Arūnas Vaikutis: Žurnalisto kelias ir palikimas
Arūnas Vaikutis: Žurnalisto kelias ir palikimas
„Iš Rygos praneša mūsų korespondentas Arūnas Vaikutis“, - tokius žodžius dvidešimt trejus metus sakė Lietuvos radijo (vėliau - LRT) žinių tarnybos darbuotojai.
Deja, 1961-ųjų birželį gimusio A. Vaikučio gyvybę sekmadienį pasiglemžė sunki liga. Apie jo mirtį paskelbė Lietuvos žurnalistų sąjunga, kurios narys buvo ir pats Arūnas.
Nuolatiniu korespondentu Rygoje A. Vaikutis išdirbo daugiau nei 20 metų. Sakoma, kad lygių savo srityje Arūnas neturėjo - nuo vaikystės puikiai kalbėjo latviškai, turėjo platų kolegų latvių ratą, o už puikius interviu bei reportažus 2011 metais buvo apdovanotas LŽS Kauno apskrities skyriaus „Gintarinio parkerio“ premija.
Pasklidus žiniai apie mirtį, socialiniuose tinkluose prisiminimais apie A. Vaikutį ėmė dalintis ir jo kolegos bei bendražygiai.
„Su Arūnu buvome pažįstami nuo 2012 m. Tais metais, rašant knygą „Indrajos motinėlės vaikai“, Arūnas padėjo surasti Rygoje gyvenančius Užpalių krašto Indrašių palikuonis, dalyvavo kaip vertėjas šios knygos pristatyme Rygos bibliotekoje. Iš to laiko laiko liko mūsų bendra nuotrauka ir bendravimas iki paskutinio Arūno atodūsio. Tegu, mielas Arūnai, bus lengva ilsėtis šalia Mamos Kauno kapinėse“, - feisbuke rašė rašytojas, kraštotyrininkas Vytautas Indrašius.
Mintimis A. Vaikučio išėjimą pagerbė ir Vytauto Didžiojo Universiteto bendruomenė. Pats Arūnas kadaise buvo pirmosios VDU Humanitarinių mokslų fakulteto bakalauro programos „Lietuvių kalba ir literatūra“ laidos absolventas.
„Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) bendruomenė liūdi netekusi žinomo žurnalisto, ilgamečio Lietuvos radijo ir televizijos korespondento, VDU pirmosios bakalaurų laidos absolvento Arūno Vaikučio. Vytauto Didžiojo universitete Arūnas Vaikutis buvo pirmosios Lietuvių kalbos ir literatūros bakalaurų laidos atstovas (bakalauro laipsnis įgytas 1993 m.), niekada nepamiršęs savo Alma Mater, bendradarbiavęs su VDU Letonikos centru, folkloro ansambliu, buvusiais kursiokais. Itin glaudūs ryšiai jį siejo su universitete studijuojančiais neįgaliaisiais“, - rašoma oficialioje VDU svetainėje.
VDU pranešime buvo teigiama, kad po daugiau kaip dvidešimties darbo Rygoje metų A. Vaikutis grįžo gyventi į Kauną. Pačiame Covid-19 karantino įkarštyje žurnalistas palaidojo vienintelę per gyvenimą jį lydėjusią artimąją - mamą, o vėliau ėmė prastėti ir jo paties sveikata.
Reiškiame nuoširdžią užuojautą A. Vaikučio šeimai ir artimiesiems.
Daugelio atmintyje yra išlikę išsamūs ir įdomūs Arūno Vaikučio reportažai, prieš keletą metų skambėję Lietuvos radijo eteryje iš Rygos.
Nepriekaištingai taisyklinga lietuvių kalba kalbėjęs žurnalistas gimė Aukštaitijoje, Zarasų rajone, Pakačinės kaime netoli Zalvės ežero.
Nors dar vaikystėje A. Vaikučio gyvenimo keliai atvedė į Kauną, jis bet kada iš suvalkietiškos bendrinės kalbos fonetikos galėjo persijungti į gimtąją sodrią ir vaizdingą rytų aukštaičių patarmę, prabilti latviškai ar rusiškai.
Dar vaikystėje tobulai išmokta latvių kalba ir studijų metais pagilintos jos žinios bei praktiniai įgūdžiai, įgyti stažuojantis Latvijos Universiteto Filologijos fakultete, atvėrė A. Vaikučiui darbo galimybes Latvijoje.
Kūrybingą ir pilną iššūkių žurnalisto profesiją A. Vaikutis pradėjo 1994 m. kaip neetatinis Lietuvos radijo korespondentas, nuo 1996 m. jis tapo etatiniu LRT darbuotoju, įstojo į Lietuvos žurnalistų sąjungą ir dirbo Rygoje iki 2019-ųjų.
Empatiškas ir visuomet pasiruošęs visiems padėti bei gebantis operatyviai spręsti problemas A. Vaikutis gyveno ir dirbo itin kukliomis sąlygomis, kurios jam, turinčiam įgimtą vaikščiojimo negalią, dažnai buvo sekinančios ir morališkai žeidžiančios. Tačiau noras dirbti ir būti reikalingam buvo stipresnis…
2003 m. A. Vaikutis pripažintas geriausiu Lietuvos radijo žurnalistu, 2011 m. už puikius interviu ir reportažus jis buvo apdovanotas Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus ,,Gintarinio parkerio“ premija, jam siūlyti ir kiti garbingi apdovanojimai, nuo kurių kukliai buvo atsisakyta.
Pasikeitus aplinkybėms, po daugiau kaip dvidešimties darbo Rygoje metų A. Vaikutis grįžo į Kauną, tačiau kito darbo jam taip ir nepasisekė rasti.
Pačiame Covid-19 karantino įkarštyje palaidota vienintelė per gyvenimą lydėjusi artimoji - mama, ėmė prastėti paties sveikata.
„LRT radijas turėjo savo nuolatinį korespondentą Rygoje Arūną Vaikutį. Kol jis ten dirbo, girdėdavom per radiją jo, kad ir labai dozuotus ir cenzūruotus, reportažus. Rygoje Arūnas išdirbo korespondentu daugiau nei 20 metų, įspraustas į ankštą trisienį žiemą kiaurai perpučiamą kambarėlį. Jis vis laukė, kada bus leista daugiau papasakoti apie Rygos ar net Latvijos lietuvių bendruomenę, jos istoriją ir dabartį. Prieš kelias savaites LRT radijo „Naujienų tarnybos” naujoji vadovybė Arūną Vaikutį atleido iš darbo. Kaip toj Juozo Baltušio novelėje - „Mums nebereikia”. Kas toji Latvija? Ne Lenkija, juk ir ne JAV…
2019-ųjų birželio 9-ąją Arūnui Vaikučiui sukako 58 metai. Netoli ir pensijinis amžius, bet kur ir ką dabar dirbti, kai visą gyvenimą buvai radijo žurnalistas.
Kol A.Vaikutis buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, bendruomenės vadovai ne kartą susitikę su LRT generaliniu direktoriumi, prašė kolegai Rygoje padėti, „neblokuoti” iš Latvijos siūlomų žurnalisto temų.
Aukštaitijos sūnus su mama gyveno Kaune, paskui, gavęs radijo žurnalisto darbą, išvyko Latvijon.
VDU bendruomenės vardu reiškiame užuojautą.
Vytauto Didžiojo universitete Arūnas Vaikutis buvo pirmosios Lietuvių kalbos ir literatūros bakalaurų laidos atstovas (bakalauro laipsnis įgytas 1993 m.), niekada nepamiršęs savo Alma Mater, bendradarbiavęs su VDU Letonikos centru, folkloro ansambliu, buvusiais kursiokais.
Gaila, kad po ilgus metus trukusio darbo Rygoje ir didelio indėlio į informacijos sklaidą, žurnalisto karjera baigėsi netikėtai ir ne laiku.
tags: #zurnalisto #aruno #vaikucio #autobiografija