Bakteriurija nėštumo metu: svarbi informacija būsimoms mamoms
Bakteriurija nėštumo metu: svarbi informacija būsimoms mamoms
Nėštumas - tai ypatingas metas moters gyvenime, tačiau kartu ir laikotarpis, kai organizmas tampa jautresnis įvairioms infekcijoms. Viena iš tokių, galinčių sukelti nerimą, yra besimptomė bakteriurija. Šiame straipsnyje aptarsime, kas tai yra, kokie veiksniai didina riziką, kaip ji diagnozuojama ir gydoma, bei kodėl svarbu atkreipti dėmesį į šią problemą.
Kas yra besimptomė bakteriurija?
Besimptomė bakteriurija apibrėžiama kaip bakterijų buvimas šlapimo takuose, nesukeliantis jokių šlapimo takų infekcijai būdingų simptomų, tokių kaip dažnas šlapinimasis, skausmas ar deginimas šlapinantis. Nors moteris nejaučia jokių nemalonių pojūčių, bakterijos šlapime vis tiek aptinkamos. Tai gali būti iki 10 proc. nėščiųjų. Bakterijos į šlapimo takus gali patekti lytinių santykių metu arba netinkamai atliekant higieną po tuštinimosi. Dažniausiai tokius atvejus sukelia E. coli, tačiau gali būti ir kitų rūšių bakterijų. Svarbu suprasti, kad net ir be simptomų, ši būklė gali kelti riziką.
Nėštumo metu dažnos tam tikros infekcijos, dalies jų žymenys aptinkami šlapime. Tačiau moters šlapime bakterijų gali būti aptinkama nesant jokių šlapimo takų infekcijos požymių. Svarbu žinoti ir tai, kad bakterijos šlapime gali būti aptiktos ir dėl užteršto mėginio, pavyzdžiui, jei nepanaudotas vidurinis šlapimo srautas ar nebuvo tinkamai nuvalyta tarpvietė. Nėščioms moterims ši infekcija gali progresuoti ir sukelti ūminį uretitą (šlaplės uždegimą), ūminį cistitą (šlapimo pūslės uždegimą) ar pielonefritą (inkstų uždegimą). Besimptomė bakteriurija taip pat gali sukelti ūminį respiracinio distreso sindromą arba sepsį.
Rizikos veiksniai
Nėščiosioms labai svarbu susipažinti, kas padidina infekcijų riziką. Vienas iš rizikos veiksnių yra šlapimo takų obstrukcija (blokavimas), kai sutrikdomas šlapimo tekėjimas. Tai gali būti dėl įvairių priežasčių, įskaitant nėštumo metu vaisiaus spaudimą šlapimtakiams, kas apsunkina šlapimo nutekėjimą ir sudaro palankias sąlygas bakterijų dauginimuisi.
Kai kuriais atvejais nėštumas pats savaime gali komplikuoti situaciją. Pavyzdžiui, vaisiaus spaudžiamas šlapimtakis gali lemti prastesnį šlapimo nutekėjimą, o tai skatina bakterijų dauginimąsi pažeistame inkste. Tokiais atvejais, siekiant išvengti ūmios infekcijos ir pavojingos situacijos motinai bei vaikui, gydytojai gali imtis specialių priemonių, pavyzdžiui, laikyti "rezerve" nestentuojant užspausto šlapimtakio, nes bet kokia invazija gali išprovokuoti uždegimą.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į lytiniu keliu plintančias ligas (LPL), kurios gali sukelti įvairių komplikacijų nėštumo metu, įskaitant priešlaikinį gimdymą ar vaisiaus dangalų ankstyvąjį plyšimą. Tokios ligos kaip Chlamydia trachomatis, Ureaplasma urealyticum ar Ureaplasma parvum, nors dažnai ir besimptomės, gali sukelti problemų nėštumo metu. Ypač pavojingos yra kelios kitos infekcijos, kurios gali pakenkti vaisiui: toksoplazmozė, raudonukės, citomegalovirusas, B grupės beta hemolizinis streptokokas, vėjaraupiai, hepatitas B, ŽIV, sifilis.
Diagnostika
Norint nustatyti bakteriuriją, atliekamas šlapimo pasėlio tyrimas. Tam į sterilų indelį turi būti surenkama vidurinė rytinio šlapimo porcija. Prieš surenkant šlapimą būtina labai kruopščiai apsiprausti ir užsidengti makštį, kad nepatektų pašalinių dalelių. Indelis turi būti sterilus. Uždaryti indelį ir šlapimą per 1-2 val. pristatyti tyrimams. Jeigu nėra galimybės pristatyti per tokį laikotarpį, šlapimą galima laikyti šaldytuve ne ilgiau kaip 24 valandas. Paprastas šlapimo tyrimas taip pat gali suteikti informacijos - jo metu vertinamas šlapimo lyginamasis svoris, ar yra baltymo, leukocitų, gliukozės, ketonų, nitritų. Nitritų aptikimas šlapime gali signalizuoti apie bakterijų buvimą.
Nėštumo pradžioje atliktas šlapimo pasėlio tyrimas yra labai svarbus. Jei jis teigiamas, gydytojas skiria gydymą. Tačiau, jei mikroorganizmų šlapime nerandama nėštumo pradžioje, vėliau tyrimas dėl bakteriurijos paprastai nebekartojamas. Tai paaiškinama tuo, kad 1-2 proc. moterų, kurių šlapimo pasėliuose nėštumo pradžioje mikroorganizmų nerasta, vėliau per nėštumą gali išsivystyti šlapimo takų infekcijos.
Gydymas ir prevencija
Bakterinės infekcijos nėštumo metu įprastai gydomos antibiotikais. Nėščioms moterims galima vartoti antibiotikus, tačiau svarbu parinkti saugius nėštumo metu. Gydytojas paskirs veiksmingiausius antibiotikus, atsižvelgdamas į infekciją sukėlusių bakterijų tipą. Pakanka 7-10 dienų trukmės gydymo kurso. Baigus gydymo kursą, būtina pakartotinai atlikti šlapimo tyrimą, siekiant įsitikinti, ar šlapime nebeliko bakterijų.
Jei gydymo gali neprireikti, tai išaiškinama, kad šlapimo tyrimo atsakymas dėl bakterijų yra klaidingai teigiamas. Tą galima įtarti, jeigu šlapimo tyrime aptinkama didesnė nei įprasta bakterijų įvairovė arba jei bakterijų kiekis yra sąlyginai nedidelis - infekcijos atveju įprastai aptinkama daug, bet vienos rūšies bakterijų (pvz., E. coli).
Prevencinės priemonės taip pat yra svarbios. Rekomenduojama po tuštinimosi taisyklingai valyti išangę - judesiu ne link makšties, bet aukštyn nugaros link. Taip pat naudinga gerti spanguolių sultis ar vartoti spanguolių preparatus, kurie gali padėti šlapimo takų infekcijos profilaktikai. Nėštumo metu svarbu atkreipti dėmesį į bendrą higieną ir vengti lytinių santykių su partneriu, kuris serga lytiniu keliu plintančiomis ligomis.
Kai kuriais atvejais, siekiant pagerinti padėtį, rekomenduojama gulėti ant priešingo užspaustam inkstui sono (pvz., kairio) ir kuo dažniau pabūti keturpėsčiai - tai gali atlaisvinti šlapimo takus ir pagerinti šlapimo nutekėjimą.
Kitos svarbios infekcijos nėštumo metu
Be bakteriurijos, nėštumo metu svarbu atkreipti dėmesį ir į kitas infekcijas, kurios gali kelti pavojų tiek mamai, tiek vaisiui. Tai gali būti toksoplazmozė, raudonukės, citomegalovirusas, lytiškai plintančios ligos (pvz., Chlamydia trachomatis, Ureaplasma), B grupės streptokokas, vėjaraupiai, hepatitas B, ŽIV, sifilis, herpes virusas. Dėl šių priežasčių nėštumo metu atliekami įvairūs tyrimai, kurie padeda laiku diagnozuoti ir gydyti infekcijas, taip užtikrinant sveikesnę eigą motinai ir vaikui.
Pavyzdžiui, sifilis yra gana lengvai užkrečiama liga, kuri negydoma gali sukelti rimtų sveikatos problemų tiek motinai, tiek jos kūdikiui. Į vaisiaus organizmą ši infekcija patenka per kraują nėštumo ar gimdymo metu. Jei taip nutinka, kūdikis gimsta sirgdamas įgimtu sifiliu. Todėl labai svarbu, kad visos nėščios moterys kuo ankščiau nėštumo metu atliktų tyrimus, skirtus sifiliui diagnozuoti.
ŽIV užsikrėtusi nėščioji gali užkrėsti šia liga savo kūdikį nėštumo metu, gimdydama ir po gimimo žindydama krūtimi. Dėl šios priežasties rekomenduojama ŽIV užsikrėtusiai nėščiajai skirti antiretrovirusinę terapiją, atlikti planinę cezario pjūvio operaciją ir naujagimio nežindyti.
B grupės streptokokas (BGS) yra pagrindinis ankstyvo naujagimių sepsio ir meningito sukėlėjas. Makštyje jis randamas apie 20 % nėščiųjų. BGS nešiotojoms ir rizikos grupės moterims, prasidėjus gimdymui ar nutekėjus vaisiaus vandenims, skiriami antibiotikai. Pasėlis iš makšties ir išangės imamas 35-37 nėštumo savaitę.
Herpes virusas (HSV) ypač pavojingas nėščiosioms gimdymo metu. Nors HSV labai retai pereina placentą ir pažeidžia vaisių, infekuotam naujagimiui gali būti pažeista oda, gleivinės, akys, vidaus organai. Rekomenduojama tirtis simptomų turinčioms nėščiosioms ir toms, kurių partneris serga.
Raudonukės infekcija nėščiosioms labai pavojinga, nes raudonukės virusas pasižymi stipriu teratogeniniu poveikiu, todėl susirgus raudonuke nėščiai moteriai kyla didelis apsigimimų pavojus. Vaisius gali užsikrėsti hematogeniu keliu. Vaisius jautrus raudonukės virusui pirmus 3 nėštumo mėnesius. Užsikrėtus nėštumo metu vaisiui gali išsivystyti sisteminė infekcija, vystymosi sutrikimai.
Toksoplazmozė taip pat itin pavojinga nėščiosioms. Serganti motina parazitą gali perduoti per placentą vaisiui. Didžiausias infekcijos pavojus vaisiui yra nėštumo pradžioje - galimas savaiminis persileidimas, o gimusiam kūdikiui - smegenų vandenė, aklumas bei kurtumas. Nerekomenduojama visas nėščiąsias tirti dėl toksoplazmozės, tačiau svarbu laikytis profilaktinių priemonių: plauti rankas po kontakto su gyvūnais, prieš ruošiant ar pateikiant maistą, tinkamai termiškai paruošti mėsos ir žuvies produktus, plauti vaisius ir daržoves.
Citomegaloviruso (CMV) infekcija nėščioms moterims yra itin pavojinga, nes gali sukelti įvairių komplikacijų vaisiui, ypač jei užsikrėtimas įvyksta pirmosiomis nėštumo savaitėmis. Naujagimių CMV infekcija pasireiškia per kelias dienas nuo gimimo. Citomegaloviruso infekcijai būdingas kūno pageltimas, kepenų ir blužnies padidėjimas, bėrimas bei centrinės nervų sistemos pažeidimai.
Hepatito B infekcija nėščiajai gali būti perduodama per kraują ir skysčius. Jei nėščioji užsikrečia I nėštumo trimestre, naujagimiui virusas perduodamas iki 10 proc. atvejų, jei III trimestre arba nėščioji yra viruso nešiotoja - iki 70 proc. Šis tyrimas atliekamas kiekvieno vizito metu ultragarso aparato doplerio arba kardiotokografo pagalba.
Virusinis hepatitas B - hepatito B viruso sukeltas ūminis arba lėtinis kepenų uždegimas. HBV perdavimo iš motinos vaikui rizika iš HBsAg (+) motinų jų kūdikiams, nenaudojant aktyviosios ir pasyviosios imunizacijos, siekia 90%. Perdavimas gali įvykti gimdoje, gimdymo metu arba po gimimo. Jei ūminis HBV yra simptominis, dėl geltos ir intoksikacijos gali prasidėti priešlaikinis gimdymas. Antroje nėštumo pusėje HBV gali komplikuotis: pasireiškia ūminis kepenų nepakankamumas, didelė kepenų nekrozė.
Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) pažeidžiantis T limfocitus ir sukeliantis imuninės sistemos nepakankamumą. Perinatalinis ŽIV perdavimas iš motinos vaisiui priklauso nuo daugelio veiksnių. ŽIV užsikrėtusi nėščioji infekciją gali perduoti vaikui: 1) nėštumo metu (vaisiui esant gimdoje, prieš gimdymą); 2) gimdant 3) žindant kūdikį. Nustatyta, kad ŽIV perdavimo rizika iš motinos vaikui yra 25-30 proc. nemaitinant krūtimi ir 40 proc. žindant naujagimį. Didesnė ŽIV perdavimo rizika vaisiui yra kai moteris užsikrėtė ŽIV nėštumo metu. Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) tyrimu nustatomi specifiniai antikūnai motinos kraujo serume ir plazmoje.
Sifilis - lytiniu keliu plintanti bakterinė infekcija, kurią sukelia bakterija Treponema pallidum. Nėščiosios, sergančios ankstyvuoju sifiliu ir negydomos, 70-100 % pagimdo sifiliu užkrėstą naujagimį. Sifiliu serganti nėščioji vaisių užkrečia per placentą nuo 12 nėštumo savaitės. Užkrėstas sifiliu naujagimis būna hipotrofiškas, gali turėti kvėpavimo sutrikimų, smegenų edemą, ascitą, padidėjusią blužnį. Naujagimiui įgimto sifilio požymiai atsiranda per pirmuosius 4-5 mėnesius - tai karščiavimas, makopapulinis bėrimas (dažnai ant delnų ir padų), limfadenopatija, gydymui atsparus enteritas, laringitas, hemolizinė anemija ir kt. RPR - pirminis tyrimas, kurį reikėtų atlikti įtarus sifilį ar tikrinantis profilaktiškai. TPHA - tyrimas, naudojamas patikslinti diagnozę po to, kai RPR tyrimo metu gaunamas teigiamas rezultatas.
Svarbu paminėti ir bendrąsias rekomendacijas nėščiosioms, susijusias su įvairiais tyrimais. Rekomenduojama pasirodyti odontologui pirmojo nėštumo trimestro metu. Taip pat atliekamas gliukozės tolerancijos mėginys (GTM). Jei moters Rh D neigiamas (Rh (-), o vyro Rh D teigiamas (Rh (+), atliekamas tyrimas dėl Rh nesuderinamumo. Reguliariai vertinamas šlapimas, siekiant nustatyti inkstų ligas ar kitus pakitimus. Nuo 26 nėštumo savaitės vertinami vaisiaus judesiai.
Nėštumo metu atliekami kraujo tyrimai, skirti nustatyti ar atmesti vaisiaus chromosomų anomalijas ar kitas genų ligas, pavyzdžiui, atliekama vaisiaus skysčių ar choriono gaurelių biopsija. Taip pat svarbu atlikti antikūnų (IgG ir IgM) tyrimą dėl toksoplazmozės, ypač jei yra rizikos veiksnių.
Nėščiosioms rekomenduojama atlikti ir tyrimus dėl lytiškai plintančių ligų, tokių kaip Chlamydia trachomatis, Neisseria gonorrhoeae, Trichomonas vaginalis, Mycoplasma hominis, Mycoplasma genitalium, Ureaplasma urealyticum. Šios infekcijos gali būti perduodamos vaisiui nėštumo metu.
tags: #bakteriurija #nestumo #metu