Visi vaikai gimsta nekalti ir geri, nepakartojami ir ypatingi. Į šį pasaulį jie atsineša ir savo likimą. Iš obuolio sėklos išauga obelis. Tėvų pagrindinis vaidmuo yra pastebėti, gerbti ir puoselėti natūralų, nepakartojamą savo vaiko augimą.

Šiuolaikiniai tėvai susiduria su iššūkiais, kurie yra labai skirtingi nei tie, su kuriais susidūrė jų tėvai. Technologijos, socialiniai pokyčiai ir daugybė kitų veiksnių lemia, kad auginti vaikus šiuolaikiniame pasaulyje reikalauja nuolatinio mokymosi ir prisitaikymo. Vienas iš požiūrių, kuris padeda tėvams šiame procese, yra pozityvaus auklėjimo strategijos. Pozityvus auklėjimas - tai ugdymo metodas, grindžiamas pagarbos, empatijos ir supratimo principais. Šis metodas siekia kurti teigiamą, palaikančią aplinką, kur vaikai jaučiasi priimti ir vertinami.

Šiuolaikiniai tėvai jaučiasi turintys vis mažiau įtakos savo vaikams. Apie tai, kas sukėlė šią tėvų įtakos krizę ir kaip vėl prisijaukinti savo sūnus ir dukteris, įtvirtinti tinkamą hierarchiją namuose, leisti vaikams jaustis saugiems ir suprastiems, susigrąžinti jų ištikimybę ir meilę, kalba tarptautinis vaiko raidos autoritetas dr. Gordonas Neufeldas ir bestselerių autorius dr. Gaboras Maté savo knygoje „Nepraraskime savo vaikų“.

Daugelis vaikų atrodo pernelyg patyrę, kartais netgi viskuo persisotinę, anksčiau laiko subrendę. Jie greitai ima nuobodžiauti, vos tik atsiskiria nuo bendraamžių ar nebūna pasinėrę į šiuolaikines technologijas. Kūrybinga individuali veikla tapo praeities reliktu.

Dar niekada tiek daug vaikų ir paauglių nevartojo vaistų nuo depresijos, nerimo ir daugybės kitų psichologinių sutrikimų. Jaunimo krizė grėsmingai pasireiškia dažnėjančiomis patyčiomis mokykloje ir, kraštutiniais atvejais, vaikų mirtimis nuo bendraamžių rankos. Rūpestingi ir atsakingi tėvai jaučiasi pasimetę. Nepaisant mūsų meilės ir rūpesčio, vaikai atrodo itin įsitempę.

Tėvai ir kiti suaugusieji, regis, nebėra natūralūs vaikų vadovai, kaip visada būdavo žmonių bendruomenėje ir iki šiol yra būdinga natūralioje aplinkoje gyvenančioms žinduolių rūšims. Vyresnės kartos žmonės, „kūdikių bumo“ laikais gimusiųjų tėvai ir seneliai, žvelgia į mus stebėdamiesi. „Mums nereikėjo jokių knygų apie vaikų auklėjimą, mes tiesiog jus išauginome“, - sako jie kraipydami galvas, ir jų žodžiuose esama tiesos.

Taigi, kas pasikeitė? Trumpai tariant, pasikeitė aplinkybės. Kad ir kokie geranoriški, išsilavinę ar gailestingi būtume, auklėjimas nėra toks dalykas, kuriam savaime pasiduotų bet kuris vaikas. Veiksmingam auklėjimui reikalingas kontekstas. Jei norime, kad mums pavyktų išugdyti, paguosti, pamokyti ir nukreipti vaiką, jis turi būti imlus. Nėra taip, kad vaikai savaime pripažintų mūsų teisę juos auklėti vien todėl, kad esame suaugę, arba vien todėl, kad juos mylime ar manome žiną, kas jiems yra geriausia, ar kad rūpinamės jų poreikiais.

Egzistuoja tam tikra svarbi santykių rūšis, be kurios auklėjimas praranda tvirtą pagrindą. Raidos specialistai - psichologai ir kiti mokslininkai, tiriantys žmogaus vystymąsi - juos vadina prieraišumo santykiais. Kad vaikas pasiduotų auklėjimui, jis turi prisirišti prie savo auklėtojo, norėti su juo bendrauti ir suartėti.

Visos įmanomos auklėjimo žinios negali atstoti prisirišimo trūkumo. Vaiko prisirišimas prie tėvų turi trukti bent jau tol, kol jam reikia auklėjimo. Kaip tik tai tampa vis sunkiau nūdienos pasaulyje. Tėvai nepasikeitė - jie netapo mažiau kompetentingi ar atsidavę. Esminė vaikų prigimtis taip pat nepakito - jie netapo labiau nepriklausomi ar maištingi. Pasikeitė kultūra, kurioje mes auginame vaikus. Vaikų prisirišimas prie tėvų nebesulaukia paramos, kurią turėtų teikti kultūra ir visuomenė. Netgi tie tėvų-vaikų santykiai, kurie iš pradžių būna stiprūs ir ugdantys, gali nutrūkti, kai vaikai išeina į pasaulį, nebevertinantį ir nebestiprinantį prieraišumo.

Vaikai vis dažniau prisiriša prie asmenų ir dalykų, kurie konkuruoja su jų tėvais. To pasekmė - auklėjimas vis labiau netenka deramo konteksto. Vaikų auklėjimas tampa nesėkmingas ne dėl to, kad trūksta meilės ar žinių, bet kad nyksta prieraišumą skatinančios sąlygos.

Pozityvaus auklėjimo principai

Pozityvus auklėjimas remiasi keliais svarbiais principais:

• Vaikų nuomonės vertinimas: Vaikams svarbu jaustis, kad jų nuomonė yra vertinama ir suprantama. Bendravimas turėtų būti abipusis, svarbu klausyti, ką vaikas sako, ir reaguoti jį palaikant.
• Aiškios ribos ir taisyklės: Tėvai turi nustatyti aiškias ribas ir taisykles, kurias vaikai turi suprasti ir vykdyti. Tačiau bausmės neturėtų būti pagrindinė priemonė.
• Empatija: Empatija yra labai svarbi pozityvaus auklėjimo dalis. Vaikai turi jausti, kad jų jausmai yra suprantami ir gerbiami.
• Atsakomybės suteikimas: Svarbu suteikti vaikams galimybę prisiimti atsakomybę už savo veiksmus - pavyzdžiui, leisti patiems spręsti, kokią veiklą rinktis laisvalaikiu ar kaip organizuoti savo namų darbus.

Daug žmonių mano, kad toks auklėjimas leidžia vaikams daryti, ką nori, ir neužtikrina jokių ribų. Tačiau tai nėra tiesa. Autoritetingi tėvai, kaip ir autoritariški, nustato aiškias taisykles, kurių reikia laikytis, kontroliuoja, kaip jų laikomasi, tačiau yra kur kas demokratiškesni. Skirtingai nuo autoritarinių tėvų, jie linkę išklausyti ir atsižvelgti į savo vaiko prašymus bei klausimus. Drausminimo metodai labiau palaikantys ir skatinantys pasitaisyti, o ne nubausti.

Kaip ugdyti savimi pasitikintį vaiką?

Remiantis Maria Montessori ir Timu Seldinu, siūlome devynis paprastus žingsnius, kurie padės susidaryti oraus auklėjimo vaizdą:

1. Skatinimas ir palaikymas: Vaikai pradeda suvokti savo kaip vaiko poziciją, kai mato save tėvų akimis. Jūsų vaikai sugeria jūsų balso toną, kūno kalbą ir kiekvieną išraišką. Pagyrimas, kad ir koks mažas būtų pasiekimas, privers juos didžiuotis. Galėdami būti savarankiški - daryti tam tikrus darbus ar priimti sprendimus - jie jausis pajėgūs ir stiprūs. Venkite dėstyti kažkokius pareiškimus ar naudoti žodžius kaip ginklus.
2. Teigiamas grįžtamasis ryšys: Kiek kartų per dieną neigiamai reaguojate į savo vaikus? Pastebite, kad kritikuojate kur kas dažniau nei sakote komplimentus ir motyvuojate? Kur kas veiksmingesnis būdas nei kritikuoti - pastebėti, kai vaikai kažką daro gerai ir tai pasakyti. Kiekvieną dieną pastebėkite situacijų, už kurias galėtumėte vaiką pagirti. Būkite dosnus „apdovanojimų“ - jūsų meilė, apkabinimai ir komplimentai gali daryti stebuklus.
3. Drausmės svarba: Drausmė yra būtina kiekvienoje šeimoje. Drausmės tikslas - padėti vaikams tinkamai elgtis ir išmokti susivaldyti. Namų taisyklių nustatymas padeda vaikams suprasti tėvų lūkesčius ir išsiugdyti savikontrolę.
4. Kokybiškas laikas kartu: Tėvams ir vaikams dažnai būna sunku susiburti, pavyzdžiui, kartu papietauti ar pavakarieniauti, jau nekalbant apie kokybišką laiką kartu. Tačiau tikriausiai nėra nieko, ko vaikai norėtų labiau negu pabūti ilgėliau kartu su tėvais. Kiekvieną savaitę suplanuokite „ypatingą vakarą“ ir leiskite laiką drauge, o ką veiksite ir kaip leisite laiką tegu nusprendžia vaikai.
5. Tėvų pavyzdys: Kaip elgtis tam tikrose situacijose maži vaikai mokosi stebėdami savo tėvus. Prieš pradėdami niršti, šaukti ar rėkti ant savo vaiko, pagalvokite, ar tikrai norite, kad taip jūsų vaikas elgtųsi supykęs? Prisiminkite: jus nuolat stebi jūsų vaikai. Modeliuokite savo elgseną taip, ką norėtumėte matyti savo vaikuose: pagarba, draugiškumas, sąžiningumas, gerumas, tolerancija.
6. Paaiškinimų poreikis: Nesitikėkite, kad vaikai viską padarys vien dėl to, kad jūs „taip sakote“. Jie nori ir nusipelno paaiškinimų, kaip ir suaugusieji. Aiškiai išsakykite savo lūkesčius. Jei yra problema, apibūdinkite ją, išsakykite savo jausmus ir paprašykite vaiko sprendimo ieškoti kartu.
7. Aplinkos pritaikymas: Jei dažnai jaučiatės bejėgis dėl savo vaiko elgesio, galbūt jūsų lūkesčiai per dideli. Vaiko aplinka turi įtakos jo elgesiui, todėl galbūt galėsite pakeisti jo elgesį pakeitę aplinką.
8. Atsakomybė už klaidas: Būdami tėvai, jūs esate atsakingi už savo vaikų, vadinkime, klaidas ir tinkamą nukreipimą. Kai tenka kalbėtis su vaiku kad ir dėl ne itin malonių dalykų, venkite priekaištų, kritikos ar kaltųjų ieškojimo: tai pakerta vaiko savivertę ir gali sukelti pasipiktinimą.
9. Tėvų tobulumo pripažinimas: Pripažinkite: tikrai nesate tobulas tėvas ar mama. Jūs, šeimos lyderis, turite stipriąsias ir silpnąsias puses. Pripažinkite savo stiprybes ir pažadėkite dirbti su savo silpnybėmis. Kelkite realius lūkesčius sau, sutuoktiniui ir savo vaikams.

Danimško auklėjimo paslaptys

Viena mažesnių Europos valstybių, negalinti pasigirti giedrų dienų skaičiumi per metus, jau daug metų garsėja kaip giedros nuotaikos „receptą“ atradusi šalis. Įvairiausi tyrimai Daniją dažniausiai mini pirmą tarp valstybių, kuriose gyvena daugiausia laimingais save laikančių piliečių. Tinkamai auginami vaikai tampa laimingais suaugusiaisiais - logiška, ar ne?

Danų auklėjimo principai:

• #1 Žaidimas: Laisvas žaidimas laikomas rimtu ir vaikams privalomu „darbu“, o ne laiko gaišimu. Vis daugiau mokslinių tyrimų patvirtina danams savaime suprantamą tiesą, kad žaisdami vaikai lavina socialinius įgūdžius, kūrybiškumą, vaizduotę.
• #2 Autentiškumas: Kalbėjimas apie tikras patirtis ir įvairius (taip pat ir sunkius, nemalonius) jausmus ugdo autentiškus žmones, vaikystėje ir vėliau gebančius lengviau įveikti gyvenimo iššūkius. Autentiškumas tiesiogiai susijęs su psichologiniu atsparumu.
• #3 Kitoks požiūris: Per realistinio optimizmo akinius žiūrėdami į ne pačias maloniausias situacijas (sunkumus šeimoje) danai sugeba įžvelgti privalumus ten, kur jų, atrodo, net negali būti. Danai taip pat nėra linkę zirzti ir bambėti dėl vaikų elgesio ar jų patiriamų nesėkmių.
• #4 Empatija: Tai gebėjimas įlįsti į kito kailį, suvokti pasaulį iš kito perspektyvos, atpažinti ir suprasti kitų žmonių jausmus. Danų vaikai labai anksti pradedami mokyti atjautos, atvirumo ir emocinio raštingumo.
• #5 Jokių ultimatumų: Auklėjimo stilius, būdingas danams, gali būti pavadintas autoritetiniu. Tėvai ne tik reikalauja disciplinos, bet ir palaiko jos besimokančius vaikus, atsižvelgia į jų emocinius poreikius, nuolatos aiškina savo sprendimus.
• #6 Bendrystė ir Hygge (jaukumas): Taikūs, paprasti ir jaukūs pasibuvimai su šeima ar draugais vaikus išmoko būti „čia“ ir „dabar“, ramiai dalytis bendryste išjungus ekranus.

Vaikai mokosi nevienodai. Svarbu tai suprasti ir nelyginti vaikus vieną su kitu. Galima išskirti tris vaikų mokymosi rūšis: bėgikai, ėjikai ir šokliai. Bėgikai išmoksta labai greitai. Ėjikai mokosi ramiai, galima aiškiai matyti jų daroma pažangą. Šokliai yra lyg vėlai pražystantys augalai.

Visi vaikai klysta. Klysti natūralu, normalu ir tikėtina. Į šį pasaulį vaikai ateina mokėdami mylėti savo tėvus, bet savęs mylėti ir sau atleisti jie nesugeba. Mylėti save jie išmoksta matydami, kaip su jais elgiasi ir kaip į jų klaidas reaguoja tėvai. Už klaidas negėdijami ir nebaudžiami vaikai išsiugdo svarbiausius dalykus - gebėjimą mylėti save ir susitaikyti su savo trūkumais.

Tėvai turi padėti vaikams išmokti, kada, kur ir kokiu būdu išreikšti emocijas. Svarbiausias mokymosi valdyti neigiamas emocijas elementas yra jų pripažinimas. Nesumenkinti jų netekties jausmą. Rūpestingai ir supratingai parodyti vaikams, jog atjaučiate.

Vaiko norai gali skirtis nuo Jūsų, tačiau skatinkite norėti. Norai ugdo sugebėjimą siekti tikslų, svajonių, moko mėgautis vidine ir išorine sėkme jų pasiekus. Leiskite vaikui norėti ir svajoti, o Jūs jam padėkite, susidėlioti planą, kaip būtų galima norą išpildyti.

tags: #posneer #auklejimo #pamokos

• Diabetas ir vaisingumas
• Festivalio „Darželis po 1 šoki ar daina“ tradicijos
• Gimimo datos reikšmė numerologijoje
• Gyvenimo kelias Justo Jakučio
• Darbeliai darželiuose: kosmosas