Ryšys su vaiku: kaip kurti pasitikėjimu grįstus santykius
Ryšys su vaiku: kaip kurti pasitikėjimu grįstus santykius
Daugelis šeimų gyvena pasiutusi greičiu. Jie skuba į darbą, į darželį ir susirinkimus, vykdo socialinius įsipareigojimus. Jie nuveža vaikus iš mokyklos į būrelį ir atgal. Tėvai skubėdami užbaigia tokias dienas ir kažkodėl tikisi, kad vaikai seks iš paskos, mokysis gyvenimo pamokų ir jaus ryšį su šeima.
Vaikų auklėjimas - tai pusiausvyros išlaikymas. Šią pusiausvyrą galime apibūdinti kaip dėmesį ryšiui ir elgesio koregavimui.
Knyga „Ryšys su vaiku: kaip kurti pasitikėjimu grįstus santykius“ skirta visiems, auginantiems vaikus. Ji padės suprasti vaiko poreikius, elgesio priežastis ir reakciją į patirtas traumas. Knygos autoriai panaudojo savo psichologines žinias ir parašė puikų vadovą, tinkamą tiek tėvams, auginantiems savo biologinius vaikus, tiek įsivaikinusiems.
Knygoje pateikiama ne tik naujausių mokslinių tyrimų duomenimis grįstų žinių, padėsiančių geriau suprasti savo atžalas, bet ir gausybė praktinių patarimų, kaip auginti vaikus, kurti ir palaikyti tvirtą ryšį su jais, kaip suprasti, kas slypi už vaiko elgesio.
Du psichologai tyrėjai, kurie domisi įvaikinimo ir prieraišumo temomis knygoje „Ryšys su vaiku: kaip kurti pasitikėjimu grįstus santykius“ pateikia patarimų, kurie išgelbės iš daugelio sudėtingų situacijų:
- Padės sukurti prieraišumo ir pasitikėjimo kupiną ryšį su vaiku;
- Padės susidoroti su visais mokymosi ir elgesio iššūkiais;
- Išmokys auklėti vaiką su meile ir jo negąsdinant;
- Padės pamatyti situacijas vaiko akimis ir ramiau reaguoti į sudėtingą elgesį;
- Moksliniais tyrimais pagrįstus faktus padės pritaikyti praktiškai;
- Pasiūlys aiškių scenarijų ir frazių, kurias galima pritaikyti gyvenimiškose situacijose.
Ryšys su vaiku, ryšys su savimi
Psichologė Eglė Lukinaitė - Vaičiurgienė audioknygoje „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“ pasakoja, kaip įveikti tėvystės iššūkius, kuriant ir puoselėjant ryšį ne tik su vaiku, bet ir savimi. Autorė teigia, kad tėvystei labai svarbus mūsų vidinis pasaulis, mūsų patirčių santykis su savimi - tai santykio su aplinkiniais ir savo vaikais pagrindas.
Jeigu neskirsime dėmesio savo augimui, ryšio su savimi kūrimui, esame pasmerkti pasiklysti gausybėje prieštaringos informacijos apie „teisingą“ vaikų auginimą ir auklėjimą ir vis nusivilti dar vienu nauju ir, rodos, realybėje neveikiančiu patarimu. Juk nesuprasdami ir negirdėdami savo vidinio pasaulio, negalėsime suprasti, kaip natūraliai ir dėmesingai tenkinti vaiko poreikius, apgaubti jį rūpesčiu ir padėti jam augti.
Prisiimdami atsakomybę už savo gyvenimo kūrimą, mokydamiesi į save pažvelgti ramiau, švelniau, ne taip reikliai, palaikydami, o ne bausdami, to paties mokysime ir savo vaikus. Juk vaikai mokosi iš mūsų elgesio ir veiksmų, o ne žodžių.
Kai kalbame apie vaikų auklėjimą, labai dažnai tėvų vidinius išgyvenimus nepagrįstai pamirštame, o juk būtent jie tiesiogiai veikia santykį su vaiku, ryšio su vaiku stiprumą, apskritai galimybę ir norą kurti atvirą ir tvirtą ryšį su savo vaiku ir kitu žmogumi.
Audioknygos pirmoje dalyje rasite mokslu grįstos informacijos apie vaikų raidą ir psichologiją: prieraišumo poreikį, emocinę raidą, pažeidžiamumo galią, poreikių išreiškimą ir jų tenkinimo būtinumą, ribų būtinumą, ryšį kuriančią discipliną, sąmoningą tėvystę.
Kaip kurti pasitikėjimu grįstus santykius su vaiku?
Kai kalbame apie vaikų auklėjimą, labai dažnai tėvų vidinius išgyvenimus nepagrįstai pamirštame, o juk būtent jie tiesiogiai veikia santykį su vaiku, ryšio su vaiku stiprumą, apskritai galimybę ir norą kurti atvirą ir tvirtą ryšį su savo vaiku ir kitu žmogumi.
Drausminimo metodas „Rykštė vaiką taiso“ yra nenaudingas specialiųjų poreikių vaikams ir, tiesą sakant, tik padidina problemas. Tokių jaunuolių veiklai įtaką daro raidos atsilikimai, sutrikimai, didelė gėda ir užsitęsusi potrauminė būsena. Griežtos bausmės ir pamokymai neveiksmingi, norint pelnyti jų paklusnumą. Tokiems vaikams senamadiški drausminimo metodai neveiksmingi. Nė vienas šis veiksmas nepadeda pasiekti ilgalaikių ir pozityvių rezultatų.
Tyrimas parodė, kad vaikai, gyvenantys su autoritariniais, griežtais ir per daug valdingais tėvais, elgiasi prasčiau negu vaikai, turintys tėvus, kurie juos auklėja skatindami ir puoselėdami. Pamokymai taip pat siunčia klaidingą žinutę: tėvai visada yra geri, o vaikas - blogas. Tokie pamokslai vaikui brandina beviltiškumo jausmą - dauguma įvaikintųjų ar globojamųjų atvyksta į naujas šeimas, kankinami gėdos. Jie yra įtikėję: „Jeigu būčiau vertingas, žmonės mane mylėtų, neskriaustų arba nepaliktų.“ Netinkamas elgesys gali įsitvirtinti dėl tokio skausmingo įsitikinimo.
Net ir populiarūs drausminimo metodai, tokie, kaip „atskyrimo pertraukėlės“ ir vaiko siuntimas į jo kambarį, duoda priešingus rezultatus. Izoliacija skatina užsisklęsti ir atsiriboti nuo išorinio pasaulio, o tai tik pablogina emocinę atskirtį, kuri yra vienas iš daugelio prieraišumo sutrikimo požymių.
Kur kas veiksmingiau išlaikyti artimą ryšį, kai kalbate apie blogą elgesį, pavyzdžiui, galite pasiskirstyti bendrus namų ruošos darbus. Kitas tradicinis drausminimo būdas, kurio reikėtų vengti - klausimų kalimas: „Ką tu galvojai?“ arba „Kodėl taip padarei?“. Toks agresyvus tardymas priverčia vaiką gintis, tarsi būtų patekęs į artilerijos šaudymą, todėl jis priverstas pasistatyti slėptuvę, vadinamąjį bunkerį. Jūs irgi švaistysite savo laiką, įsitraukdami į debatus. Net jeigu diskutuosite su vaiku, kuris turi pakankamai kalbos įgūdžių, tai prastas būdas. Per debatus jaunuolis gali išsireikalauti sau palankesnių aplinkybių. Leisdami įsivelti su jumis į diskusiją, jam suteikiate vienodą statusą, o taip negalima daryti.
Vaiką gėdinti ir tikėti, kad kitą kartą elgsis tinkamai, taip pat yra nerealu. Šitie vaikai yra emociškai pažeidžiami ir kaipmat gali prarasti savitvardą. Daugelis kenčia nuo neurologinių sutrikimų ir socialinių įgūdžių trūkumo. Be jūsų paramos jie neturi priemonių, kurių jiems reikia, kad kitą kartą elgtųsi kitaip. Nesugebėdami to padaryti tinkamai, kiekvieną kartą, kai susikirs arba bus iškoneveikti, apie save galvos vis blogiau ir blogiau.
Užuot pasikliovę tradiciniais drausminimo metodais, turite surasti požiūrį, kuris sujungia ryžtingumą, geranoriškumą ir perauklėjimą. Pradėkite nuo savo reakcijos, kurią suderinkite su vaiko neklusnumo lygiu. Šiek tiek įžūlus vaikas gali atsipirkti žaismingu priminimu, tačiau agresyvus turi susidurti su visišku suaugusiojo užtikrintumu. Jūsų kūno kalba, balsas ir žodžiai turi rodyti, kad vaiko elgesys yra nepriimtinas. Kuo vaikas nepaklusnesnis, tuo turite elgtis ryžtingiau.
Galimybė pabandyti iš naujo tinkamai elgtis ir fizinis praktikavimas (situacijos atkartojimas) yra kritiniai šio proceso komponentai, nes jie įsimenami raumenų ir vėliau atkuriami (psichologai tai vadina motorine atmintimi). Tyrimo duomenimis, motorinė labai mažų vaikų atmintis gali pralenkti kognityvinę, mąstymu paremtą atmintį. Informacijos išsaugojimas motorinėje atmintyje vyresniems vaikams ir suaugusiesiems taip pat padidina jos supratimo ir atkūrimo galimybes. Štai kodėl mokytojai dažnai skatina aktyvaus mokymosi metodus.
Pakeiskite savo mąstymą, kad blogas elgesys būtų ne galvos skausmas, o galimybė vaiką išmokyti naujo įgūdžio. Kai pastebite blogo elgesio apraiškas, nedelsdami reaguokite - nukreipkite į tinkamesnį veiksmą. Bendraukite kiek įmanoma žaismingiau ir tiesiog keiskite reakciją, atsižvelgdami į vaiko elgesį ir patiriamą prieštaravimą. Greitai suteikite jam galimybę pataisyti elgesį tinkama linkme ir pagirkite už pasiekimus.
Turint tokį požiūrį į drausminimą, neprireiks debatų, šaukimo, bausmių ar tardymo. Net jeigu jums reikia išlikti ryžtingiems ir versti paklusti taisyklėms, labai svarbu išlaikyti pagarbą vaikui kaip asmenybei ir dėmesingumą jo sutrikimams. Visais atvejais stenkitės baigti kiekvieną bendravimo aktą teigiama gaidele. Pasidžiaukite kiekvienu mažu pasiekimu. Prisiminkite: užuot supykę, aiškiai išdėstykite savo lūkesčius, sugalvokite tinkamus būdus bendrauti ir maloniai parodykite „sunkiam vaikui“, kad „noriu padėti tau tai padaryti gerai“.
Sprendžiant elgesio problemas, lengviau (ir efektyviau) lavinti dalykišką mąstymą. Tai reiškia, kad blogo vaiko elgesio nepriimate asmeniškai. Supraskite, kad pykčio priepuolius ir emocijų protrūkius skatina giliai įsišaknijęs išgyvenimo instinktas ir fiziologiniai procesai, kurių vaikas sąmoningai nekontroliuoja. Tiesą sakant, vaiko elgesys gali būti paremtas manipuliacija, bet tai - ne charakterio yda. Tai yra įprotis, išugdytas nepalankios padėties ir būtinybės. Manipuliacinis elgesys yra natūralus rezultatas, siekiant išgyventi sudėtingoje aplinkoje, kur nėra nuolatinių suaugusių asmenų, užtikrinančių saugumą ir meilę.
Pasitelkdami atjautą ir nesuvaidintą supratimą, galite patenkinti vaiko poreikius ir išmokyti naujų, naudingesnių elgesio modelių, kad jis galėtų ne tik išgyventi, bet ir suklestėti jums prižiūrint. Šitaip mąstydami neplūsite vaiko dėl to, ką jis padarė praeityje, ir nesiderėsite, ką užsitarnaus ateityje.
Daugeliui rizikos grupės vaikų vadovavo nepatikimi suaugusieji - juos skriaudė fiziškai, emociškai ir (arba) seksualiai. Štai kodėl visada norite sutramdyti valdingą elgesį, aiškiai parodydami: kol esate vadovas, su jumis yra saugu ir jumis galima pasitikėti. Mažas vaikas, kuris nuolat turi būti už save atsakingas, yra nelaimingas. Pagaliau kaip gali jaunuolis visiškai pasitikėti suaugusiuoju, kuris nesugeba suvaldyti mažo vaiko? Nors iš pradžių jis gali priešintis, iš tiesų jaučia palengvėjimą, kad nuo pečių nukrito atsakomybės našta, kad anksčiau laiko nereikia būti savarankiškam.
Knyga „Didžioji sesė“ - tai terapinė istorija apie naujo vaikelio šeimoje atsiradimą, įgarsinanti pirmagimio patyrimą: nuo baimės, smalsumo, pasimetimo mamai besilaukiant iki pykčio, noro atstumti ir vienišumo kūdikiui gimus, nuo erzulio ir tarpusavio rietenų iki draugystės užuomazgų su paūgėjusiu broliuku ar sesute.
Knyga „Dviejų vaikų mama“ - tai asmeninė dviejų vaikų motinystės istorija, derinama su psichologijos žiniomis bei psichologinio konsultavimo praktika. Knygoje rasite informacijos, palaikymo, empatijos. Ir kvietimą stabtelėti, reflektuoti savo ir visos šeimos situaciją, priimti jums palankius sprendimus ir kurti konstruktyvesnį santykį su savo jausmais ir nauja tėvystės realybe.
Knyga „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“ - apjungia šį tėvystės dvipusiškumą. Pirmoji knygos dalis yra apie vaikų raidą ir psichologiją, bei dėmesingą, atliepiančią, sąmoningą tėvystę. Antroji - apie pačius tėvus, mūsų vidinį pasaulį, jausmus ir išgyvenimus. Mūsų pačių santykis su savimi yra pagrindas tam, kokį santykį su aplinkiniais ir savo vaikais mes kursime. Nesukūrę ryšio su savimi, augindami vaikus tiesiog įstrigsime bandydami taikyti aibę realybėje neveikiančių patarimų. Mes esame sukurti ryšiui. Kreipti dėmesį į santykį, kurį kuriame su kitais ir savimi ir patirti buvimo RYŠYJE teikiamą džiaugsmą ir saugumą.
Knyga „Ryšys su vaiku: kaip kurti pasitikėjimu grįstus santykius“ - tai šiuolaikiškas vadovėlis tėvams, siekiantiems sukurti tvirtą ir pasitikėjimu grįstą ryšį su vaiku bei tinkamai įveikti traumatizuojančias situacijas.
