Dėmesys - tai vienas svarbiausių žmogaus pažinimo procesų, be kurio neįsivaizduojamas efektyvus mokymasis, darbas ir bendravimas. Tai gebėjimas sutelkti savo sąmonę į tam tikrus objektus ar veiklą, ignoruojant pašalinius dirgiklius. Kai žmogus dėmesingas, jo sąmonė aktyvi - jis ne tik girdi, bet ir klausosi; ne tik žiūri, bet ir mato. Būtent dėmesingumas nurodo žmogaus sąmoningumo lygmenį.

Prigimtinis dėmesingumas duotas kiekvienam žmogui kaip įgimtas gebėjimas pasirinktinai reaguoti į kažkokius išorinius arba vidinius stimulus, turinčius naujos informacijos. Kiekvienas žmogus pradžioje turi tik išorinį dėmesingumą. Išorinis dėmesys nukreiptas į išorę, vidinis - į sąmonę. Vidinis dėmesingumas susietas su žmogaus tikruoju „aš“ ir širdimi. Tai gyvenimas iš vidaus į išorę, jis pasireiškia gebėjimu sutelkti savo dėmesį ir atsiriboti nuo pašalinių dirgiklių.

Dėmesys gali būti vidinis ir išorinis, siauras ir platus, lengvai ar sunkiai skaidomas, greitai arba sunkiai perjungiamas, koncentruotas ir paviršutiniškas. Aktyvus (sąmoningas) dėmesys yra valdomas, t. y., pasirenkama - į ką kreipti dėmesį. Pasyvus (jį turi ir gyvūnai) reaguoja į netikėtą triukšmą, ryškias spalvas, būseną (alkis, skausmas), naujus įspūdžius.

Pernelyg didelis dėmesys išoriniams dalykams silpnina dėmesį vidiniams procesams. Šiuolaikinio žmogaus sąmonė „pririšta“ prie išorinio pasaulio. Jei žmogus vartotojas, tuomet jo vidinis pasaulis uždarytas, ir jis negali vystyti vidinio dėmesingumo. Vienu metu iš kelių šaltinių sklindanti informacija (žodinė, vaizdinė) varžosi ir sudaro viena kitai trukdžius. Tokiu būdu informacija persisotinama ir ji tampa tik išoriniu triukšmu. Tai atima žmogaus vidinę ramybę. O juk normaliai organizmo ir psichikos veiklai - tame tarpe ir gebėjimui sutelkti dėmesį - žmogui būtina periodiškai pabūti vienam tyloje.

Dėmesio sutrikimas: simptomai ir pasekmės

Dėmesio sutrikimas vaikams, dažnai vadinamas dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimu (ADHD), yra vienas dažniausiai pasitaikančių vaikų elgesio sutrikimų. Šis sutrikimas pasireiškia sunkumais sukaupti dėmesį, dažnu išsiblaškymu, impulsyviu elgesiu ir hiperaktyvumu.

Vaikams, turintiems dėmesio sutrikimo simptomų, būdingas nuolatinis judėjimas, sunkumai ramiai išbūti vienoje vietoje, o taip pat negebėjimas užbaigti užduotis. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimui (ADS) būdingos trys stambios simptomų grupės: hiperaktyvumas, impulsyvumas, dėmesio sutrikimas. Kiekvienu atskiru atveju gali pasireikšti tik vienos grupės, dviejų, arba visų trijų grupių simptomai.

Hiperaktyvumas

Hiperaktyvumui labai būdingas vidinio neramumo, sujaudinimo jausmas; hiperaktyviam vaikui sunku ramiai nusėdėti - jo rankos ir kojos nuolat juda; nepavyksta vien tik skaityti knygą ar žiūrėti filmą - tuo pat metu norisi dar kažką veikti; mintys plūsta srautais ir konkuruoja viena su kita, dėl to sunku koncentruoti dėmesį ir ką nors naujo sužinoti ar išmokti. Toks žmogus gali daug plepėti, daug darbų daryti vienu metu.

Impulsyvumas

Impulsyviems žmonėms būdinga nutraukinėti savo pašnekovus, įsiterpti su savo nuomone, pirma pasakyti, paskui pagalvoti. Jie nekantrūs - jiems sunku, kai reikia kažką daryti lėtai ir ilgai, sunku pradėti naujus ir užbaigti pradėtus darbus, sunku daryti tas užduotis, kurioms atlikti reikia daugiau pastangų, valios, susikaupimo. Jie labiau linkę į priklausomybes, nes pirma pabando ir tik po to pagalvoja apie pasekmes.

Dėmesio sutrikimas

Turintieji dėmesio sutrikimą daro „žioplas“ klaidas ir nepastebi detalių; juos lengvai išblaško aplinkos vaizdai, garsai ar jų pačių mintys. Jie nesilaiko instrukcijų ir nepabaigia užduočių; nemoka planuoti darbų ir laiko, sunkiai telpa į terminus; pameta daiktus arba neranda, kur juos pasidėjo.

„Kai dėmesys yra normalus, mes galime jį nukreipti ten, kur mums reikia, ir išlaikyti tiek, kiek norime. Esant sutrikimui, dėmesys blaškosi į visas puses ir užsibūna tiek, kiek jis pats nori - pačiam žmogui jį valdyti nėra lengva“, - pastebi specialistai.

Dėmesio sutrikimas vaikams, dažnai vadinamas dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimu (ADHD), yra vienas dažniausiai pasitaikančių vaikų elgesio sutrikimų. Gydymo metodai dažnai apima psichologinę terapiją, kurioje vaikai mokomi socialinių įgūdžių ir geresnio emocijų valdymo. Kai kuriais atvejais gydytojai gali rekomenduoti medikamentinį gydymą, ypač jei simptomai yra sunkūs ir trukdo kasdieniam vaiko gyvenimui.

Dėmesio sutrikimas suaugusiems yra gana dažnas reiškinys, tačiau dažnai lieka nepastebėtas, nes simptomai gali būti ne tokie ryškūs kaip vaikystėje. Suaugusieji, turintys dėmesio sutrikimo sindromą, dažnai patiria sunkumų susikaupti darbui, baigti užduotis, yra linkę atidėlioti ir išsiblaškyti. Dėmesio sutrikimo gydymas suaugusiesiems gali apimti tiek terapiją, tiek medikamentinį gydymą. Psichoterapija ir elgesio terapija padeda ugdyti dėmesio valdymo įgūdžius, planuoti veiklas ir efektyviau atlikti užduotis.

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) - vienas iš dažniausių neuroraidos sutrikimų, paplitęs visose tautose ir kultūrose. Jį turi apie 8-12 % vaikų ir paauglių. Tiesa, ilgainiui dalis jų šį sutrikimą „išauga“ (išmoksta ilgesnį laiką išlaikyti dėmesį), tačiau 2 atvejais iš 3 (~65 %) jaučia ADS požymius/pasekmes ir suaugystėje. Anksčiau buvo galvojama, kad ADS labiau būdingas berniukams. Tačiau pastebėta, kad mergaitėms jis tiesiog pasireiškia kiek kitaip - ne taip ryškiai ir jos „dažnai praslysta nediagnozuotos“. „Atrodo, mergaitės ramiai sėdi pamokose, neplepa, netriukšmauja, tačiau dažnai užsisvajoja ir mintimis nuklysta kažkur toli“.

Pasak specialistės, ADS turintys vaikai dažnai yra kitokie - jie neklauso tėvų ir ramiai nenusėdi pamokose: nuolat plepa, muistosi, žaidžia, pameta mintį ir praranda susidomėjimą, užmiršta, kas užduota namų darbų, ir jų neparuošia, gauna daug mokytojų pastabų… Dėl to dažnai atsiranda mokymosi spragų ar sutrikimų ir bendravimo sunkumų, gali slėgti menkavertiškumo ir kaltės jausmas, gniuždantis „supratimas“, kad esu nieko vertas. Šiam sutrikimui taip pat būdingas impulsyvumas - didesnė nelaimingų atsitikimų rizika ir dažnesni įsivėlimai į muštynes.

Kaip pagerinti dėmesio koncentraciją?

Dėmesio sutelkimo pratimai gali padėti vaikams ir suaugusiesiems, turintiems dėmesio sutrikimų, išmokti geriau koncentruotis ir sumažinti išsiblaškymą. Vienas paprasčiausių pratimų yra „dėmesio fiksavimas“ - šis pratimas susideda iš trumpų periodų, kai sąmoningai sutelkiamas dėmesys į vieną užduotį ar objektą.

Meditacija ir kvėpavimo pratimai taip pat yra veiksmingi dėmesio sutelkimo metodai, nes padeda nuraminti protą ir mažina nerimą. Reguliarus kvėpavimo pratimų atlikimas gali padėti tiek vaikams, tiek suaugusiesiems išmokti valdyti mintis ir išlaikyti dėmesį net esant aplinkos trikdžiams.

Kitas pratimas - dėmesio koncentravimas į smulkias detales, pavyzdžiui, atidžiai skaitant tekstą ir bandant įsiminti kiekvieną dalį. Taip pat naudinga praktikuoti dėmesio valdymą naudojant trumpas pertraukas - dirbant ar mokantis kas 25 minutes padaryti trumpą 5 minučių pertrauką.

Patarimai vaikams ir paaugliams

• Pasirūpinkite, kad vaiką kuo mažiau blaškytų aplinka. Jei ji ar jis dirba prie stalo, pasistenkite, kad ant stalo būtų tiktai tai, kas būtina užduočiai atlikti. Taip pat neblaškytų jokie televizoriai, kompiuteriai ar telefonai.
• Mokykloje vaiką, turintį ADS, vertėtų sodinti arčiau mokytojo ar mokytojo padėjėjo, taip pat toliau nuo bet kokių triukšmo šaltinių: langų, durų, aktyvių vaikų.
• Vaikams labai padeda, kai mokytojas informaciją pateikia mažesnėmis dalimis ir įvairesniais/ skirtingais būdais: esminiai punktai galėtų būti užrašomi lentoje, pateikiamos vaizdinės priemonės, dalomoji medžiaga, pamokų įrašai - visa tai, kuo vaikas esant reikalui galėtų pasinaudoti.
• Jei pateikiamos instrukcijos, jos turėtų būti paprastos ir lengvai įsimenamos. Taip pat įsitikinkite, kad mokinys jas išgirdo ir suprato (jo dėmesys nenušoko ir susidomėjimas neišnyko).
• Jei pavyksta - įtraukite fizinių / judėjimo veiklų - jos nepaprastai stimuliuoja smegenis ir padeda išlaikyti dėmesį.
• Verta keisti, sluoksniuoti veiklas: dalis teorijos, dalis praktinės veiklos, vėl teorijos… Tokia kaita padeda vaikui išlaikyti dėmesį.
• Negailėkite laiko užduotims atlikti. Skirkite jo papildomi, kad prisisvajojus sugrįžti ir užbaigti darbus.
• Sudėtingesnes temas nagrinėkite ryte, pamokos pradžioje, kuomet dėmesys dar yra didesnis.

Patarimai hiperaktyvumo ir impulsyvumo mažinimui

• Leiskite vaikui judėti, sportuoti - jei yra galimybė, paskatinkite juos lankyti judrius būrelius. Pasirinkite tokias sportines veiklas, kurios vaikui įdomios, nes jis visai nebūtinai klausys trenerio ir, jei jam bus neįdomu, judės nebūtinai tik ta kryptimi, kuria prašomas, bet visomis. Judėjimas ADS vaikams padeda išlieti savo energiją ir stimuliuoja smegenis.
• Nevenkite psichologo pagalbos, jei yra galimybė, leiskite vaikui lankyti grupinius socialinių įgūdžių lavinimo užsiėmimus. ADS turintiems vaikams svarbu išmokti sulaukti savo eilės, nepertraukinėti, nereaguoti impulsyviai, ugdytis kitus asmeninius bei socialinius įgūdžius.
• Naudokitės dėmesingo įsisąmoninimo praktikomis (Mindfulness) - kuriose mokomasi dėmesį sutelkti į savo kūną, pojūčius ir juos paleisti.
• Stenkitės valdyti sensorinius dirgiklius - triukšmingoje aplinkoje galima pasiūlyti nešioti ausines; naudinga pasirūpinti, kad drabužiai būtų nedirginantys. Leiskite vaikui ką nors sukti, maigyti rankose ar kraigalioti ant popieriaus lapo per pamokas. ADS vaikams papildoma veikla leidžia palaikyti smegenų tonusą ir nenuklysti kitur.
• Pastebėkite ir pagirkite tinkamą/gerą vaiko elgesį (pavyzdžiui, jei jis atliko užduotį iki galo). Svarbu, kad vaikas žinotų, už ką jis gali būti papildomai skatinamas. Pagyrimų kiekvienas turėtų sulaukti žymiai daugiau, negu pastabų, priešingu atveju gali nukentėti vaiko savivertė ir pasitikėjimas savimi.
• Reaguokite į netinkamą elgesį iškart ir nuolat. Neigiamos pasekmės turėtų būti konkrečios, aiškios, pasakomos tvirtai, be papildomų emocijų ar „moralų skaitymo“.

Patarimai suaugusiems

• Svarbus elementas yra kasdienių įpročių keitimas, pavyzdžiui, naudojant užrašų knygutes, tvarkaraščius ir planavimo įrankius, siekiant geriau valdyti laiką ir sutelkti dėmesį dirbant.
• Susitelkite į vieną užduotį. Stenkitės vienu metu atlikti vieną veiklą ir neieškokite papildomų dirgiklių. Pavyzdžiui, gamindami maistą nežiūrėkite serialų, dirbdami neperšokite nuo vieno darbo prie kito.
• Sąmoningai stebėkite aplinką. Dėmesį lavinti padeda gamtos vaizdų stebėjimas: įsižiūrėkite į medžio lają, tyrinėkite augalų margumą, sekite tekančio vandens judėjimą ar žvilgsniu šokinėkite per banguojančią jūrą.
• Užsiimkite kvėpavimo praktikomis, meditacija. Tai ne tik lavina dėmesį, bet ir ramina. Susitelkite į savo kvėpavimą ir bent keliolika minučių neįsileiskite jokių pašalinių minčių.
• Atlikite technologijų „detoksą“. Labiausiai dėmesį blaško iš rankų nepaleidžiamas telefonas.
• Užsiimkite rankdarbiais. Bet kokia susikaupimo reikalaujanti maloni veikla padeda lavinti dėmesį.
• Skaitykite turiningą literatūrą. Grožinė ar mokslinė literatūra reikalauja daugiau susitelkimo nei naujienų srautas.
• Kai žmogus dirba mėgstamą darbą, užsiima patinkančia veikla, jis labai lengvai sutelkia dėmesį.
• Laimingi žmonės apskritai rečiau susiduria su dėmesio koncentracijos problema.
• Nors įprasta manyti, kad lengviau susikaupti tyloje, kai kuriems žmonėms susikaupti padeda pašaliniai garsai, pavyzdžiui, muzika.
• Geriausias būdas susikaupti - išjungti viską, ko nereikia. Vis dėlto, jei siekiate pateisinti nūdienos lūkestį būti visad pasiekiamas ir išsijungti telefono nenorite, bet jo neišjungus, kirba mintis jį patikrinti, nesikankinkite - taip ir padarykite. Tai vadinama technologijų pertrauka: kelias minutes užsiimkite tuo, kas labiausiai jus blaško. Paskui, pasak profesoriaus, bus daug lengviau susikaupti.

Dėmesio svarba santykiuose

Poros santykiai - vienas didžiausių gyvenimo iššūkių. Tai taip pat viena geriausių gyvenimo mokyklų. Vargu ar daug kas sulaukia tiek dėmesio kaip meilės ir santykių su antra puse tema. Jausmų spektras, kai kalba pasisuka apie meilę, svyruoja nuo ašarų ir atrodytų nepagydomai sudaužytos širdies iki skrajojimo devintame danguje. Nevaldomi, nenuspėjami ir neprognozuojami - štai tokie tie santykiai su pačiu artimiausiu žmogumi.

Mes buvome išmokyti tikėti, kad gyvenimas poroje - savaime suprantamas dalykas nereikalaujantis nei žinių nei didesnių pastangų. Šitas įsitikinimas taip gerai įkaltas į galvas, kad vargu ar suvokiame, kad jį turime. Visuomenės taisyklės diktuoja visiems puikiai žinomą ir viešai pripažįstamą kaip norma gyvenimo eigą, liečiančią santykius - draugystė (kiek jūsų būdami be poros buvote kamantinėjami savo artimųjų apie tai, kada gi pagaliau ką nors susirasite?), santuoka (būtinas dalykas kiekvieno žmogaus gyvenime, jei nenorite būti laikomi nepilnaverčiais), vaikai (būtinas kiekvienos santuokos ar poros gyvenimo aspektas). Nesakau, kad jei to nesilaikysite, jus pastatys ir sušaudys, bet pripažinkime, žmonės, neatitinkantys standartų, sulaukia bent jau minties, kad kažkas su jais yra negerai.

Santykių kūrimas ir palaikymas - labai gyvas procesas, kuriame trumpam užmigus gali tekti kapanotis iš nemalonios krizės. Viskas yra puiku ir su santuoka ir su vaikais. Problemos prasideda tuomet, kai visuomenės taisyklių laikymasis tampa svarbesnis už tai, ką tikrai jaučiate ir ko tikrai norite. Turbūt ne viena moteris yra jautusi spaudimą iš aplinkos, jei visos jos draugės ištekėjo ir susilaukė vaikų, o jos vaikinas dar net nepasipiršo. Dar blogiau jei ji apskritai neturi antros pusės, tuomet net būti su ištekėjusiomis draugėmis gali tapti nesmagu. Tada ir skubame kurti santykius, ieškoti stabilumo, saugumo, norime kažko apie ką tik įsivaizduojame ir dažniausiai jei ir gauname, tai labai trumpam.

Žodis „meilė“, kad ir kaip nuvalkiotas ir nutąsytas, vis dar siejamas su švelniais ir maloniais jausmais, viliojančia patirtimi, kurios kiekvienas vienaip ar kitaip ieškome ir siekiame. Tačiau realybė pasirodo kur kas skaudesnė - tai esame paliekami ir įskaudinami, tai santykiai neteikia pasitenkinimo, tai paskraidę padebesiais netikėtai nusileidžiame ant monotoniškos ir nuobodžios žemės. Tiesa yra ta, kad santykiai - viso gyvenimo nenutrūkstantis projektas nepriklausomai nuo to, ar būtumėte su tuo pačiu žmogumi iki galo ar partneriai jūsų gyvenime keistųsi. Neretai nauji santykiai vėl ir vėl greitai tampa buvusių kopija tarsi likimas juoktųsi iš mūsų. Ir viskas dažniausiai tik dėl to, kad turime įsivaizdavimą, kad tik suradę tą pačia tinkamiausią antrą pusę laižysime medų iki gyvenimo pabaigos. Mes nesame pasiruošę pajudinti piršto daugiau nei būtina antrai pusei suvilioti. Nesame pasiruošę mokytis iš santykių, augti, keisti savo požiūrį, pamatyti kitą žmogų tokį, koks jis ar ji yra, o ne kaip pagal mūsų vaizduotę turėtų būti. Žiūrime savęs ir pamirštame labai svarbų aspektą: poros santykiai yra ne tik apie mus ir sudaryti net ne iš dviejų, o iš trijų dalių - aš, tu ir mes.

Santykių pradžioje emocijų ir hormonų nešami ar tiesiog tikėdamiesi jog radome tą žmogų šalia teikiamą saugumą ir malonumą, automatiniu rėžimu daugiau dėmesio skiriame kitam žmogui ir bent jau mąstome apie būsimą ar esamą „mes“. Santykiams įsibėgėjus, kai pora tampa stabilesnė ir abu atsipalaiduoja, išlenda tikroji priežastis dėl ko buvome tokie malonūs, švelnūs, kodėl dėjome tiek energijos ir laiko į santykius - dėl savęs. „Tu“ ir „mes“ nueina į antrą ar kur nors į penkioliktą planą, priklausomai nuo žmogaus ir nuo poros dinamikos.

Nėra nieko blogo siekti patenkinti savo poreikius, tačiau tik savo poreikių patenkinimu užsiimantys partneriai greitai atsiduria labai nemalonioje padėtyje. Kiti spąstai - tenkinti kito partnerio įsivaizduojamus poreikius, kuriuos mes nusipiešiame savo vaizduotėje tarsi neklausę žinotume ko jis ar ji nori, ko jam ar jai reikia ir tt. Rezultatas - galybė sudėtų pastangų ir energijos ir nei mažiausio „ačiū“ iš savo antros pusės ar net susierzinimas jei perlenkiame lazdą.

„Mes“ yra trečia poros sudedamoji dalis, į kurią galbūt ne visi atkreipia dėmesį arba atkreipia tik savo vaizduotėje. Neretai abiejų partnerių vizija dėl ko jie yra kartu, kai pora jau stabilizuojasi, sutampa. Tačiau santykiams sutvirtinti labai gera tema pokalbiui yra „kodėl mes esame kartu?“. „Mes“ kaip funkcinis vienetas turi sulaukti pakankamai dėmesio tam, kad abu partneriai būtų patenkinti, o santykiai įgautų daugiau stabilumo ir pagrindo po kojomis. Kas jus sieja? Ką turite bendro, kas yra tik jūsų kaip poros? Ką veikiate ar domitės ar planuojate tik judu?

Surasti tinkamą žmogų yra svarbu ir labai palengvina santykius, tačiau čia viskas toli gražu nesibaigia. Joks žmogus nėra tobulai skirtas jums, su kuriuo santykiai bus ramūs, lengvi ir nekonfliktiški, nebent abu užaugote pagal labai panašų šeimos modelį, turit kone identiškas vertybes, požiūrius ir nuomones arba nesileidžiate į gilesnį intymumą, kur jausmų ir emocijų proveržiai sujudintų nusistovėjusį stabilumą. Net turint šiokių tokių žinių jų toli gražu ne visada užtenka. Santykių kūrimas ir palaikymas - labai gyvas procesas, kuriame trumpam užmigus gali tekti kapanotis iš nemalonios krizės. Jis taip pat pilnas iššūkių, kur esame išbandomi ne tik kaip pora, bet ir kaip individai.

Santykiai ne tik grietinėlė su braškėmis, bet ir prėski avižiniai dribsniai, ne tik juokas ir švelnumas, bet ir skaudūs dūriai į jautrias vietas. Žmogaus psichikos mechanizmas skatina jį bėgti nuo to, kas nemalonu, link to, kas malonu. Toks įprotis - vengti sunkumų, apsimesti, kad nėra problemų, kurias reikėtų spręsti, išsisukinėti nuo realybės, nes ji ne tokia, kokios jūs norėtumėte - veda prie nepilnaverčio gyvenimo ir nepilnaverčių santykių.

Dėmesio rodymas kitam žmogui - bene svarbiausia sąlyga norint kurti ir puoselėti artimus santykius. Dėmesingumas gali reikštis įvairiai: nuo trumpų žinučių ar pokalbio telefonu iki bendrų pramogų ar kelionių. Tai ir šilti žodžiai, netikėtos staigmenos, dovanos, rūpestis, pagalba ar slauga - visa tai, kas leidžia jaustis matomam ir svarbiam. Dažnai dėmesio trūksta santykių pradžioje, kai norime sužavėti patikusį žmogų, įsitvirtinti jo gyvenime. Tačiau pasiekus šį tikslą dėmesys dažnai pradeda blėsti. Svarbu suprasti, kad dėmesys būtinas ne tik romantiniuose, bet ir visuose kituose santykiuose. Jei neskiriame dėmesio tėvams, seneliams ar draugams, artumo su jais taip pat neliks.

Vis dėlto verta įsivertinti, ar pastangos nėra vienpusės. Ne viena draugystė ar net giminystės ryšiais grįstas santykis nutrūksta būtent todėl, kad visą iniciatyvą rodo tik vienas žmogus. Tokie ryšiai ilgainiui išsekina. Psichologai pataria: jei jaučiame, kad visada tik jūs palaikote ryšį, pabandykite ir kuriam laikui sustoti. Pažiūrėkite, ar kitas žmogus perima iniciatyvą.

Dėmesys sau ir vaikams

Saviugdos specialistai pabrėžia, kad svarbu puoselėti santykius ne tik su kitais, bet ir savimi. Tai reiškia, kad turite sąmoningai skirti sau dėmesio. Į save nukreiptas dėmesys gali pasireikšti įvairiais būdais, tačiau jo pagrindas - asmeninių poreikių atliepimas. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo savaime suprantama, kad privalote rūpintis savimi, tačiau realybėje asmeniniai poreikiai neretai nustumiami į antrą ar trečią planą - po artimųjų, darbo, buities rūpesčių. Visgi dėmesys sau būtinas, nes jis tiesiogiai susijęs su fizine ir psichoemocine gerove. Dėmesys sau apima ir atsakingą laiko planavimą, kad dienoje liktų vietos ne tik pareigoms, bet ir malonumams. Tai ir rūpestis sveikata: jei jaučiate skausmą ar nerimą, neverta delsti - reikia pasitikrinti. Kartais savęs ignoravimas pridengiamas tariamu nesavanaudiškumu ar rūpesčiu kitais. Tačiau jei dėl pervargimo ar neprižiūrėtos sveikatos patys susergate, naštą neišvengiamai užkraunate tiems žmonėms, kuriuos labiausiai norėjote apsaugoti.

Vaikų savijauta, sveikata ir net intelektiniai gebėjimai labai priklauso nuo jiems skiriamo dėmesio. Kuo vaikas jaunesnis, tuo daugiau dėmesio jam reikia, nes jis dar negali savarankiškai pasirūpinti savo poreikiais ir jaučiasi nesaugus būdamas vienas. Kuo daugiau dėmesio vaikui skiri artimiausi žmonės, tuo saugiau jis jaučiasi ir laisviau pažįsta pasaulį. Štai dėmesio stoka gali sukelti nerimą, irzlumą, įtampą, o kai kuriais atvejais ir psichosomatinius simptomus, pavyzdžiui, pilvo ar galvos skausmus, virškinimo bei miego sutrikimus. Vaiko raidos specialistai pabrėžia, kad dėmesio ir bendravimo su tėvais stoka tiesiogiai veikia kalbos raidą. Jei mažai bendraujama su vaiku, jis gali vėliau pradėti kalbėti, lėčiau plėsti žodyną. Trimečio, su kuriuo sunku susikalbėti, ateityje gali laukti sunkumai mokykloje.

Perdėtas dėmesio siekimas

Žmogaus noras būti pastebėtam, jaustis svarbiam ir mylimam yra instinktyvus. Kiekvienas to siekiame bent jau iš artimiausios aplinkos. Problema kyla tada, kai dėmesio siekimas tampa perdėtas: visa apimantis, manipuliatyvus, pasyviai agresyvus. Tokiu atveju aplinkiniai jaučiasi nejaukiai, juos paima svetimos gėdos jausmas ar susierzinimas. Perdėtas dėmesio troškimas gali pasireikšti bet kurio amžiaus žmonėms. Tikriausiai daugeliui teko matyti parduotuvėje ant grindų besivartantį vaiką, garsiai reikalaujantį norimo daikto. Suaugusieji irgi neretai siekia dėmesio, tik jų elgesio formos tampa subtilesnės: nuolatinis skundimasis, demonstratyvus elgesys, provokuojančios kalbos ar pernelyg dažnas savęs išaukštinimas.

Specialistai atkreipia dėmesį, kad vienas šiuolaikinių dėmesio siekimo veiksnių - socialiniai tinklai. Jie suteikia galimybę būti pastebėtam milijonų žmonių visame pasaulyje. Dėl to nemažai žmonių ryžtasi padaryti ar pasakyti bet ką, kad tik pelnytų trumpalaikį pripažinimą. Pasak psichologų, perdėtas dėmesio siekimas gali kilti dėl įvairių priežasčių, tarp jų ir psichikos sveikatos bei asmenybės sutrikimų. Tokiais atvejais žmogui tampa sunku funkcionuoti kaip visaverčiam visuomenės nariui, nes siekdamas dėmesio jis gali peržengti moralines, vertybines ar net teisines ribas.

Kai kurie asmenys, siekdami būti pastebėti, pasirenka ekstremalias, pavojingas priemones, pavyzdžiui, tampa žinomais nusikaltėliais, rizikuoja savo gyvybe atlikdami triukus ant dangoraižių be jokios apsaugos ar elgiasi kitaip nutrūktgalviškai. Viena pavojingiausių dėmesio siekimo formų - Miunhauzeno sindromas. Tai psichikos sutrikimas, kai žmogus tyčia sukelia ar imituoja ligą sau arba artimajam, kad iš aplinkinių sulauktų užuojautos, rūpesčio ar dėmesio. Bene garsiausias šio sutrikimo atvejis - JAV išgarsėjusi Gypsy Blanchard istorija. Ilgus metus mergina buvo verčiama apsimesti sunkiai sergančia, o jos mama gaudavo iš to įvairių lengvatų ir visuomenės dėmesio. Galiausiai Gypsy, neapsikentusi „ligonės kalėjimo“, suorganizavo motinos nužudymą.

Esant psichikos ar asmenybės sutrikimams būtina profesionali pagalba. Dažniau perdėtą dėmesio siekimą lemia ne psichikos sutrikimai, o išoriniai veiksniai ir jų nulemta emocinė būklė. Pavyzdžiui, jei tėvai vaikui neskiria pakankamai dėmesio, neišklauso, ignoruoja jo jausmus ar poreikius, vaikas gali pradėti ieškoti būdų būti pastebėtas - dažniausiai nepriimtinais elgesio modeliais. Tai gali pasireikšti isterijomis viešose vietose, daiktų laužymu, agresija prieš brolius, seseris ar net pačius tėvus. Vėliau toks vaikas neretai ima netinkamai elgtis ugdymo įstaigoje - siekia dėmesio per blogą elgesį, nepaklusnumą, smurtą ar blogus pažymius. Tėvams svarbu žinoti, kad ignoruojant vaiko ar paauglio emocinius poreikius - būti matomam, girdimam, suprastam ir mylimam - gali kilti rimtų pavojų jo emocinei sveikatai ir net gyvybei. Tokie vaikai patenka į didesnę rizikos grupę: jiems dažniau pasireiškia savęs žalojimo, svaiginimosi ar net savižudybės grėsmė. Dar viena ilgalaikė pasekmė - nutrūkęs tėvų ir vaikų emocinis ryšys. Vaikystėje ir paauglystėje dėmesio nesulaukę vaikai suaugę neretai nusprendžia nebekovoti dėl tėvų meilės ar dėmesio.

tags: #susilaukia #ar #sulaukia #demesio

• Laisvalaikio praleidimas globos namuose
• Kainos ir kompensacijos senjorų globos namuose
• Kaip atliekami tėvystės tyrimai
• Ar sojų pienas tinka maitinančiai mamai?
• „Aušros“ gimnazijos istorija