Prof. Dr. Rimantas Kėvalas: Vaikų sveikatos puoselėjimas ir iššūkiai
Prof. Dr. Rimantas Kėvalas: Vaikų sveikatos puoselėjimas ir iššūkiai
Prof. dr. Rimantas Kėvalas - tai vardas, glaudžiai susijęs su vaikų medicina Lietuvoje. Jo ilgametė patirtis, mokslinė veikla ir aktyvus dalyvavimas visuomeninėje erdvėje formuoja išsamų požiūrį į vaikų sveikatą, gydytojo profesijos iššūkius ir visuomenės atsakomybę.
Išsilavinimas ir karjeros kelias
Rimantas Kėvalas gimė 1961 m. spalio 3 d. Kaune. Baigęs Kauno medicinos institutą, jis pasinėrė į vaikų ligų sritį. Jo karjeros kelias prasidėjo Vaikų ligų katedros klinikiniu ordinatoriumi, vėliau jis dirbo Vaikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje, tapo jo vedėju, o nuo 2001 m. vadovauja ir Vaikų ligų klinikai Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Profesoriaus titulas jam suteiktas 2010 m. Tarp 2000-2001 m. jis gilino žinias ir įgijo patirties Melburno karališkojoje vaikų ligoninėje.
Mokslinė ir praktinė veikla
Prof. R. Kėvalo mokslinio darbo pagrindinės kryptys apima tokias svarbias sritis kaip sunki vaikų galvos smegenų trauma, sepsis, hospitalinių infekcijų priežiūra ir kontrolė, skubi pagalba vaikams bei smurto prieš vaikus ankstyvoji diagnostika. Jis yra daugelio mokslinių publikacijų, vadovėlių ir knygų autorius ar bendraautorius, tarp kurių - "Žmogaus gaivinimo pagrindai" (2000), "Vaikų ligos" (t. 4, 2005), "Vaikų urgentinių būklių diagnostika ir gydymas" (2010), "Vaiko sveikatos enciklopedija" (2011), "Urgentika pediatrijoje" (2015) ir "Ką mes padarėme savo vaikams" (2021).
Prof. Kėvalas yra stažavęsis įvairiose pasaulio šalyse, tarp jų Švedijoje, Danijoje, Šveicarijoje, Indijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje ir Izraelyje, taip praturtindamas savo profesinę patirtį ir žinias.
Gydytojo orumas ir visuomenės požiūris
Viena iš svarbiausių temų, kurią prof. R. Kėvalas kelia viešojoje erdvėje, yra gydytojo orumas ir visuomenės požiūris į šią profesiją. Jis kritiškai vertina tendenciją gydytojus laikyti "visuomenės tarnais", kurių pagrindinė misija - "sudegti kaip žvakė". Pasak profesoriaus, toks požiūris, kilęs dar carinės Rusijos laikais ir išlikęs sovietinėje sistemoje, vis dar gajus ir dabartinėje Lietuvoje. Jis pabrėžia, kad gydytojai, kaip ir visi kiti, turi teisę į savo laisvą laiką ir asmeninį gyvenimą, o nuolatinis spaudimas ir kontrolė prisideda prie perdegimo sindromo, kuris, jo teigimu, kamuoja apie 70 proc. Lietuvos gydytojų.
Prof. Kėvalas atkreipia dėmesį į tai, kad gydytojų darbas reikalauja ne tik aukštos kvalifikacijos, bet ir didžiulės emocinės ištvermės, ypač dirbant intensyviosios terapijos skyriuose, kur kasdien susiduriama su sunkiai sergančiais ir mirštančiais vaikais. Jis pabrėžia, kad svarbu ne tik gelbėti gyvybes, bet ir mokėti "nesudegti" pačiam, išlaikyti vidinę jėgą ir išmintį.
Iššūkiai vaikų sveikatos srityje
Viena iš skaudžiausių ir profesorių ypač liečiančių temų yra smurtas prieš vaikus. Jis konstatuoja, kad, nepaisant visuomenės dėmesio ir pavienių skaudžių atvejų, smurto formos, įskaitant fizinį, nepriežiūrą, seksualinį, emocinį smurtą, vis dar yra paplitusios. Prof. Kėvalas cituoja Astridos Lindgren mintis apie žmogaus polinkį į smurtą ir pabrėžia, kad sprendimas prasideda nuo savęs ir nuo vaikystės. Jis teigia, kad meilės, rūpesčio ir šilumos vaikams negalime duoti, jei patys to nepatyrėme.
Pandemijos laikotarpis ir su juo susiję karantino bei socialinės izoliacijos iššūkiai turėjo didelės įtakos vaikų psichinei sveikatai, mitybos sutrikimams ir nepakankamam vakcinacijos paslaugų gavimui. Prof. Kėvalas metaforiškai apibūdina šią situaciją kaip ledkalnį, kur suaugusiųjų nepastebėtas mažas ledkalnis gali sukelti didelių problemų vaikams.
Profesorius taip pat pabrėžia tėvų vaidmens svarbą ir nerimauja dėl kintančios motinystės ir tėvystės sampratos. Jo pastebėjimu, didėjant informacijos srautui ir prieinamumui, nyksta motiniški instinktai, o virtualus pasaulis kartais tampa svarbesnis nei realus bendravimas su vaiku. Jis ragina tėvus skirti daugiau dėmesio savo vaikams, bendrauti su jais, nes skaičiai rodo nepaprastai didelį paauglių savižudybių ir savęs žalojimo atvejų skaičių Lietuvoje.
„Kauno dienos“ studijoje – vaikų gydytojas R.Kėvalas apie begalinį norą gyventi
Prof. Kėvalas taip pat atkreipia dėmesį į būrelių kultūrą, kuri dažnai neatstoja realaus bendravimo, ir į vaikų dažną sirgimą darželyje, vadinamą "darželinitu", siūlydamas individualų mediko patarimą šiais atvejais.
Gydytojų padėtis ir ateities perspektyvos
Lyginant patirtį Lietuvoje ir Australijoje, prof. Kėvalas konstatuoja, kad Lietuvoje gydytojai didžiąją dalį laiko (70-80%) skiria dokumentacijai ir biurokratiniams procesams, paliekant vos 20-30% laiko tiesioginiam darbui su pacientu. Jis ragina keisti sistemą, kad gydytojai galėtų visavertiškai atlikti savo darbą ir atsiduoti pacientams. Nors elektroninės sistemos turėjo palengvinti darbą, realybė, pasak profesoriaus, nėra džiuginanti.
Nepaisant iššūkių, prof. Kėvalas išlieka optimistiškas ir tiki, kad situacija palaipsniui gerėja. Jo aktyvus dalyvavimas visuomeninėje veikloje, mokslinė ir praktinė patirtis yra neįkainojama vertybė puoselėjant vaikų sveikatą Lietuvoje.
„Kauno dienos“ studijoje – vaikų gydytojas R.Kėvalas apie begalinį norą gyventi
Prof. R. Kėvalas yra ne tik patyręs pediatras, bet ir žmogus, nuolat ieškantis būdų, kaip pagerinti vaikų gyvenimo kokybę ir gydytojų darbo sąlygas. Jo žodžiai ir darbai įkvepia ir skatina diskutuoti apie svarbiausius visuomenės iššūkius.