Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias
Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias
Spaudos draudimas Lietuvoje, draudimo vartoti lotynišką raidyną spaudiniuose lietuvių kalba tradicinis istoriografinis pavadinimas, buvo Rusijos imperijos valdžios draudimas spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti Didžiojoje Lietuvoje bei Rusijos europinės dalies gubernijose lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis.
Šis draudimas galiojo 1864-1904 m. Jo įsigaliojimo priežastys glūdi platesniame politiniame kontekste. Po 1863-1864 m. sukilimo, kurį Rusijos administracija laikė lenkų bandymu restauruoti savo valstybingumą, buvo įžvelgiamas lenkų politinis-kultūrinis aspektas. Rusijos imperijos valdžia siekė sutrukdyti natūralią lietuvių tautos raidą ir surusinti lietuvius, panaikindama bet kokius tautinio atgimimo ženklus.
Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo 1864 m. birželio 17 d. nurodymu buvo uždrausta lotyniškomis raidėmis spausdinti elementorius, o kiek vėliau - visus lietuvių leidinius. M. Muravjovą pakeitęs generalgubernatorius Konstantinas Kaufmanas 1865 m. rugsėjo 18 d. slaptu aplinkraščiu įteisino spaudos draudimą, sustabdė visų spaustuvėse ir knygynuose esamų anksčiau išleistų lietuvių knygų platinimą, uždraudė lietuviškus leidinius įvežti iš užsienio. K. Kaufmano teikimu, Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas 1865 m. spalio 5 d. išleido įsaką, draudžiantį lietuvių spaudą lotyniškomis raidėmis Rusijos imperijos europinėje dalyje. 1873 m. sausio 2 d. buvo uždrausta įvežti iš užsienio ir platinti lietuvių spaudą gotiškomis raidėmis.
Spaudos draudimo laikotarpiu Rusijos valdžia siekė įdiegti kirilicą, kaip vienintelę priimtą rašybą. Filologas Stanislavas Mikuckis parengė graždankos (reformuoto kirilicos varianto) pritaikymo lietuvių kalbai projektą, ir 1864-1865 m. šis raidynas buvo paskelbtas privalomu. Tačiau gyventojai, dėl stiprėjančio lietuvių tautinio judėjimo, tokius leidinius boikotavo. Per visą spaudos lotyniškaisiais rašmenimis draudimo laikotarpį lietuvių kalbai pritaikyta graždanka buvo išleista vos apie 60 leidinių.
Draudimas nebuvo visiškai efektyvus. Priešindamiesi spaudos draudimui lietuvių šviesuoliai organizavo nelegalios lietuvių spaudos leidimą užsienyje bei jos platinimą Didžiojoje Lietuvoje. Vyskupas Motiejus Valančius 1867 m. iš savo lėšų sudaręs specialų fondą knygoms leisti Mažojoje Lietuvoje pradėjo spausdinti savo ir kitų autorių religinius bei pasaulietinius veikalus. M. Valančiaus paskatinti, į knygų leidybą įsitraukė kunigas Martynas Sederavičius, Antanas Vytartas, pasaulietis Serafinas Kušeliauskas. Apie 60 leidinių savo lėšomis yra išleidęs Petras Vileišis. Lietuvių knygas Mažojoje Lietuvoje komerciniais sumetimais leido vokiečių spaustuvininkai Otto von Mauderodė, Julius Reylaenderis, Julius Schoenkė ir kiti, vėliau įsitraukė su lietuvių tautiniu judėjimu susijusios draugijos, laikraščių redakcijos, pavieniai leidėjai (Martynas Jankus, Enzys Jagomastas).
Spaudos draudimo Lietuvoje laikotarpiu buvo išleista 1830 pavadinimų Lietuvai skirtų knygų. Spaudos draudimo laikotarpio pradžioje 70% jų sudarė religinė literatūra, vėliau daugėjo pasaulietinių knygų. XIX a. pabaigoje pasaulietinės knygos sudarė apie 70% bendro knygų skaičiaus. Populiarios buvo maldaknygės, katekizmai, kurie, be tiesioginės paskirties, buvo naudojami ir kaip mokomosios knygos. Dėl to jos turėjo po 40-50 laidų bei didžiausius (20 000-30 000 egzempliorių) tiražus. Spaudos draudimo laikotarpiu buvo išleista apie 130 mokslo populiarinamųjų knygų, apie 80 elementorių, daugiau kaip 100 kalendorių, 280 grožinės literatūros knygų.
Mažojoje Lietuvoje pasirodė Didžiajai Lietuvai skirti pirmieji lietuvių periodiniai leidiniai: „Aušra“, „Varpas“, „Garsas“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Tėvynės sargas“ ir kiti; iš viso spaudos draudimo metu ėjo 15 Didžiajai Lietuvai skirtų periodinių leidinių. Jų atsakomaisiais redaktoriais buvo Mažosios Lietuvos gyventojai (tvarkė juridinius reikalus), o laikraščių turiniu rūpinosi redaktoriai, kilę iš Didžiosios Lietuvos. Lietuvių nelegaliosios spaudos organizavimas, leidyba ir platinimas tapo svarbia Didžiosios ir Mažosios Lietuvos šviesuomenės jungtimi.
„Atviras pokalbis“: Kokia tikroji spaudos atgavimo istorija?
Nors spaudos draudimas truko beveik keturis dešimtmečius, jis nepasiekė savo tikslo - sutrukdyti lietuvių tautos raidai. Atvirkščiai, jis paskatino tautinį pasipriešinimą ir sustiprino lietuvių šviesuomenės ryžtą išsaugoti gimtąją kalbą ir kultūrą. Per visą spaudos draudimo laiką teisinėn atsakomybėn patraukta apie 2300 asmenų, tačiau tai nebuvo masinis genocidas, kaip kartais bandoma pristatyti.
Spaudos draudimo panaikinimas nebuvo atsitiktinis. Jis įvyko dėl teisinių kovų ir aktyvios inteligentijos veiklos. 1902 m. gruodžio 14(27) d. Antano Macijausko ir 1903 m. gegužės 13(26) d. Povilo Višinskio bylose buvo patvirtinta, kad 40 metų draudimas spausdinti lotyniškomis raidėmis buvo neteisėtas pagal pačios Rusijos įstatymus. Šios bylos ir jose dalyvavę teisininkai, tokie kaip Maksimas Ganfmanas ir Lionginas Krečinas, prisidėjo prie to, kad lietuviškos spaudos draudimas lotyniškais rašmenimis buvo panaikintas. 1904 m. gegužės 7 d. caras Nikolajus II pasirašė nutarimą, kuriuo buvo atšaukti generalgubernatorių draudimai, ir spaudos draudimas buvo oficialiai panaikintas.
Spaudos draudimas trukdė lietuvių tautos konsolidaciją, padarė daug nuostolių jos kultūrai - ankstesnis lietuviškų leidinių skaičius buvo pasiektas tik po 10 metų. Tačiau šis laikotarpis taip pat parodė lietuvių tautos atsparumą, ryžtą ir gebėjimą kovoti už savo identitetą net ir pačiomis sunkiausiomis sąlygomis.
