Be daugybės sunkumų, su kuriais šiandien susiduria tėvai, visose socialinėse aplinkose neišvengiamai kyla problema, kaip kuo tinkamiau parengti vaikus suaugusiųjų amžiui, ypač tada, kai norima perteikti tikrąją lytiškumo reikšmę.

Šio apskritai ne naujo sunkumo priežastys yra įvairios. Anksčiau šeimoje nebūdavo aiškiai išreikšto lytinio auklėjimo, tačiau objektyviai pamatines vertybes apsaugoti bei išlaikyti padėdavo pagarba joms persiėmusi bendroji kultūra. Tradicinių modelių poveikiui didelėje visuomenės dalyje sumenkus, vaikai neteko nedviprasmiškų bei teigiamų orientyrų, tuo tarpu tėvai nėra pasirengę tinkamiems atsakymams.

Tokią padėtį dar labiau pasunkina tai, kad sunkiai beįžiūrima tapo tiesa apie žmogų, - be kita ko, ir dėl polinkio lytiškumą subanalinti. Atsirado kultūra, kurioje visuomenė bei žiniasklaida perdėm dažnai pateikia vien nuasmenintą, pramoginę ir neretai pesimistinę informaciją, neatsižvelgdamos į vaikų bei jaunuolių brendimo bei ugdymo etapus, ir, negana to, daro tai laisvės iškreiptos individualistinės sampratos poveikio sąlygomis bei aplinkoje be pamatinių gyvybės, žmogiškosios meilės ir šeimos vertybių.

Pagaliau tokių funkcijų imasi ir lytinio švietimo programas plėtoti pasirengusi mokykla, dažnai pakeisdama šeimą ir paprastai siekdama tiktai informuoti. Kartais tai baigiasi tiesiog sąžinės deformavimu. Patys tėvai dėl užduoties sunkumo ir pasirengimo stygiaus daugeliu atvejų yra atsisakę vykdyti savo pareigą šioje srityje ar sutikę perleisti ją kitiems.

Tad tokią pagalbą norėtume susieti su esminėmis ištarmėmis dėl lytiškumo tiesos bei reikšmės ir perkelti į autentiškos bei turtingos antropologijos aplinką. Siūlydami šią tiesą, suvokiame, kad kiekvienas, „kas tik brangina tiesą“ (Jn 18, 37), girdi žodį To, kuris yra Tiesa kaip asmuo (Jn 14, 6).

Šis vadovas nėra nei moralės teologijos traktatas, nei psichologijos žinynas; jame norima deramai atsižvelgti į mokslo laimėjimus, socialines kultūrines šeimos sąlygas ir visuomet naujas bei visose epochose konkrečiai įgyvendinti galimas Evangelijos vertybes.

Šioje srityje Bažnyčia remiasi tam tikromis neabejotinomis tiesomis, kuriomis vadovautasi ir rengiant šį dokumentą. Meilė, kurią maitina bei išreiškia vyro ir moters susitikimas, yra Dievo dovana; tad ji yra teigiama jėga, priklausoma nuo jų kaip asmenų brandos, ir sykiu vertinga savęs dovanojimo versmė - atsidavimo, kurio siekti kviečiamas kiekvienas, norintis save įgyvendinti bei būti laimingas gyvendamas tą gyvenimą, kuriam jis yra pašauktas.

Iš tiesų žmogus pašauktas meilei kaip įsikūnijusi dvasia, tai yra kaip siela ir kūnas, sudarantys vieningą asmenį. Taigi žmogiškoji meilė apima ir kūną, o kūnas irgi išreiškia dvasinę meilę. Vadinasi, lytiškumas nėra tai, kas vien biologiška, bet, priešingai, turi ryšį su vidujiškiausiu asmens branduoliu.

Lytiškumas kaip fizinis atsidavimas įgyvendinamas ir pasiekia savo prasmės pilnatvę tada, kai išreiškia moters ir vyro asmeninį atsidavimą iki mirties. Ši meilė, kaip ir visas asmens gyvenimas, neapsaugota nuo trapumo, kuris yra pirmapradės nuodėmės padarinys, ir dažnoje socialinėje-kultūrinėje aplinkoje nėra išvengusi neigiamų, kartais iškrypėliško bei trauminio pobūdžio žymių.

Tačiau dėl Viešpaties išganomojo darbo teigiamas skaistumo praktikavimas tapo reali galimybė bei džiaugsmo pagrindas ir pašauktiems į santuoką - per pasirengimo laikotarpį iki jos ir vėliau santuokiniame gyvenime, - ir gavusiems ypatingo pašaukimo į pašvęstąjį gyvenimą dovaną.

Atpirkimo, taip pat paauglių bei jaunuolių ugdomosios raidos požiūriu skaistumo dorybė skleidžiasi susivaldymo - pagrindinės dorybės, malonės pakylėtos bei praturtintos per krikštą,- erdvėje ir turėtų būti suvokiama ne kaip suvaržymas, bet kaip gautos brangios bei dosnios dovanos, būtent meilės, skaidri išraiška ir sykiu atsidavimo, įgyvendinamo per kiekvieno ypatingą pašaukimą, apsauga. Tad skaistumas yra „dvasinė galia, gebanti ginti meilę nuo savanaudiškumo bei agresyvumo pavojų ir išskleisti ją iki galo“.

Katalikų Bažnyčios katekizme skaistumas apibūdinamas ir tam tikra prasme apibrėžiamas taip: „Skaistumas reiškia sėkmingą lytiškumo integraciją į asmenį ir, vadinasi, vidinę žmogaus vienybę jo fizinės bei dvasinės būties požiūriu“ (2337).

Skaistumo dorybės ugdymas auklėjant jaunuolius save įgyvendinti bei atsiduoti suponuoja tėvų bendradarbiavimą, kaip ir susivaldymo, tvirtumo ir išmintingumo dorybių ugdymo atveju. Skaistumas kaip dorybė neįmanomas be gebėjimo savęs atsižadėti, aukotis ir laukti.

Dovanodami gyvybę, tėvai bendradarbiauja su Dievo kuriamąja galia ir gauna naujos atsakomybės dovaną - užduotį ne tik maitinti savo vaikus ir tenkinti jų materialinius bei kultūrinius poreikius, bet pirmiausia perteikti jiems gyvą tikėjimo tiesą bei auklėti juos skiepijant Dievo ir artimo meilę. Tokia yra pirmutinė tėvų pareiga „namų bažnyčioje“.

Bažnyčia visada laikėsi nuomonės, kad tėvai turi teisę ir pareigą būti savo vaikų pirmutiniais ir pagrindiniais auklėtojais. Remiantis Vatikano II Susirinkimu, Katalikų Bažnyčios katekizme primenama: „Jaunuoliai turėtų būti tinkamai ir laiku supažindinami, geriausiai savo šeimos židinyje, su santuokinės meilės kilnumu, uždaviniais ir įgyvendinimu“.

Tėvų vaidmuo religiniame auklėjime

Tėvų auklėjamasis darbas yra būtinas. „Dovanodami gyvybę tėvai dalyvauja kuriamojoje Dievo veikloje, o auklėdami jie yra jo pedagogikos, tėviškos ir sykiu motiniškos, dalininkai. <...> Per Kristų visas auklėjimas šeimoje ir kitur įsiterpia į Dievo išganomosios pedagogikos, kuri skirta žmonėms bei šeimoms ir kurios viršūnė - velykinis Viešpaties mirties bei prisikėlimo slėpinys, matmenį“.

Tėvai, vykdydami savo kartais sudėtingą ir sunkią užduotį, turėtų ne nuleisti rankas, bet pasitikėti Dievo Kūrėjo ir Kristaus Atpirkėjo pagalba, prisimindami, kad Bažnyčia meldžiasi už juos žodžiais, kuriuos popiežius Klemensas I kėlė į Viešpatį už vykdančius valdžią Jo vardu.

Kita vertus, tėvai, dovanoję ir svetingai sutikę gyvybę meilės aplinkoje, turi tokių auklėjimo galimybių, kokių neturi niekas kitas: jie neprilygstamai pažįsta savo vaikų nepakartojamą tapatybę ir iš patirties išmano tikrosios meilės paslaptis bei žino jos galimybes.

Žmogus, kaip Dievo paveikslas, yra sukurtas mylėti. Ši, mums aiškiai apreikšta Naujajame Testamente tiesa yra susijusi su Trejybės vidinio gyvenimo slėpiniu: „Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8) ir savyje išgyvena asmeninio meilės bendravimo slėpinį. Kurdamas žmogų pagal savo paveikslą <...>, Dievas suteikė vyrui ir moteriai pašaukimą, vadinasi, gebėjimą bei užduotį mylėti ir bendrauti. Tad meilė yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas“.

Asmeninei laisvei ir iš jos išplaukiančiam susivaldymui visą prasmę teikia atsidavimas bendraujant ir draugaujant su Dievu ir kitais.

Tad žmogus pajėgus ir aukštesnei meilei, ne vien geidulingajai, kuri viską traktuoja kaip objektą savo potraukiams tenkinti, bei draugystei ir aukojimuisi, pajėgus pripažinti bei mylėti asmenis dėl jų pačių. Tai meilė, galinti, kaip ir Dievo meilė, būti dosni; gėrio kitam asmeniui trokštama todėl, kad suvokiama, jog jis vertas mylėti. Tai meilė, gimdanti asmenų bendrystę, nes kiekvienas laiko kito gerovę savo gerove.

Tai atsidavimas tam, kuris mus myli, gerumui atsiskleidžiant, tampant tikrove per asmenų bendrystę ir sužinant, ką reiškia mylėti ir būti mylimam. Kiekvienas žmogus kviečiamas draugystės bei aukojimosi meilei ir išlaisvinamas iš polinkio į egoizmą kitų meile, pirmiausia tėvų ar juos atstojančių asmenų ir galiausiai Dievo, iš kurio kyla kiekviena tikra meilė ir per kurio meilę žmogus tegali patirti, kaip labai jis mylimas.

Štai kur krikščionybės auklėjamosios galios šaknys: „Dievas myli žmogų! Tai paprasta, bet jaudinanti žinia, kurią Bažnyčia skolinga žmogui“. Šitaip Kristus atskleidė žmogui jo tikrąją tapatybę: „Kristus, naujasis Adomas, apreikšdamas Tėvo bei jo meilės slėpinį, aiškiai parodo žmogui, koks jis turėtų būti ir koks jo aukščiausias pašaukimas“.

Kristaus apreikšta meilė, „kuriai apaštalas Paulius pirmajame Laiške korintiečiams paskyrė himną, <...> yra reikli meilė. Tačiau būtent tai yra jos grožio priežastis, nes, būdama reikli, ji kuria tikrąjį žmogaus gėrį ir spinduliuoja jį kitiems“.

Tad meilė gerbia ir statydina asmenį, nes „meilė yra tikra, kai kuria asmeninį ir bendruomeninį gėrį, kai kuria tą gėrį ir dovanoja jį kitiems“.

Žmogus pašauktas mylėti ir dovanoti save kūnu ir dvasia. Moteriškumas ir vyriškumas yra viena kitą papildančios dovanos. Dėl to žmogaus lytiškumas yra konkretaus gebėjimo mylėti, kuriuo Dievas apdovanojo vyrą ir moterį, neatsiejama dalis. „Lytiškumas yra pamatinis asmenybės sandas, vienas iš jos būties, raiškos, bendravimo su kitais, taip pat žmogiškosios meilės jautimo, išreiškimo bei išgyvenimo būdų“.

Šį meilės kaip atsidavimo gebėjimą, be kita ko, atspindi kūno, į kurį įspaudžiamas asmens vyriškumas ir moteriškumas, santuokinis pobūdis. „Žmogaus kūnas su jo lytimi, jo vyriškumu ir moteriškumu, kūrimo slėpinio požiūriu ne tik yra vaisingumo bei gyvybės perdavimo šaltinis, kaip visoje gamtos tvarkoje, bet nuo pat 'pradžios' apima ir 'santuokinį' aspektą, tai yra gebėjimą išreikšti meilę, būtent tokią meilę, kai žmogus-asmuo tampa dovana ir per tai įgyvendina savo būties bei egzistencijos tikrąją prasmę“.

Kiekviena meilės forma visada neatsiejama nuo vyriškumo ar moteriškumo.

Taigi žmogaus lytiškumas yra gėris, dalis sukurtosios dovanos, kurią Dievas matė esant „labai gerą“, kai sukūrė žmogų pagal savo paveikslą bei panašumą ir „kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Lytiškumas yra būdas užmegzti ryšį su kitu ir jam atsiverti; dėl to jo tikrasis tikslas yra meilė, tiksliau sakant, meilė kaip dovanojimas ir priėmimas, kaip davimas ir gavimas. Santykis tarp vyro ir moters yra iš pagrindų meilės santykis. „Lytiškumas, nukreiptas, pakylėtas ir užbaigtas meilės, tampa tikrai žmogiškas“.

Tokiai meilei virtus tikrove santuokoje, atsidavimu per kūną išreiškiamas dovanos papildomumas bei visetas. Santuokinė meilė tada tampa galia, praturtinanti bei tobulinanti asmenį ir prisidedanti prie meilės civilizacijos kūrimo.

Ir priešingai, jei lytiškumas stokoja dovanai būdingos prasmės bei reikšmės, tada įsivyrauja „daiktų, ne asmenų civilizacija, kurioje asmenimis naudojamasi kaip daiktais. Vartojimo civilizacijoje moteris gali tapti vyrui daiktu, vaikai - tėvams našta, <...>“.

Dievo dovana - ši didžioji tiesa ir pamatinis faktas - turėtų būti tėvų ir vaikų krikščioniškosios sąžinės centre. Čia kalbama apie dovaną, kurią mums Dievas dovanojo pašaukdamas mus gyventi, egzistuoti kaip vyrą ar moterį nepakartojamoje egzistencijoje, kupinoje neišsemiamų galimybių dvasiškai ir morališkai tobulėti: „Žmogaus gyvybė yra dovana, gauta tam, kad būtų dar kartą dovanota“.

„Iš tiesų dovana, taip sakant, atidengia ypatingą asmens egzistencijos ar, teisingiau, pačios asmens esmės bruožą. Tardamas: 'negera žmogui būti vienam' (Pr 2, 18), Viešpats Dievas tvirtina, jog žmogus, būdamas vienas, iki galo neįgyvendina šios esmės. Jis ją įgyvendina tiktai egzistuodamas kartu su 'kitu' ir dar giliau bei tobuliau - egzistuodamas 'kito labui'“.

Santuokinė meilė kaip tobula dovana, būdinga šiai gyvenimo būklei, tampa tikrove tiktai atsiveriant ir dovanojant save kitam asmeniui. Negana to, dovanojimasis, palaikomas ypatingos malonės, įprasmina ir pašaukimą į pašvęstąjį gyvenimą, prakilnų būdą atsiduoti vienam Dievui nepadalyta širdimi siekiant geriau tarnauti Bažnyčiai.

Bet visomis gyvenimo sąlygomis bei aplinkybėmis šią dovaną dar nuostabesnę daro atperkamoji malonė, per kurią tapome „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4) ir esame kviečiami gyventi antgamtinėje meilės bendrystėje su Dievu ir broliais. Tėvams krikščionims net kebliausiose situacijose nevalia užmiršti, kad bet kurios asmeninės ir šeimyninės istorijos pagrindas yra Dievo dovana.

„Žmogus, kaip įkūnyta dvasia arba siela, kuri reiškiasi per kūną, ir kūnas, formuojamas nemirtingos sielos, pašauktas mylėti kaip vieninga visuma. Meilė apima ir žmogaus kūną, o kūnas dalyvauja dvasinėje meilėje“. Pačią lytiškumo kaip tarpasmeninio santykio reikšmę reikia suvokti krikščioniškojo Apreiškimo šviesoje: „Lytiškumas būdingas vyrui ir moteriai ne tik biologiniu, bet ir psichologiniu bei dvasiniu lygmeniu, ir jo žymę turi bet kuri jų išraiška. Toks skirtingumas, susijęs su abiejų lyčių tarpusavio papildomumu, visiškai atitinka Dievo planą pagal kiekvieno pašaukimą“.

Santuokoje įgyvendinama meilė apima ir sykiu pranoksta draugystę. Meilė tarp vyro ir moters tampa tikrove tada, kai jie kiekvienas pagal savo vyriškumą ir moteriškumą atsiduoda vienas kitam kaip visuma ir santuokine sandora įsteigia Dievo norėtąją asmenų bendruomenę vaikams pradėti, gimti ir augti.

Šiai santuokinei meilei ir tiktai jai skirtas lytinis atsidavimas, kuris „tikrai žmogiškas būna tik tada, kai sudaro neatsiejamą meilės, suvienijančios ...

Ne vienas rūpinamės ir sielojamės mūsų priaugančios kartos religiniu auklėjimu. Daug sykių tikriausiai esame girdėję, kad religinis auklėjimas tuo yra sėkmingesnis, kuo anksčiau pradedamas. Vadinas, pirmasis vaiko religinis židinys turėtų būti šeima. Tėvams savo vaikus auklėti tikėjime yra sunkus uždavinys: trūksta ir medžiagos, ir laiko, ir dažnai drąsos.

Ir religinio auklėjimo tariami specialistai nėra tokie tikri, kuris "vaistas" visiems pripažįstamai religinio auklėjimo bėdai geriausiai tiktų. Vieni mano, kad viską išriš geras dėstymo metodas. Kiti galvoja, kad religinio auklėjimo klausimas yra gero vadovėlio klausimas. Treti tvirtina, kad reikia daugiau ir geriau paruoštų mokytojų.

Kaip anksčiau, taip dabar religinio auklėjimo specialistai skirstosi į du pagrindinius pažiūrų frontus: "didaktikai" vienoj pusėj, o "psichologai" kitoj. Atrodo, kad paskutiniame dešimtmetyje labiau įsigalėjo "psichologai" atsverti ankstesnį "didaktikų" pranašumą.

Amerikoje paskutiniame dešimtmetyje religijos vadovėlių ir programų religiniam auklėjimui yra išleista devynios galybės. Aišku, jie yra nelygios vertės. Metodikos klausimais daug kalbėta, daug eksperimentuota ir daug blaškyta, kol pagaliau prieita išvados, kad nėra gera paaukoti turinį metodui, bet vis dėlto ankstesnieji katekizmai turėjo daug trūkumų, kurių neverta kartoti.

Tėvai mato didelį skirtumą vaikų iš mokyklos parsineštuose vadovėliuose nuo tų, iš kurių patys mokėsi. Nebėra įprastų klausimų-atsakymų. Kai kuriuose vadovėliuose nebėra net tokių esminių sąvokų, kaip "nuodėmė", "10 Dievo įsakymų". Vaikas, paklaustas, ką išmoko tikybos pamokoje, visokių dalykų pripasakoja, kurie, atrodo, nieko bendro su religija neturi.

Kai kur buvo daromi eksperimentai leisti vaikus prie pirmos komunijos be išpažinties. Išpažinčiai vaikai pasiruošia tik trečiame ar ketvirtame skyriuje ar net dar vėliau. Tačiau geresni vadovėliai vis vien yra gerokai skirtingi nuo mūsų žinomų katekizmų. Klausimai-atsakymai, jei iš viso vartojami, tai tik skyrelių gale žinių patikrinimui.

Tikėjimo tiesos pateikiamos ne dogmatinėmis formulėmis, o pasakojimo būdu, ypač naudojant medžiagą iš Švento Rašto. Iškeliami asmenys ir jų veikla bei santykis su Dievu, kaip pavyzdys mums.

Šiuo metu religinės medžiagos perteikime vyrauja du pagrindiniai metodai, dėl kurių vis dar ginčijamasi: 1. vadinamasis išganymo istorijos atpasakojimo metodas ir 2. tematinis metodas. Išganymo istorija - tai santrauka Senojo ir Naujojo Testamento, atpasakojimas, kaip Dievas vedė žmoniją į išganymą, kurį Kristus pagaliau įvykdė savo mirtimi ir prisikėlimu. Tematinis metodas ima tam tikras religines temas, kurios rišasi su svarbiomis religinėmis sąvokomis bei simboliais, pvz. "Dievo šeima", "naujas gyvenimas", "duona", "džiaugsmo puota". Temos pateikiamos analoginiu būdu, pvz. Dievo šeima Senajame Testamente yra Izraelio tauta, Jėzus įkuria naują Dievo šeimą - Bažnyčią.

Šios šeimos rišamos su vaiko patirtimi šeimoje, su jo šeimos ryšiu su Dievu, dalyvaujant šv. Ką tik išėjusi nauja knygelė Mano pirmoji komunija, kuri seka amerikietišką vadovėlį, jungia abu minėtus metodus. Ši knygelė yra didelio formato, su spalvotais paveikslais, stambiu šriftu. Ją spaudai paruošė p. Ingrida Bublienė su kun. Kęstučiu Žemaičiu pagalba. Kaina - 5 dol. Knygos gale yra pagalbinės medžiagos - paaiškinimų bei pasiūlymų tėvams.

Pabrėžiama, kad "šis vadovėlis nėra pilnas katekizmas, bet tik pagrindinių žinių santrauka, vaikui ruošiantis Pirmajai Komunijai". Knygelėje labai akcentuojama, kad vaiko paruošimas Pirmajai Komunijai ir jos priėmimas yra šeimyninis dalykas, nes šio amžiaus vaikui yra pagrindinė jo gyvenimo tikrovė. Jis religines tiesas geriausiai gali pasisavinti per savo šeimą.

Faktas, kad "šeimose, kur stoka susikalbėjimo ir meilės, yra labai sunku paruošti vaiką gilesniam santykiavimui su Jėzumi komunijoje. Tačiau kruopščiai ruošiant vaiką pagal šio vadovėlio nuotaiką, meilė šeimose savaime daugiau pasireikš" (iš skyrelio "Tėvams", vadovėlio gale). Prie šio vadovėlio dirbusius tikrai reikia sveikinti. Jo pasirodymu žengiame didelį žingsnį pirmyn vaikų religinio auklėjimo literatūroje lietuvių kalba.

Vadovėlio kalba yra gana sklandi, išraiškos būdas vaikui prieinamas. Vaikui duodami įdomūs uždavinėliai atlikti jam pačiam arba su savo šeimos narių pagalba. Iliustracijose jungiama simboliška išraiška su realistiška, piešiniais ir nuotraukomis, kad vaikui būtų lengviau surišti Šventraščio įvykius su jo kasdienine patirtimi. Turinio atžvilgiu vadovėlis gana stiprus. Yra skyrius apie išpažintį ir kaip ją atlikti. Vaikui suprantama kalba išdėstomi 10 Dievo įsakymų.

Kritiškesnės pastabos galėtų būti tokios. Kadangi vadovėlyje jungiami du metodai, teks kai kur paryškinti įvykių istorinę eigą, kad vaikas suprastų, kas ką seka. Pavyzdžiui, būtų galima paveikslais pristatyti Abraomą, Mozę, Joną Krikštytoją ir Jėzų, kaip Dievo specialiai pašauktus asmenis žmonėms padėti, prie Dievo vesti. Jėzus pats svarbiausias, nes Jis Dievo Sūnus, kuris pilnai Dievo planą įvykdė.

Vadovėlyje gražiai perteikiamos duonos ir vandens temos pagal Senąjį ir Naująjį Testamentą ir paties vaiko patirtį. Ir čia būtų gera labiau išryškinti panašumus: Dievas myli žmones ir jiems duoda, ko reikia, per Mozę; Jėzus, kaip Mozė, maitina žmones ir rodo Dievo meilę; per Mišias kunigas, kaip Jėzus apaštalams, dalina mums šventąją Komuniją. Šv. Komunija yra šventas maistas, kaip duona yra maistas kūnui. Tos analogijos vadovėlyje suponuojamos, bet reikia jas ryškiau sustatyti viena šalia kitos.

Religinio auklėjimo svarba ir iššūkiai

P. Nina Gailiūnienė savo įdomiame straipsnyje "Didelio žmogaus mažas Dievas" rašė, kad šiandieninis jaunimas blaškosi po svetimas religijas, ieškodamas Dievo, aukštesnio ir kilnesnio už save, nes Jėzus, tapęs jiems lygiu draugu, jau nebeatsako į jų transcendencijos alkį. Tai įdomi pastaba, bet, man rodos, diskutuotina. Ar jaunimas nesiblaško ir dėl to, kad dar Jėzaus nėra atradęs, su juo nesusipažinęs daugeliu atvejų?...

Ar mes neklydome galvodami, kad jaunas žmogus krikščionybę turi paveldėti iš tėvų, iš krikščioniškos aplinkos? Ji, tiesa, labai svarbi, bet ar mes tikrai padėjome jaunimui Jėzaus ieškoti ir jį atrasti kiekviename jo brendimo tarpsnyje? Jei jaunas žmogus dabar turėtų tikrą ir gilų santykį su Jėzumi, kuris jį asmeniškai myli, jam padeda, su juo eina gyvenimo keliu, jo išklauso kaip geriausias jo draugas, ar jam reikėtų savo dvasinę tuštumą užpildyti pakaitalais?

Dėl to ir minėtas vadovėlis bus tiek efektingas, kiek jį naudojantieji pabrėš, kad Jėzus yra tikras ir gyvas asmuo, kuris kiekvieną kviečia su juo draugauti šiame gyvenime ir po jo. O tai galima kitam perduoti tik tada, jei pats tuo tiki, jei pats esi išgyvenęs Jėzaus artumą ir meilę savo gyvenimo varge ir džiaugsme. Taigi, reikia laikyti pažanga, kad vėl iš naujo pradedame suprasti, jog religija nėra vien teologinių tiesų piramidė, į kurią kopiame prakaituodami, o santykis su gyvuoju Dievu, su "Abraomo, ir Izaoko, ir Jokūbo Dievu", su Dievu, kurį Jėzus vadina Tėvu ir kurio meilė mums spindi Jėzaus gyvenime, mirtyje, prisikėlime: "Taigi, mes matėme ir liudijame, kad Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Išgelbėtoją... Mes pažinome ir įtikėjome meile, kuria Dievas mus myli..."

Šveicarų statistikos departamento analitikai Werneris Haugas ir Phillipe’ė Warneris atliko tyrimą, kuris parodė, kad tėvo religinė praktika turi didelę įtaką tam, ar jaunoji karta lankys bažnyčią. Jeigu tėvas nuolat lanko bažnyčią, tai didesnė tikimybė, kad ir vaikai lankys bažnyčią, nepriklausomai nuo motinos elgesio.

Dievas iš esmės myli visus žmones (Rom 5, 8). Tą meilę jis įrodė į pasaulį atsiųsdamas savo Sūnų Jėzų Kristų, kad per jį būtų atkurta nuopuolio sugriauta Dievo ir žmonių bendrystė (Jn 3, 16). Su tikėjimu priimdami Kristuje apsireiškusią Dievo meilę, žmonės iš naujo gali tapti Dievo vaikais (1 Jn 3, 1).

Dievas, viso pasaulio Kūrėjas, vėl gali tapti jų Tėvu (Rom 8, 15), jau niekuomet nepaliksiiančiu ir niekada neapleisiančiu (Hbr 13, 5). Tėvu, švelniai apglėbiančiu iš visų pusių (Ps 139, 5), besirūpinančiu ir nepaliekančiu net pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais (Ps 23, 4). Taip, Dievas tikrai mus myli! Šią meilę jis parodo pažadėdamas mums duoti viską, ko reikia mūsų kasdienybėje (Rom 8, 32). O dar kiek visko mes gauname per Jėzų Kristų (Gal 5, 22)! Iš meilės jis pasirengęs mums net nuolat atleisti (1 Jn 1, 9).

Kaip Dievas myli žmones, taip tėvai ir auklėtojai turi mylėti vaikus. Ši meilė yra nesavanaudiška ir besąlygiška. Bet taip mylėti nei tėvai, nei auklėtojai negali, jei Dievas nepadeda. Dievo dovanojama meilė pasireiškia per palankumą, jautrumą, kantrybę, paslaugumą, tvirtumą ir t. t. O 1 Kor 13, 4-7 ši meilė taip apibūdinama: "Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria."

Šitokia meilė nereikalauja atlygio, neišskaičiuoja (jei savo vaiką pakankamai mylėsiu, jam geriau seksis gyvenime). Tokia meilė remia augančio vaiko fizinį, sielos bei dvasinį vystymąsi. Ji rūpinasi vaiko gerove ir saugo jį.

Šis mylintis Dievas, būdamas aukščiausia dangaus ir žemės valdžia (Mt 28, 18), taip pat tikisi ir žmonių, jo kūrinių, paklusnumo. Koks turi būti tas mūsų paklusnumas, Dievas aiškiai išdėsto savo Žodyje: - jis tikisi, kad mes su tikėjimu priimsime Jėzų kaip savo Išgelbėtoją (2 Kor 5, 18-20); - tikisi, kad mes laikysimės Įsakymų, kuriuos jis pats mums sukūrė ir kurie nustato mūsų santykius su juo bei vieno žmogaus su kitu. Visiems, priėmusiems Dievą, jis pats pasirengęs padėti laikytis tųĮsakymų (Rom 8, 4);- tikisi, kad mes klausysime jo pamokymų ir priimsime jo pagalbą, kurią mums siūlo (Ps 32, 8);- tikisi, kad mes pagal suteiktas mums dovanas, krikščionių tarpe patarnausime kitiems (1 Pt 4, 10).

Kadangi Dievas yra aukščiausia dangaus ir žemės valdžia, tai savaime suprantama, kad mes turime vykdyti visa, ko jis iš mūsų tikisi. Mūsų užduotis yra paklusti. Paklusdami mes susilaukiame jo pagalbos, apsaugos ir palaiminimo. Bet jei pasirenkame nepaklusti, tuomet turime susitaikyti su neigiamomis to nepaklusnumo pasekmėmis. Kartais Dievas mus nubaudžia (2 Sam 7, 14; Hbr 12, 6-11), bet būtent dėl to, kad mus myli. Tačiau kai dėl savo nepaklusnumo gailimės ir jį išpažįstame, sulaukiame atleidimo (1Jn 1, 9).

Visgi mes neturėtume, kiekvieną kartą vaikams pasielgus ne pagal mūsų norą, sakyti, kad štai Dievas visa tai matė ir dabar nubaus. Toks nuolatinis "gąsdinimas Dievu" vaikui suformuoja iškreiptą, niekaip Dievo tikrovės neatitinkantį suvokimą. Paklusnumas nėra įgimtas dalykas, jis įgyjamas. Paklusti reikia išmokti. Net pats Jėzus, būdamas žmogumi žemėje, mokėsi paklusti (Hbr 5, 8). Pirmiausiai jis ieškojo Dievo valios (Jn 5, 30), paskui tą valią vykdė (Jn 6, 38). Laiško filipiečiams 2, 8 Paulius pabrėžia: "Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties".

Išmokti paklusti nėra lengva, nes paklusnumas yra susijęs su atsisakymu, atsižadėjimu, tam tikru pasikeitimu, anot Pauliaus, net su nusižeminimu. Septyniolikto amžiaus vokiečių pedagogas Augustas Hermanas Franckė rašė: "Paklusnumas yra pagrindinė dorybė, per Šventąjį Raštą vaikams perduota su pridėtu pažadu." Ir kiti to laikotarpio bei vėlesni pedagogai labai akcentavo paklusnumą, ragino mokytojus išmokyti paklusnumo visus savo mokinius. Tačiau tuoj pat pabrėždavo, kad visas paklusnumas turi būti pagrįstas paklusimu Dievui.

Šis paklusnumas "pažadinamas, įdiegiamas ir puoselėjamas tik per Dievo Žodį ir Dvasią, tik per maldą ir lenkimą prie Viešpaties. Kelias į paklusnumą eina per meilę. Bet kita vertus, kelias į šią meilę veda per paklusnumą…" O pagrindinis tikslas yra tas, kad meilė ir paklusnumas tėvams, vestų į meilę ir paklusnumą Dievui.

"Paklusnumo mokymas turi būti vienas iš pagrindinių principų nuo pat vaiko auklėjimo pradžios. Ką reiškia paklusti, dauguma atvejų vaikas turėtų išmokti pirmiau, negu kalbėti." Taip yra todėl, kad tokia yra Dievo užduotis vaikams: "Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes taip patinka Viešpačiui" (Kol 3, 20; Ef 6, 1).

Kai kas šioje vietoje galėtų paprieštarauti: argi šitaip akcentuojant paklusnumą, nesuvaržomas vaiko asmenybės vystymasis? Juk vaikas tampa labai priklausomas nuo įvairių autoritetų, kurie gali juo manipuliuoti! Atsakyti į tokį paprieštaravimą būtų galima šitaip: ugdant biblinį paklusnumą pagrindinis autoritetas yra Dievas. Dievas kaip aukščiausiasis Viešpats, apsireiškęs per Jėzų Kristų bei savo Žodį, Dievas, o ne klystantis ir nepastovus žmogus. Mokydami paklusnumo, tėvai ir auklėtojai svarbiausiu tikslu turi laikyti išmokymą paklusti Dievui.

Išmokęs aukščiausiu autoritetu laikyti Dievą, vaikas žinos, kaip elgtis ir su kitais autoritetais, sugebės juos kritiškai įvertinti, supras, kam paklusti, o kam ne. "Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių" (Apd 5, 29).

Paklusnumas Dievo autoritetui niekaip nesunaikina, nesugriauna žmogaus asmeniškumo. Atvirkščiai - žmogaus AŠ visiškai ir galutinai išsilaisvina. Išsivaduoja laisvam vystymuisi, visiškam atsiskleidimui pagal Dievo valią. Kitaip tariant, tik paklusus Dievo autoritetui, žmogaus asmeniškumas pagaliau tampa tikruoju, tokiu, kokiu ir turėjo būti.

Paklusnumo Dievui pradžia, kaip jau anksčiau minėjome, yra Jėzaus Kristaus kaip Išganytojo priėmimas. Taigi tai yra paklusimo aktas. Vaikas, nuo mažų dienų nemokomas paklusti tėvams, sunkiai paklus šiam Dievo reikalavimui.

Tad pagal biblinę žmogaus sampratą pagrindinė auklėjimo nuostata yra ši: visi vaikai turi būti mylimi ir mokomi paklusti.

Mokymas paklusti buvo ir tebėra nelengvas darbas, nes kiekvienas reikalavimas susijęs su vis nauju valingu vaiko apsisprendimu. Todėl paklusnumo mokymas pagal Bibliją yra visiška dinamiškojo prisitaikymo pagal socializacijos ideologiją priešingybė. Auklėjimas, kai vaikas mokomas paklusti Dievui kaip aukščiausiam autoritetui, yra laisvo žmogaus auklėjimas. Nes prisirišimas prie Dievo, Jėzaus Kristaus kaip Išgelbėtojo ir Išganytojo priėmimas tikrai išlaisvina. Dievo autoritetas suteikia žmogui laisvę. Tikintis žmogus Dievo vertybes bei normas atsineša į savo gyvenimą, į santuoką, šeimą, į krikščionių bendruomenę bei visuomenę. Būdamas laisvas bei laikydamasis tų atsineštų vertybių ir normų, jis prisiima atsakomybę visuomenėje, bažnyčioje ir taip atranda savąjį identitetą. Toks žmogus veikia kaip savarankiška asmenybė.

Biblinės Auklėjimo Priemonės

Taikant aptartus auklėjimo principus, svarbu atkreipti dėmesį į Biblijoje pateiktas auklėjimo priemones. Tačiau kai kalbama apie priemones, nejučiom kyla kokių nors techninių, manipuliatyvių mechanizmų vaizdas. Todėl būtina pabrėžti, kad aptariamas priemones mes laikysime kaip Dievo sukurtas ir duotas mums, kaip Dievo teikiamą pagalbą auklėjant.

Tikrasis pavyzdys yra Jėzus. 1 Pt 2, 21 sakoma, kad pats Jėzus paliko mums pavyzdį (hypogrammos - pavyzdys). Apaštalas Paulius ragino sekti savo pavyzdžiu, nes jis sekė Kristaus pavyzdžiu (1 Kor 11, 1). Jis skatino savo bendradarbius Timotiejų ir Titą būti pavyzdžiais savo tarnystės vietose. Net nurodė kaip: "Žodžiu, elgesiu, meile, tikėjimu, skaistumu" (1 Tim 4, 12), tiesiog "visais atžvilgiais" (Tit 2, 7). Apaštalai taip pat ragino bendruomenių vyresniuosius pavyzdingai vadovauti bendruomenei (1 Pt 5, 3).

Matome, kad Biblijoje, vadovavimo srityje bei asmeninio augimo kelyje pavyzdys laikomas ypatingai svarbiu elementu. Pagal tai galima daryti išvadą, kad ir auklėjant, kai irgi neapsieinama be vadovavimo, pavyzdys atlieka ypatingą vaidmenį. Netgi sudaro auklėjamojo darbo pagrindą. Tėvai ir auklėtojai savo elgesiu, kalba nuolat rodo vaikams pavyzdį. O vaikai, tai stebėdami ir atkartodami, mokosi. Šitokiu būdu ugdomas pažinimas, lavinami tam tikri elgsenos būdai, formuojasi vertybės.

Pavyzdingas gyvenimas yra gana autentiškas gyvenimas, nes apima visas gyvenimo sferas: kalbą, elgseną, santykius su Dievu, nesvarbu kur - šeimoje, darbe, laisvalaikiu. Veidmainystė yra gana lengvai pastebima. Tėvų ir auklėtojų pavyzdys padeda vaikui atlikti tai, ko iš jo reikalaujama. Bet vien pavyzdžio nepakanka.

Tėvams tenka nuostabi atsakomybė - būti ne tik globėjais, bet ir pirmaisiais mokytojais, perduodančiais vaikams žinias, mokymą ir vertybes. Šeima supažindina vaikus su svarbiais dalykais, formuoja jų tapatybę. Auklėjimas turi būti ne tik religinis, bet ir švietimas. Auklėjimo tikslas - vaiko savarankiškumas ir išmintis.

Grįžtant prie vyro meilės žmonai, svarbu pabrėžti, kad šeima yra artimiausių asmenų ratas. Vyrai turi mylėti savo žmonas kaip savo kūnus, nes kas myli savo žmoną, myli save patį. Kristus mylėjo Bažnyčią, kadangi esame jo Kūno nariai. Taigi ir vyrai turi mylėti savo žmonas kaip savo kūnus. Tai didis slėpinys,­ aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią.

Šiuolaikinę visuomenę jau drąsiai galima pavadinti betėve. Vyrai dažnai mažai laiko praleidžia su savo vaikais, daugiau dėmesio skirdami darbui ir asmeniniams pomėgiams. Tėčiai retai renkasi atostogas su šeima, o prekybos centruose retai galima pamatyti tėvą su vaikais. Reikia atkreipti dėmesį į šeimą ir sudaryti geresnes sąlygas dirbantiems tėvams. Apskritai apie tėčius kalbama mažai.

tags: #religinis #vaiko #auklejimas #savo #pavyzdziu

• Vaikiškos lovytės: kokybė ir stilius
• Kaip ginti teises vaiko byloje
• Naujas detektyvinis serialas nuo Emilo Vėlyvio
• Saugi kosmetika žindant
• Skalbimo patarimai kūdikiams