Šiais laikais vaikai gimsta į pasaulį, kuriame dominuoja technologijos. Beveik kiekvienas žmogus turi išmanųjį telefoną - įrenginį, apie kurį prieš kelis dešimtmečius galėjome tik pasvajoti. Tačiau kaip vaikai prisitaiko ir klesti tokiame pasaulyje? Šiame straipsnyje apžvelgsime tyrimus, atskleidžiančius, ką vaikai galvoja, kaip jie suvokia pasaulį ir kokie iššūkiai bei galimybės jų laukia šiandieninėje visuomenėje.

Auganti technologijų įtaka vaikams

Vaikams augant technologijų apsuptyje, svarbu suprasti, kaip ekranai veikia jų raidą. Remiantis 117 tyrimų, kuriuose dalyvavo jaunesni nei 10,5 metų vaikai, metaanalize, kuo daugiau laiko vaikai praleidžia prie ekrano, tuo didesnė tikimybė, kad jų veiksmai ir jausmai neatitinka jų vystymosi etapo lūkesčių. Šios socialinės ir emocinės problemos gali apimti nerimą, depresiją, hiperaktyvumą ir agresiją.

Tyrimai rodo, kad problemos kyla, kai vaikai iki 2 metų praleidžia bet kokį laiką prie ekrano (išskyrus vaizdo pokalbius), kai 2-5 metų vaikai praleidžia prie ekrano daugiau nei valandą per dieną, o vyresni vaikai - daugiau nei 2 valandas per dieną. Ypač didelė rizika nustatyta vaikams, kurie daug laiko praleidžia žaisdami žaidimus.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad dažnas ekrano naudojimas ne visada yra problemų priežastis; kartais tai yra simptomas. Vaikai, kurie jau patiria emocinių sunkumų, renkasi ekranus, ypač vaizdo žaidimus, kaip būdą susidoroti su problemomis ar nuo jų pabėgti. Nors tai gali suteikti trumpalaikį palengvėjimą, laikui bėgant tai gali įtraukti juos į ciklą, kuris sustiprina emocinius sunkumus.

Vaikų saugumas elektroninėje erdvėje

Deja, ne viskas internete yra saugu vaikams. Vilniaus apskrityje 2021 m. buvo pradėti net 43 ikiteisminiai tyrimai dėl disponavimo pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojami vaikai. Pagrindinės priežastys, dėl kurių tai buvo daroma, yra „like“ skaičiaus didinimas ir paskyros reitingų pagerinimas. Toks elgesys gali turėti traumuojančių pasekmių visą likusį vaiko ir jo šeimos gyvenimą. Todėl tėvai turėtų aktyviai domėtis, ką jų vaikas veikia elektroninėje erdvėje, visada surasti laiko pasikalbėti su vaiku, pasidomėti vaiko interesais ir būti savo vaikui tikrais draugais.

Štai keletas patarimų tėvams, kaip užtikrinti vaikų saugumą elektroninėje erdvėje:

• Padėkite vaikui atskirti, ką jam galima skelbti virtualioje erdvėje, o ko nevertėtų viešinti. Paaiškinkite vaikui, kokią informaciją apie save rizikinga atskleisti viešoje erdvėje. Kalbėkite su vaiku apie bendravimo su nepažįstamaisiais galimą riziką.
• Domėkitės ir apsilankykite interneto erdvėse, kur dažniausiai lankosi vaikai ir paaugliai, t. y. kokie socialiniai tinklai yra populiarūs, kodėl jie yra įdomūs vaikams, kuo vaikai dalijasi ir ką veikia virtualioje erdvėje.
• Patikrinkite, kokia informacija apie jūsų vaiką prieinama virtualioje erdvėje. Kartais užtenka suvesti vaiko vardą, pavardę į naršyklę ir pasižiūrėti, kokių duomenų rasite: kaip vaikas save pateikia internete, kur lankosi, kokius komentarus rašo ir kt.
• Įdiekite į savo namų kompiuterį, kuriuo leidžiate naudotis vaikui, filtravimo ir stebėjimo programas.

Kūrybiškumo svarba

Vaikai gimsta kūrybiški, tačiau tikrai ne kiekvienas suaugęs gali pasigirti kūrybiškumu. Kur pradingsta ši, vis labiau vertinama, savybė? Ir kaip jos nepradanginti, kaip paskatinti vaikų kūrybiškumą, kad jis išliktų ir jiems suaugus?

Norėdami paskatinti vaikų kūrybiškumą, suaugusieji turėtų sukurti aplinką, kurioje vaikai jaustųsi laisvai reikštis, eksperimentuoti ir klysti. Svarbu suteikti vaikams galimybę žaisti, tyrinėti ir kurti be baimės būti teisiamiems ar kritikuojamiems. Taip pat svarbu skatinti vaikų smalsumą ir domėjimąsi įvairiomis sritimis.

Geras ryšys su vaikais

Vaikai kartais galvoja, kad mamos moka skaityti mintis. Nors tai ir nėra tiesa, bet tas jausmas, kai kažkas taip gerai tave supranta, kad net nepasakius žino, ko nori, kaip jautiesi, ką mąstai, yra pats tikriausias gero ryšio ženklas. Pradžiuginti vaiką yra labai paprasta. Kūdikiui pakanka mūsų šypsenos, didesnį vaiką prajuokina pakutenimas, jau kalbantį nuramina išklausymas, visus paguodžia artimo žmogaus apsikabinimas - tiek nedaug reikia, kad nušvistų vaiko akys. Bet kartais atsitinka taip, kad tuomet, kai vaikui labiausiai reikia mūsų, mes nuo jo imam ir nusigręžiam. Atsigręžkime. Nes jiems tuomet labiausiai mūsų reikia.

Žaidimo svarba

Vis daugiau pedagogų, vaikų darželių auklėtojų, tėvų kalba apie tai, kad vaikai šiais laikais nebežaidžia. Ar taip gali būti, juk žaidimas - įprasta vaiko veikla, kas turėtų atsitikti, kad vaikai nustotų žaisti? Pasirodo, suaugusiųjų perdėta kontrolė, šiuolaikinės technologijos televizorių, kompiuterių bei telefonų ar planšečių pavidalu, didelis noras kuo geriau išlavinti vaikus, beveik pražudė laisvą nevadovaujamą vaidmeninį žaidimą, kuris yra tikrasis vaikų žaidimas, nešantis didžiąją naudą vaikams.

Laisvas, vaidmeninis, nevadovaujamas žaidimas - tai pats geriausias vaikų lavinimas iki pat mokyklos. Tačiau šiais paradoksų laikais suaugusiems tenka pasistengti, kad vaikai žaistų.

Pagarba vaikams

Vaikai turi gerbti savo tėvus. Tėvai turi gerbti savo vaikus. Pagarba tai nėra paklusnumas, atstumo laikymasis ar baimė. Pagarba - tai kito priėmimas, pripažinimas kad kito asmens poreikiai, mintys ir jausmai yra tokie pat svarbūs, kaip ir mūsų, tai lygiavertus santykis su kitu, neiškeliant savo ar kito poreikių, minčių, nes kitas yra mažesnis, mažiau žino ar neturi tiek drąsos.

Kurdami santykį paremta pagarba, pripažinimu, mes įduodam jiems pozityvumo gyvenimui, priėmimo, kad jie yra vertingi, svarbūs, reikalingi, kad jų gyvenimas svarbus ir prasmingas, kad šis pasaulis yra gera vieta gyventi.

Vaikų poreikių supratimas

Turbūt kiekvienam yra taip buvę. Kartais nejučia užplūsta toks didžiulis didžiulis noras. Atrodo - pasaulis sugrius, jei šis noras nebus išpildytas. Ir kuo mažesni vaikai, tuo tokių staigių ir svarbių norų yra daugiau. O ką mes, suaugę darom su vaikų norais? O ką, jei už to noro slypi kažkas super svarbaus, ko mes paprasta akim neįžiūrim? Gal tai siekis pasitikrinti, kad esu vis dar mylimas, vis dar galiu?

Poreikiai ir norai veda mus į priekį, todėl išsiaiškinus, kas svarbu vaikui, galim suprasti ir vaiko elgesį. Ir net jei tai netinkamas elgesys, galim sureaguoti tinkamai - patenkinti poreikį, o ne bartis, taip atidedant poreikio patenkinimą ir greičiausiai sulaukiant pakartotino netinkamo elgesio.

Auklėjimo stiliai

Dirbdami praktikoje su šeimomis, auginančiomis vaikus, susiduriame su keliais auklėjimo kraštutinumais. Vieni tėvai auklėdami savo atžalas ypač akcentuoja taisykles, drausmę ir griežtumą, šiltų jausmų ir gero tarpusavio santykio puoselėjimui nepalikdami vietos. Kiti gimdytojai savo atžaloms kelia žymiai mažesnius reikalavimus ir suteikia vaikui ypač plačią veiksmų laisvę nelabai nubrėždami jos ribų. Dar egzistuoja tėvų grupė, kurie stengiasi patys kuo daugiau už savo vaikus padaryti.

Kartais tėvai galvoja, kad vaikui užtenka gero materialaus gerbūvio ir jis bus laimingas. Deja, kad vaikas augtų pilnavertis, pirmiausia jam reikia besąlyginės meilės ir priėmimo. Tai yra, besąlyginio jo esybės priėmimo - tokio, koks jis yra, o ne to, ko tėvai iš jo tikisi.

Svarbu užtikrinti saugų vaiko prisirišimą nors prie vieno šeimos nario. Jei galvojate, kad jis tai tiesiog turėtų žinoti, tai netiesa. Vaikui, paaugliui, jaunuoliui reikia konkrečių jūsų veiksmų, kad žinotų, kad yra svarbus ir jūsų mylimas.

Meilės talpyklos pildymas

Tėvai pirmiausia turėtų rasti būdų pripildyti savo vaikų meilės talpyklą. Tai lyg pripildyti mašinos baką kuru, kuo jis pilnesnis - tuo mašina greitesnė ir nekils bėdų, kad ji vidurkely sustos. Kuo vaiko vidinė meilės talpykla pilnesnė, tuo vaikas lengviau mokosi naujų dalykų, yra drąsesnis, labiau pasitikintis savimi, laimingesnis ir t. t.

Mūsų vaikams labai reikia ne tik daug meilės, bet ir aiškios struktūros. Disciplina (nustatytos tvarkos laikymasis) yra labai svarbus veiksnys vaikų saugumui. Kai vaikas žino, kas yra tinkama, o kas ne, jis jaučiasi saugesnis ir daug labiau bus linkęs tinkamai elgtis. Dėl šios priežasties tėvai ir globėjai turėtų apsispręsti, kokios yra pagrindinės namų taisyklės (dėl valgio, higienos, tvarkos, laisvalaikio ir kt.), jas namie diegti ir nepamiršti patys nuosekliai jų laikytis. Suprantama, taisyklės yra diegiamos ne barimu ar rėkimu, kurie skaudina, bet pagarbiu ir tvirtu jų išsakymu bei priminimu jų laikytis.

Tėvų elgesio įtaka

Vaikai elgesio mokosi stebėdami - ką mato, tą kartoja, ar tai būtų meilus, ar smurtiškas elgesys. Būtent vaikai ir gali būti geriausi mūsų mokytojai - jie mus moko būti pavyzdžiu elgesio, kurį norime juose matyti. Jie atveria erdves, kur mums dar reikia tobulėti.

Mentalizacija grįsta tėvystė

VU Psichologijos instituto Raidos psichopatologijos tyrimų centro mokslininkių dvejus metus vykdytas tyrimas buvo skirtas įvertinti, kaip veikia ir kiek tėvams padeda mentalizacija grįsta tėvystės programa „Švyturys“. „Švyturio“ tėvystės programa skirta stiprinti tėvų ir vaikų santykius bei tėvų galimybes suprasti vaikų ir savo vidinį pasaulį, t. y. mentalizuoti.

Mentalizacija - gebėjimas suprasti savo ir kitų vidines būsenas: emocijas, mintis, motyvus, poreikius, įsitikinimus ir kaip jos siejasi su elgesiu. Tėvų mentalizacija reiškia gebėjimą ją taikyti santykiuose su vaiku ir suprasti, kaip vaiko vidinės būsenos susijusios su jo elgesiu.

Tyrimo rezultatai rodo, kad po programos reikšmingai sumažėjo šiurkštus tėvų elgesys su vaikais, tėvai dažniau pozityviai skatino vaikus, pagerėjo pačių tėvų savijauta tėvystėje, įvardijo pagerėjusius santykius šeimoje, sustiprėjo į save nukreipta mentalizacija, sustiprėjo motyvacija mentalizuoti, sustiprėjo į vaiką nukreipta mentalizacija, vaikų sunkumus tėvai vertino kaip mažesnius.

Gabaus vaiko ugdymas

Ką svarbu žinoti apie gabių vaikų jautrumą? Konsultuodama tėvus, kurie augina gabius vaikus, dažnai rekomenduoju pasidomėti apie dar vieną gabiųjų ypatumą - didesnį jų jautrumą. Jie labiau reaguoja į aplinką, yra jautrūs, labiau išgyvena. Visada tėvams ir mokytojams rekomenduojame sudaryti galimybę šiems vaikams pabendrauti su panašiais į save, su panašių gebėjimų, interesų vaikais, kad jie nesijaustų kitokie, kad netektų slėpti gabumų.

Turbūt labiausiai gabius vaikus motyvuoja tinkami iššūkiai - jie trokšta žinių, sudėtingesnių, įdomesnių, kūrybiškesnių užduočių. Tai pagrindinis variklis ir penas smegenims.

Pirmieji vaiko gyvenimo metai

PIRMIEJI VAIKO GYVENIMO METAI ypatingai svarbūs kalbos vystimuisi, taip pat fizinei raidai. Mažieji atlieka pirmuosius judesius, mokosi pirmuosius veiksmus. Vaikų kalbą tyrinėjantys mokslininkai pabrėžia, kad pirmojo pusmečio pabaigoje kūdikiai pradeda vapėti ir čiauškėti. Kūdikiai atpažįsta girdimus garsus ir į juos atsako.

Pirmaisiais gyvenimo metais vaikai gali būti labai užsispyrę, nori, kad viskas būtų pagal juos. Tokio amžiaus vaikai supranta ir veiksmu atsako į savo vardą, vykdo paprastus nurodymus, tačiau reikalauja ir daug dėmesio. Šiame etape keičiasi vaiko žaidimas. Žaisdami vaikai supranta daiktų paskirtį, jie pradeda statyti iš kaladėlių, kalbėti žaisliniu telefonu, stumdyti mašinėles.

Indigo vaikai

Anot Mokymų ir psichologinio konsultavimo centro psichologės-psichoterapeutės Gintarės Jurkevičienės, indigo vaikų apibūdinimui psichologai ir pedagogai vartoja sąvoką Z kartos vaikai. Z karta yra skaičiuojama nuo 2000 metų. „Šie vaikai dar kartais pavadinami skaitmeniniais aborigenais. Tai karta, kuri auga naudodami internetą jau tada, kai dar nemoka kalbėti, visas jų pasaulis jau nuo gimimo susietas technologijų“, - sakė specialistė.

Šiuolaikinių vaikų psichologinės ypatybės: individualistai, multi-atlikėjai, kūrybiški, sunkiai sukaupiantys dėmesį, norintys greito rezultato, pasižymintys „kilpiniu mąstymu“, nemėgstantys prievartos ir nepripažįstantys autoritetų.

Vyresni tėvai

Tel Avivo universiteto mokslininkai teigia, kad vyresnis tėvų amžius gali nulemti palikuonių sergamumą kai kuriomis ligomis. Pavyzdžiui, jei tėvas vyresnis nei 30 m., 11 proc. padidėja tikimybė, kad vaikas gali sirgti bipoliniu sutrikimu, o jei tėvo amžius daugiau nei 55 m. - tikimybė padidėja 37 proc. Didėjant tėvo amžiui, didėja ir tikimybė, kad vaikas gali susirgti šizofrenija.

Tačiau, tyrimų duomenimis, vyresnių motinų vaikai pasižymi aukštesniu intelektu, taip pat geriau sugeba analizuoti informaciją, susikoncentruoti į pavestą užduotį, įsiminti gautus duomenis, formuluoti savo mintis ir greitai skaityti.

Vaikų baimės

Vaikai natūraliai pradeda bijoti to, ko bijo jų tėvai. Įteigtomis galima laikyti baimes, kylančias pernelyg nerimastingų tėvų vaikams. Augdami nerimastingoje aplinkoje vaikai gali tapti drovūs, nerimastingi, nepasitikintys savimi.

Vaikams trūksta žinių, brandos, įgūdžių ir patirties, kad galėtų visiškai suprasti, kas vyksta šiuo metu, jie linkę trūkstamą informacijos dalį užpildyti baimingomis nuogirdomis. Šioje situacijoje vaikai gali patirti nematomo pavojaus ir nežinomybės baimę, kas gali sukelti itin stiprų nerimą. Todėl šeimos nariai ar kiti vaikams reikšmingi artimieji turėtų švelniai pabandyti išsiaiškinti, ką vaikai galvoja apie šią situaciją, ką dėl jos jaučia, kokius jausmus išgyvena ir pabandyti jiems padėti.

Nedemonstruokite savo paties susijaudinimo: kalbėkite ramiu balsu tonu, pokalbio metu nevaikščiokite, neužsiimkite kitais darbais. Venkite kalbėti su vaikais apie virusą, būdami patys susijaudinę - kitaip žodinė informacija, kurią pateiksite vaikams, prieštaraus jūsų nerimastingai kūno kalbai, vaikai šią prieštarą pastebės ir tai gali tik dar labiau padidinti jų nerimastingumą, baimę, nepasitikėjimą ar kt.

Neignoruokite vaiko baimių, jausmų ir...

Vaikų egocentrizmas ir savirealizacija

„Mūsų, suaugusiųjų, pareiga - ne galvoti, kaip vaikus paruošti gyvenimui, o pasirūpinti, kad vaikai jau nuo pat gimimo gyventų - kad turėtų pakankamai laisvės ir laisvo laiko, kad galėtų bendrauti vieni su kitais, kad galėtų kurti jiems prasmingas veiklas, kurios įgalintų augti, norėti, pažinti.”

Vaikai vykdo labai prasmingas jiems veiklas - jie tyrinėja fizinį pasaulį, tyrinėja ir išbando save, eksperimentuoja, mezga ir palaiko kontaktus su kitais, aiškinasi, kaip išlaikyti santykius gerus, kaip bendradarbiauti, kelia klausimus ir problemas ir ieško atsakymų bei sprendimų, vysto savo kognityvines - mąstymo galias, taip pat ir kūrybiškumą, vaizduotę, perpranta simbolių sistemas (kas paruošia juos skaičiuoti, skaityti ir rašyti), išbando skirtingus vaidmenis (kas paruošia prisiimti mokinio vaidmenį), išbando, ką reiškia būti kitu asmeniu, net kitu gyvūnu, kūrėju ar nusikaltėliu, mama ar mokytoja, atranda, kad žmonės mąsto ir jaučia skirtingai tose pačiose situacijose arba kad skirtingos situacijos žmonėms sukelia laimės jausmą, dėl skirtingų dalykų žmonės pyksta ar juokiasi, išbando savo gebėjimus ir atranda, kas jiems gaunasi, kas sunku, išmoksta įveikti savo jausmus ir nusivylimus, išmoksta būti atkaklesniais siekiant savo tikslų, ima suprasti, ko nori, kas patinka, atranda noro sužinoti ir išmokti daugiau.

Socialinė aplinka ir mokymasis

Šiame amžiuje vyksta dideli pokyčiai vaiko socialinėje aplinkoje - vaikas pradeda lankyti mokyklą - susiduria su sistemingo mokymosi pradžia. Vaikai vis dar yra priklausomi nuo tėvų, bet jau labiau orientuojasi į bendraamžius. Viskas prasideda nuo to, kad vaikas kartu su kitais klasės draugais mokinasi bendrus dalykus, atlieka tokius pat namų darbus - taip vaikas pradeda jaustis klasės dalimi.

Vyrauja nuomonė, kad egzistuoja vaikų visuomenė, kurios centras - mokytojas. Ji vėliau perauga į paauglių visuomenę. Mokyklinio amžiaus vaikams tenka vis daugiau atsakomybės už savo elgesį. Jie išmoksta pasirinkti drabužius ir juos sutvarkyti, pasigaminti pusryčius. Jei yra pateikiama užduotis visai klasei - tik vaikai turintys aukštesnį atsakomybės laipsnį pergalvoja, kaip ją atlikti. Mokyklinio amžiaus vaikų svarbiausias užsiėmimas yra mokymasis, bet vis dar svarbūs tebėra žaidimai su draugais, kurių neturėdami vaikai būna labai nelaimingi.

Žaidimų svarba mokyklinio amžiaus vaikams

Žaidimas - tai manipuliavimas žaislais, socialinių vaidmenų mokymasis. Žaisdamas vaikas kaupia patirtį, susidaro veiklos įgūdžius, perpranta žmonių tarpusavio santykius, sprendžia problemas, mąsto, kuria. Svarbu, kad vaikas žaistų turinčius ugdymo funkciją žaidimus - lavinančius smulkiąją motoriką, praplečiančius žodyną. Žaidimais galima ne tik mokyti, bet ir gydyti - paprastai tuo naudojasi psichologai. Per žaidimą lengviau atsiranda kontaktas su vaiku. Vaikas lengviau save išreiškia per žaidimą ar kitą neverbalinę veiklą nei išsako tai žodžiais. Jei vaikas bijo tamsos, sugalvokite žaidimą, kuris žaidžiamas tamsoje - taip vaikas nugalės savo baimę.

Pažymiai ir savivertė

Žinių vertinimas pažymiais gali sukelti vaikui psichinę įtampą mokykloje. Pažymiai yra skirti įvertinti vaiko žinias, pastangas mokantis, tačiau daugelis tėvų pažymius supranta kaip vaiko asmenybės įvertinimą. Per didelis pažymių sureikšminimas didina įtampą, nerimą ar baimę. Nuo to, koks aplinkinių požiūris į vaiką, didžia dalimi priklauso ir jo paties nuomonė apie save. Tad mokymosi rezultatai įtakoja vaiko savęs vertinimą.

Nuolatinė įtampa, laukiant nepalankaus aplinkinių įvertinimo gali suformuoti baimę dirbti kitų akivaizdoje, pavyzdžiui, deklamuoti prieš klasę, spręsti uždavinius lentoje ir panašiai. Pasitikėjimo savimi vystymąsi veikia daugelis faktorių. Ankstyvoje vaikystėje lemiamą įtaką vaiko požiūrio į save formavimuisi turi tėvų elgesys. Jeigu tėvai myli savo vaiką, tenkina jo psichosocialinius poreikius, priima jį tokį, koks jis yra, vaikas pats ima pozityviai vertinti save.

Jei vienas iš tėvų ar abu tėvai yra ypatingai reiklūs, griežti, arba jeigu jie stengiasi vaiką apsaugoti nuo bet kokio gyvenimiško išbandymo, trikdydami jo savarankiškumą, vaikas gali pradėti jaustis nieko nesugebantis ir menkas. Draugai taip pat įtakoja požiūrio į save formavimąsi - ypatingai mokykliniame amžiuje. Tada vaikai bendrauja su daug bendraamžių ir nesąmoningai lygina save su jais. Pasitikėjimo savimi stoka nebūtinai susijusi su gabumų trūkumu. Priešingai, menkas pasitikėjimas savimi yra tėvų ar visuomenės suformuotų nerealių lūkesčių ir standartų rezultatas.

Patarimai tėvams ir mokytojams

Vaikas save vertina kai juo rūpinamasi. Išklausyti vaiką jo nevertinat, kad ką jis besakytų. Visada atminti vaikų vardus, nes tai yra jų unikalumas. Visada palaikyti abipusį dalijimąsi. Kalbėdamiesi su vaikais, visada pabrėžkite, kad jūs panašūs į juos. Jie jaučia ar jūs kalbate nuoširdžiai, ar ne.

Atsargiai elkitės su savo neigiamais jausmais, nes vaikai gali galvoti, kad tuos jausmus sukėlė jie. Visada leiskite vaikams valdyti aplinką fiziškai. Niekuomet nebandykite vaiko pasitikėjimo. Visuomet įpinkite į santykius sėkmę: tikėkite, kad ir mažiausias dalykas turi pasisekti, tada vaikas pradeda pasitikėti savimi. Visuomet pripažinkite vaiko rodomą dėmesį bei rūpinimąsi.

Mes norime, kad vaikai būtų aktyvūs, bet baudžiame už klaidas. Tada vaikas bijo padaryti klaidų ir nėra aktyvus. Niekad neturėkite vaikams neišsakytų laukimų. Nelaukite, kad vaikui vos tai pasakius jis iš karto pasikeis. Norėdami pakeisti vaiko elgesį tiksliai pasakykite, kaip jis turi elgtis ir kodėl jūs to norite. Visuomet prisiminkite, kad jūs esat modelis vaikams. Jie elgiasi taip, kaip jūs.

Smerkti galima vaiko elgesį, bet ne jo asmenybę. “Man nepatinka tai, ką tu padarei, bet tai nereiškia, kad nepatinki tu“. Jei jus pykdo ar skaudina vaiko elgesys - pasakykite jam tai, pradėkite nuo AŠ. “Aš pykstu, kai tu….” Taip vaikas nesijaus kaltinamas ir nejaus reikalo gintis, teisintis. Nepamirškite vaiko pagirti už gerą elgesį. Veikite kaip tiltas tarp vaiko ir išorinio pasaulio. Vaikų patirtis ribota ir pasakodami apie savo vaikystę jūs parodote elgesio modelį. Leiskite vaikams pasirinkti. Leiskite pajusti vaikui to pasirinkimo pasekmes. Pripažinkite vaiko teisę į jausmus, kokie jie bebūtų. Skatinkite vaiką išsakyti, ką jis išgyvena, skirkite tam pakankamai laiko.

Šeimos įtaka

Šiandieninėje visuomenėje vis daugiau atsiranda nepilnų šeimų, kur dažniausiai vaikas gyvena su mama. Vaikai išgyvena tėvų skyrybas - jaučiasi vieniši, nereikalingi. Šeimose vis mažėja brolių ir seserų,- daug vaikų neretai augina asocialios šeimos. Didelę įtaką turi vis didėjanti šeimų turtinė ir socialinė diferenciacija. Šeima - tai vieta, kurioje vaikas ugdomas pačiu šeimos gyvenimo modeliu. Gera, dora, išsilavinusi šeima doroviškai brandina vaiką. Šeima, kaip ir mokykla, sudaro įtakos vaikui sistemą.

Labai sunku spręsti, kuri šeima laiminga. Net toje pačioje šeimoje vieni gali jaustis laimingi, o kiti ne. Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų saugūs ir laimingi. Niekas sąmoningai nesistengia padaryti vaiką baikštų, drovų, netaktišką, nepakenčiamą. Tačiau augant dalis vaikų įgyja nepageidaujamų bruožų, ima jaustis nesaugūs ir neišmoksta gerbti savęs nei kitų. Norime, kad vaikai būtų mandagūs, o jie yra šiurkštūs, norime, kad jie būtų tvarkingi, pasitikintys, saugūs, laimingi, o jie tokie nėra.

Šeima yra pirmoji aplinka, kurią vaikas pradeda sąmoningai suvokti. Augdamas vaikas prisitaiko prie aplinkos, perima dalį tėvų manierų, dažnai pradeda elgtis ir mąstyti kaip jo tėvai bei artimieji. Tėvų atsakomybė už besiformuojančią asmenybę yra labai didelė. Svarbi šeimoje vyraujanti aplinka, tėvų tarpusavio santykiai bei asmeninis pavyzdys. Su laiku vaikas augdamas susikuria savąją autonomiją.

Bendradarbiavimas tarp mokytojų ir tėvų

Svarbus mokytojų bendradarbiavimas su tėvais. Mokytojas turi tokį „žinių bagažą“ ir patirtį, kuris gali pasitarnauti kartu sprendžiant kilusias problemas. Mokytojas gali patarti, priminti, pamokyti vaikų tėvus. Jei tėvams nedrąsu ieškoti jūsų - padėkite jiems savo naujomis idėjomis, nevenkite pasitarti su tėvais, kas jus neramina vaiko elgesyje ir kaip galėtumėte kartu keisti vaiko elgesį - ne bausti, bet skatinti. Svarbu, kad namų taisyklės sutaptų su mokyklos taisyklėmis, labai svarbus toks pat poelgių vertinimas.

Tėvai turi išmanyti pedagoginius bei psichologinius vaiko mokymosi ir vystymosi dėsningumus. Septynerių metų vaikas savo fiziniu ir psichiniu išsivystymu jau yra pasiruošęs mokintis mokykloje. Tėvai ir vaikai tampa labiau nepriklausomi vieni nuo kitų, o tai ne visada lengva priimti. Tėvai gali nerimauti, kad nebegali savo rūpesčiu garantuoti vaiko fizinio ir emocinio saugumo. Kartais jie gali pasijausti nebereikalingi, nes vaikai siekia vis daugiau laiko praleisti ne su jais, o su bendraamžiais. Tėvams iškyla svarbus uždavinys - įveikti savo nerimą ir parodyti vaikui pasitikėjimą juo, palaikyti jo pastangas tapti savarankiškesniu.

Tai, kad vaikui labiau rūpi bendravimas su vienmečiais, nereiškia, kad tėvai jam nebesvarbūs. Šiuo metu labai svarbus yra bendravimas su savo lyties tėvu. Mergaitės, bendraudamos su mamomis, jas stebi ir mokosi, kokia turi būti moteris. Vaiko pasiekimams mokykloje tėvai yra ne mažiau svarbūs nei mokytojai. Toks jūsų elgesys leis vaikui išsiugdyti pasitikėjimą savimi, savo sugebėjimais. Tai padės siekti geresnių rezultatų gyvenime. Padėkite vaikui sustiprinti pozityvų savęs vertinimą.

Jį auklėdami nustatykite aiškias leistino elgesio ribas, kad vaikas visada žinotų, kaip gali elgtis, o kaip ne. Rodykite vaikui, kad priimate jį ir leidžiate elgtis taip, kaip jis nori, jei neperžengia leistinų ribų. Pasitikėkite savimi ir savo vaiku.

Psichikos sveikatos svarba

Psichikos sveikata - tai natūrali būsena, leidžianti žmogui jausti darną su jį supančia aplinka, užtikrinanti gebėjimą įveikti stresus, palaikanti tikėjimą savo bei kitų verte. Ji nėra atskiras vienetas, o - bendrosios žmogaus sveikatos dalis.

Psichikos, socialinė ir fizinė sveikata yra tarpusavyje susijusios ir viena nuo kitos neatsiejamos. Normalus vystymasis ir psichikos sveikata vaikystėje yra sinonimai. Psichikos sutrikimai pasireiškia kaip kraštutinis psichikos sveikatos negalavimas. Atidus vaiko būklės įvertinimas gali padėti anksčiau nustatyti ar įtarti psichikos sutrikimą. Stiprūs neigiami išgyvenimai šeimoje neabejotinai turi įtakos vaiko asmenybei ir kartu ugdymo procesui mokykloje.

Alkoholizmo ir skyrybų poveikis

Alkoholizmas - tai dažno alkoholinių gėrimų vartojimo sukelta liga. Vaikui saugumo jausmą kuria tėvai nuo pat jo gimimo. Tačiau tokioje šeimoje tėvai vaiko saugumo negalima užtikrinti. Vaikas mato, kaip jo tėvo elgesys tampa neprognozuojamas ir gąsdinantis. Jis mato savo tėvą ar motiną apsvaigusius ir praradusius orientaciją, silpnus ir tuščiažodžiaujančius, apsiašarojusius ir tironiškus, patenka į pasaulį, esantį už vaiko suvokimo ribų. Nors sergantys alkoholizmu tėvai gali labai mylėti savo vaiką, bet negali juo nuosekliai rūpintis. Toks vaikas gali turėti psichologinių, sveikatos, elgesio ar mokymosi problemų.

Skyrybos sunkus procesas ne tik sutuoktiniams, bet ir jų vaikams. Vaikams tėvų skyrybos gali atrodyti pasaulio pabaiga. Retai jos būna ramios, dažniausiai - triukšmingos. Kiekvienas vaikas savaip reaguoja į tėvų skyrybas. Tai priklauso nuo tėvų konflikto stiprumo, vaiko amžiaus, charakterio savybių, emocinės patirties, vaiko atsiskyrimo nuo draugų ar bendraklasių. skausmas ir liūdesys - gali pasireikšti labai įvairiai. Vaikai elgiasi taip, lyg būtų mažesni. Pyktis - vaikas skirsto į balta ir juoda- “blogi” jei pykstasi, “blogas” jei išėjo. Pykti gali ant vieno iš tėvų ar ant gyvūnų, daiktų. Vaikai jaučiasi įžeisti. Gėda dėl tėvų skyrybų - vaikas slepia tai nuo bendraamžių, vengia kalbėti apie skyrybas. Po skyrybų vaikai turi daugiau elgesio problemų, nei vaikai iš neišsiskyrusių šeimų. Kita vertus, nesutarimai šeimoje turi įtakos vaiko elgesiui dar prieš skyrybas.

Mokytojui: vaikui būtina suprantamai paaiškinti skyrybų priežastis. Reikėtų vaikui leisti išreikšti savo jausmus - pyktį, liūdesį, skausmą saugiai, kad vaikas žinotų, jog už tai nebus nubaustas. Vaikui būtina žinoti, kad net po skyrybų jis turės abu tėvus ir galės juos mylėti. Mokytojui: būkite kartu su vaiku, neslėpdami savo išgyvenimų ir tiesos. Suteikite galimybę kalbėtis apie mirusį žmogų. Atsakykite į vaiko klausimus. Jei vaikas nori dalyvauti laidotuvėse, būtų gerai jam paaiškinti laidotuvių apeigas.

Psichikos sutrikimai ir pagalba

Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad 14 - 20 proc. vaikų kenčia nuo psichikos sutrikimų. Labiausiai paplitę yra dėmesio, aktyvumo ir nuotaikų sutrikimai. Nerimo ir depresiniai sutrikimai dažniausiai pasitaiko tarp paauglių mergaičių nei tarp berniukų. 1 - 6 proc. vaikų turi specifinių mokymosi, tarimo ir kalbos, socialinio bendravimo, tuštinimosi, šlapinimosi sutrikimų. Vystymosi, reaktyvaus prieraišumo sutrikimus bei mutizmus patiria mažiau nei 1 proc. vaikų. Epidemiologiniais tyrimais nustatyta, kad keturiems iš penkių pas psichiatrą apsilankiusių vaikų psichikos sutrikimai neatpažįstami.

Tėvai dažniausiai į pediatrus ar neurologus kreipiasi ne dėl pakitusio elgesio ar emocinės būklės, o tuomet, kai vaiko elgesys pradeda jiems trukdyti arba tada, kai vaikas ima skųstis somatiniais simptomais. Vaiko elgesys yra ne priežastis, bet pasekmė. Šie sutrikimai dažnai kyla dėl nemokėjimo mokytis ir nesugebėjimo prisitaikyti prie individualaus mokymo stiliaus. Reikėtų stiprinti mokymosi motyvaciją, pasitikėjimą savo jėgomis, įvertinti turimus resursus ir atrasti, kaip jie galėtų padėt vaikui susidaryti naujus įgūdžius, įsisavinti informaciją. Galbūt vaikui lengviau prisiminti ne vaizdinę informaciją, bet gaunamą lytėjimu. Naudinga vaikui padėti susisteminti medžiagą, ją atpasakoti, įsiminti, daryti planus.

Tylinčio vaiko supratimas

Toks vaikas paklaustas tyli - taip elgtis gali pamokų metu, o su draugais ar tėvais būti aktyvus, kalbus. Vaikas taip elgiasi, nes yra neįprastoje aplinkoje ir jam reikia laiko adaptuotis. Tylinčiam vaikui reikalinga saugi aplinka. Galima būtų pokalbį pradėti apie vaikui įprastus, jam svarbius dalykus. Reikėtų tokį vaiką įtraukti į bendrą veiklą - tegul tai būna per rankas siunčiamas kamuoliukas sustojus rautu.

Vyresnėse klasėse gali pasitaikyti tylėjimas „iš principo“. Nereikėtų kovoti su tokiais vaikais. Priežastys gali būti įvairios - įgimtas savisaugos, kovos už būvį ar vyravimo poreikis, socialinis išmokimas (tėvas muša mamą, brolis muša vaiką) ir palaikymas („mokėk apsiginti“, „duok atgal“), išmokimas stebint (laidos per televiziją). Reikėtų iširti vaiko elgesio motyvus: galbūt jis jaučiasi nesaugus, nepilnavertis. Galbūt reikėtų formuoti adekvataus socialinio išmokimo ir bendravimo įgūdžius.

Mokantys ir pasirūpinantys tėvai

Svarbu atskirti mokančius ir pasirūpinančius tėvus. Jei esate mokantys tėvai, jūs parodote vaikams, kaip padaryti vienus ar kitus darbus, pasiruošti renginiams, įvykiams ir leidžiate tai daryti patiems. Jūs stebite, kai jie kovoja su sunkumais ir net leidžiate jiems patirti nesėkmę, nes suprantate, kad mokymas yra maratonas, o ne sprintas. Jūs priimate, kad darbas gali būti atliktas ne taip gerai, kaip jūs patys būtumėte padarę, arba jis atliktas kitaip, nei būtumėte darę jūs.

Jei esate šio stiliaus tėvai, jūs pasirūpinate viskuo ir padarote visus darbus patys, nes taip yra greičiau ir paprasčiau arba tiesiog norite, kad būtų padaryta teisingai, tai yra jums priimtiniausiu būdu. Tačiau svarbu atsispirti pagundai padaryti už vaiką. Priminkite sau, kad tai ilgalaikė investicija. Įveikdamas kliūtis, vaikas tampa stipresnis ir protingesnis.

Kaip padėti įveikti nerimą

Jei nusivylimai ir nesėkmės susikaupia, vaikai gali pradėti jausti stresą ar nerimą. Laimei, tėvai gali padėti vaikams išmokti suvaldyti stresą ir lengvai įspręsti kasdienines problemas. Vaikai, kurie sugeba tai padaryti, įgyja pasitikėjimo savimi ir optimizmo, kuris padės jiems įveikti didelius ir mažus gyvenimo sunkumus.

Kas yra gabus vaikas?

Nuomonių, kas yra gabus vaikas, - milijonas, ir visos jos labai skirtingos. Diskusiją išbanguoja du pagrindiniai požiūriai. Vienas - visi vaikai yra gabūs, kitas - gabūs tik kai kurie. Mokytojai, kaip ugdytojai, dažnai turi nuostatą, kad visi vaikai yra gabūs. Jie savyje bando stiprinti įsitikinimą, jog kiekvienas vaikas turi gabumą tam tikrai sričiai, tik mes ją turime atrasti. Tai reiškia, jei teigiame, jog vaikas - negabus, tai yra mūsų problema, jog nesugebame tos srities atrasti. Tai gali būti vertinga pozicija. Tačiau, ar iš tikrųjų kiekvienas yra gabus? Galbūt jis turi stipriųjų pusių ir kažką daro geriau. Tam, kad mane būtų galima vadinti gabia lektore, mano gebėjimą vesti paskaitas reikėtų palyginti su kitų ir patvirtinti, kad esu tarp pačių geriausių. Gabumai nustatomi remiantis normalinio pasiskirstymo kreive, todėl gabiu laikomas tas asmuo, kuris pagal savo gebėjimus patenka tarp 2-5 procentų geriausių lyginant jį su kitais, turinčiais tą patį gebėjimą bendraamžiais. Tai reiškia, negali būti, kad kiekvienas yra gabus. Žmonėms sunku susitaikyti su tuo, kad ne kiekvienas esame gabus.

Manau, kad gabumai dar negarantuoja sėkmės. Priešingai, kartais jie dar labiau įpareigoja, sukuria iššūkį. Siekdami tinkamai ugdyti kiekvieną vaiką, mes turėtume formuoti jo savivertę keldami tinkamo lygio tikslus. Levas Vygotskis yra apibrėžęs artimąją zoną: reikia įvertinti, ką vaikas gali šiandien, ir duoti jam papildomas užduotis, kad turėtų kur tobulėti. Iš pradžių su suaugusiojo pagalba, o vėliau - savarankiškai. Taip kartelė yra vis labiau užkeliama.

tags: #apie #ka #dazniausiai #galvoja #vaikai

• Kaip padėti sergantiems vaikams
• Sužinokite daugiau apie meninį ugdymą ikimokyklinėje įstaigoje
• Stilius ir funkcionalumas: raudona vaikiška striukė
• Vaiko priežiūros atostogos
• Apie Stasį Šalkauskį