Mitas apie žydų ritualinius vaikžudystės: istorija ir atgarsiai
Mitas apie žydų ritualinius vaikžudystės: istorija ir atgarsiai
Istorija apie tai, kad žydai naudoja vaikų kraują ritualinėms apeigoms, yra vienas seniausių ir labiausiai paplitusių antisemitinių mitų. Šis mitas, dar vadinamas „kraujo apšmeižimu“ (angl. blood libel), atsirado Viduržemio jūros regione ir vėliau išplito po visą Europą, tapdamas viena iš pagrindinių priežasčių žydų persekiojimui ir pogromams.
Mito atsiradimo priežastys ir raida
Mitas apie ritualines žmogžudystes yra įtarimas, kad tam tikra grupė aukoja žmones ir naudoja jų kraują įvairioms apeigoms. Šie kaltinimai ypač būdingi antisemitizmui, kuris apima įsitikinimus apie žydų sąmokslą ir jų įtaką pasaulio politikai, ekonomikai, žiniasklaidai ir kultūrai.
Šių įsitikinimų šaknys glūdi Viduriniuose amžiuose. Viena pirmųjų žinomų istorijų apie ritualinę žmogžudystę yra susijusi su 1144 m. Anglijoje įvykusiu Williamo iš Norvičo nužudymu. Pasak legendos, žydai pagrobė vaiką, jį nukankino ir nukryžiavo, taip neva pakartodami Jėzaus nukryžiavimą. Šis siužetas greitai paplito po Europą, įgydamas įvairių atmainų.
Viena plačiausiai paplitusių mito versijų teigia, kad žydai naudoja krikščionių vaikų kraują Paschos (žydų Velykų) metu gamindami macus - neraugintos duonos paplotėlius. Šis mitas buvo pagrįstas klaidingu supratimu, kad žydai siekia atkartoti Kristaus kūno auką. Tuo metu katalikai Velykų duoną taip pat siejo su Kristumi, todėl pasitaikydavo bandymų ją pagrobti ar sunaikinti. Tai buvo tarsi demoniškas krikščioniškos praktikos atspindys, tapęs populiariu prietaru.
Istoriniai šaltiniai rodo, kad nuo XII iki XVI a. visoje buvusioje Romos imperijoje vyko ritualinių žmogžudysčių procesai. Tačiau Lenkijos-Lietuvos valstybėje jie, kaip vėlyvas reiškinys, atsirado tik XVI a., o intensyviausiu kaltinimų ritualinėmis žmogžudystėmis periodu tapo XVII-XVIII amžiai. Tai sutampa su kontrreformacija ir leidžia manyti, kad šie procesai galėjo būti nukreipti prieš protestantizmą ir būti susiję su jėzuitų veikla.
Įdomu tai, kad, skirtingai nei kitose Europos šalyse, kur kaltinimus dažnai palaikydavo vietiniai kunigai ir didikų šeimos, siekdami ekonominės naudos iš piligrimystės, Lietuvos ir Lenkijos valstybėje kaltinimus neretai skatindavo aukšti valstybės ir bažnyčios pareigūnai, vyskupai ir arkivyskupai. Tai galėjo būti susiję su kontrreformacijos siekiu stiprinti pamaldumą ir kovoti su erezijomis.
Nuo 1880-ųjų iki Pirmojo pasaulinio karo Europoje vyko net penki labai garsūs ritualinių žmogžudysčių teismo procesai, kurių metu buvo kaltinami žydai. Vienas garsiausių - Mendelio Beilio byla 1911-1913 m. Rusijos imperijoje, Kijeve. Ši byla, nors ir baigėsi M. Beilio išteisinimu, parodė, kad net mokslo ir proto amžiuje antisemitiniai prietarai vis dar galėjo turėti didelį poveikį.
Nors nuo 1776 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimas uždraudė kankinimus teismuose, kas turėjo prisidėti prie kaltinimų slopinimo, mitas apie ritualines žmogžudystes išliko gajus.
Mito atgarsiai Lietuvoje
Mito atgarsiai pastebimi ir Lietuvos istorijoje. Ant Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios sienos 1632 m. įmūryta lenta liudija apie „kilmingą berniuką Simoną Kerelį, kilusį iš Vilniaus, septintais gyvenimo metais žydų šimtu septyniasdešimčia žaizdų nudaigoto, 1592 metais palaidoto“. Ši istorija, nors ir vėlesnė nei Tridento Simono byla, turi panašumų su kitais ritualinės žmogžudystės atvejais ir buvo naudojama formuojant žydų neigiamą įvaizdį.
Petras Skarga, pirmasis Vilniaus universiteto rektorius, knygoje „Šventųjų gyvenimai“ (1577) papasakojo apie tariamai žydų nukankintą septynmetį berniuką Simoną Kerelį iš Vilniaus. Bernardinai jau 1623 m. berniuką laikė palaimintuoju, o Vilniuje formavosi jo garbinimo kultas. Nors Katalikų Bažnyčia viduramžiais atmetė kaltinimus žydams dėl kraujo vartojimo ritualuose, šie mitai nesustodavo.
Kaip rodo istoriko Alberto Vijūko-Kojalavičiaus pasakojimas (1650), Simono Kerelio istorija buvo pasakojama su detaliais aprašymais apie aukai padarytas žaizdas. Nuo XVIII a. pabaigos pasakojimuose atsiranda ir teiginys apie krikščionių kraujo poreikį macams.
Šiuolaikinis mitas ir jo poveikis
Nors dauguma Europos valstybių atsisakė oficialių kaltinimų ritualinėmis žmogžudystėmis, mitas apie kraujo apšmeižimą vis dar gyvuoja internete, ypač antisemitinėse svetainėse. Kai kurie istorikai mano, kad 1950-aisiais JAV pareikštas kaltinimas vaiko pagrobimu gali būti laikomas ritualinės žmogžudystės kaltinimu, nors tai labai reta.
Mitas taip pat pasklido kai kuriose arabų šalyse, kur jis susijęs su politika ir propagandiniu „Siono išminčių protokolų“ platinimu.
Lietuvos visuomenėje taip pat pasitaiko antisemitinių komentarų. Pavyzdžiui, viename portale buvo parašytas komentaras, kuriame asmuo tvirtino, kad būdamas vaikas vos nepateko į žydų macus. Tokie kaltinimai, nors ir lengvai paneigiami (macai kepami tik iš miltų ir vandens), kursto tautinę nesantaiką.
Prof. Hillelis J. Kievalis pabrėžia, kad svarbu suprasti šio mito atsiradimo ir paplitimo priežastis, kad galėtume kovoti su šiuolaikiniu antisemitizmu ir kitomis diskriminacijos formomis.
Tipinės aukos ir mito transformacijos
Klasikinis mito variantas dažnai įvardija aukomis nekaltus berniukus, kurie įkūnija Kristų. Tačiau moderniais laikais auka gali būti ir moteris, berniukas ar vyras. Tai rodo mito transformaciją ir prisitaikymą prie skirtingų socialinių kontekstų.
Viduramžiais šis mitas galėjo būti bandymas suprasti ir paaiškinti vaikžudystę. Ankstyvaisiais moderniais laikais jis tapo vienu iš būdų nuslėpti moterų seksualumą ir seksualinius nusikaltimus. Pasitelkiant mitą, buvo siekiama greitai ir įspūdingai paaiškinti jautrias problemas, perduodant informaciją apie tariamą žydų grėsmę vietinei bendruomenei.
Mišios, kuriose buvo sukurti ritualinės žmogžudystės mitai, dažnai turėdavo savo šventąjį kankinį. Kartais šie kultai būdavo oficialiai pripažįstami Romos katalikų bažnyčios, o tai skatino piligrimystę ir teikdavo miestams ekonominę naudą.
Polemika ir mokslinis tyrimas
Kunigo Justino Bonaventūros Pranaičio darbas „Krikščionis žydų Talmude“ ir jo dalyvavimas M. M. Beilio byloje iliustruoja, kaip sudėtinga objektyviai tirti šią problemą. Nors Pranaitis pateikė daug Talmudo citatų, kurios galėjo būti interpretuojamos kaip neapykantos nežydams išraiška, jo išvados apie ritualines žmogžudystes ir kraujo vartojimą apeigose yra klaidingos ir nepagrįstos.
Daugelis šiuolaikinių tyrinėtojų pabrėžia, kad Talmudo tekstus reikia analizuoti kontekste, o pavienės citatos negali būti naudojamos kaip įrodymas. Krikščionių doktrinos ir dogmos Talmude beveik nenagrinėjamos, o Jėzus Kristus minimas labai retai ir neigiamame kontekste, dažnai neaišku, ar minimas būtent Jėzus, ar kitas asmuo.
Nepaisant to, kad mokslo ir proto amžiuje šis mitas atrodo nepagrįstas, jis vis dar gyvuoja ir kelia pavojų.