Bulvių auginimas ir laikymas: nuo sėjos iki stalo
Bulvių auginimas ir laikymas: nuo sėjos iki stalo
Kiekvienas sodininkas, ūkininkas ar tiesiog šeimininkė žino, koks nusivylimas apima, kai rudenį kruopščiai užaugintas ar nusipirktas derlius pradeda pūti nesulaukęs net žiemos švenčių. Dažnai manome, kad problema slypi daržovių kokybėje arba per aukštoje temperatūroje, tačiau tiesa dažnai yra kur kas paprastesnė. Viena didžiausių ir dažniausių klaidų, kurias darome dėl vietos trūkumo virtuvėje ar rūsyje, yra netinkama daržovių kaimynystė. Pagrindinė priežastis, kodėl bulvės ir svogūnai kartu negali būti laikomi toje pačioje erdvėje, yra susijusi su cheminiais procesais, vykstančiais daržovėse po derliaus nuėmimo. Nors svogūnai atrodo neaktyvūs, jie natūraliai išskiria tam tikrą kiekį etileno dujų. Ankstyvas dygimas: Gavusios net ir nedidelę etileno koncentraciją iš šalia esančių svogūnų, bulvės „pajunta“ pavasario signalą. Maistinės vertės praradimas: Dygimo proceso metu bulvė išgarina vandenį, gumbas tampa minkštas, raukšlėtas ir visiškai praranda savo skonines savybes. Be cheminio etileno poveikio, bulvės ir svogūnai kartu kenčia ir dėl kardinaliai skirtingų reikalavimų aplinkos drėgmei. Svogūnų poreikiai: Svogūnams išlaikyti jų ramybės būseną reikia itin sausos aplinkos. Bulvių fiziologija: Bulvės yra gyvi gumbai, kurie nuolat kvėpuoja. Rezultatas: Bulvių išskiriama drėgmė priverčia svogūnus pūti iš išorės (prasideda kaklelio puvinys), o svogūnų išskiriamas etilenas tuo pat metu skatina bulvių minkštėjimą ir puvimą iš vidaus. Norint, kad derlius išliktų šviežias, kietas ir maistingas iki pat vėlyvo pavasario, būtina laikytis griežto daržovių atskyrimo principo.
Bulvių auginimo ypatumai Lietuvoje
Lietuvoje bulvių plotai, kaip ir gyventojų skaičius, kasmet mažėja, bet bulvės dar vis auginamos. Jų derliui daug įtakos turi auginimo sąlygos. Bulvės palyginti reiklios dirvai, dėl savo biologinių ypatumų jos yra purių žemių augalai, nes jų šaknų skvarbumas yra silpnas. Nustatyta, kad požeminėms bulvių dalims deguonies reikia 6-7 kartus daugiau negu javams. Jeigu trūksta deguonies, bulvių gumbai formuojasi vėliau, blogiau bręsta. Lietuvos gamtinėmis sąlygomis bulvės geriausiai uždera įtręštose ir sukultūrintose priesmėlio ir vidutinio sunkumo priemolio, gerokai blogiau - sunkiose ir šlapiose dirvose. Sunkiose dirvose jos gali normaliai augti tik tuomet, kai sodinamos į gerai sukultūrintus, organinėmis trąšomis gausiai patręštus arimus ir nėra pavojaus išmirkti. Vienas svarbiausių dirvos sukultūrinimo rodiklių yra humuso ir fosforo bei kalio kiekis. Kai humuso mažai, blogesnės fizinės ir mechaninės savybės. Tyrimais nustatyta, kad, norint velėninėje jaurinėje dirvoje užauginti nuolatinius, ne mažesnius kaip 30-35 tonų iš hektaro bulvių derlius, ariamoje žemėje turi būti ne mažiau kaip 35 proc. humuso.
Dirvos reakcijai bulvės ne tokios jautrios, jos gerai auga, kai pH 4,5-7,0. Tinkamai parinkus priešsėlius, laikantis tam tikros augalų kaitos, bulvių pasėlius galima apsaugoti nuo per dirvą plintančių ligų sukėlėjų ir žaladarių. Praktiškiausia, kai sudaryta sėjomaina ir jos laikomasi. Kai jos nėra, svarbu išlaikyti tam tikrą augalų kaitą, tinkamai parinkti palankiausius bulvėms priešsėlius. Sukultūrintose, gerai patręštose dirvose priešsėliai didelės įtakos bulvių derliui neturi. Svarbu, kad žemė būtų puri, gerai įšylanti, nepiktžolėta ir joje būtų daug maisto medžiagų. Žinoma, gausų bulvių derlių kur kas lengviau išauginti po gerai patręštų priešsėlių, nes jie dirvos ne tik nenualina, bet netgi kaupia maisto medžiagas. Geras bulvių priešsėlis yra daugiametės žolės arba jų atvarta, žiemkenčiai - ypač tręšti mėšlu, ankštiniai augalai, šakniavaisiai. Neblogai bulvės dera ir po vasarinių javų, ypač jeigu gausiau patręšiamos. Neblogą derlių galima užauginti ir bulves pasodinus po bulvių, tačiau atsėliuojant gerokai daugiau ligotų gumbų, iškyla nematodų paplitimo pavojus. Ypač vengtina atsėliuoti sėklines bulves. Lengvoje dirvoje bulves galima auginti po ankštinių, žieminių ir vasarinių javų, o esant būtinam reikalui - ir po bulvių.
Paprastas keturių laukų sėjomainos pavyzdys: žiemkenčiai, bulvės, vasarojus, dobilai. Kur daugiametės žolės neauga, bulvių sėjomainai galima taikyti tokią rotaciją: užimtas pūdymas, žiemkenčiai, bulvės, vasarojus. Bulvės čia užima 25 proc.
Bulvių šaknų sistema palyginti silpnai išsivysčiusi, dirvos purenimui jos 5 kartus jautresnės negu javai. Optimalus dirvos tūrinis svoris, auginant bulves velėniniame jauriniame priemolio dirvožemyje, turėtų būti 1-1,2 g/cm3, priesmėlio dirvožemyje - 1,3-1,4 g/cm3. Jei tūrinis dirvos svoris 1,5-1,8 g/cm3, bulvių derlius gali sumažėti apie 50 procentų. Norint gauti gausų ir kokybišką bulvių derlių, žemė iš rudens ir pavasarį turi būti taip dirbama, kad išliktų puri ir oringa iki pat derliaus nuėmimo. Prastai įdirbtoje dirvoje bulvių derlius visuomet mažesnis.
Rudeninis dirvos įdirbimas priklauso nuo priešsėlio ir lauko piktžolėtumo. Jeigu bulvės bus auginamos po javų, būtina kuo anksčiau 10-12 cm gyliu nuskusti ražienas. Taip sunaikinama nemažai daugiamečių piktžolių. Jei javų šiaudai naudojami kaip trąša, jie per derliaus nuėmimą smulkinami ir paskleidžiami ant dirvos, užberiamas azotas (geriausia - karbamidas), skiriant 10 kg gryno azoto kiekvienai užariamų šiaudų tonai. Kiek dirvoje lieka šiaudų, galima nustatyti iš prikultų grūdų svorio. Vėliau rudenį tokios dirvos giliai suariamos. Po šakniavaisių ir kitų daržovių dirva bulvėms tik giliai suariama. Pastaruoju metu vietoje piktžolių skutimo naudojami specialūs herbicidai.
Pavasarį, kai žemės paviršius pradžiūsta, dirva tuojau pat akėjama sunkiomis akėčiomis. Jei dirva perdžiūsta, tenka naudoti kultivatorių ir akėčias. Praėjus savaitei po pirmojo žemės dirbimo, dirva vėl purenama. Iki bulviasodžio žemę reikia dirbti kelis kartus. Pavasarinis perarimas naudingas supuolusioms dirvoms, ypač drėgnesnį pavasarį, tačiau tai reikia atlikti laiku ir nesudarant grumstų dirvos paviršiuje. Kad neišverstume ražienų ar velėnos, ariame 4-5 cm sekliau, negu buvo suarta rudenį, ir akėjame. Kad dirvos paviršius greičiau įšiltų, susidarytų palankesnės sąlygos bulvėms augti, sodinimui paruoštą arimą naudinga suvagoti.
Tręšimas ir priežiūra
Bulvėms būtinos azoto, fosforo ir kalio trąšos. Azotas, kaip maisto medžiaga, turi daugiausia įtakos derliui, nuo jo priklauso lapų gausa ir šaknų veikla. Be to, azoto trąšos lemia ne tik derlių, bet ir jo kokybę (sausų medžiagų ir krakmolo kiekį, gumbų tinkamumą kulinarijai ir pan.). Kalis reguliuoja angliavandenių susidarymą ir jų apykaitą, nulemia ląstelių osmosinį spaudimą ir vandens kiekį. Jeigu trūksta kalio, didėja jautrumas pažeidimams ir juodajam dėmėtumui. Kai kalio pakanka, bulvės lengviau pakelia sausras. Be azoto, fosforo ir kalio, bulvėms reikia magnio, kalcio, sieros, boro ir kitų mikroelementų. Visų bulvėms reikalingų makro- ir mikroelementų yra mėšle, tačiau nuo jo padaugėja piktžolių sėklų. Ypač mėšlas veiksmingas lengvose dirvose. Nors tai gera trąša, bet krėsti daugiau kaip 60-80 t/ha gero perpuvusio mėšlo neverta. Tręšimo laikas didesnės reikšmės bulvių derliui neturi. Šiuo metu mėšlas yra deficitas, tad viena išeitis - tręšti kompleksinėmis trąšomis, kita - susmulkinti ir užarti šiaudus, dar kita - auginti žaliąją trąšą. Šiam tikslui labiausiai rekomenduojami ankštiniai augalai. Tačiau jų sėkla brangi. Azoto, fosforo ir kalio trąšomis būtina tręšti prieš arba per bulviasodį. Gumbams užmegzti esminės įtakos turi pakankamas maisto medžiagų, ypač azoto, kiekis iki vagų uždengimo bulvienojais. Iki žydėjimo bulvės paima apie 80 proc. viso azoto. Pavėluotai išbertos azoto trąšos užvilkina gumbų susidarymą ir brendimą. Fosforas pasisavinamas panašiai kaip azotas, tik jo reikia mažiau, o kalio gumbai paima daugiau negu fosforo. Tinkamiausias NPK santykis bulvėms 1:1:1. Padidinus vienos trąšos kiekį, derlius nepadidėja. Tačiau norint, kad derliaus kokybė būtų geresnė, rekomenduojamas NPK santykis yra 1,0:1,1:1,5.
Nustatyta, jog gumbų skaičius kere priklauso nuo kokybiško ir laiku atlikto bulvių tręšimo per lapus. Tai ypač aktualu auginant ankstyvąsias bulves, nes jų vegetacijos periodas trumpesnis už vėlyvųjų. Tręšti per lapus reikia gumbų mezgimo metu. Nelygu gamtinės sąlygos (dirvos drėgmė, temperatūra, augalų gyvybingumas), formuojasi didesnis ar mažesnis stolonų sustorėjimas, taigi - būsimųjų gumbų skaičius. Tuo metu papildomai patręšus per lapus, bulvės gauna signalą, kad jos gali išmaitinti daugiau gumbų ir atitinkamai daugiau jų užmezga. Gumbų susidarymo pradžia, tai yra ankstyvų bulvių stolonai sustorėja praėjus 15-20 parų po sudygimo. Optimalus pirmo tręšimo per lapus laikas - kai pirmi sustorėjimai tampa smeigtuko galvutės dydžio. Kiekvieno bulvių augintojo tikslas - kad visi užsimezgę gumbai užaugtų ir pasiektų bent minimalaus prekinio gumbo dydį. Parenkant trąšas, svarbus jose esantis maisto medžiagų kiekis, kam bus skirtos bulvės, kokio derliaus siekiame ir, žinoma, trąšų kaina. Praktiškai tręšimas per lapus dažnai sutampa su purškimais nuo bulvių maro (fitoftoros). Na, o purkšti patartina vėsesnę dieną ar pavakaryje, kad nebūtų apdeginti bulvienojai.
Pasak prekybos tinklo „Maxima“ Pirkimų departamento Vaisių, daržovių ir gėlių prekių grupės vadovės Julijos Butkevič, bulviakasio vaisiai džiugino visą rugsėjį - pirkėjai skubėjo pasimėgauti šviežių bulvių derliumi, daugiau negu pusę visų bulvių pirkėjai įsigijo dideliais maišais, o šiuo metu jau ruošiasi žiemai ir sandėliuoja naujo derliaus lietuviškas bulves. „Šiemet per pirmąsias dvi rugsėjo savaites vienas pirkėjas įsigijo vidutiniškai beveik 50 proc. daugiau bulvių nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Stebime kasmet augančius šios daržovės pardavimus ir atitinkamai stengiamės pirkėjams pasiūlyti kuo platesnį jų absoliučios favoritės asortimentą. Nuo kiekvienam lietuviui puikiai pažįstamų bulvių, kurias galima įsigyti tiek sveriamas, tiek fasuotas, iki įprastų ar violetinių saldžiųjų bulvių bei bulvinių saulėgrąžų - sau tinkamiausią variantą gali rasti kiekvienas. Na, o pirkėjai, kurie dar nespėjo pasiruošti šaltajam sezonui, gali padaryti tai nedelsdami ir naujojo derliaus lietuviškų bulvių įsigyti ypač palankia kaina“, - pranešime spaudai sako J. Butkevič.
Bulvių paruošimas sodinimui ir sodinimas
Labai svarbu tinkamai paruošti gumbus sodinimui. Pavasarį svarbu sėklą laiku gerai išrūšiuoti, atskirti nestandartinius, sugedusius gumbus ir 2-3 savaites pravėdinti. Taip gumbai pasiruošia dygti, jų derlingumas padidėja 6-8 proc. Prieš sodinimą 25-100 g masės gumbai suskirstomi į smulkius (35-50 g), vidutinius (51-80 g) ir stambius (81-100 g). Gausiausias derlius gaunamas sodinant vidutinio stambumo gumbus. Stambūs gumbai anksčiau sudygsta, juose yra daugiau maisto medžiagų ir drėgmės. Tad juo ankstyvesnė bulvių veislė, o dirvos blogesnės, prastesnis tręšimas ir meteorologinės sąlygos, tuo didesnę reikšmę turi gumbų stambumas. Didesnė bulvė išaugina stipresnius daigus, iš jų išauga stipresni kerai ir gaunamas didesnis derlius. Sodinant stambesnius negu 100 g gumbus, bulvių padauginimo koeficientas nedidelis, o sėklos sunaudojama daug daugiau. Sodinti smulkius gumbus verta tik tada, kai juos aukštos reprodukcijos pasėlyje išaugina devirusuoti augalai.
Kad bulvių, ypač ankstyvų, derlius greičiau išaugtų ir būtų gausesnis, labai svarbu tinkamai paruošti gumbus sodinimui. Daigintos bulvės ne tik greičiau sudygsta, bet ir jų vegetacija aplenkia didžiausią ligų ir kenkėjų antplūdį, gaunamas 20-25 proc. Beje, daiginimas skiriasi nuo vėdinimo, vytinimo ar džiovinimo. Daiginama šviesoje, 30-40 parų, kol bulvių daiguose susidaro šaknelių pradmenys, iš kurių dirvoje išauga stiprios šaknys. Lauke pasodintos daigintos bulvės per 3-5 dienas išleidžia šakneles, o per 10-15 parų dirvos paviršiuje pasirodo ir daigai. Daiginant bulves, daigų skaičius priklauso nuo gumbo stambumo ir veislės. Daiginti normalaus stambumo sėkliniai gumbai duoda trečdaliu daugiau daigų ir produktyvių stiebų negu smulkūs. Daiginimo temperatūra nuo 8 iki 17 °C, trukmė 30-45 paros. Kad daigai neištįstų, temperatūrą reikėtų sumažinti iki 7-8 °C, oro drėgmė patalpoje turėtų būti 85-90 proc. Tamsoje bulvės daiginamos kaip šviesoje, tik jų daigeliai būna daug trumpesni, jas sunkiau pasodinti.
Negalima labai tiksliai apibrėžti bulviasodžio kalendorinės datos, nes ji priklauso nuo pavasario ankstyvumo, dirvos drėgnumo ir įšilimo greičio ir kitų sąlygų. Bulvės gali sudygti, kai dirvoje 4-5 laipsniai šilumos, tačiau tokie daigai auga labai lėtai, juos puola įvairios ligos. Patirtis rodo, kad geriausias kalendorinis bulvių sodinimo laikas yra balandžio III ir gegužės I dešimtadieniai. Visais atvejais pagrindiniai sodinimo laiko kriterijai - dirvos temperatūra ir drėgmė. Užėjus šalnoms, bulvių daigai nukenčia ir dalis jų per 5-6 val. žūsta jau esant neigiamai 2 °C temperatūrai. Kai būna -3 °C ir žemesnė temperatūra, žūsta visi bulvių daigai. Vėlyvą pavasarį bulves tenka sodinti gegužės pradžioje ir net viduryje.
Vagotoje dirvoje pasodintos bulvės sparčiau dygsta, auga ir bręsta, nes dirva greičiau įšyla, į ją lengviau patenka oras. Bulvių sodinimo gylis priklauso nuo dirvožemio sudėties, sodinimo laiko, sėklos stambumo. Gylis matuojamas nuo vagos keteros iki gumbo viršaus. Sunkesnėse dirvose geriausia sodinti 5-8, o lengvose - 8-12 cm gyliu. Sodindami niekada nepjaukite bulvių pusiau. Laikykitės 65-70 cm atstumo tarp vagų ir 30-35 cm atstumo tarp gumbų. Vagas formuokite rankiniu vagotuvu, vagos gylis turėtų būti apie 15 cm. Jokiu būdu nenaudokite šviežio mėšlo, kalkių arba chloro turinčių mineralinių trąšų. Sodindami bulves patręškite mineralinėmis trąšomis. Nepamirškite, kad per didelis trąšų kiekis lemia bulvių skonį, kokybę ir sandėliavimą. Trąšas berkite šalia gumbo.
Bulvių priežiūra ir apsauga
Pasodintų bulvių negalima pamiršti: reikia naikinti piktžoles ir purenti dirvos paviršių, kad prie šaknų, ir ypač prie stolonų, laisvai patektų oras. Pirmasis bulvių priežiūros tikslas - palaikyti purią dirvą, antrasis - neleisti piktžolėms dygti ir sunaikinti sudygusias. Ir sukultūrintose dirvose piktžoles naikinti būtina. Normaliomis sąlygomis bulvės sudygsta po 3-4 savaičių, o sudaigintos dangaus žydrynę išvysta po 14-18 parų. Drėgną ir vėsų pavasarį jos dygsta ilgiau, bulvienojai tarpueilius uždengia tik po 3-4 savaičių, todėl nuolat turi būti naikinamos piktžolės ir purenamas dirvos paviršius. Purioje dirvoje sparčiau mineralizuojasi maisto medžiagos, kurias augimo pradžioje intensyviai naudoja bulvių daigai. Kaupiant ir akėjant, kol jos dar būna baltų siūlelių tarpsnio, sunaikinama iki 80 proc. piktžolių.
Pasėlių priežiūros agregatų parinkimas priklauso nuo mechaninės dirvožemio sudėties ir dirvos būklės. Dirbant tradiciniais agregatais, geriausia priežiūra - akėti keturis kartus, iš jų tris kartus iki sudygimo kas 5-7 dienos, pradedant praėjus penkioms dienoms po sodinimo. Sudygusių bulvių pasėlių tarpueiliai purenami ir bulvės kaupiamos tol, kol bulvienojai visiškai uždengia tarpuvagius. Kai darbai atliekami laiku ir kokybiškai, kaupimas ir akėjimas iki bulvių sudygimo sunaikina apie 80 proc. sudygusių piktžolių. Kaupiant ir purenant sudygusias bulves, sunyksta dar 30-60 proc. Nemažai piktžolių priauga, kai pasėlis retas, bulvės sudygsta ne vienu metu arba kai lietingi orai trukdo laiku kaupti ir akėti. Tada naudojami herbicidai. Kuo jaunesnės piktžolės purškiamos, tuo lengviau jos sunaikinamos.
Žalingiausi kenkėjai - kolorado vabalai, spragšiai, amarai. Kokybišką bulvių apsaugą nuo kolorado vabalų lemia gera agrotechnika, bulvienojų liekanų sunaikinimas, purškimas insekticidais. Geriausia insekticidais naikinti I-III ūgio lervas. Jei vabalai pasirodo tik laukų pakraščiuose, pakanka apipurkšti tas vietas. Kova su bulviniais nematodais labai komplikuota, nes cistos gali būti gyvybingos daugiau kaip dešimtmetį. Pagrindinė jų išvengimo priemonė užkrėstose dirvose - atsparių nematodams veislių auginimas. Kovoti su spragšių lervomis, kaip ir su kitais dirvoje gyvenančiais kenkėjais, sunku. Tik laikantis agrotechnikos reikalavimų (tinkama sėjomaina ir priešsėliai, ražienų skutimas, gilus arimas, piktžolių naikinimas) pavyksta apsaugoti augalus nuo kenkėjų pažeidimo, o pačius kenkėjus bent iš dalies sunaikinti.
Kalbant apie bulvių marą, pirmiausia reikia tinkamai ir laiku atlikti visus agrotechnikos darbus, nes tai sumažina ligos infekciją, riboja maro plitimą lauke, padidina bulvių atsparumą, apsaugo gumbus nuo užsikrėtimo. Rizoktoniozė - viena iš pagrindinių bulvių daigumą mažinančių ligų. Jos plitimą riboja gera agrotechnika, sėjomaina, kokybiška sėkla, tinkamas bulvių sodinimo ir vėliau nukasimo laikas, subalansuotas tręšimas, kalkinimas. Su rauplėmis kovojama netiesiogiai, padeda agrotechninės priemonės. Sausasis puvinys - viena labiausiai paplitusių ir žalingiausių sandėliuojamų bulvių ligų. Gumbų puvimą stabdo optimalus sandėliavimo režimas, kasmetinė saugyklų dezinfekcija, mechaninių gumbų pažeidimų mažinimas ir, žinoma, derliaus nuėmimas laiku. Šlapiasis puvinys - sandėliuose laikomų bulvių liga. Ligos plitimą ir žalą sumažina, gumbų atsparumą padidina gera agrotechnika: daiginimas šviesoje, tarpueilių purenimas, kaupimas, tinkamos derliaus laikymo sąlygos. Juodoji kojelė - bulvių vegetacijos ir sandėliavimo liga. Labiausiai paplitusios virusinės bulvių ligos: lapų susisukimas, paprastoji mozaika, garbanė, dryžligė. Dažnai vienas augalas serga 2-3 virusinėmis ligomis. Žinoma apie 20 bulves pažeidžiančių virusų. Virusinių ligų pernešėjai - amarai.
Derliaus nuėmimas ir laikymas
Derliaus nuėmimo kokybė labai priklauso nuo patirties bei sugebėjimo organizuoti darbus. Bulviakasis - vienas svarbiausių bulvių augintojų darbų, apie 60 proc. Apie bulvių brandą ir bulviakasio laiką dažniausiai sprendžiama iš bulvienojų. Tai ydingas vertinimas. Ar bulvės subrendusios, parodo gumbo odelės tvirtumas, o bulvienojus, kaip kliuvinius, būtina pašalinti. Labai svarbu, kad bulvės būtų subrendusios. Tuomet gumbai ne tik lengviau atsiskiria nuo stolonų, bet ir kokybiškiau surenkami. Bulvės gali subręsti natūraliai arba pagreitintai, kai maras sunaikina bulvienojus. Tai - bėda, nes tuomet bulvių pasėliuose sparčiai pakyla rudeninės piktžolės. Jos sunkina derliaus nuėmimo mašinų darbą ir labai padidina derliaus nuostolius. Ilgiau vegetuojančių bulvių brandą galima pa...
Nuo seno auginamo batato, dar vadinamo saldžiąja bulve, tėvynė yra Centrinė Amerika ir Meksika. Saldžiųjų bulvių kultūros plačiai paplitusios atogrąžų ir subtropikų platumose. Saldžiųjų bulvių auginimas nėra sudėtingas. Batatus galima dauginti auginiais arba sėklomis. Jei tai daroma auginiais, pirmiausia daržovės gumbai supjaustomi 5-6 cm gabaliukais ir pasodinami į nedideles dėžes pusiau įkasant į žemę. Tada pasodinti batatai pastatomi į šiltnamį arba ant palangės. Šių daržovių augimui reikalinga temperatūra - 18-27° С. Į nuolatinę savo vietą darže saldžiosios bulvės daigai persodinami po paskutinių šalčių. Tolesnė batatų priežiūra nė kiek nesiskiria nuo paprastų bulvių priežiūros. Tačiau saldžiųjų bulvių derlingumas gerokai viršija net pačių geriausių paprastų bulvių rūšių derlių. Kas dėl maistinių savybių, batatai pasižymi pačiomis geriausiomis iš jų. Paprastai kepti arba orkaitėje užkepti batatai tinka kaip skanus garnyras prie mėsos arba žuvies bei kitų daržovių patiekalų. Saldžioje bulvėje esančių baltymų yra daugiau nei paprastoje bulvėje, ir jie yra vertingesni, nes didžioji jų dalis yra lengvai įsisavinamų albuminų formoje.
Viena didžiausių ir dažniausių klaidų, kurias darome dėl vietos trūkumo virtuvėje ar rūsyje, yra netinkama daržovių kaimynystė. Pagrindinė priežastis, kodėl bulvės ir svogūnai kartu negali būti laikomi toje pačioje erdvėje, yra susijusi su cheminiais procesais, vykstančiais daržovėse po derliaus nuėmimo. Nors svogūnai atrodo neaktyvūs, jie natūraliai išskiria tam tikrą kiekį etileno dujų. Ankstyvas dygimas: Gavusios net ir nedidelę etileno koncentraciją iš šalia esančių svogūnų, bulvės „pajunta“ pavasario signalą. Maistinės vertės praradimas: Dygimo proceso metu bulvė išgarina vandenį, gumbas tampa minkštas, raukšlėtas ir visiškai praranda savo skonines savybes. Be cheminio etileno poveikio, bulvės ir svogūnai kartu kenčia ir dėl kardinaliai skirtingų reikalavimų aplinkos drėgmei. Svogūnų poreikiai: Svogūnams išlaikyti jų ramybės būseną reikia itin sausos aplinkos. Bulvių fiziologija: Bulvės yra gyvi gumbai, kurie nuolat kvėpuoja. Rezultatas: Bulvių išskiriama drėgmė priverčia svogūnus pūti iš išorės (prasideda kaklelio puvinys), o svogūnų išskiriamas etilenas tuo pat metu skatina bulvių minkštėjimą ir puvimą iš vidaus. Norint, kad derlius išliktų šviežias, kietas ir maistingas iki pat vėlyvo pavasario, būtina laikytis griežto daržovių atskyrimo principo. Bulvės ir obuoliai: Nors tai skamba paradoksaliai, vienas ar du obuoliai bulvių maiše gali būti naudingi. Tamsa ir vėdinimas: Bulvės privalo būti laikomos tamsioje vietoje, kad jose negamintų chlorofilas ir toksiškas solaninas (kad jos nežaliuotų). Svogūnų vieta: Svogūnus laikykite atvirose pintinėse, popieriniuose maišeliuose su skylutėmis ar tinkliniuose maišuose. Žinojimas, kad bulvės ir svogūnai kartu yra visiškai nesuderinami kaimynai, gali sutaupyti jums nemažai pinigų ir apsaugoti nuo maisto švaistymo. Atidžiai peržiūrėkite savo virtuvės stalčius, rūsio lentynas ar balkono dėžes jau šiandien. Atstumas tarp šių daržovių turėtų būti bent keli metrai, o geriausia - visiškai skirtingos patalpos ar bent jau hermetiškai atskirtos spintelės.
Bulvių nauda ir paruošimo būdai
Nors skaičiuojama, kad bulvės, kaip daržovės, Europoje auginti pradėtos daugmaž nuo 17-ojo amžiaus pradžios, į Lietuvą jos atkeliavo bei įsitvirtino praėjus dar daugiau nei šimtui metų. Bulvės Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, pirmiausia buvo auginamos kaip dekoratyvinis augalas. Lietuvių mityboje jos įsitvirtino 18-19 amžiuje ir išstūmė iki tol bulves atstojusias ropes bei įvairias košes. Bulvės lietuviškoje virtuvėje naudojamos labai įvairiai: jų pagrindu gaminami įvairūs patiekalai, bulvės kepamos, verdamos, troškinamos, skrudinamos. Pastarąjį dešimtmetį bulvių nauda imta abejoti. Bulvėms pradėta klijuoti tukinančių daržovių etiketė. Nepelnytai nuvertinamos. Pastebima, kad bulvių žala arba nauda organizmui priklauso nuo šios daržovės paruošimo būdo: jei bulvės verdamos ar kepamos aliejuje, gausiai gardinamos riebiais padažais, jos apsunkina organizmą ir didina nutukimo riziką. Tačiau jei bulvės troškinamos, verdamos su lupenomis, gaminamos garuose, su lupenomis kepamos ant grotelių ar orkaitėje, jos išlaiko naudingąsias medžiagas. Labai svarbu tai, kad bulvėse yra vitamino C, būtino imunitetui sustiprinti. Manoma, kad išvirtose bulvėse vitaminas C sėkmingai išsilaiko, tačiau, bulvėms šąlant ir jose vykstant oksidavimosi procesams vitamino C kiekis mažėja.
Nors atšalusiose bulvėse sumažėja vitamino C, kitos organizmui naudingos medžiagos išlieka. Bulvėse yra nemažai kalio, fosforo, kalcio, magnio, geležies. Dėl kalio gausos bulvės skatina vandens ir druskos pasišalinimą iš organizmo. Šių daržovių sudėtyje dar randama B grupės, PP, K, E vitaminų bei ląstelienos. Manoma, kad bulvių gumbų baltymai yra naudingiausi iš visų augalinių baltymų, kurie priklauso visaverčiams baltymams ir kuriuose yra įvairių amino rūgščių. Būtina atkreipti dėmesį, kad nepaisant organizmui naudingų medžiagų, bulvės yra kaloringos daržovės. Dėl šios priežasties nereikėtų naudoti itin didelio jų kiekio, o, valgant bulves ar jų patiekalus, šią daržovę reikėtų valgyti ne kaip garnyrą, o kaip pagrindinį patiekalą. Taip pat pat nepatartina bulvėmis mėgautis vakarais.
Dietistė, Vaida Kurpienė bulvių nauda neabejoja, bet atkreipia dėmesį į tinkamą jų paruošimą, leidžiantį reguliuoti ne tik kalorijų skaičių, bet ir palankių sveikatai medžiagų kiekį. „Bulvė - labai vertinga daržovė, turinti daug įvairių vitaminų bei mineralų. Žmogaus sveikatai vertingiausios bulvės yra ką tik iškastos, šviežios. Jas galima valgyti termiškai neapdorotas, virti garuose ar vandenyje su lupena arba iškepti orkaitėje ant grotelių. Taip apdorojant lieka daugiausiai mums taip būtinų ir racione trūkstamų maistinių skaidulų ir vertingų medžiagų“, - pranešime spaudai pasakoja V. Kurpienė. Pasak jos, nors esame įpratę bulves nuskusti, ilgai palaikyti šaltame vandenyje ir užkaisti jas puode, prieš tai darant reikėtų gerai pagalvoti. Specialistė pabrėžia, kad taip darydami prarandame dalį šios daržovės teikiamos naudos. „Lyginant kalio kiekį, šviežioje bulvėje su lupena yra 12 proc. rekomenduojamos paros normos (RPN), virtoje su lupena 11 proc. , o štai virtoje be lupenos jau tik 4 proc. RPN. Jei visgi nuspręsite virti skustas bulves, jokiu būdu nelaikykite jų ilgai šaltame vandenyje, nes jame tirpsta vitaminai ir taip netenkate didelės dalies daržovės naudos. Be to, bulves dėkite į verdantį vandenį. Vandens turėtų būti kuo mažiau, taip išsaugosite dalį vitaminų. Kitas variantas - virti garuose, taip medžiagų dar daugiau išsaugosite“, - aiškina dietistė. Mėgstantiems bulves kepti orkaitėje V. Kurpienė turi dar vieną naudingą patarimą. Jei bulves kepate orkaitėje ant grotelių, temperatūra neturėtų viršyti +175 °C, nes krakmolas, kurio kupina ši daržovė apie +180 °C temperatūroje skyla ir dalis susidariusių medžiagų yra kenksmingos, pavyzdžiui, kancerogeninė medžiaga akrilamidas.
Keptos bulvės | Kaip skaniai iškepti bulves | Bulvės su česnakais keptos orkaitėje | Bulvių receptai
Bulvių veislės ir sodinimo rekomendacijos
Bulvių spalva ir skoninės savybės priklauso nuo pasirinktos veislės charakteristikų. Dažniausiai bulvės dauginamos gumbais. Sodinimui labiausiai tinka smulkūs gumbai: nedideli gumbai gana greitai išleidžia šaknis ir pradeda maitintis savarankiškai, todėl lengviau pakelia nepalankias oro sąlygas. Sodinant stambius gumbus, juos rekomenduojama padalinti į kelias dalis. Peilis, kuriuo dalinami gumbai, turi būti kruopščiai dezinfekuojamas. Dauginimui tinka tik sveiki, ligų ir puvinių nepažeisti gumbai. Priklausomai nuo pasirinktos veislės, bulvės gali būti labai ankstyvos, ankstyvos, vidutinio ankstyvumo, vėlyvos ir labai vėlyvos.
Bulvės skiriasi branda, paskirtimi ir forma. Pirmajam derliui rekomenduojama rinktis ADORA - labai ankstyva veislė, vedanti apvaliai ovalios formos bulves. Išvirusios jos nesukrinta ir nejuoduoja. Ankstyvu derėjimu taip pat išsiskiria QUEEN ANNE bulvių veislė, jos ypatinga savybė - labai didelė prekinio derliaus proporcija, nes užaugina didelį kiekį vienodų gumbų. Lietuvoje viena iš populiariausių veislių VINETA taip pat yra ankstyva ir veda apvaliai ovalios formos bulves. Jos labai tinka tradiciniams lietuviškiems patiekalams. Išvirusios sukrinta, bet nejuoduoja. Ieškantiesiems išskirtinio skonio tiks ankstyva veislė ALLOUETTE, kuri išvesta iš itin populiarios bulvių veislės LAURA . Šių bulvių odelė rausva, o minkštimas geltonas. Išvirusios jos išlaiko savo formą ir gerą skonį.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia kasdien nauji testai - išbandykite savo žinias ir smagiai praleiskite laiką. Jau įpusėjome imti derlių. Rugpjūčio pabaigoje skinam pomidorus ir agurkus, raunam svogūnus. Rugsėjį rausim burokėlius, morkas, salierus, iki spalio vidurio nukasime bulves ir kt. Rudenį nuėmus derlių svarbu paruošti dirvožemį kitų metų sėjai. Juk visi norime kitais metais didesnio derliaus, sunaikinti kenkėjus, ligas ir piktžoles. Specialistai pataria po derliaus nuėmimo neatidėti buvusio daržo tvarkymo, nes ant pūvančių augalų liekanų, lapų pradės augti patogeniniai grybai, kurie užkrės dirvą. Labai svarbu ant dirvos nepalikti augalų likučių ir piktžolių, juos kruopščiai surinkti, išravėti. Kai jau su piktžolėmis susidorosite, perkaskite, išpurenkite ir išlyginkite dirvožemį. Lysves patariama išpurenti 3-4 centimetrų gylyje. Dažnai kyla klausimų ir diskusijų, ar reikia rudenį dirvą perkasti. Ir vieni daržininkai tai daro, kiti - ne. Vis dėlto svarbu atsižvelgti į dirvožemio tipą. Smėlingo dirvožemio perkasti nebūtina. Tai neduos naudos. Tačiau pagerins molingo dirvožemio struktūrą. Jame susiformuos poros, oro ertmės, į kurias pateks šaknų kvėpavimui svarbaus deguonies. Jeigu deguonies trūksta, augalai negali pasisavinti maisto medžiagų, todėl menksta jų produktyvumas. Dar vienas būtinas darbas - dirvožemio pagerinimas. Kaip tręšti? Perpuvusį mėšlą ir subrendusį kompostą į dirvožemį galima įterpti ir pavasarį, ir rudenį. Tręšiant rudenį iškyla grėsmė, kad dalis maisto medžiagų išsiplaus su polaidžio vandeniu. Tokius pačius darbus svarbu atlikti ir šiltnamyje. Kai šiltnamis išvalytas ir išravėtas, reikėtų jį dezinfekuoti. Geriausia tai daryti šiltesnę dieną, kai temperatūra ne žemesnė nei +12 °C. Ruduo yra tinkamas metas mulčiuoti augalus.
