Mindaugas – Lietuvos karalius ir valstybės kūrėjas
Mindaugas – Lietuvos karalius ir valstybės kūrėjas
Lietuvos didysis kunigaikštis, pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas gimė apie 1200 m., mirė, tai yra, buvo nužudytas, 1263 m. rugsėjo 12 d. Istorijos šaltiniuose Mindaugas pirmą kartą paminėtas 1219 m. Jis minimas kaip vienas iš penkių vyresniųjų Lietuvos kunigaikščių, kurių pasiuntiniai sudarė Lietuvos-Voluinės sutartį. Manoma, kad Mindaugas gimė apie 1200 metus - tačiau tikslesnės datos kol kas niekas negali nurodyti. Nežinoma ir Mindaugo žmonos Mortos gimimo data. „Lietuva tuo metu buvo pagoniška valstybė, nebuvo jokių rašytinių tradicijų. Žinoma tik tiek, kad jis galėjo gimti apie 1200 metus, o mirti sulaukęs savo septintojo dešimtmečio“, - sako Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja, istorikė Jolanta Karpavičienė.
Pradinė Mindaugo valdoma teritorija apėmė, manoma, Pietų Lietuvą. Siekdamas valdžios, Mindaugas kitus kunigaikščius jėga vertė savo vasalais. Jo valdžią turėjo pripažinti Nalšios, Deltuvos, Upytės, Neries žemės, dalis žemaičių. Kaip visos Lietuvos valdovas Mindaugas pirmą kartą minimas apie 1245 m. Jo politinėje įtakoje buvo Sūduva, Nadruva, Skalva. 1236 m. Mindaugas sudarė sąjungą su Voluinės (nuo 1238 m. - ir Haličo) kunigaikščiu Danieliumi Haličiečiu prieš Mazovijos (Mozūrijos) kunigaikštį Konradą I Mazovietį.
Mindaugas, naudodamasis Rusios feodaliniu susiskaldymu ir susilpnėjimu dėl mongolų‑totorių antplūdžio, prie Lietuvos prijungė Juodosios Rusios žemes; Naugarduką valdyti pavedė sūnui Vaišelgai (Vaišvilkui), priėmusiam stačiatikybę. Didelį pavojų Mindaugo valdžiai ir Lietuvos vienybei sukėlė jo brolėnų Tautvilos ir Edivydo Dausprungaičių bei jų dėdės Vykinto maištas. Kilo 1249 m. pradžioje, kai jų žemes užgrobė ir juos siekė nužudyti Mindaugas. Pretendentą į Lietuvos sostą Tautvilą parėmė Haličo ir Voluinės kunigaikštis Danielius Haličietis ir jo brolis Voluinės kunigaikštis Vasilka; į jų organizuojamą koaliciją įsitraukė Livonijos ordinas, Rygos vyskupas, dalis jotvingių ir žemaičių. 1250 m. Livonijos ordinas surengė du ar tris žygius į Lietuvą, užvaldė Žiemgalą - Lietuvos skydą. Haličo‑Voluinės kunigaikščiai atsiėmė Juodąją Rusią, o žemaičių kunigaikščiai atgavo savo valdas.
Siekiant suskaldyti priešų koaliciją ir atskirti nuo jos pavojingiausią priešą - Livonijos ordiną, 1251 m. pradžioje Mindaugas priėmė katalikybę ir sudarė taiką su ordino magistru Andreasu von Stirlandu. Tautvila buvo priverstas iš Rygos bėgti į Žemaitiją pas Vykintą. 1251 m. antroje pusėje Mindaugo kariuomenė apgulė priešininkus Vykinto pilyje Tveruose, bet jos neužėmė. Susidorojo ir su kitais Vykinto bei Tautvilos sąjungininkais Bulaičiais, veikiausiai užėmė jų žemes.
Popiežiaus Inocento IV remiamas Mindaugas (siekta panaudoti jį kovai su mongolais‑totoriais ir kitais tikslais) 1253 m. liepos 6 d. buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai Rygoje sukurtas karūnas parūpino magistras Andreasas von Stirlandas. Jis su Kulmo vyskupu Heinrichu ir atliko karūnacijos aktą. Lietuvos karalystė buvo pripažinta tarptautiniu mastu.
Livonijos ordinas, nepaisydamas Mindaugo krikšto, 1252 m. užėmė Klaipėdą su apylinkėmis. Kad užsitikrintų taiką su Livonijos ordinu, Mindaugas 1253 m. atidavė jam dalį Sūduvos ir Dainavos žemių, Nadruvą, Žemaitijoje - Karšuvą, Kražius, Kolainius; po pusę Laukuvos, Raseinių, Betygalos, Ariogalos valsčių. Vėlesnių metų dokumentai, kuriais jis dovanojo Livonijos ordinui sėlių žemę (1255 m., 1261 m.), visą Žemaitiją (1257 m.; išskyrus tas žemes, kurios anksčiau buvo dovanotos vyskupui), Dainavą, Skalvą (1259 m.), dalies istorikų laikomi kryžiuočių klastotėmis.
13 a. 6 dešimtmetyje Mindaugas išplėtė savo valdžią Polocko kunigaikštystėje ir Pinsko kunigaikštystėje. Jo priešininkas Vykintas žuvo kovoje, Tautvila apie 1255 m. susitaikė su Mindaugu ir liko vasaliniu Polocko kunigaikščiu. Karas su Haliču ir Voluine baigėsi 1254 m. (kitais duomenimis, 1255 m.) Mindaugo ir Danieliaus Haličiečio taikos ir sąjungos sutartimi. Pagal ją Mindaugas atgavo Juodąją Rusią ir ją laikinai užleido Danieliaus Haličiečio sūnui Romanui Danilovičiui kaip savo vasalui, ištekino dukterį už jo brolio Švarno. 1258-1259 m. žiemą Mindaugo kariuomenė atrėmė mongolų‑totorių karvedžio Burundajaus žygį į Lietuvą.
Po žemaičių laimėtų Skuodo mūšio (1259 m.), ypač Durbės mūšio (1260 m.) Mindaugas nutraukė taiką su Livonijos ordinu (oficialiai 1261 m.). Taip buvo įgyvendintas Žemaičių žemių konfederacijos vadovo kunigaikščio Almino planas suvienyti baltus kovai su ordinu ir į ją įtraukti Mindaugą, kurio valdiniais nuo 1261 m. tapo žemaičiai. 1261 m. Mindaugas prieš Livonijos ordiną sudarė sąjungą ir su Vladimiro didžiuoju kunigaikščiu Aleksandru Neviškiu.
1261 m. pabaigoje Mindaugo ir jo seserėno Treniotos vadovaujama Lietuvos kariuomenė puolė ordino vieną svarbiausių pilių - Cėsis, bet neužėmė; Lyvžemyje vokiečių riteriai buvo sumušti prie Lielvardės upės. Nesulaukusi rusų Lietuvos kariuomenė iš Livonijos pasitraukė. Livonijoje nepavyko sukelti visuotinio pavergtų tautų sukilimo. Mindaugas nusivylė Almino ir Treniotos baltiškąja vienybės programa. 1262 m. Treniota dar žygiavo į Vokiečių ordino valdas padėti prūsų sukilėliams, surengė didžiulį žygį į Mazoviją ir Kulmą.
Mindaugas ir Morta nepritarė vyriausiojo sūnaus Vaišelgos stačiatikiškam krikštui ir vienuolystei, įpėdiniu, manoma, buvo numatę sūnų Ruklį. 1262 m. mirus Mortai Mindaugas atėmė iš Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną, Mortos seserį, ir ją vedė. Keršydamas Daumantas sudarė sąmokslą su didelę galią karalystėje įgijusiu ir su Mindaugu ėmusiu konfliktuoti Treniota. 1263 m. rudenį Mindaugą ir jo sūnus Ruklį ir Rupeikį Mindaugo domene (Lietuvos žemėje) sąmokslininkai nužudė, Vaišelga pabėgo į Pinską. Valdžią užgrobė Treniota.
Mindaugo nužudymas ir vėlesnė kova dėl valdžios stabdė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galios didėjimą, apsunkino priešinimąsi Vokiečių ordino agresijai, sumenkino Lietuvos tarptautinį prestižą.
Šaltinių trūkumas ir hipotezės
Istorinių ir archeologinių šaltinių iš Mindaugo epochos yra labai mažai - o ir tie nėra labai išsamūs ar labai patikimi. Daugiau apie Mindaugą buvo rašoma vėlesniuose amžiuose, todėl gretindami ir lygindami šiuos šaltinius, mokslininkai bando nustatyti, kaip atrodė XIII a. Lietuva. Vienas pagrindinių šaltinių yra „Eiliuotoji Livonijos kronika“, o antrasis - Voluinės arba Ipatijaus metraštis.
Kitokių mokslinių įrodymų mažoka, ir egzistuoja tik hipotezės, kur galėjo būti Voruta - Mindaugo buveinė. Yra keliolika piliakalnių, pretenduojančių į Vorutos vietą, vienas iš tokių būtų Šeimyniškėlių piliakalnis netoli Anykščių. Taip pat yra nemažai teorijų apie tai, kur galėjo vykti Mindaugo karūnavimas. Kai kurie mini Naugarduko vardą, tačiau istorikai nelabai tiki šia versija. Taip pat manoma, kad iškilminga ceremonija galėjo vykti Kernavėje. Yra daugybė vietų, kurios pretenduoja į Mindaugo karūnacijos vietą - nes šaltiniuose nėra aiškiai nurodoma tiksli vieta.
Viena garsiausių vietų, kurioje galimai buvo karūnuotas Mindaugas - tai pirmoji Vilniaus katedra. Tačiau įrodymų trūkumas irgi neleidžia pasakyti, kur ji stovėjo - ir ar išvis stovėjo. Po dabartine Arkikatedra yra rasta senesnės bažnyčios pamatinė dalis. Kai kurie mano, kad tai galėjo būti Mindaugo pastatyta katedra, tačiau seniausi archeologiniai įrodymai yra ne iš karaliaus Mindaugo, bet kunigaikščio Traidenio laikų. Kita vieta, kurioje galėjo būti Mindaugo katedra, yra Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje stovėjusi nedidelė mūrinė romaninio stiliaus katedra, tačiau tuo labai abejojama.
Karūnavimo paslaptys
Karūnavimo data, kaip ir daugelis kitų faktų apie Mindaugą, nėra žinoma - šaltiniuose tai neužfiksuota. Tačiau 1990 m. nusprendus Mindaugo karūnavimo dieną laikyti Valstybės švente, datos reikėjo. Tuo metu Vilniaus universiteto profesorius Edvardas Gudavičius, remdamasis savo tyrinėjimais ir tradiciniais krikščionių karalių karūnavimo papročiais, pasiūlė du variantus: liepos 6 arba 13 dieną. Seimas priėmė pasiūlymą ir nubalsavo už liepos 6-ąją. Todėl ir šiandien vadovėliuose ši diena yra pateikiama kaip faktas, pernelyg neakcentuojant, kad tai tik hipotezė.
Pasak istorikų, tuo tarpu baltarusiams buvo svarbu parodyti, kad LDK yra sava, baltarusiška valstybė, todėl sieja Mindaugą su baltarusiška tradicija, ir maždaug nuo XVI amžiaus ten gajus mitas, kad Mindaugas buvo karūnuotas Naugarduke - dabartinės Baltarusijos mieste, kuriame tuo metu lietuviai tikrai negyveno. Miesto pavadinimas - Navahrudak - yra slaviškas ir šis mitas, kad tai buvo pirmoji LDK sostinė, gyvuoja iki šiol: baltarusiškuose vadovėliuose rašoma, jog karūnavimo tiksli data nėra aiški - tik kad kažkada 1253-iaisiais, tačiau įvardijama jo tiksli vieta - Naugardukas, lyg tai būtų faktas.
Mindaugo charakteris ir valdymo stilius
Šaltiniai nesuteikia mums tokios informacijos, iš kurios galėtume konkrečiai pasakyti, kaip Mindaugas mąstė, ką iš tiesų galvojo, kaip priimdavo sprendimus. Manyčiau, kad Justino Marcinkevičiaus drama „Mindaugas“ pakankamai teisingai rekonstruoja tai, koks galėjo būti mūsų valdovas. Šį kūrinį rašydamas autorius rėmėsi istoriniais šaltiniais.
Mindaugui atėjus į valdžią, jis ėmė vienyti ne tik tuometines Lietuvos žemes, bet ir aplinkines teritorijas. Priešams tai nepatiko, dėl to jie jį vaizdavo kaip žiaurų, niūrų, kietą, bet ir išmintingą žmogų. Greičiausiai jo charakterio savybės ir turėjo būti tokios, nes kitaip jam nebūtų pavykę padaryti to, ką jis padarė. Lietuviai tuo metu jau keliavo link savo valstybės sukūrimo, o Mindaugui viskas taip supuolė - ir, matyt, jo charakterio savybės lėmė, kad Mindaugas sugebėjo tapti ne tik Lietuvos žemių valdovu, bet ir Lietuvos valstybės įkūrėju.
Vienas svarbiausių Mindaugo bruožų turėjo būti įžvalgumas, gebėjimas mąstyti strategiškai, greitai orientuotis situacijose ir išnaudoti pasitaikiusias galimybes. Jis sugebėjo užmegzti kontaktą su Livonijos ordino krašto magistru Adriumi fon Štirlandu tam, kad priimtų krikštą. Norint tapti krikščionių karaliumi, legitimuoti savo valdžią ne tik gentainių akivaizdoje, bet ir tarptautiniu mastu, tai yra labai svarbus žingsnis.
Šiuolaikiškai kalbant, karalius Mindaugas įvedė Lietuvą į Europos Sąjungą. Tuo metu jau buvo įsigaliojusi tradicija, kad tik bažnyčios palaiminimą turintis ir krikščionybę priėmęs valdovas yra teisėtas valstybės valdovas.
Lietuva XIII amžiuje
Mums, lietuviams, priimtina manyti, kad Mindaugas yra tas žmogus, kuris sukūrė Lietuvos valstybę - tačiau kai kurie istorikai sako, kad Lietuva kaip valstybė egzistavo jau ir anksčiau. Pirmą kartą Lietuvos vardas buvo paminėtas XI a. pradžioje. Nors lietuviai tuo metu ir buvo pagonys, jie vis tiek artėjo prie savo valstybės sukūrimo. Deja, bet aplinkybės susiklostė taip, kad kaimynystėje turėjome itin stiprią valstybę - Kijevo Rusią, sujungusią didelę dalį rytų slavų teritorijų. Kijevo Rusia privertė Lietuvą mokėti duoklę, o dėl to lietuviams nepavyko sukurti valstybės.
Ilgainiui prasidėjo įvairūs socialiniai, politiniai procesai, kūrėsi teritoriniai dariniai, kuriuos ėmė kontroliuoti tam tikra kunigaikščių giminė. Tačiau itin svarbu suvokti, kad valstybė nesusikūrė vieno kalavijo užmoju arba per vieną dieną. Tai labai ilgas procesas, kurį vainikavo Mindaugas. Kai kuriuos jis privertė jam paklusti, kai kurie galbūt patys pripažino Mindaugo valdžią.
Daug ilgiau nei manoma, Mindaugas buvo minimas jau gana ankstyvais laikais. Aukščiausiu karaliumi jis pradėtas vadinti tik XIII a. penktojo dešimtmečio viduryje. Dėl to istorikai daro prielaidą, kad Lietuvos karaliumi Mindaugas tapo apie 1240 metus. Kaip tuo metu atrodė Lietuva? Garsioji Paryžiaus Dievo Motinos katedra buvo pabaigta statyti būtent Mindaugo valdymo laikais. Tuo tarpu Lietuvoje dar nebuvo net mūrinės statybos apraiškų.
Lietuviai tuo metu neturėjo ir tvirtos rašto sistemos - kas laikoma vienu svarbiausių civilizacijos bruožų. Vakarų Europoje tokiu metu jau ėmė kurtis universitetai, tuo tarpu Lietuvoje nebuvo net mokyklų. Mokyklos, rašto kultūra, valstybės administravimas atėjo kartu su krikštu ir katalikybe. Taigi, pas mus viskas vyko gerokai vėliau.
Nepaisant to, Lietuva vis tiek turi kuo didžiuotis. Jei lygintume savo istoriją su kaimynais latviais ar estais, jų valstybingumas prasidėjo tik moderniais laikais - 1918 metais, kai tuo tarpu Lietuva prieš 100 metų tik atkūrė savo istorinį valstybingumą.
Mindaugo mirtis
Mindaugui atėjus į valdžią, Lietuva dar buvo pagoniška valstybė, o sprendimas priimti krikščionybę buvo ne tik asmeninis Mindaugo pasiekimas, bet ir didžiulis šokas visiems lietuviams. Žmonės nuo tikėjimo daugybe dievų turėjo pereiti prie monoteizmo, jie taip pat turėjo pakeisti savo mąstymą ir gyvenimo būdą bei prisitaikyti prie krikščioniškų tradicijų.
Naivu būtų tikėti, kad toks Mindaugo sprendimas nebūtų susilaukęs neigiamų reakcijų. Nepraėjus nė dešimčiai metų, karaliaus veiksmai susilaukė dar daugiau nepasitenkinimo. Po to kai žemaičiams, vadovaujamiems Almino, pavyko sėkmingai užkariauti keletą teritorijų, užimti keletą pilių, sudalyvauti keliuose mūšiuose prieš vokiečių ordiną, kilo idėja sujungti žemaičius ir Mindaugo žemes - tačiau jei tuometinis Lietuvos karalius norėjo jiems visiems vadovauti, turėjo atsisakyti krikščionybės. Deja, bet šios sąjungos rezultatai buvo nesėkmingi. Kilo dar didesnis pasipriešinimas, o Mindaugo seserėnas Treniota bei kiti jaunesnės kartos žmonės tapo itin priešiškais Mindaugui. Iš tiesų būtent Treniota buvo Mindaugo ir jo dviejų sūnų nužudymo iniciatorius.
1262 m. mirė Mindaugo žmona Morta - manoma, kad ji paprasčiausiai neatlaikė visų to meto politinių peripetijų. Be to, ji norėjo, kad Mindaugas liktų krikščionimi - ir kad jų vaikai galėtų paveldėti krikščioniškos karalystės valdžią. Prieš mirtį Morta paprašė, kad jų su Mindaugu vaikus prižiūrėtų Mortos sesuo, kunigaikščio Daumanto žmona. Jai atvykus į sesers laidotuves, Mindaugas nusprendė savo mirusios žmonos seserį vesti, tuo tarpu Daumantas negalėjo nieko dėl to padaryti - juk Mindaugas buvo Lietuvos valdovas.
Daumantas tapo Mindaugo nužudymo įrankiu. 1263 m. į Brianską buvo išsiųsta kariuomenė, tačiau Daumantas grįžo ir Mindaugą nužudė. Jokių archeologinių duomenų apie Mindaugo kapą neturime. Tačiau tokia pati problema yra su visais Lietuvos kunigaikščiais. Negalėčiau pasakyti ir kur yra palaidotas Vytenis, Traidenis, Algirdas, Kęstutis. Nė vienos iš mūsų valdovų kapų nerandame, tiksliai žinoma tik kur ilsisi Jogaila.
Mindaugo karūnavimo diena 2025
Archeologas sako, kad kai kur minima, jog didieji kunigaikščiai buvo laidojami Šventaragio slėnyje Vilniuje, bet kol kas ten jokių kapų irgi nepavyko rasti.