Bona Sforza: Italijos princesė, tapusi Lenkijos karaliene ir Lietuvos Didžiąja Kunigaikštiene
Bona Sforza: Italijos princesė, tapusi Lenkijos karaliene ir Lietuvos Didžiąja Kunigaikštiene
Bona Sforza, kilusi iš garsiosios Milano Sforzų dinastijos, gimė 1494 m. vasario 2 d. Vidževane, Italijoje. Ji buvo Milano kunigaikščio Džano Galeaco Sforcos ir Neapolio karaliaus Alfonso II dukters Izabelės Aragonietės dukra. Tėvas mirė, kai Bonai nebuvo nė metų, o motina su vaikais persikėlė į Barį. Ankstyvasis gyvenimas ir šeima buvo kupini išbandymų - dvi Bonos seserys mirė kūdikystėje, pati Bona sunkiai sirgo, o 1512 m. žuvo jos brolis Frančeskas. Po šios tragedijos motina visą savo dėmesį skyrė vienintelei likusiai dukrai.
Mergina gavo puikų Renesanso epochos išsilavinimą, studijavo antikos ir vėlesnių laikų švietėjų darbus, susipažino su filosofija, teologija, valstybės valdymo pagrindais, istorija, teise, geografija, įvairiomis kalbomis ir menais. Jos mokytojai buvo garsūs Renesanso švietėjai, tokie kaip literatas Krizostomas Kolona. Bona buvo judri, mėgo jodinėti ir medžioti. Motina, rūpindamasi dukters ateitimi, dairėsi tinkamo partijos, tačiau galiausiai 24-erių Bona buvo ištekinta už kur kas vyresnio - našlio tapusio Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo.
Santuoka su Žygimantu Senoju įvyko 1518 m. balandžio 18 d. per procura, kai jaunieji sutuokiami su savo atstovais. Bonos kraitis buvo solidus - 100 tūkst. dukatų, teisė pretenduoti į Bario kunigaikštystę ir asmeniniai daiktai, kurių vertė siekė apie 50 tūkst. dukatų. Kartu su Bona į Lenkiją ir Lietuvą atvyko apie tūkstančio italų palyda. Ši santuoka, nors ir sudaryta politiniais sumetimais, buvo svarbi ne tik karališkųjų dinastijų sąjungai, bet ir kultūriniam abiejų šalių praturtėjimui.
Bona Sforca - galinga valdovė ir kultūros globėja
Bona Sforca paliko ryškų pėdsaką ne tik karališkosios šeimos, bet ir visos Lenkijos bei Lietuvos valstybės gyvenime. Ji buvo veikli, ambicinga ir aktyviai dalyvavo svarbiausiuose valstybės gyvenimo procesuose. Bona nepasitenkino vien karalienės ir motinos vaidmeniu. Ji siekė stiprinti Jogailaičių dinastijos galybę ir užtikrinti, kad jos sūnus Žygimantas Augustas taptų Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Iš Italijos Bona atsivežė novatoriškų idėjų. Ji įdiegė revoliucingą ir efektyvią valakų reformą, kurios metu buvo įvestas naujas žemės matavimo vienetas - valakas, o žemės dirbimo būdas pakeistas į trilaukę sėjomainą. Tai padidino dirvos derlingumą ir tapo žingsniu pirmyn agrarinėje revoliucijoje. Profesoriaus Alfredo Bumblausko teigimu, tuometiniai lietuvių arklai buvo atsilikę nuo Sforzai įprastų ūkininkavimo būdų.
Bona rūpinosi miestų plėtra, siuntė gabius bajoraičius mokytis į užsienį. Ji fundavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto antkapį Vilniaus katedroje ir rūpinosi Valdovų rūmų rekonstravimu. Jos iniciatyva buvo pastatyti laipteliai, vedantys tiesiai iš jos kambarių į asmeninį sodelį.
Bonos laikų stalo etiketą pakeitė šakutės naudojimas, atsirado naujų daržovių ir vaisių auginimas. Bona iš Italijos atsivežė įvairių vaisių ir daržovių sėklų, todėl Vilniaus Valdovų rūmuose jai buvo pastatytas aptvertas sodas.
Vyrų šešėlyje. Bona Sforca
Santykiai su marčiomis ir gyvenimo pabaiga
Bona Sforca lietuviams visų pirma žinoma kaip Žygimanto Augusto motina ir, kaip teigiama, pikta Barboros Radvilaitės anyta. Tačiau naujausi tyrimai paneigia mitą apie Bonos prisidėjimą prie Barboros mirties, nustatydami, kad Barbora mirė nuo gimdos kaklelio vėžio. Bona, būdama puiki politikė, prieštaravo šiai santuokai ne iš asmeninės antipatijos, o dėl praktinių sumetimų, siekdama politiškai naudingesnės sąjungos.
Po Žygimanto Senojo mirties 1548 m. Bona bandė išlaikyti įtaką sūnui Žygimantui Augustui. Tačiau jos planus sužlugdė konfliktas, kilęs dėl sūnaus vedybų su Barbora Radvilaite. Nepaisydama jos norų, Žygimantas Augustas palaikė kontaktus su Habsburgais ir nesuartėjo su Prancūzija. Su sūnumi susipykusi Bona 1556 m. su pinigais ir brangenybėmis išvyko į gimtąją Italiją, į Bario kunigaikštystę.
Bona Sforca mirė 1557 m. lapkričio 19 d. Baryje, kaip manoma, nunuodyta savo asmeninio sekretoriaus Džovanio Lorenco Papakodos, kuris, kaip teigiama, buvo Habsburgų agentas. Ji mirė vieniša ir, kaip nustatė mokslininkai, apiplėšta tarnų.
Bona Sforca palaidota Šv. Mikalojaus bazilikoje Baryje. Šiandien ji prisimenama ne tik kaip Lenkijos karalienė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštienė, bet ir kaip Renesanso kultūros globėja, atnešusi reikšmingų pokyčių virtuvėje ir žemės ūkyje. Jos galia ir įtaka pranoko tuometinį kilmingosios moters portretą.