Istorija apie buvusią vaikų koloniją Juodšiliuose yra svarbi dalis Lietuvos socialinės istorijos, atspindinti vaikų globos raidą, sovietinės okupacijos poveikį ir konkrečių institucijų likimą. Šiame straipsnyje nagrinėjama šios įstaigos istorija, remiantis įvairiais šaltiniais, siekiant atskleisti sudėtingą jos praeitį ir poveikį čia gyvenusių vaikų likimams.

Vaikų Globa Lietuvoje: Istorinis Kontekstas

Nuo seno Lietuvoje veikė įvairios religinės ir pasaulietinės organizacijos, kurios steigė kūdikių namus, vaikų globos prieglaudas, įvairaus tipo vaikų namus, bendrojo tipo ir specialiąsias mokyklas, vaikų sanatorijas bei kitas vaikų ir suaugusių asmenų ugdymo ir globos institucijas. Pirmąja našlaičių ir pamestinukų globa susirūpino Trakų vaivados žmona Jadvyga Oginskienė, kuri 1786 m. įkūrė pirmuosius vaikų namus. XIX a. pradžioje labdaros draugijos pradėjo kurtis Vilniuje, Kaune, Zarasuose, Šiauliuose, Raseiniuose ir kituose miestuose. Tarpukario Lietuvoje buvo kuriamos nedidelės vaikų - našlaičių prieglaudos, ypač Šiaulių apskrityje.

Sovietinė Okupacija ir Vaikų Globos Įstaigų Pertvarka

1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungos kariuomenei, visų labdaros organizacijų veikla buvo nutraukta, o vaikų prieglaudos - suvalstybintos. 1941 m. daugelis jų buvo reorganizuotos į vaikų namus. 1944 m. lapkričio 1 d. Lietuvoje jau veikė 23 vaikų namai, kuriuose gyveno 1681 auklėtinis. Didelę dalį vaikų sudarė našlaičiai, netekę tėvų per karą arba vaikai, kurių tėvai negalėjo suteikti reikiamos pagalbos. Vaikų namuose buvo apgyvendinami ikimokyklinio, mokyklinio amžiaus vaikai, paaugliai ir, išimties tvarka, vaikai, kurie dėl nepalankių aplinkybių negalėjo mokytis ar gauti paramos iš tėvų. Auklėtiniai buvo suskirstomi į grupes, kurioms buvo priskiriami auklėtojai.

Juodšilių Vaikų Kolonijos Istorija

Informacijos apie konkrečią Juodšilių vaikų kolonijos įkūrimo datą ir ankstyvąją veiklą nėra daug, tačiau žinoma, kad sovietmečiu tokios įstaigos buvo steigiamos visoje Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje laisvės atėmimo bausme nuteistiesiems skirtos specialaus režimo įstaigos iki 2002 m. buvo vadintos auklėjimo darbų kolonijomis, galima daryti prielaidą, kad Juodšilių kolonija galėjo būti viena iš tokių įstaigų. Pagal Pataisos darbų kodeksą (1971), auklėjimo darbų kolonijos buvo bendrojo režimo ir sustiprintojo režimo. Bendrojo režimo kolonijoje bausmę atliko pirmą kartą nuteisti nepilnamečiai ir visos nuteistosios nepilnametės. Sustiprintojo režimo kolonijoje bausmę atliko anksčiau nuteisti nepilnamečiai arba perkeltieji iš bendrojo režimo kolonijos už režimo pažeidimus.

Nuo 1996 m. nepilnametės laisvės atėmimo bausmę atlieka Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos specialiame sektoriuje. Pagal Bausmių vykdymo kodeksą (2002, įsigaliojo 2003) laisvės atėmimo bausmę nepilnamečių pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją ir lengvąją grupes. Nepilnamečių pataisos namų teritoriją sudaro vienas nuo kito izoliuoti 4 sektoriai: pataisos namai (gyvena ir mokosi nuteistieji nepilnamečiai), tardymo izoliatorius (kalinami nepilnamečiai, kuriems pritaikyta kardomoji priemonė - suėmimas).

Gyvenimas Vaikų Namuose: Atsiminimai ir Patirtys

Atsiminimai apie gyvenimą vaikų namuose sovietmečiu yra įvairūs. Vienas iš pašnekovų, Eugenijus Oparinas, gimęs ir augęs Vilniuje Lenkijos okupacijos metais, prisimena aukštą mokymosi lygį Vytauto Didžiojo gimnazijoje, griežtą, bet teisingą direktorių Marceliną Šikšnį, drausmingus mokinius ir mokytojų paramą per Vilniaus vadavimo sąjungą. Jis pasakoja apie savo išdaigas, tarnavimą mišiose, skautų veiklą, eilėraščių spausdinimą, J. Pilsudskio matymą ir jo laidotuves, Lietuvos kariuomenės įžygiavimą į Vilnių ir masinius trėmimus. Jo pasakojimas atskleidžia ne tik asmeninius išgyvenimus, bet ir platesnį Vilniaus lietuvių gyvenimo kontekstą lenkmečiu.

Liuiza Katikina-Ilkevič, augusi Alytaus vaikų namuose, prisimena: „Vaikų namai buvo nuostabioje vietoje: miesto pakraštyje, gražiame pušyne, netoli Dailidės ežerėlio. Mes, pasak poeto A. Jonyno <…> basi bėgiojom vasarą uogauti…ten krykštavom ir siautėjom.“ Ona Petraškaitė-Knezvičienė, augusi Alytaus vaikų prieglaudoje, prisimena vienuoles auklėtojas, kurios mokė vaikus visko - nuo asmens higienos iki sąžiningumo ir geranoriškumo. Ji teigia, kad vaikų namuose buvo skiepijamas sąžiningumas, jautrumas, geranoriškumas, augino juos gailestingaisiais samariečiais.

Tačiau ne visi atsiminimai yra teigiami. Kai kuriuose vaikų namuose buvo juntamas režimo griežtumas, auklėtojų abejingumas, o kartais ir smurtas. Direktorius V. Lamauskas, vadovaujantis Nepilnamečių tardymo izoliatoriui-pataisos namams, teigia, kad didžioji dalis čia esančių vaikų yra psichologiškai pažeisti, patyrę tėvų smurtą, draugų neigiamą įtaką, gyvenę vaikų globos namuose, jau turintys priklausomybių. Jo vadovaujama įstaiga siekia sudaryti galimybes šiems vaikams pasirinkti kitą kelią, suteikti jiems šansą pasikeisti.

Juodšilių "Šilo" Gimnazija ir Specialiosios Žemės Naudojimo Sąlygos

Šiuo metu Juodšiliuose veikia "Šilo" gimnazija, kuriai, kaip ir Rudaminos vaikų lopšeliui-darželiui „Ąžuoliukas“, yra įrašyta specialioji žemės naudojimo sąlyga - pastatų, kuriuose laikomi ūkiniai gyvūnai, su esančiais prie jų mėšlo ir srutų kaupimo įrenginiais arba be jų sanitarinės apsaugos zonos (SAZ). Tai susiję su netoliese esančio AB „Vilniaus paukštyno“ veikla. Tokios sąlygos įrašymas apriboja galimybes statyti sodo namus, gyvenamosios, viešbučių, kultūros paskirties pastatus, bendrojo ugdymo, profesinių, aukštųjų mokyklų, vaikų darželių, lopšelių mokslo paskirties pastatus, skirtus švietimo reikmėms, kitus mokslo paskirties pastatus, skirtus neformaliajam švietimui poilsio, gydymo, sporto ir religinės paskirties pastatus, specialiosios paskirties pastatus, susijusius su apgyvendinimu (kareivinių pastatus, kalėjimus, pataisos darbų kolonijas, tardymo izoliatorius).

Juodšiliai - miestelis Vilniaus rajono savivaldybėje, 12 km į pietus nuo Vilniaus, abipus Vilniaus-Lydos geležinkelio. Seniūnijos centras, 4 seniūnaitijos (Baltosios Vokės, A. Mickevičiaus, Reisleravos, Šv. Uršulės). Veikia 2 vidurinės mokyklos („Šilo“ ir U. Gyvenvietė kūrėsi XX a. pradžioje ir iš pradžių vadinosi Reslerava - asmenvardinis vietovardis pagal to meto Polesės geležinkelio valdybos direktorių Reslerį. 1920 m. Gyvenvietė įsikūrusi pušyne, prie Baltosios Vokės durpyno. Šiaurės vakariniu pakraščiu teka nedidelis bevardis Vokės intakas, jis užtvenktas maudymuisi. Yra Juodšilių geležinkelio stotelė, 1,5 km į pietus nuo Juodšilių yra Valčiūnų geležinkelio stotis. Kaime yra Juodšilių pilkapiai.

1908 m. dėl būsto brangumo Vilniaus mieste, Polesės geležinkelio vadovybė nusprendė įrengti gyvenvietę savo darbuotojams už miesto. Iki Pirmojo pasaulinio karo ir tarpukariu Juodšiliai buvo populiarus vilniečių kurortas, mėgiamas dėl pušynų ir Vokės slėnio. Gyvenvietė ir netrukus įrengta geležinkelio stotelė pavadinta iki 1920 m. buvo vadinama Reslerava. Lenkijos valdymo metais buvo vienuolynas, prie kurio veikė našlaičių prieglauda ir pradžios mokykla. Ne sykį čia lankėsi garsi vienuolė, šventoji Uršulė Leduchovska. 1940 m. Sovietmečiu veikė durbių perdirbimo įmonė, durpyno kontora, pieninė.

Nepilnamečių Tardymo Izoliatorius-Pataisos Namai: Misija ir Iššūkiai

Nepilnamečių tardymo izoliatorius-pataisos namai vadovaujami V. Lamausko, siekia sudaryti galimybes čia gyvenantiems jauniems žmonėms pasirinkti kitą kelią. Direktorius teigia, kad šis darbas yra misija, kurios tikslas - suteikti vaikams šansą pasikeisti. Sunkiausia su vaikais, kurie serga psichikos ligomis, silpnaprotyste, turi psichologinių problemų. Daugėja nuteistų vaikų su psichikos sutrikimais. Įstaiga veikia pagal dinaminės priežiūros modelį, siekdama sukurti palankų mikroklimatą ir ugdyti tarpusavio pagarbą.

Įstaigoje veikia "Aitvaro" mokykla, kurioje dėstomi visi dalykai, kuriuos vaikai mokosi laisvėje. Svarbiausia - skiepijamas poreikis mokytis, nes jei vaikas nesimoko, darbo negauna. Mokyklos darbas sunkesnis nei problemiškiausioje miesto mokykloje, tačiau dauguma vaikų laiko tokius pačius egzaminus kaip ir visi kiti. Įstaiga sulaukia didelės pagalbos iš visuomeninių, religinių organizacijų, sporto klubų.

Gyvenimo sąlygos socialinės reabilitacijos poskyryje yra panašios į bendrabutį. Vaikai prižiūri kambarines gėles, vienas iš jų turi akvariumą. Jų prižiūrimame kieme įrengtos krepšinio, futbolo aikštelės, didelis šiltnamis, aplinkui prisodinta vaiskrūmių ir kitų augalų. Nors kai kurių vaikų gyvenimo sąlygos pataisos namuose gali būti geresnės nei namie, prioritetai yra aiškiai sudėlioti: mokslas, darbas, laisvalaikis.

Direktorius pabrėžia, kad svarbu keisti visuomenės požiūrį į šiuos vaikus, nes jie yra suklydę ir jiems reikia suteikti šansą. Nepaisant iššūkių, įstaigai pavyko suvaldyti kriminalinės subkultūros mastą, vaikai dabar jaučiasi saugūs. Lūžis įstaigoje įvyko, kai prikalbinus prabilti vieną vaiką, pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Reformos daromos per buhalterio prizmę - bus sutaupyta, kažkas atliks. Teologiją Vytauto Didžiojo universitete studijavęs specialistas įsitikinęs, kad Nepilnamečių tardymo izoliatorius-pataisos namai yra pradžia. Lyginant 2016 m. ir 2017 m. resocializacijos proceso veiksmingumas padidėjo 66 proc.: žymiai daugiau įkalintų asmenų bausmę atlieka lengvosios grupės sąlygomis, 15 proc.

Svarstoma galimybė prijungti Nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus prie Kauno tardymo izoliatoriaus, tačiau tai kelia susirūpinimą dėl darbo su nepilnamečiais reikalingų išskirtinių kompetencijų. Nors įstaigoje pasiekta didelio progreso, svarbu nepamiršti, kad tai tik pradžia.

tags: #buvusi #vaiku #kolonija #juodsiliuose

• Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo ateitis
• Intrauterininė inseminacija ir kraujavimas
• Vaikų ugdymas „Bitutėje“
• Privalumai šilkinių drabužių kūdikiams
• Vaikų Crocs batai