Antrieji gyvenimo metai žymi visiškai naują vaiko loginio vystymosi etapą. Šiuo laikotarpiu vaikas pradeda vartoti žodžius "aš" ir "mano". Anksčiau vaikas apie save kalbėdavo trečiuoju asmeniu, sakydamas "Liudvikas valgo, Liudvikas žaidžia". Kartu su žodžiu "aš" atsiranda ir žodis "mano": "tai mano žaislas, mano mama, mano kėdė".

Viskas, ką vaikas apibūdina žodžiu "mano", yra jo asmenybės tęsinys. Visi tie daiktai ir žmonės priklauso jo asmeninei erdvei. Būtent todėl vaikas taip emocionaliai reaguoja į tai, jog kažkas atsisėdo ant jo kėdės, žaidžia jo žaislu ar kalbasi su jo mama. Tokiame amžiuje apie godumą kaip asmenybės bruožą negali būti ir kalbos.

Dalintis ar ne dalintis?

Šiuo laikotarpiu, kartu su "mano", vaikas ima suprasti ir tai, kas yra "svetima". Galite išgirsti vaiką sakant: "tai mamos sijonas, tai tėtės laikrodis". Tai pats tinkamiausias laikas išmokyti vaiką, jog visuomet prieš paimant svetimą daiktą reikia atsiklausti.

Vaikas išsineša savo žaisliukus, kurį laiką jais pažaidžia, o tada susidomi kuo nors kitu: gėle ar svetimu žaisliuku. Staiga jis pastebi, jog kažkas paėmė jo daiktą ir puola į kovą, o kartais net suduoda. Vaiko akimis, svetimas asmuo pasikėsino ne į kastuvėlį (kaip atrodo mamai), bet į jį patį.

Mama patiria begalę prieštaringų jausmų: nuo noro pateisinti mažylį iki gėdos dėl savo "godaus" vaiko. Iš tikrųjų, tai yra ne mažylio, bet mamos problema. Būtent jai nepatogu, gėda ir norisi teisintis prieš aplinkinius. Būtent todėl, jog tai mamos problema, jai reikėtų susimąstyti, kaip tokioje situacijoje elgiasi ji.

Pozicijos "privalo dalintis" besilaikanti mama gali imti vaiką garsiai barti ir net pliaukštelėti jam prie visų. Ji gali atimti atkovotą žaislą ir paduoti jį "nuskriaustam" vaikui. Mamai gali atrodyti, jog ji turi aplinkiniams parodyti, jog griežtai auklėja savo vaiką. "Bendruomenė" turėtų būti patenkinta.

Taip elgdamasi mama atsižvelgia ne į vaiką, jo interesus ir ypatingą jo vystymosi etapą, o į savo iliuzijas apie tai, ką pagalvos apie ją kaip apie mamą kiti. Tačiau negalima išmokyti gėrio barant, pliaukšint ir atimant. Negalima išmokinti dosnumo verčiant dalintis, juk tikrasis dosnumas gali būti tik iš širdies.

1,5-2,5 metų amžiuje formuojasi ir labai svarbus sugebėjimas sakyti "ne". Žmonės, vaikystėje neišmokę sakyti "ne", suaugę labai kenčia. Ko gero, teko sutikti žmonių, kurie visiems skolina pinigus ir po to neatgauna, ar moterį, kuri skolina draugei suknelę ir po to gėdijasi paprašyti grąžinti? Ar nuoširdus šis dosnumas? Ne, ir tai yra vertimo dalintis pasekmė. Jų mamos labai bijojo, jog vaikai užaugs godūs, o jie užaugo nemokantys atsakyti.

Nutinka ir taip, kad tos, kurios aktyviai vertė dalintis, vėliau elgiasi priešingai ("na dabar tai jau niekas man netrukdys elgtis taip, kaip aš noriu!"). Ir vaikas (paauglys) ima gailėti net smulkmenų. Tai, ko taip bijojo mama, tampa realybe.

Grįžkime prie antrosios mamų reagavimo pozicijos - "jis GALI dalintis, jei nori". "Mano Paulius paprastai dalinasi žaislais. Tačiau kartais ir jis gali grubiai atimti savo daiktą, pravirkti. Tada man būna truputį gėda. Tačiau suprantu, kad tai JO nuosavybė ir jis turi teisę jos neduoti. Todėl kitam mažyliui pasakau, kad galbūt Paulius vėliau duos pažaisti."

Žmogus, kurio tėvai laikėsi tokios pozicijos, ateityje gali apginti savo teises, interesus, garbę ir nuosavybę. Juk svarbu ugdyti pagarbą tau priklausantiems daiktams.

• Tuo metu, kai jūsų vaikas grubiai atima iš kito vaiko žaislą, tvardykitės. Nepykite ir nešaukite ant savo mažylio. Taip pat nepykite ir nevadinkite gobšuoliu kito vaiko, iš jūsų mažylio atėmusio žaislą.
• Galite atsargiai pasiūlyti vaikui vis tik pasidalinti ("Matai, Tomas nusiminė, gal parodytum jam mašinėlę?"). Gali pavykti, gali ir ne.
• Galima pabandyti abu vaikus sudominti bendru žaidimu, nors vaikai iš tikrųjų kartu žaisti pradeda tik nuo 3 metų. Greičiausiai, abu vaikai žiūrės, kaip jūs žaidžiate su mašinyte.
• "Nuskriaustam" vaikui galima pasiūlyti kitą žaislą, tačiau būtina atsiklausti mažojo savininko.
• Jei "nuskriausto" vaiko mama žiūri į jus smerkiančiai, tai arba jos vaikas dar labai mažas, arba ji laikosi pozicijos "jis PRIVALO dalintis". Bet kuriuo atveju, nesistenkite jos perkalbėti.
• Atminkite, jog vaikas gali suprasti, ką reiškia "svetimas". Todėl savo pavyzdžiu parodykite, jog reikia atsiklausti prieš imant svetimą daiktą. Taip vaikas ims gerbti ne tik savo, bet ir svetimą nuosavybę.

Kaip ugdyti dosnumą?

3-5 metai: metas ugdyti dosnumą. Šiame amžiuje vaikai pradeda žaisti kartu. Galima stebėti, kaip vaikai susiskirsto į grupes: berniukai žaidžia policininkus, gaisrininkus, mergaitės - "mamas ir dukras". Dabar vaikai patys stengiasi pasidalinti žaislais su draugais, juk tai reiškia, jog bus įdomus bendras žaidimas. Pirmoje vietoje atsiduria žmogiškieji santykiai. Būtent šiame bendrų žaidimų etape ir galima išugdyti sugebėjimą dalintis, kurį suaugusieji vadina dosnumu.

"Mano dukra visuomet nešasi lėles į darželį. Žinau, kad jos su draugėmis Lina ir Aiste žaidžia "dukromis-mamomis". Tačiau kitoms mergaitėms ji savo lėlių neduoda. Paprastai vaikai noriai dalinasi savo daiktais su draugais, tačiau kitiems gali neleisti net prisiartinti. Esmė tame, kad vaikas išskiria artimą ratą, į kurį įeina artimieji ir draugai. Šiais žmonėmis jis pasitiki, noriai bendrauja ir su malonumu dalinasi savo brangenybėmis. Bet yra žmonių, su kuriais vaikas privalo būti, tačiau gali atsisakyti su jais bendrauti (pavyzdžiui, kai kurie giminaičiai ar vaikai darželyje). Su jais dalintis jis nenori. Tai nėra godumas.

Įsivaizduokite: jūs turite automobilį. Ar leisite juo pasivažinėti pažįstamai iš gretimos laiptinės? Greičiausiai, ne. O savo vyrui, broliui? Greičiausiai, taip. Todėl, jei vaikas dalinasi su artimaisiais ir draugais, jis nėra godus.

Šiame periode vaikas ima derinti savo elgesį prie kai kurių elgesio taisyklių, privalomų visiems. Todėl būtent dabar geriausias metas papasakoti, o dar geriau - parodyti savo pavyzdžiu, ką reiškia dalintis. Turite parodyti, jog reikia mokėti ne tik imti, bet ir duoti. Pasistenkite išnaudoti tam kiekvieną progą.

Pavyzdžiui, liko keli šokolado gabaliukai, ir vaikas jį visą nori suvalgyti. Tuo metu priminkite, jog ir jūs neatsisakytumėte šokolado, o ir tėtei reikia palikti. Padalinkite šokoladą į tris lygias dalis. Parduotuvėje pirkdami saldumynus, pasiūlykite vaikui: "Nupirkime šiuos saldainius močiutei, juk greitai pas ją važiuosime". Nepatingėkite padėti vaikui padaryti kam nors dovanėlę gimimo dienos proga.

Šiuo atveju jūsų pagalbininkais gali tapti knygos. Svarbu ne tik skaityti ir tikėtis, kad vaikas pats supras pamokymą, bet ir aptarti su vaiku tai, ką perskaitėte. Tam, pavyzdžiui, tinka pasakėčia "Žiogas ir skruzdėlė", pjesė "Katės namai" arba multiplikaciniai filmukai apie gobšumą.

Kadangi ikimokykliniame amžiuje pagrindinė veikla yra žaidimai, jie gali būti puikia gydomąja ar profilaktine priemone, kurios ieško tėvai. Žaidimų pagalba galima išugdyti norimus bruožus ar padėti spręsti problemas.

Paimkite keletą minkštų žaisliukų. Tegul jam labiausiai patinkantis žaisliukas būna "juo". Jei pastebėjote, kad vaikas gobšus, suvaidinkite kaip "Tomo liūtukas" iš pradžių nenorėjo dalintis, nors visi vaikai jo prašė. Tuomet vaikai nuėjo žaisti, o "Tomas" liko vienas. Jis nuliūdo ir nuėjo pas savo mamą. Ji patarė pasidalinti žaisliukais ir davė saldainių pavaišinti vaikus. Kitą dieną "Tomas" pasidalino su draugais, ir jie ėmė žaisti drauge.

Iš pradžių "Tomą" vaidinkite jūs. Tai svarbu, nes reikia parodyti pageidaujamą elgesio modelį. Situaciją sužaiskite keletą kartų. Jei vaikas vėl ir vėl prašo žaisti - žaiskite, nes tai rodo, jog jis įsisavina naują elgesio strategiją. Būtinai apie žaidimą priminkite kasdien. Kai vaikas įsisavins informaciją, jis pats norės vaidinti |"Tomo liūtuką". Stebėkite, kaip jis tai daro ir, jeigu bus, taisykite "klaidas". Atkreipkite dėmesį, ar pasikeitė jūsų vaiko elgesys su bendraamžiais. Jei taip, vadinasi, žaidimas buvo naudingas. Dabar jūs retkarčiais galėsite grįžti prie šito žaidimo, jei vėl pastebėsite nepageidaujamo elgesio požymių.

Godumas - tai tik simptomas?

Vaikui jau 5-7 metai, tačiau jis nerodo savo žaislų, tyliai kamputyje suvalgo saldainius, pamiršta, jog ir artimieji mėgsta vaisius ir saldumynus, o mėgstamiausi jo žodžiai yra "aš" ir "mano". Vaikai darželyje (mokykloje) atvirai jam sako "gobšuolis", tam pritaria ir dauguma suaugusiųjų. Greičiausiai, kiti vaikai atsisako su juo bendrauti, nes neįmanoma bendrauti su tuo, kuris tik "ima" ir nieko "neduoda". Tačiau dar nevėlu viską ištaisyti.

Kiekviena situacija su "gobšiu" vaiku yra skirtinga. Labai dažnai godumas - tai tik simptomas, po kuriuo slypi kur kas gilesnės psichologinės problemos. Tuomet neįmanoma "išgydyti" gobšumo, neišsprendus šių problemų.

Šešiametė Vaida su niekuo nenorėjo dalintis žaislais. Atsinešusi į darželį savo brangias lėles, susodindavo jas ir stebėdavo, kad niekas prie jų neprieitų. O jei kas iš vaikų bandydavo pažiūrėti, ji puldavo prie lėlių, galėdavo net įkasti. Darželio psichologė išsiaiškino, jog mergaitę nuo šešių mėnesių auklėja auklė, o tėvai visą laiką būna darbe. Mama negalėjo prisiminti, kada su dukrele buvo kine ar cirke. "Aš grįžtu, kai ji miega! Juk mes norime uždirbti pinigus jos ateičiai" - atsakė mama.

Vaiko būsena, kai jam stinga artimųjų šilumos, vadinama deprivacija. Šią problemą dažnai turi vaikų namų augintiniai. Jiems stinga artimųjų palaikymo, padrąsinimo švelniais žodžiais. Tačiau ir nemažai tėvus turinčių vaikų kenčia nuo šios problemos. Tokie vaikai paprastai labai mėgsta saldumynus (suvalgo problemą), taip užpildydami emocinį trūkumą. Tėvai jiems dažnai dovanoja brangius žaislus, tačiau niekuomet nežaidžia kartu. Tėvų padovanoti daiktai vaikui tampa meilės "surogatu", vieninteliu tėvų neabejingumo įrodymu.

Šiuo atveju "gydyti" gobšumo nėra prasmės. Reikia "gydyti" pačią šeimos tarpusavio santykių sistemą, mokant tėvus bendrauti su vaiku: kalbėtis, aptarti jo problemas, domėtis jo nuomone, kartu žaisit ir praleisti laisvalaikį. Tuomet meilės "surogatai" bus nebereikalingi ir godumas išnyks.

Andriui buvo šešeri, kai gimė sesutė. Tėvai galvojo: "Didelis berniukas, bus pagalbininkas". Tiesa, iš pradžių Andrius rūpinosi mažyle, mokėjo pamaitinti iš buteliuko, pakeisti sauskelnes. Tačiau kartais jis paklausdavo mamos: "O kurį tu labiau myli?" Mama pasimesdavo. Tačiau sesutei paaugus ir ėmus vaikščioti, ji "kėsindavosi" į Andriaus žaisliukus, o jis puldavo atkakliai ginti savo "brangenybių": jis galėjo sesutei iš rankų išplėšti mašinytę, pravirkti ar pliaukštelėti per užpakaliuką.

Šeimose, kur yra keletas vaikų, "godumas" gali būti kitos gilesnės problemos - pavydo - išraiška. Atsiradus mažyliui, vyresnis vaikas susimąsto: ar mama jį myli taip pat stipriai, kaip ir mažylį, juk ji dabar beveik visą laiką praleidžia su mažuoju? Jei gėdinsime vaiką už jo "godumą", problemą tik sustiprinsime. Reikia slopinti pavydą. Ruoškite vaiką mažylio šeimoje atsiradimui: pasakokite, kaip jį prižiūrėsite, kaip mažylis mylės savo broliuką ir juo didžiuosis. Gimus mažyliui, stenkitės skirti laiko ir vyresniajam. Kartais išeikite kur nors tik su juo. Išmokinkite, kad, jeigu jis bijo, jog mažylis gali sulaužyti žaislą, teparodo žaislą mažyliui, arba paima, sudominęs mažylį kitu žaislu. Vėliau vaikai išmoksta dalintis vienas su kitu, o jei yra panašaus amžiaus - kartu žaisti.

Vasarą Darius su tėte sodyboje meistravo įvairius ginklus. Darius didžiavosi, kad jam pavyksta dirbti peiliu. Grįžęs į miestą, jis visiems su pasididžiavimu pasakojo, kaip jis pats gamino šį lanką, o tėtis jam tik padėjo. Vaikai susirinko aplink jo "arsenalą", pasiūlė žaisti karą ir paprašė ginklų. Darius neprieštaravo, bet norėjo, kad jį labiau įkalbinėtų. Tuo metu jis jautėsi iš tikrųjų svarbus. Kartais po godumu slypi noras lyderiauti. Vaikams atrodo, jog svarbiausias yra tas, apie kurį visi "šokinėja". Apie tokius vaikus daug "šokinėja" tėvai, seneliai. Tai vadinamoji "mažojo tirono" namuose situacija. Vaikas nuo mažens pripranta, kad jo norai yra patys svarbiausi. Jei kažkas ne taip, jie krenta ant grindų, laužo daiktus. Didžiausia klaida, kurią tokiu atveju daro suaugusieji -patenkina vaiko reikalavimus. Jei mamai pasakius, jog prieš valgį negalima valgyti saldainio, vaikas krenta ant grindų, o mama sako: "Na, gerai, imk saldainį, tik liaukis", tuomet vaikas jau žinos, kaip galima mamą paveikti. Šiuo atveju taip pat reikia "gydyti" pačią tarpusavio santykių sistemą. Siekiančio lyderiauti vaiko godumą galima nukreipti kita linkme, pavyzdžiui, tegul tai būna "godumas" žinioms, kuomet vaikas bus motyvuotas tapti intelektualiniu lyderiu, tai yra tuo, kuris daug žino. Svarbiausia - išmokyti vaiką bendrauti su bendraamžiais, kad galėtų tapti tikru autoritetu.

Penkiametė Alina - labai drovus vaikas. Į darželį ji atėjo vos prieš keletą mėnesių. Dažnai ji visą dieną prabūna viena kamputyje, kur sėdi apsikabinusi pliušinį meškutį. Iš pradžių kiti vaikai prie jos prieidavo, prašydavo parodyti meškutį, tačiau Alina tik stipriau jį apkabindavo. Vaikai ją praminė gobšuole. "Mes bandėme, tačiau ji tik tyli. Pati nenori žaisti" - atsakė Marius.

Pokalbio su Alina metu paaiškėjo, jog iki 4 metų amžiaus mergaitė daug sirgo, todėl beveik visą laiką būdavo namuose arba vaikščiodavo atokiai nuo kitų vaikų ("kad neužsikrėstų"). "Ji nėra gobši, visuomet su manimi saldainiu pasidalina, dovanėles paruošia. Vaikai, iki 5 metų, beveik nebendravę su kitais vaikais, atėję į vaikų darželį paprastai pasimeta. Jie nemoka žaisti su kitais vaikais, vadinasi, jie nežino, jog reikia pasidalinti savo žaisliuku, kad pradėtų bendrą žaidimą. Kartais jie labai nori pasidalinti ir žaisti kartu, bet taip drovisi, jog negali ištarti nė žodžio. Šiuo atveju nėra jokio gobšumo. Prieš atiduodant 5-6 metų "namuką" į vaikų darželį, reikia jį tam paruošti: pažaisti vaikų darželį namuose, paskaityti knygutes apie gyvenimą vaikų darželyje ir apie draugystę tarp vaikų. Stenkitės, kad išėjęs pasivaikščioti vaikas pažaistų su bendraamžiais, tai jam bus naudinga. Padėkite jam adaptuotis savo supratingumu, palaikymu ir patarimais.

Lukas - "pažangus" vaikas. Nuo 4 metų jis neblogai skaičiuoja, ypač pinigus. Jis visuomet žino, kiek kainuoja norimas žaislas, ir kiek jam reikia sutaupyti. Tačiau kartą močiutė paprašė paskolinti pinigų iš jo taupyklės. Jis neprieštaravo, net didžiavosi, kad gali būti naudingas. "Nepamiršk procentų!" - juokais tarstelėjo tėtis. "O kas tie procentai?" - susidomėjo Lukas. Tėtis jam paaiškino. Po mėnesio pinigų prireikė pasiskolinti pačiam tėtei. "Pameni, mes kalbėjom apie procentus. Kada žadi grąžinti ir kiek "viršaus"?" - paklausė Lukas. Ar tai gobšumas? Žinoma, ne. Dauguma tėvų didžiuojasi savo vaikų "pasiekimais". Tačiau reikia būti atsargiems, aiškinant apie piniginius reikalus. Vaikai nesupranta daugumos smulkmenų.

Vaikai moka džiaugtis mažais dalykais - todėl kartais jiems vienodai džiaugsmo suteiks ir nupirktas brangus žaislas ir mažas, mielas niekutis iš šalia esančio kiosko. Iki visiškos laimės vaikui kartais tereikia išsimaudyti šalia esančiame ežere ar surinkti pilną kuprinę kankorėžių.

Tėvai puikiai išmano vieną gudrybę - nukreipti vaiko dėmesį, kai jis supyksta arba užsigeidžia daikto, kurio negali gauti. Keli mamos žodžiai, naujas domėjimosi objektas, ir senoji nuoskauda jau užmiršta. Vaikai greitai pamiršta, jog užsigavo, susimušė kaktą krisdami ar nusidegino pirštą palietę arbatinuko šoną.

Batas mažylio rankoje laisvai gali virsti pistoletu, o mamos sijonas - princesės suknele. Maži vaikai yra labai kūrybiški, jų fantazija visada maloniai stebina.

Maži vaikai yra labai pasitikintys savimi, jiems atrodo, kad viskas yra įmanoma, ir jie tai padarys.

Psichologai turi universalių atsakymų. Vienas jų - it depends. Visa tai priklauso nuo labai individualių dalykų. Kai mes kalbame apie ryšius tarp tėvų ir suaugusių vaikų, man ne tiek svarbu, ar tame pačiam name gyvenama, mes daugiau kalbame apie psichologinius ryšius.

Pažvelkime iš jaunimo pozicijos. Jų akimis yra nepadoru. Antro trečio kurso studentai dar dar, bet žmogus paskutiniuose kursuose arba baigęs studijas nekaip atrodo draugų akimis, jei dar gyvena su tėvais.

Kaip gi patiems tėvams „paleisti“ tuos suaugusius vaikus? Taip, čia labai didelė problema. Manau, kad tai - universalus dalykas, susijęs su žmogaus raida, kuri, pasak moderniosios psichologijos, trunka iki paskutinio jo atodūsio. Tad kiekviename amžiaus tarpsnyje esama tam tikrų psichologinių uždavinių, iššūkių, ir taip visą gyvenimą. Tad kai ateina šis etapas, pirmiausia tai yra emocinis iššūkis. Paleisti vaikus yra labai sunkus uždavinys. Mes sakome, kad paauglystė yra sunki. Ji sunki savaip, o laikas vaikus išleisti į pasaulį ir nustoti juos kontroliuoti ar už juos gyventi taip pat yra labai sunkus.

Kaip mes sprendžiame kitus savo gyvenimo uždavinius, taip turime spręsti ir šį. Yra toks posakis, kad vaikai mums duoti juos tik palaikyti. Tai ne mūsų nuosavybė. Tiesa, gražių žodžių galime prikalbėti daug, tačiau kaip tai galėti viduje? - pirma reikia to norėti. Antra, reikia žinoti, kad bus labai sunku. Ir tai yra procesas. Bet tai daryti reikia - suprasti, kad tu nebeturi tų teisių, įsisąmoninti, kad pasikeitė ir tavo pareigos.

Kada būna blogai? - kai žmonės per daug savimi pasitiki. Kai jie įsitikinę savo teisumu, kai manosi turintys teisę kankintis ir savo vaikams primesti kaltes. Jis, matote, kankinasi. O kokia kaina? Tai yra egoizmas, kuris atrodo tarsi kančia, bet iš tiesų - egoizmas. Žmonės, kurie rūpinasi, kaip išgyventi šį etapą, atranda būdų. Sutuoktiniai vėl atranda vienas kitą, draugus, pomėgius. Kas ieško, tas randa.

Tačiau apskritai, man atrodo, visuomenė psichologiškai šviesėja. Ir tai, kad reikia paleisti savo suaugusius vaikus, nėra kažkokia „stebuklinga“ žinia. Žmonės tai supranta, apie tai kalbasi. Nes būna baisių dramų, kai tėvai, ypač motinos, nenori paleisti vaikų. O Lietuvoje moterys yra tikrai psichologiškai dominuojančios daugelyje šeimų. Savotiškas emocinis matriarchatas. Taigi dramų, kai stipri motina nepaleidžia savo vaikų arba visiškai sumenkina juos kaip savo anūkų tėvus, esama labai daug.

Manau, vertėtų stabtelėti ir kartais savęs to paklausti. Įsiklausyti į save, nekurti lūkesčių, leisti sau gyventi čia ir dabar. Iš pradžių gali būti sunku. Kaip ir visiems pokyčiams, reikia laiko. Pajutę, kad pernelyg bėgate darbų rate, sąmoningai sau priminkite, kad reikia sustoti. Padarykite tik neatidėliotinus darbus, o kitus nukelkite šiek tiek vėlesniam laikui (labai praverstų tinkamas susiplanuoti laiką). Skirkite laiko savo mėgstamai veiklai, pabūkite su artimaisiais. Negalvokite apie jokias svajones, tikslus ar siekius. Pasistenkite į pasaulį pažiūrėti mažo vaiko, koks kažkada buvote, akimis. Pasidžiaukite smagiomis smulkmenomis. Galiausiai apdovanokite save skaniu pyragu, vyno taure ar kitu mėgstamu dalyku.

Sakoma, kad maži vaikai nemoka meluoti. Kaip mokėjimas būti atviram ir išdrįsti sakyti tiesą padėtų suaugusiajam? Suaugęs žmogus galėtų jaustis energingesnis, laimingesnis, labiau pasitikėti savimi. Kai meluojame, veikėjauname, užsidedame įvairias kaukes, eikvojame daug vidinės energijos ir giliai viduje nesijaučiame priimami tokie, kokie esame.

Suaugusieji dažniausiai koncentruojasi į svarbiausius dalykus, o smulkmenų net nepastebi. Kuo vaikų mokėjimas džiaugtis smulkmenomis yra pranašesnis? Manau, vertėtų stabtelėti ir kartais savęs to paklausti. Įsiklausyti į save, nekurti lūkesčių, leisti sau gyventi čia ir dabar. Iš pradžių gali būti sunku. Kaip ir visiems pokyčiams, reikia laiko.

Džiaugdamiesi smulkmenomis, mes galime nuolat būti laimingi. Juk daug mažų gerų dalykų nutinka kiekvieną dieną. Jei koncentruojamės tik į didelius, daug rečiau jaučiamės laimingi, nes rezultatų tenka laukti ilgai. Laimę jaučiame tokią pat, nesvarbu, ar džiaugiamės smulkmenomis, ar didesniais dalykais. Juolab kad siekdami savo tikslų dažnai taip išvargstame, jog nebelieka jėgų net pasidžiaugti tuo, kas pasiekta.

Vaikai greitai pamiršta tarpusavio ginčus, skaudantį keliuką ir toliau krykštaudami žaidžia. Ar ši pamoka būtų naudinga tėveliams? Manau, ši pamoka būtų labai naudinga mums, suaugusiesiems. Iš tiesų mums prireikia daug daugiau laiko nuoskaudoms pamiršti. Jei gebėtume tai padaryti, pasijustume daug laimingesni.

Besąlygiška meilė - tai, kuo vaikai džiugina savo tėvus. Kaip pasikeistų žmonių santykiai, jei jie sugebėtų mylėti, nesitikėdami jokio atlygio? Iš tiesų tarp vaikų ir tėvų dažniausiai būna abipusė besąlygiška meilė. Jei suaugusieji sugebėtų taip vienas kitą mylėti, visų pirma jaustumėmės saugesni. Žinotume - esame mylimi už tai, kas esame, pasikeitus aplinkybėms ar mūsų išvaizdai, mūsų mylimasis nedings. Saugumas yra pats svarbiausias žmonių poreikis. Jausdamiesi saugūs, žmonės gali visapusiškai atsiskleisti, augti kaip asmenybės, stipriai padidėja jų pasitikėjimas savimi ir kitais.

Dažna porų konfliktų priežastis - vienas partneris jaučiasi nesaugus. Dėl to abu ima vienas kitą kontroliuoti, tarpusavyje konkuruoti, pavydėti, kabinėtis prie smulkmenų, nepasitikėti savimi, lieti pyktį ar užsisklęsti savyje. Dviejų vienas kitą besąlygiškai mylinčių, saugiai besijaučiančių žmonių santykiuose šių sunkumų liktų žymiai mažiau. Santykiai būtų gilesni, laimingesni, harmoningi.

Vaikai svajoja net apie pačius nerealiausius dalykus, o suaugusieji į svajones dažnai numoja ranka manydami, kad joms nelemta išsipildyti. Kurie klysta? Nemanyčiau, kad kurie nors klysta, tai natūralūs procesai. Pažvelkime į tai išsamiau. Mažo vaiko vaizduotė yra labai laki, augant ir bręstant paprastai ji silpnėja. Svajonės - vaizduotės forma. Tad ganėtinai natūralu, kad augdami svajojame rečiau. Be to, kuo didesnis vaikas, tuo daugiau atsiranda darbų, kuriuos reikia padaryti, tad galva būna užimta atliekamomis užduotimis. Žinoma, mes nustojame svajoti ir dėl neigiamos patirties. Žmogus gali nebetikėti, kad jo svajonės išsipildys, arba tai gali būti savisauga: „Geriau nesvajosiu, kad netektų liūdėti, jei neišsipildys.”

Nors svajonių mažėjimas yra natūralus procesas, mums vertėtų prisiminti šiuos nuostabius potyrius. Svajonės praturtina gyvenimą. Svajodami galime išgyventi jausmus, kurių mums trūksta gyvenime, gyvenimas tampa spalvingesnis, galime trumpam pabėgti nuo buities, net įgyvendinti slaptus norus, lengviau įveikti sunkią situaciją.

Kaip keičiasi žmogaus mąstymas ir požiūris į daugelį dalykų augant ir bręstant? Visų pirma, pasižiūrėję į vaikus pamatysime, kad jie yra nuoširdesni nei daugelis suaugusiųjų. Jie dar nėra apriboti įvairiausių socialinių normų, prisiimtų vaidmenų ar nešiojamų kaukių. Jie elgiasi taip, kokie iš tikrųjų yra. Augdamas ir sąmoningai bandydamas įsitvirtinti vaikas susiduria su vis daugiau aplinkos formuojamų normų. Bandydamas atitikti aplinkos lūkesčius, dažnai žmogus jaučiasi spraudžiamas į kampą. Jis negali būti tas, kas yra. Patiriama įtampa, gali prasidėti įvairūs sutrikimai.

Kita savybė, kuri mane labai žavi, kai stebiu vaikus, yra jų gebėjimas labai atkakliai siekti savo tikslų. Nesvarbu, ar tai trokštamas saldainis, daiktas, ar artimųjų meilė, jie dažniausiai randa būdų pasiekti savo tikslus! Ir labai nuoširdžiai tuo džiaugiasi. Augdamas vaikas susiduria su vis daugiau nesėkmių, įgyja baimių, todėl vis dažniau atsisako savo troškimų.

Kol yra maži, vaikai greitai pamiršta nuoskaudas. Paaugusiems, bręstantiems jiems tam prireikia vis daugiau laiko. Vaikai moka džiaugtis smulkmenomis. Padaryti laimingą jį gali visiškas niekutis, suaugusiųjų akimis, visiškai nereikšmingas įvykis. Vaikui tampant suaugusiuoju, dėl didėjančių lūkesčių, reikalavimų sau ir aplinkiniams emocijos silpsta, įspūdžiai pasidaro nebe tokie gilūs, jų prireikia vis daugiau, kad žmogus pasijustų laimingas.

Maži vaikai yra labai pasitikintys ir patenkinti savimi. Augdami susiduria su vis daugiau aplinkos reikalavimų, savo paties lūkesčiais, todėl pasitikėjimas ir pasitenkinimas savimi ima silpti.

Vaikai labai kūrybiški. Sugeba susikurti žaislų iš neįtikėtinų dalykų, kylančius sunkumus spręsti, išradingai pasitelkdami savo dar nedideles žinias. Augant kūrybiškumą vis labiau užgožia racionalusis protas.

Manau, tai būtų pagrindinės psichologinės ypatybės, kurios augant ir bręstant kinta ir trukdo mums jaustis laimingesniems. Kokias vaikų savybes reikėtų išlaikyti suaugusiesiems? Manau, visų, kurios keičiasi vaikui augant. Būti savimi, atkakliai siekti tikslo, mokėti džiaugtis smulkmenomis, kūrybiškai mąstyti, greitai pamiršti nuoskaudas, pasitikėti savimi, svajoti.

Nuolatinė skuba, nesibaigiantys darbai ir laiko stoka dažnai neleidžia džiaugtis gyvenimu. Mūsų vaikai moka džiaugtis net paprastais dalykais! Kaip to išmokti? Manau, svarbiausia priežastis, kodėl vaikai moka džiaugtis net mažais dalykais, jie dar neturi lūkesčių savo gyvenimui, gyvena čia ir dabar. Dažnai suaugusieji gyvena prisimindami praeities nuoskaudas ar stengdamiesi susikurti ką nors ateičiai. Kai susikoncentruojama į praeitį ar į ateitį, dažnai būna sunku pastebėti, kas vyksta aplink. Koją kiša ir dideli lūkesčiai. Dažnai svajonėse susikuriamas idealaus, tobulo gyvenimo vaizdas, tad siekdamas šių tikslų žmogus nebeteikia reikšmės mažesniems dalykams. O veltui… Mėgstu žmonių paklausti - kaip elgtumėtės, jei sužinotumėte, kad jums liko gyventi metai? Ar karštligiškai pasinertumėte į darbus, siektumėte prabangių daiktų, aukšto statuso, ar mėgautumėtės artimųjų draugija, mėgstama veikla, gamtos grožiu?

Tarp vaikų ir tėvų dažniausiai būna abipusė besąlygiška meilė. Jei suaugusieji sugebėtų taip vienas kitą mylėti, visų pirma jaustumėmės saugesni. Žinotume - esame mylimi už tai, kas esame, pasikeitus aplinkybėms ar mūsų išvaizdai, mūsų mylimasis nedings.

tags: #ar #dziaugtusi #vaikas #kokiu #suaugusiu #tapai

• Dainoto Varno muzikinė karjera
• Kombinezonų nauda kūdikiams
• Kaip prižiūrėti laukiantis dvynukų
• Priemonės kovojant su korupcija globos namuose
• Kaip deklaruoti gyvenamąją vietą darželiui