarankišką gyvenimą.
KOMPLEKSINĖ PAGALBA ŠEIMAI. Kiekviena savivaldybė teikia ir kompleksines paslaugas šeimai, kurios apima pozityviosios tėvystės mokymus, individualią pagalbą, kai ištinka netektys ar krizės, šeimos įgūdžių ugdymą grupėse, mediacijos paslaugas. Lankant išvardintus užsiėmimus galima prašyti pavėžėti arba iki 4 val. Dėl šios priežasties Lietuvoje jau yra atsiradę 66 globos centrai, kurie veda mokymus ir užtikrina praktinę ir psichologinę bei emocinę pagalbą įtėviams, globėjams ar budintiems globotojams. Savivaldybės yra skatinamos pritraukti šeimas, kurios turėtų motyvacijos ir gebėjimų padėti vaikams be tėvų - jų indėlis apsaugo mažuosius nuo globos namų patirties.
Šie metai mūsų šalyje yra paskutiniai, kai vaiko globėju gali tapti institucijos. Apie globos namų žalą vaikui kalbama seniai, dėl to sutaria daugelis specialistų. Vaikų psichiatrė Jovita Anikinaitė pabrėžia, kad gyvenimas globos namuose vaikui gali tapti ilgalaike neigiama gyvenimo patirtimi ir turėti lemiamos įtakos jo vystymuisi. Mūsų šalyje kol kas labai trūksta žmonių, kurie pasiryžtų globoti vyresnio amžiaus be tėvų globos likusius vaikus. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba siekia informuoti visuomenę apie institucinės globos žalą ir paskatinti žmones atverti savo namų duris be tėvų globos likusiems vaikams.
Nuolatiniai globotojai suteiks viltį būtent tiems vaikams, kuriems sunkiai sekasi rasti globėjus: negalių ar sveikatos sutrikimų turintiems vaikams, didelėms brolių, seserų grupėms, nepilnametėms mamoms ar vyresniems nei 10 metų vaikams. Nuolatinis globotojas prižiūrės tuos vaikus, kurie turi įvairių sveikatos sunkumų, kurių buvo atsisakę globėjai arba net įtėviai. Dažniausiai tai vyresni vaikai ir tie vaikai, kuriems reikia ypatingai daug pagalbos, medikų ar psichinės sveikatos specialistų priežiūros, specialaus globotojo pasirengimo ir begalinio atsidavimo. Taip pat nuolatinis globotojas galėtų priimti didesnes brolių, seserų grupes, kai yra 3 ir daugiau vaikų, taip pat paauglius, nepilnametes mamas su kūdikiais. Jiems visiems labai reikalinga šeima. Šeima gali pakeisti šių jaunų žmonių gyvenimą.
Nuolatinis globotojas bus finansuojamas iš savivaldybės lėšų ir gaus atlygį už vaikų priežiūrą. Toks atlygis yra būtinas, nes vaikų, kurių priežiūra pareikalauja daug iššūkių, reikės ir labai daug resursų: medikams, psichologams, kitiems specialistams, siekiant padėti vaikui užaugti kuo labiau savarankišku. Dažniausiai tai reiškia, kad globėjas jau negali dirbti, taigi, savivaldybės tokią paslaugą turi finansuoti, kad globėjas arba šeima galėtų atsidėti tiktai šiam, labai reikšmingam, daug laiko, žinių ir emocijų pareikalaujančiam darbui.
Jei tampi nuolatiniu globotoju, tai reiškia, kad savo šeimoje globosi vaiką, kol jis užaugs, tik papildomai būsi finansuojamas savivaldybės. Daugeliui vaikų nauji pokyčiai suteiks galimybę užaugti šeimoje.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios vaikai paimami iš biologinių tėvų, yra įvairūs suaugusiųjų sunkumai, dėl kurių vaikas kenčia nepriežiūrą, emocinį ar fizinį smurtą. Dažniausiai taip nutinka dėl suaugusiųjų nesaikingai vartojamo alkoholio ar psichotropinių medžiagų.
Vaikui gali būti paimtas iš šeimos ir perkeltas į saugią aplinką tik kai jo saugumui, sveikatai ar net gyvybei iškilo realus pavojus. Įprastai vaiko teisių gynėjai deda visas pastangas padėti šeimai, kad, pasikeitus situacijai, vaikas galėtų augti su savo tėvais. Ši pagalba gali būti teikiama ir vaikui liekant šeimoje. Pokalbiui su vaiku vaiko teisių gynėjai skiria ypatingą dėmesį, yra pasirengę visiems galimiems iššūkiams, juk ir situacijos skirtingos ir vaikai skirtingai reaguoja į iššūkius, skirtingi vaikų vidiniai resursai, patirtys. Be abejo, vaikui, pagal jo amžių ir brandą, pasakoma apie situaciją, laukiančius pokyčius, visada išklausoma ir vaiko nuomonė, ji itin reikšminga. Tik situacijos aiškumas, supratimas gali apsaugoti vaiką nuo papildomų išgyvenimų.
Tik šeimoje gali realizuotis vaiko psichosocialiniai poreikiai. Galime turėti puikiai veikiančius vaikų globos namus, kur gali būti patenkinami baziniai poreikiai, bet yra tam tikrų psichosocialinių poreikių, kurių negalime patenkinti, pavyzdžiui, vaikui yra labai svarbu prisirišti bent prie vienos suaugusiojo. Pasitikėti juo, kad nepaliks, sulauks pagalbos. Kalbant apie socialinius poreikius, mes suprantame, kad tik šeimoje gyvenantis vaikas gali matyti realų socialinį gyvenimą. Kaip vyksta bendravimas su giminėmis, kaip šeimos tvarkomas šeimos biudžetas, kad reikia uždirbti pinigus. Jei esi užaugęs šeimoje, tai net nesusimąstai apie šiuos paprastus visuomenės dėsnius, nes nuolat su jais susiduri. Bet kai augi vaikų globos namuose, tai darbuotojai ateina pas tave dirbti ir tam tikri įgūdžiai būna silpnesni.
Psichologinę traumą vaikams gali sukelti įvairūs žalojantys veiksniai. Jeigu vaikas patenka į nuolatinę globą, tai jam tikrai bus sudėtingas tas momentas, kad jį paliko tėvai, jog jiems jis nerūpėjo. Vaikas susiduria su paliktumo, apleistumo jausmu. Kaip kiti dalykai dėliosis, labai priklauso, kas atsitiko šeimoje, ar vaikas patyrė fizinį ar emocinį smurtą, taip pat svarbus momentas, kiek ilgai vaikas gyveno trauminėje aplinkoje, kokios jo asmeninės savybės. Pamatinė trauma - nereikalingumo, tėvų paliktumo, įtakoja, kad vaikai, atsidūrę globoje, visiškai kitaip suvokia saugumą. Jei globėjai supranta traumos anatomiją, tai tikrai galima padėti vaikui. Galima pasitelkti psichologų, psichoterapeutų pagalbą, bet svarbiausia, kad vaiką suptų mylintys, rūpestingi suaugusieji.
Vaiko teisių gynėjų turimi duomenys rodo, kad laikina globa 2022 m. gale buvo nustatyta 817 vaikų, o 2023 m. pabaigoje - 1074 vaikams. Tendencijų mažėjimo nesijaučia. Metų eigoje tie skaičiai keičiasi. Kalbant apie nacionalinį įvaikinimą, tendencijos yra tokios: 2021 m. buvo įvaikinti 57 vaikai, 2022-siais - 59, o 2023 m. - 54 vaikai. Tarptautinio įvaikinimo skaičiai: 2021 m. - 12, 2022-siais - 7, o 2023 m. - 6 vaikai.
Vaiko teisių gynėjai pastebi, kad vaikai, turintys didesnių sveikatos sunkumų, vyresni nei 10 metų vaikai, didelės brolių, seserų grupės, kai yra 3 ir daugiau vaikų, nepilnametės mamos su kūdikiais rečiau sulaukia globėjų. Todėl ir dirbama su nuolatinių globotojų klausimu, kad visi vaikai turėtų galimybę augti šeimoje. Jau 15 metų dirbu šioje srityje ir tendencijos tikrai labai stipriai keičiasi. Prieš 15 metų žmonės įprastai norėdavo įsivaikinti tik gimusius kūdikius arba vaikus iki 2 metų. Dabar ir 6-7 metų vaikai yra įvaikinami. Amžiaus ribos plečiasi. Vis daugiau žmonių globoja paauglius. Požiūris tikrai keičiasi ir tai džiugina.
Visuomenės nuostatos keičiasi ir tikrai nyksta stereotipai apie savo tėvų globos netekusius vaikus, juk jie tokie patys vaikai, kaip ir bet kuris kitas vaikas. Šiuo metu yra apie 200 šeimų, kurios laukia galimybės įsivaikinti.
Yra šeimų, kurie nori įsivaikinti, sąrašas. Taip pat yra vaikų sąrašas, kurie gali būti įvaikinti. Reiškia, kad tame sąraše nėra tokio vaiko, kurio jie šeima laukia ir yra pasiruošusi priimti, įvertinus vaiko amžių, sveikatos būklę ar kitus veiksnius. Ypač retai įvaikinami negalią turintys vaikai. Nesinori sakyti, kad mes lietuviai nenorime tokių vaikų globoti, auginti tik sveikus vaikus. Žmonės įvertina, ar įvaikinus vaiką su negalia, galėsi dirbti, ar galėsi save ir vaiką išlaikyti. O gal ten, kur gyveni, nebus paslaugų, kurios užtikrintų jo ugdymą, medicininę priežiūrą.
Laikinosios globos tikslas yra kuo greitesnis vaiko grįžimas į pasikeitusią šeimą. Tačiau kad nuolatinėje globoje esantis vaikas grįžtų į biologinę šeimą, itin retos situacijos. Tėvų valdžią riboja teismas ir tik esant labai rimtoms aplinkybėms, kai problemos kartojasi, šeima nesikeičia, pagalbos nepriima ir vaikas tokioje aplinkoje negali augti. Reikia akcentuoti, kad šeimoms atsidūrus krizinėje situacijose, valstybė teikia visokeriopą pagalbą. Ir jeigu per metus ar pusantrų šeima nededa pastangų, nekeičia savo įpročių, gyvenimo stiliaus, nepadarė jokio progreso, tik tada sprendžiama dėl vaiko nuolatinės globos.
Visuomenė tampa vis labiau pasirengusia priimti be tėvų globos likusius vaikus, dalintis su jais savo meile ir namų šiluma - tai rodo mažėjantis institucijose globojamų vaikų skaičius. Šių metų globos savaitės simbolis - geležinė širdis - kviečia mus mylėti ir atverti savo širdis globojamiems vaikams, suteikti jiems namus ir šilumą.
64 proc. šalies gyventojų, gyvenimą labiausiai įprasmina šeima. Dažniausiai taip atsakiusieji - vyresni nei 35 metų, turintys aukštesnį išsilavinimą. Kiti respondentai nurodė, kad jų gyvenimą labiausiai įprasmina veikla, kelionės draugai, materialinės vertybės ar kiti dalykai. Visgi svarsčiusiųjų apie globą - net kas ketvirtas: 2 proc. respondentų ne tik apie tai mąsto, bet ir globoja ar yra įvaikinę, o 23 proc. norėtųsi, kad susimąstančių apie globą žmonių būtų daugiau, o vaikų, augančių institucijose, mažėtų sparčiau.
Visuomenei vis dar nepavyksta išsivaduoti iš institucijų - per daug vaikų dar auga ne šeimose. Beveik penktadalis žmonių yra pagalvoję apie globą, tačiau tam nesiryžta. Svarbu priimti sprendimus ir suprasti, kad globoti - reiškia kurti artimą ryšį su vaiku, praturtinti savo paties gyvenimą.
Tyrimas atskleidė dažniausiai pasitaikančius mitus, susijusius su globa. Susilaukusieji biologinių vaikų taip pat turėtų apsvarstyti galimybę globoti. Mat vaikas, iš globos namų patekęs į didesnę šeimą, augs aplinkoje, kurioje jį sups ne tik globėjai, bet ir, pavyzdžiui, panašaus amžiaus vaikai. Dažnai manoma, kad priėmus globoti vaiką, o ypač paauglį, artimą ryšį užmegzti gali būti sunku. Iš tiesų, globos namuose augantiems paaugliams labai reikalinga šeima, kurioje jie jaustųsi svarbūs, sulauktų pagalbos, pažintų gyvenimą su artimaisiais. Gera rutina, mylinti, puoselėjanti aplinka gali padaryti labai didelį teigiamą poveikį jauniems žmonėms, kurie turi priimti sprendimus dėl savo ateities.
Neturėtume galvoti, jog globos įstaigose augantys vaikai yra kitokie. Globos namuose augę broliai menininkai Algirdas ir Remigijus Gataveckai sutinka, jog vis dar apstu neigiamų nusistatymų, o globos įstaigose vaikai auga su etiketėmis. „Žmonės bijo to, ko nežino. Yra dalis žmonių, kuriems globos klausimas neaktualus, nes jie paprasčiausiai nenori jo kelti. Daliai visuomenės yra geriau tada, kai garsiai nekalbame apie problemas, neliečiame nepatogių temų, nepiešiame ant namų sienų piešinių globos tema. Tačiau turime apie tai kalbėti - tai vienas iš raktų, galinčių atrakinti širdis“.
Anot vaiko teisių gynėjų, vaiko globa ne tik pareikalauja daug kantrybės, žinių ir empatijos iš esančių šalia jų. „Šis prasmingas kelias dovanoja naujų patirčių, nepažintų emocijų ir atradimų šeimai, o dažnai - visą gyvenimą trunkantį ryšį“.
Nors šeima prilyginama ramybės uostui, savaime ji tokia netampa. Ne visi vaikai auga tokiose šeimose. Institucijose augantys vaikai taip pat ieško tokios oazės. Kurdami namus, šeimą globėjai praturtina ne tik vaikų, bet ir savo gyvenimus.
