2018-ieji metai buvo paskelbti Tėvo Stanislovo metais, minint šio iškilaus dvasininko ir visuomenės veikėjo 100-ąsias gimimo metines. Algirdas Mykolas Dobrovolskis, žinomas kaip Tėvas Stanislovas, paliko gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje ir žmonių širdyse. Jis buvo kapucinų vienuolis, kunigas, pamokslininkas, aktyvus pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis, muziejininkas ir lietuvių liaudies meno puoselėtojas. Šis straipsnis skirtas apžvelgti jo gyvenimą, veiklą, atminimo įamžinimo iniciatyvas ir dvasinio palikimo svarbą šiandienai.

Tėvo Stanislovo Gyvenimo Kelias

Algirdas Mykolas Dobrovolskis gimė 1918 m. rugsėjo 29 d. ir mirė 2005 m. birželio 23 d. Jo gyvenimas buvo paženklintas tarnyste Dievui ir žmonėms, meile Lietuvai ir atsidavimu dvasinėms vertybėms.

Sovietinė Okupacija ir Tremtis

Tėvo Stanislovo gyvenimą stipriai paveikė istorinės aplinkybės. Jis matė demonstraciją Šiauliuose 1940 m. vasarą ir patyrė sovietinės okupacijos sunkumus. 1944 m. baigė teologiją Kauno seminarijoje, o po metų pradėjo rekolekcijas ir misijas. Pokario metais, kai žmonės jautė didžiulį vargą ir suspaudimą, bažnyčia tapo vienintele prieglauda. Tėvas Stanislovas pamokslus sakydavo šventoriuje, nes bažnyčioje netilpdavo visi norintys išklausyti. Jis kalbėjo apie tai, kuo žmonės tuo metu kvėpavo - apie skausmą, „istrebitelius“ ir pyliavas.

Po devynerių metų tremties lageriuose, 1957 m. Tėvas Stanislovas buvo paskirtas į Juodeikių parapiją Joniškio rajone. Čia jis praleido trečdalį savo gyvenimo. Kuklusis kunigas dvejus metus gyveno nešildomoje zakristijoje, o vėliau pasistatė medinę klėtelę šventoriaus kampe. Jo buitis buvo labai paprasta: staliukas, kėdė, žibalinė viryklė ir knygų lentyna. Tėvas Stanislovas gaudavo knygų iš inteligentų iš Lenkijos, Rusijos ir Vokietijos. Net ir trumpa pažintis su juo paliko gilų įspūdį žmonėms.

Šiandien jo trobelė Juodeikiuose yra muziejus, kurį globoja vietos bendruomenė.

Paberžė - Dvasinės Laisvės Oazė

Didžioji Tėvo Stanislovo gyvenimo dalis prabėgo Paberžėje, Kėdainių rajone. Sovietiniais metais Paberžė tapo laisvės salele, kur žmonės vykdavo ieškoti dvasios ramybės, patarimo ir paguodos. Tėvo Stanislovas įžvelgė pamatines lietuvio stiprybes ir silpnybes, tikėjo, jog žmogus gali surasti savyje drąsos būti tikinčiu ir mylinčiu Dievą, ir kitą žmogų. Jis ne kartą yra sakęs, kad be galo myli daiktus, kad daiktai ateina pas jį kaip sužieduotiniai. Kad naktimis daiktai pražysta. Kad daiktai gieda - pridurdamas, kad paprasti daiktai dainuoja, o šventi - gieda.

Paberžė - tai jo numylėtas, išaugintas „sielos vaikas“. Šviesuolis šį ramybės ir maldos kaimą nuskaidrino ir nušvietė savo gerąja aura. Vienas iš paskutiniųjų kunigo troškimų jo gyvenimo saulėlydyje buvo jo išpuoselėtos Paberžės šviesus likimas. Dvasininkui rūpėjo, kad Paberžė liktų ne vien sakralių ir etnografinių daiktų saugotuvėmis, bet ir dvasingumo bei paguodos ieškančių žmonių traukos centru. Tėvelio šviesų atminimą branginantys geros valios žmonės negalėjo leisti šiai jo svajonei užgesti kartu su gyvybe. Paberžėje toliau gyvastingai ir rūpestingai yra globojami sielos ramybės ieškantys jauni žmonės, organizuojamos stovyklos. Kaip ir anksčiau, tęsiant jo misiją, mielaširdingumo bei atjautos priesakus mums, kunigo išpuoselėtuose namuose gali melstis, ilsėtis ir kurti visi, atvykstantys į Paberžę. Paberžė gyva iki šių dienų.

Tėvo Stanislovo Indėlis ir Atminimo Įamžinimas

Lietuvos Respublikos Seimas 2018-uosius paskelbė Tėvo Stanislovo metais, įvertindamas jo indėlį į Lietuvos žmonių dvasinių vertybių puoselėjimą ir tautinės savimonės žadinimą, pastangas gelbstint Lietuvos žydus Antrojo pasaulinio karo metais bei ilgametę pagalbą socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms.

Renginiai ir Iniciatyvos

Minint Tėvo Stanislovo 100-ąsias gimimo metines, buvo surengta daugybė renginių ir iniciatyvų:

• Šv. Mišios Paberžės bažnyčioje, skirtos Tėvo Stanislovo metams pažymėti, taip pat skirtos jo mirties metinėms ir 100-osioms gimimo metinėms.
• Koncertai „Muzica Sacra“, „Akordeono giesmė Paberžei“ ir „Tėvui Stanislovui - 100“.
• Tėvo Stanislovo vardo orkestro, sudaryto iš socialinę atskirtį patiriančių vaikų, subūrimas ir koncertai.
• 100 berželių giraitės pasodinimas Paberžės komplekse.
• Savanoriškos veiklos Paberžės komplekso aplinkos sutvarkymui.

Rugsėjo 28 d. Paberžės komplekse buvo pasodinta 100 berželių giraitė, skirta Tėvo Stanislovo 100-osioms gimimo metinėms pažymėti. Savanorystės akcijose dalyvavo rajono visuomenė, fondo savanoriai, talkino Gudžiūnų seniūnija kaip bendradarbiavimo partneriai.

Rugsėjo 28 d. Paberžės bažnyčioje vyko Šv. Mišios, skirtos Tėvo Stanislovo 100-osioms gimimo metinėms. Šv. Mišias aukojo Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos vienuoliai. Po mišių vyko koncertas „Tėvui Stanislovui - 100“. Koncertavo maldos ir edukacinės stovyklos metu susikūręs Tėvo Stanislovo vardo orkestras (dirigentas Vytautas Lukočius). Solistai: Liudas Mikalauskas, kunigas Povilas Narijauskas, Silvija Petkevičiūtė. Šlovinimo vakarą vedė ir liudijimais dalinosi mažesnysis brolis kapucinas Vincentas Tamošauskas ir pranciškonų vienuolis brolis kn. Į kiekvieną koncertą buvo atvežti vaikai iš Kėdainių pagalbos šeimai centro, kitų vaikų įstaigų, seniūnijų.

Knygos ir Parodos

Išleista knyga „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui“. Ši knyga, parašyta žurnalistės ir rašytojos Vitos Morkūnienės, skirta jubiliejiniams Tėvo Stanislovo metams. Knyga ne tik mini, bet ir palydi vieną iškiliausių XX amžiaus Lietuvos asmenybių į antrąjį šimtmetį. Autorė, artimai bendravusi su Tėvu Stanislovu, knygoje brėžia paraleles tarp žmogaus ir vietos, analizuodama, kodėl žmonių upės plūdo į Paberžę pas Tėvą Stanislovą. Knygoje gausu klausimų ir atsakymų apie gyvenimo prasmę, kančią ir žmogaus kelią. V. Morkūnienė siekė atiduoti viską, ką gavo iš Tėvo Stanislovo, nes jo minčių, idėjų, krikščioniškumo, vertybių ir meilės reikia ir šiandien, ir ateityje. Knyga parašyta esė žanru, leidžiančiu atvirai ir asmeniškai kalbėtis apie svarbiausius dalykus.

Greta knygos po Lietuvą keliavo ir Vitos Morkūnienės fotografijų paroda „Tėvo Stanislovo giedantys daiktai“, kurioje autorė atskleidžia Tėvo Stanislovo požiūrį į daiktus. Parodoje eksponuojami daiktai, surinkti Paberžėje, kurie liudija kasdienybės rupumą ir amžinybės ilgesį. Tėvas Stanislovas mylėjo daiktus, nes jie buvo tikri ir gyvi. Jis sakė, kad daiktai gieda - paprasti daiktai dainuoja, o šventi - gieda.

Memorialinė Lenta Radviliškyje

Radviliškyje, Dariaus ir Girėno gatvėje, ant 15 numeriu pažymėto namo buvo atidengta memorialinė lenta, įamžinanti Tėvo Stanislovo atminimą - rugsėjo 29 d. sukanka 100 metų nuo jo gimimo. Memorialinė lenta skelbia, kad šiame name Algirdas Mykolas Dobrovolskis - Tėvas Stanislovas gimė ir augo. Tiesa, kai kurie senieji radviliškiečiai nurodo kitą jo gimimo adresą - Jaramino gatvėje. Pasak jų, šiame name, esančiame Dariaus ir Girėno gatvėje, Tėvas Stanislovas tik kurį laiką gyveno. „Tėvas Stanislovas buvo šviesios sielos žmogus, ne vienam, atsidūrusiam užribyje, padėjęs sugrįžti į gyvenimą. Paberžėje Tėvo Stanislovo sumanymu pagamintos saulutės pasklido po visą Lietuvą“,- sakė memorialinę lentą pašventinęs kunigas E.Zeidotas.

Pagerbiant iškilaus kraštiečio atminimą, memorialinės lentos atidengimo iškilmėse dalyvavo „Radviliškio krašto bendruomenės“ nariai su pirmininku G.Lipnevičiumi, knygų mylėtojų klubo „Beržė“ nariai, Viešosios bibliotekos darbuotojai, savivaldybės valdininkai ir visi kiti, kuriems brangus vienuolio kapucino Tėvo Stanislovo atminimas. „Tėvas Stanislovas - dvasininkas, prikėlęs naujam gyvenimui daugelį nusivylusių bei paklydusių. Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad ši iškili asmenybė gimė ir užaugo Radviliškyje. Tėvui Stanislovui visada rūpėjo paprastas žmogus, o tai ypač aktualu šiuo metu, kai yra aukštinami politikai, kurie tiesiog dirba savo darbą. Tai ypač aktualu šiuo metu, artėjant rinkimams, - rajono politikai nebesidrovi ant paminklų bei meninių akcentų, statytų už viso rajono gyventojų lėšas, išsikalti savo pavardes. Mūsų bendruomenei, kaip ir šiam Lietuvos šviesuoliui, labiau rūpi paprastas žmogus “,- sakė „Radviliškio krašto bendruomenės“ pirmininkas Gediminas Lipnevičius.

Dvasinis Palikimas ir Svarba Šiandien

Tėvo Stanislovo gyvenimas ir veikla yra pavyzdys, kaip galima tarnauti Dievui ir žmonėms, puoselėti dvasines vertybes ir išlikti ištikimam savo įsitikinimams net ir sunkiausiomis aplinkybėmis.

Meilė ir Atjauta

Tėvas Stanislovas spinduliavo meilę žmonėms, neskirstė jų pagal kilmę, padėtį visuomenėje ar turtą. Jam nebuvo nereikalingų žmonių. Jis perkėlė kapinaičių tvorą, kad atskirčiai ilsėtųsi greta visų. Žmonės ėjo pas Tėvą Stanislovą, nes jam reikėjo žmogaus, kuris sugrąžintų jiems viltį ir sustiprintų tikėjimą savimi. Jis padėjo spręsti sudėtingas problemas ir už paklydimus guodė, o ne baudė.

Esimas - Esminis Gyvenimas

Tėvas Stanislovas pasufleravo, kas yra Esimas - tai mūsų esminis, gilusis gyvenimas. Tai giesmė apie buvimą čia ir dabar, apie supratimą, kad būti čia yra nuostabu, kad mes esame vieninteliai ir mūsų gyvenimas yra vienintelis. Žmogus, savo dorybėmis bei dvasiniu gyvenimu gūdžiais sovietiniais metais įkvėpęs ir guodęs daugelį, - tokius žodžius organizatoriai skyrė Algirdui Mykolui Dobrovolskiui, visuomenėje žinomam tėvo Stanislovo vardu. Paskutinį lapkričio pirmadienį Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse prisiminimais apie jį dalinosi, jo sukurtos Laisvės salos kontūrą brėžė amžininkai ir įvykių liudininkai.

„Iš tarybinės mokyklos atėjusįjį Paberžė veikė kaip kitas pasaulis, kuriam apibūdinti esą nėra geresnių žodžių, kaip „Viešpatie, gera mums čia būti“, - teigė Ž. Bieliauskas. Kalbėtojas Tėvo Stanislovo fenomenui apibūdinti vartojo dar tik XXI amžiuje gimsiančią sąvoką „įtinklinimas“. Čia besilankantys buvo įtinklinti ir tapo nepaskelbtos, bet dėl to nė kiek mažiau realios Laisvės salos nariai. Laikmečio liudytojai Laisvės salos apibrėžimą salėje pagimdė ekspromtu, bet pabrėžė, kad tai greičiau ne geografinė sąvoka, bet tėvo Stanislovo dvasinė būsena, prasiskverbdavusi visur, kur tik jis būdavo.

Kur kunigas, ten bent trys KGB prievaizdai Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus vyriausioji specialistė Edita Škirkaitė ironizavo: „Sakote, Laisvės sala? Galėjote kalbėti, ką norėjote?..“ Ir pažėrė faktų iš KGB archyvuose rastų dokumentų. 1944 m. pradėjęs savo konfesinę misiją, teigiama, per 4 metus tėvas Stanislovas apkeliavo apie 100 parapijų. Ir visą laiką iki suėmimo demonstravo antisovietiškumą. Savo pamoksluose ragino melstis už partizanus, tremtinius, nesituokti su rusų tautybės žmonėmis. 1948 m. suimtas ir tardomas savo kalbų net nesigynė. „Aš manau, kad tai, kas dabar vyksta, yra neteisinga“, - sakė. Kalėjo Intos, vėliau Vorkutos lageriuose. Atbuvo didžiąją bausmės dalį ir 1956 m. grįžo į Lietuvą. Netrukus konstatuota, kad nepersiauklėjo. Sibiro lageriuose atsidūrė antrąkart.

Grįžęs 9-erius metus buvo kilnojamas iš parapijos ir parapiją. Kaip teigė pranešėja, nesunku numanyti, kad tėvas Stanislovas žinojo, kad visur jis - tik laikinai, bet kurdavosi ir tvarkėsi taip, tarsi būtų skiriamas amžiams. Rūpinosi bažnyčių atstatymu ir remontu, tvarkė kapus, zakristijas ir visur paliko pėdsaką. Kai 1966 m. tėvą Stanislovą paskyrė į Paberžę, į vietą, kur, paprastai kalbant, atokiau nebūna, tikėjosi kiek lengviau atsikvėpti ir KGB „kuratoriai“. Tačiau jų lūkesčiai buvo per ankstyvi. Ten, kur vyko tėvas Stanislovas, ten keliavo ir jo platinamos draudžiamos literatūros punktas. Vos jam pribuvus užvirdavo ir darbas. Kunigas sutvarkė Paberžėje palaidotų 1863 m. sukilimo dalyvių kapus, pasitelkęs žinomus drožėjus pastatė koplystulpių, atstatė apleistą Paberžės bažnyčią, zakristiją. Žmonės čia atvykdavo šveisti jo kolekcionuojamų puodų, kalti saulutes, sužinoti naujienų, išsikalbėti, gydytis nuo priklausomybių, semtis drąsos laisvės kovai. „Mėginimas ideologiškai paveikti žmones ir juos nuteikti antisovietiškai“- tai tik viena formuluotė iš KGB archyvuose rastų ir jam tuo metu inkriminuojamų kaltinimų.

tags: #tevo #stanislovo #gimimo #100

• Sveikatos ugdymas „Sveikuolyje“
• Kaip pasirinkti rinkinuką pirmiems dantukams
• Kaip ugdyti verslumą vaikams
• Kelionės į Lenkijos pajūrį su mažaisiais
• Daugiau informacijos apie Buožėnų mokyklą-daugiafunkcį centrą