Teisinė abortų padėtis Lietuvoje: dabartinė situacija, iššūkiai ir tarptautiniai aspektai
Teisinė abortų padėtis Lietuvoje: dabartinė situacija, iššūkiai ir tarptautiniai aspektai
Abortas Lietuvoje yra sudėtinga ir kontroversiška tema, apimanti įvairius etinius, moralinius, teisinius ir socialinius aspektus. Šiuo metu Lietuvoje abortai yra legalūs iki 12 nėštumo savaitės moters pageidavimu, o vėliau - dėl medicininių priežasčių. Tačiau pastaruoju metu vyksta aktyvios diskusijos dėl abortų prieinamumo, finansavimo ir reguliavimo. Šiame straipsnyje išnagrinėsime dabartinę teisinę situaciją, svarstomus įstatymų projektus, visuomenės nuomones ir galimas pasekmes.
Dabartinė Teisinė Būklė
Nuo 1957 m. Lietuvoje nėštumo nutraukimas yra legalus. 1994 m. LR Sveikatos apsaugos ministras pasirašė įsakymą dėl nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos. Įsakyme nurodoma, kad nėštumo nutraukimas moteriai pageidaujant gali būti nutraukiamas iki 12 nėštumo savaitės. Nuo 1990 m. Lietuvoje nėštumų nutraukimų skaičius mažėjo ir sumažėjo septynis kartus. 1990-aisiais buvo beveik 50 tūkst. nėštumų nutraukimų per metus, o 2011-2012 metų duomenimis, yra 5-6 tūkstančiai. Nėštumo nutraukimų Lietuvoje mažėja - 2010 m. tūkstančiui 15-49 metų moterų teko 9,1 nėštumo nutraukimai, 2015 m. - 7,2. Abortų skaičius tarp 15-19 m. amžiaus paauglių Lietuvoje taip pat mažėja, tačiau vis dar išlieka didelis. 2011 m. 687 paauglės nutraukė nėštumą, 2015 m. Tokia situacija susiklostė, nes pagrindinės priežastys buvo, matyt, lytinio ugdymo ir prieinamų moters sveikatai nekenksmingų apsaugos priemonių nuo nėštumo nebuvimas.
Šiuo metu Lietuvoje nėštumo nutraukimas yra reglamentuojamas 1994 m. sausio 28 d. LR Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu Nr. 18-299, kuris buvo priimtas sovietinės teisės tradicijos įkvėptas. Pagal šį įsakymą, moteris gali nutraukti nėštumą iki 12 nėštumo savaitės, o vėliau - tik esant medicininių indikacijų, kai nėštumas kelia grėsmę moters gyvybei ar sveikatai, arba kai nėštumas atsirado dėl išžaginimo ar kraujomaišos. Nėštumo nutraukimo paslaugos yra apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų, jei yra medicininių indikacijų arba nėštumas atsirado dėl nusikalstamų veikų.
Lietuvos teisės aktai, reglamentuojantys nėštumo nutraukimą, yra ministro įsakymu patvirtinti, o ne įstatymu. Tai reiškia, kad jie yra mažiau stabilūs ir gali būti lengviau keičiami. Tarptautinės teisės ekspertė dr. Laima Vaigė pabrėžė, kad Lietuvoje „teisėtas abortas nesureguliuotas įstatymu, tik ministro įsakymu“. Anot jos, vienintelis įstatymu įtvirtintas aspektas - Baudžiamojo kodekso straipsnis apie „neteisėtą abortą“, kuriame minimos tik „operacijos“, tad net nėra aišku, ar jis apima ir medikamentinį abortą.
Svarstomi Įstatymų Projektai ir Politinės Diskusijos
Pastaruoju metu Seime svarstomas naujas Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas, kuriuo siekiama aiškiau reglamentuoti teisę į nėštumo nutraukimą. Tačiau šis įstatymo projektas susilaukė kritikos iš įvairių visuomenės grupių. Organizacijos „Pilietiškumo platforma“ ir Rengimo šeimai asociacija teigia, kad įstatymas skatintų žmogaus gyvybės naikinimą nuo apvaisinimo momento ir prieštarautų pagarbos gyvybei, žmogaus orumui ir humanizmo principams. Jos taip pat kritikuoja abortų įteisinimą ir finansavimą valstybės lėšomis, medikamentinio aborto pratęsimą iki 12 savaičių be gydytojo priežiūros, chirurginės sterilizacijos ir kontracepcijos kompensavimą, taip pat privalomą lytinį švietimą ir galimybę nepilnamečiams naudotis reprodukcinėmis paslaugomis be tėvų žinios.
Balandžio 5 d. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas svarstė Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą. Už nėštumo nutraukimą - iki trejų metų nelaisvės Įstatymu siekiama uždrausti moterims nutraukti nepageidaujamą nėštumą, paliekant tik dvi siauras išimtis - kai nėštumas gresia nėščios moters gyvybei ar sveikatai arba kai yra pagrįstų įtarimų, jog nėštumas atsirado dėl nusikalstamų veikų. Vasario 20 d. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovai Rita Tamašunienė ir Valdemaras Tomaševskis paskelbė apie planus pavasarį registruoti abortų draudimo įstatymą.
Seimo komitetuose rudens sesijoje planuojamas svarstyti Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektas nedera su Lietuvos tarptautiniais žmogaus teisių įsipareigojimais - tokią išvadą rugsėjo 2 d. pateikė ŽTSI, išanalizavęs siūlomo projekto nuostatas. Dar praėjusios kadencijos Seimo Sveikatos reikalų komitetas projektui yra pritaręs, dabartinis Teisės ir teisėtvarkos komitetas siūlo projektą grąžinti iniciatoriams tobulinti. Pagal svarstomą projektą, nėštumo nutraukimas būtų draudžiamas, išskyrus retas išimtis: jei nėštumas keltų grėsmę nėščios moters gyvybei ar sveikatai arba būtų pagrįstų įtarimų, kad moteris pastojo dėl išžaginimo. Nutraukti nėštumą esant aukščiau minėtoms sąlygoms būtų leidžiama, jei nuo nėštumo pradžios praėjo ne daugiau kaip 12 savaičių. Lietuvoje šiuo metu leidžiama iki 12 nėštumo savaitės nutraukti nėštumą be papildomų sąlygų.
Europos Parlamentas (EP) priėmė rezoliuciją, kuria reikalaujama, kad teisė į abortą būtų įtraukta į Europos Sąjungos (ES) pagrindinių teisių chartiją. Tai ne pirmoji tokio pobūdžio EP rezoliucija. Panašias rezoliucijas jis, reaguodamas į JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimą byloje „Dobbsas prieš Džeksono moterų sveikatos organizaciją“ (Dobbs v. Jackson Women’s Health Organization), priėmė 2022 m. Europos Parlamentas.
Visuomenės Nuomonės ir Tyrimų Rezultatai
Visuomenės nuomonės dėl abortų Lietuvoje yra labai skirtingos. Vieni mano, kad moteris turi teisę pati spręsti dėl savo kūno ir nėštumo nutraukimo, o kiti teigia, kad gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento ir abortas yra žudymas. Pavyzdžiui, Simono Streikaus inicijuota peticija „NE abortams už mokesčių mokėtojų pinigus!“ surinko daugiau nei 2,5 tūkst. parašų, o tai rodo, kad nemaža dalis visuomenės nepritaria abortų finansavimui valstybės lėšomis. Tačiau kita vertus, internetinėje erdvėje vykusi apklausa parodė, kad didesnė dalis balsavusiųjų nepritaria idėjai drausti valstybės lėšomis finansuojamus abortus, teigdami, kad tai yra „pagalba moteriai sunkioje gyvenimo situacijoje“.
2021 m. mes pradėjome tirti Lietuvos gyventojų požiūrį į abortus. Su nuostata, kad nėščia moteris turi turėti teisėtą galimybę padaryti abortą, jeigu dėl kokios nors priežasties nutaria negimdyti, sutiko 60 proc. Lietuvos moterų ir 51 proc. vyrų. Tik 6 proc. moterų ir 4 proc. vyrų tam nepritarė, kiti buvo neapsisprendę. 1994 m. su šia nuostata nesutiko daugiau gyventojų - 14 proc. Vaisingo amžiaus respondentų klausėme, ką moterys darytų, jei nenumatytai pastotų, ar ką patartų vyrai, jei jų partnerės nenumatytai pastotų. Daugumos gyventojų - ir moterų, ir vyrų - nuomone, reikėtų gimdyti vaiką. Padaryti abortą siūlytų 12 proc. moterų ir 3 proc. vyrų. Apie ketvirtadalį gyventojų - 17 proc. moterų ir 24 proc. vyrų - nežinotų, kaip pasielgti. Vis dėlto daugiau moterų (12 proc.) nei vyrų (3 proc.) siūlytų padaryti abortą, o šiek tiek daugiau vyrų - gimdyti.
Taigi vaisingo amžiaus Lietuvos žmonės, patekę į neplanuoto nėštumo situaciją, yra nusiteikę gimdyti vaiką. Ankstesniuose tyrimuose pastebėjome, kad požiūris į abortų draudimą priklauso nuo žmonių religingumo. Religingais laikėme tuos žmones, kurie bent kartą per mėnesį lanko bažnyčią ar religinius susirinkimus, išskyrus vestuves, laidotuves ar krikštynas. Kaip ir reikėjo tikėtis, tarp religingų žmonių daugiau palaikančių abortų draudimą ar apribojimą nei tarp nereligingų, tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad religingi žmonės palaiko abortų draudimą, o nereliginiai - ne. Absoliuti dauguma religingų Lietuvos gyventojų (73 proc.) taip pat nepalaiko abortų draudimo. Savo ruožtu tarp nereliginių - gerokai daugiau palaikančių feministinę poziciją, kuri išreiškia moters teisę pasirinkti abortą.
Šįmet paskelbta Lygių galimybių kontrolieriaus apklausa parodė, kad net aštuoni iš dešimties Lietuvos gyventojų palaiko žmogaus teisę nutraukti nepageidaujamą nėštumą. 2024 m. vasarą BENDRA.lt pradėjo anoniminę apklausą, kviesdamas moteris, patyrusias savanorišką nėštumo nutraukimą Lietuvoje, pasidalyti savo patirtimis. Surinktos istorijos apima tiek medikamentinio, tiek chirurginio aborto atvejus.
Dauguma gyventojų - ir moterų, ir vyrų - nuomone, reikėtų gimdyti vaiką. Padaryti abortą siūlytų 12 proc. moterų ir 3 proc. vyrų. Apie ketvirtadalį gyventojų - 17 proc. moterų ir 24 proc. vyrų - nežinotų, kaip pasielgti. Vis dėlto daugiau moterų (12 proc.) nei vyrų (3 proc.) siūlytų padaryti abortą, o šiek tiek daugiau vyrų - gimdyti. Taigi vaisingo amžiaus Lietuvos žmonės, patekę į neplanuoto nėštumo situaciją, yra nusiteikę gimdyti vaiką.
Prieštaringos Nuostatos ir Abortų Statistika
Nors dauguma vaisingo amžiaus Lietuvos gyventojų, patekę į neplanuoto nėštumo situaciją, yra nusiteikę gimdyti vaiką, nuomonės dėl abortų draudimo skiriasi. Daugiausia moterų (42 proc.) ir vyrų (44 proc.) laikosi moters teisės į abortą (feministinės) pozicijos, nemaža dalis moterų (39 proc.) ir vyrų (31 proc.) galvoja, kad abortų uždrausti nereikia, bet reikia šviesti gyventojus, propaguojant įvairius šeimos planavimo būdus. Už besąlygišką abortų draudimą pasisako tik 3 proc. moterų ir 4 proc. vyrų, o už jų griežtą apribojimą - 11 proc. moterų ir 8 proc. vyrų.
Požiūris į abortų draudimą labiau keitėsi laikotarpiu nuo 2009 iki 2022 m. - toliau mažėjo palaikančių abortų draudimą ar apribojimą skaičius, padaugėjo tam nepritariančių, gerokai padaugėjo ir vyrų, besilaikančių feministinės pozicijos. Galime konstatuoti, kad požiūris į abortų draudimą labiau keitėsi laikotarpiu nuo 2009 iki 2022 m. - toliau mažėjo palaikančių abortų draudimą ar apribojimą skaičius, padaugėjo tam nepritariančių, gerokai padaugėjo ir vyrų, besilaikančių feministinės pozicijos.
Per visą nepriklausomybės laikotarpį absoliuti dauguma (visais atvejais daugiau nei 80 proc.) Lietuvos moterų ir vyrų pateisino abortus tais atvejais, kai motinos sveikatai gresia pavojus, kai moteris pastojo ne savo valia ar yra didelė tikimybė, kad vaikas gims nevisavertis. Kai susituokusi pora nenori turėti daugiau vaikų, kai moteris tuo metu nenori turėti vaikų ar kai moteris netekėjusi - Lietuvos gyventojams tokios priežastys nėra pakankamos daryti abortą.
Abortų skaičius Lietuvoje labai smarkiai sumažėjo, o požiūris į abortus - liberalėjo. Taigi matome priešingas tendencijas. Remdamiesi tyrimų duomenimis, galime daryti išvadą, kad ne draudimai ar ribojimai mažina abortų skaičių, tačiau negalime daryti išvadų apie abortų skaičiaus mažėjimo priežastis. Galime tik numanyti, kad tokią milžinišką įtaką abortų skaičiaus sumažėjimui padarė visuomenės švietimas ir tobulesnės šeimos planavimo priemonės.
Tarptautiniai Aspektai ir Europos Sąjungos Kontekstas
Lietuva, būdama Europos Sąjungos narė, turi atsižvelgti į tarptautinius žmogaus teisių standartus ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktiką. EŽTT yra pripažinęs, kad moters teisė į privatų gyvenimą apima teisę apsispręsti dėl nėštumo nutraukimo, tačiau ši teisė nėra absoliuti ir gali būti ribojama siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir interesus, įskaitant negimusio vaiko teisę į gyvybę. Tačiau EŽTT taip pat yra pabrėžęs, kad valstybės turi užtikrinti moterims prieinamą ir saugų abortą, ypač tais atvejais, kai nėštumas kelia grėsmę moters gyvybei ar sveikatai, arba kai nėštumas atsirado dėl išžaginimo ar kraujomaišos.
Europos Parlamentas (EP) priėmė rezoliuciją, kuria reikalaujama, kad teisė į abortą būtų įtraukta į Europos Sąjungos (ES) pagrindinių teisių chartiją. Paskata pakartotinai kelti aborto įtraukimo į ES pagrindinių teisių chartiją klausimą davė kovo 4 d. Prancūzijos Nacionalinės Asamblėjos sprendimas, kuriuo buvo pakeista Prancūzijos Konstitucija. Prancūzija tapo pirmąja šalimi pasaulyje, kurioje abortas buvo aiškiai įtvirtintas kaip konstitucinė teisė. Įkvėpti sėkmės Prancūzijoje, abortų šalininkai kovo 14 d. suorganizavo motyvacinę Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono kalbą Europos Parlamente, parengė rezoliuciją ir ją prastūmė EP. Beje, tai padaryta neturint ES mandato šiuo klausimu (sveikatos klausimai neįeina į ES kompetenciją), nebuvo atsiklausta ir piliečių.
Teisės į abortą įtraukimas į ES pagrindinių teisių chartiją turėtų dvi praktines pasekmes. Pirma, formaliai žiūrint, aborto kaip teisės įtvirtinimas leidžia reikalauti panaikinti bet kokį aborto ribojimą, paremtą vaisiaus gestaciniu amžiumi. Neatsitiktinai ES Parlamento rezoliucijoje, kuria siūloma teisę į abortą įtraukti į ES pagrindinių teisių chartiją, yra remiamasi 2022 m. PSO Saugaus aborto gairėmis. Būtent jos ne tik rekomenduoja dekriminalizuoti bet kokio aborto atlikimą, ne tik panaikinti visus specialius aborto atlikimo pagrindus (pavyzdžiui, dėl medicininių indikacijų ar išprievartavimo) ir palikti tik vieną - abortą moters pageidavimu, bet ir aborto atlikimui nenustatyti jokių gestacinio amžiaus apribojimų.
Antra, nustačius teisę į abortą, kyla grėsmė, kad bus panaikinta gydytojo sąžinės prieštaravimo teisė. Pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą, gydytojas turi teisę atsisakyti nutraukti nėštumą, jeigu tai prieštarauja gydytojo moralinėms vertybėms ar nuostatoms, išskyrus atvejus, kai tai būtina moters gyvybei išsaugoti. Taigi tie gydytojai, kurie nori daryti abortus, juos daro, o kurie nenori - jų nedaro. Ši sąžinės išlyga netrukdo moterims laisvai pasinaudoti aborto teise. Tačiau įtvirtinus abortą kaip teisę atsiras dviejų teisių: moters teisės į abortą ir gydytojo sąžinės prieštaravimo teisės - kolizija.
EP neturi kompetencijos pakeisti ES pagrindinių teisių chartijos, t. y. kažką iš jos išbraukti ar kažką į ją įtraukti. Be to, realus tokios teisės įtraukimas į ES pagrindinių teisių chartiją reikalauja ES kompetencijos išplėtimo. Pagal dabar galiojančias ES sutartis, sveikatos apsaugos politika nėra priskirta pasidalijamajai ES kompetencijai. O ES Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnyje nustatyta, kad chartija taikoma tik tada, kai valstybės narės įgyvendina ES teisę, ir kad ji negali viršyti ES kompetencijos. Taigi šiuo atveju tokios teisės, tiesiogiai susijusios su sveikatos apsaugos politika, įtraukimas į ES pagrindinių teisių chartiją pažeistų ES sutartyse įtvirtintą subsidiarumo principą.
Iššūkiai Dėl Paslaugų Prieinamumo ir Kokybės
BENDRA.lt tyrimas rodo, kad teisinės nuostatos nebūtinai lemia geresnį paslaugų prieinamumą. Nėštumo nutraukimas „moters sprendimu“ yra mokama paslauga, o dėl sveikatos problemų nutrauktas nėštumas dengiamas iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų. Dalis asmens sveikatos priežiūros įstaigų, kurios teisiškai galėtų teikti mokamą nėštumo nutraukimo paslaugą, tokios paslaugos visgi neteikia. Tai, kad pacientas už šią paslaugą moka savo lėšomis, sukuria ne tik finansinių iššūkių. Nefinansuojama procedūra neturi tokio pat reglamentavimo ir nesulaukia tokio paties institucijų dėmesio stebėsenos lygmeniu kaip privalomojo sveikatos draudimo lėšomis apmokamos paslaugos.
Griežta nukreipimų sistema, kai nesant galimybės suteikti paslaugos pacientui, gydytojai įpareigojami nukreipti į tris kitas asmens sveikatos priežiūros įstaigas, yra taikoma ligonių kasų dengiamoms procedūroms, bet ne mokamų procedūrų atžvilgiu. Kadangi procedūra neturi savo kodo, jo atskirai neseka ir Higienos institutas. Be to, kadangi paslaugos nedengia ligonių kasos, nėra centralizuotos sistemos, kuri žymėtų paslaugos pasiskirstymą šalyje.
Higienos institutas turi duomenų apie gydymo įstaigas, kurios techniškai atitinka reikalavimus teikti nėštumo nutraukimo paslaugas - tiek dėl medicininių indikacijų, tiek pacientės pageidavimu. Tačiau nėra centralizuoto informacijos rinkinio, kuris tiksliai identifikuotų, kurios įstaigos realiai šias paslaugas teikia. Lietuvoje visi dirbtiniai abortai - tiek atliekami dėl medicininių indikacijų, tiek pacienčių pageidavimu - yra fiksuojami bendrai. Medikamentiniai abortai taip pat nėra registruojami atskirai, nes jiems nėra numatyto atskiro kodo.
Nėštumo nutraukimo paslauga yra nustatoma įstaigos vadovo nustatyta tvarka, o duomenys renkami tik apie tas įstaigas, kurios faktiškai suteikė šią paslaugą. Vis dėlto Higienos instituto pateikti duomenys apima tik dalį gydymo įstaigų, įskaitant ir tokias, kuriose savanoriškas abortas nėra atliekamas. Nėra aiškiai apibrėžta, ar informacija apie 16-18 m. paciento vizitą turėtų būti teikiama tėvams, šiems to pareikalavus. Paaugliui, kaip ir visiems pacientams, gydytojas skiria 15 min. Kontracepcija, nėštumo nutraukimas ir lytiškai plintančių infekcijų tyrimai paaugliams yra per brangūs.
Dėl per brangios kontracepcijos ir lytinio švietimo stokos, Lietuvoje didelis paauglių gimdymų skaičius, daug paauglių užsikrėčia lytiškai plintančiomis infekcijomis. Remiantis 2010-2014 m. statistiniais duomenimis, Lietuvoje kasmet gimdo beveik 3 kartus daugiau 15-19 m. amžiaus merginų negu Olandijoje, Švedijoje ar Norvegijoje. 2015 m. jauniausia gimdyvė buvo vos 13 metų amžiaus. 2015 m. 15-29 m. amžiaus jaunimas sudarė daugiau nei 55 proc. visų užsikrėtusiųjų gonorėja, užsikrėtę ŽIV sudarė beveik 23 proc.
Nors Lietuvoje jau daugiau nei dvejus metus teisėtai galima atlikti medikamentinį nėštumo nutraukimą, daugelyje įstaigų vis dar dominuoja chirurginė intervencija. Net 17 gydymo įstaigų Bendra.lt nurodė, kad teikia tik chirurginį nėštumo nutraukimą pagal pacienčių pageidavimą. Kitos įstaigos teigia, kad neturi budinčio ginekologo, nors daugelyje šalių tokių reikalavimų šiai procedūrai nėra.
Lytinis Švietimas ir Kontracepcijos Prieinamumas
Svarbus aspektas, susijęs su abortais, yra lytinis švietimas. Ekspertai teigia, kad veiksmingas lytinis švietimas gali padėti sumažinti neplanuotų nėštumų ir abortų skaičių. Tačiau Lietuvoje lytinis švietimas nėra pakankamai užtikrinamas, o tai gali turėti neigiamų pasekmių jaunų žmonių reprodukcinei sveikatai.
Vaiko teisių konvencija įpareigoja valstybes užtikrinti, kad vaikams būtų prieinama informacija apie lytinę sveikatą ir kontracepciją. Lytinis švietimas turėtų prasidėti šeimoje ir tęstis visą gyvenimą. Tėvai turi stiprų poveikį vaikų įsitikinimų, nuostatų ir elgsenos formavimuisi, tačiau ne visi tėvai gali kalbėtis su vaikais apie lytiškumą, lytinius santykius, kontracepciją. Jaunimas dažniausiai ieško internete informacijos, kuri ne visada yra teisinga, pagrįsta mokslo įrodymais.
Lietuvos mokykloje jaunimas gauna skurdžią, dažnai mokslu nepagrįstą informaciją apie lytiškumą ir lytinę reprodukcinę sveikatą. 2007 m. Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtinta „Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa“ neužtikrino mokslu grįstos informacijos apie neplanuoto nėštumo, lytiškai plintančių infekcijų prevenciją, skatino lytinį susilaikymą, rėmėsi ne mokslu, o mitais apie kontracepciją. 2016 m. LR Švietimo ir mokslo ministerija patvirtino naują „Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendrąją programą“. Programa taip pat skelbia lytinį susilaikymą ir yra orientuota į santuoką, motinystę ir tėvystę. Programoje neskiriamas reikiamas dėmesys lytinei reprodukcinei sveikatai - apsisaugojimui nuo neplanuoto nėštumo ir lytiškai plintančių infekcijų.
Remiantis 2015 m. atlikto „Barometro“ tyrimo duomenis, Lietuva pagal kontracepcijos prieinamumą užima paskutinę vietą tarp kitų 15 tyrime dalyvavusių Europos Sąjungos šalių. Atliekant tyrimą buvo vertinama šalies strategija dėl kontracepcijos prieinamumo, visuomenės informuotumas apie LRST, lytinio švietimo ar ugdymo mokykloje įgyvendinimas, sveikatos priežiūros specialistų rengimas kontracepcijos klausimais, individualus moterų ir porų konsultavimas, kontracepcijos kompensavimo sistema, diskriminavimas bei moterų įgalinimas. Tyrimo duomenimis, pagal visus rodiklius Lietuva atsilieka nuo kitų Europos Sąjungos šalių.
Specialistų, medikų rengimas kontracepcijos klausimais itin nekokybiškas, nes trūksta progresyvių pedagogų bei pažangių mokymo programų. Vis dar gajūs mitai apie kontracepciją. Individualios moterų ir porų konsultacijos nesistemingos, specialistai nėra pasirengę dirbti su paaugliais, kurie mokykloje žinių apie kontracepciją negauna. Kontracepcijos kompensavimo sistema neįdiegta. Dėl valdžios paramos stokos visuomenei teikiama ribota informacija apie LRST ir modernias kontracepcijos priemones, todėl bendras visuomenės informuotumas apie LRST yra itin menkas.
2011 m. Lietuvos Vyriausybės delegacija dalyvavo Jungtinių Tautų Visuotinės reguliarios peržiūros sesijoje (angl. k. Universal Periodic Review, UPR), per kurią Lietuvai buvo pateikta rekomendacija pagerinti modernių kontracepcijos priemonių prieinamumą. Nors Lietuva šią rekomendaciją priėmė ir įsipareigojo įgyvendinti, kontracepcijos prieinamumas nėra gerinamas.
Istorinis Kontekstas: Abortai Tarpukario Lietuvoje
Dirstelėkime į XX a. abortų istoriją Lietuvoje. Įvertinkime, kiek dabartinė Lietuvos visuomenė tapo modernesnė, palyginti su Pirmąja Lietuvos Respublika. Svarbiausias skirtumas - tarpukariu abortai buvo uždrausti, tačiau daromi nelegaliai neretai baigdavosi moterų mirtimis. Spauda ne tik pasakojo apie nelegalių abortų žalą moteriai, visuomenei, bet ir siūlė priemones, kaip pagerinti sunkią moterų padėtį. „Abortai, pavainikių gimdymas (...) visai madon įėjo“, - rašė 1925 m. dienraštis „Lietuva“.
Pagrindinės priežastys, dėl kurių moterys rinkdavosi abortą tarpukariu, buvo kelios. Pirma, sunki materialinė padėtis. 90 proc. Lietuvos moterų dirbo sunkų fizinį darbą fabrikuose, žemės ūkyje ir buvo pagimdžiusios 3-5 vaikus. Joms „tenka uždirbti duonos kąsnį ir vaikams, ir šeimos galvai. Tokios moterys turėtų pagalvoti apie laukiamo šeimos nario atsiradimą“. Antra, gausios šeimos. Spauda rašė: „Juk biednuomenėj, kur dažnos krikštynos, ten dažnos ir laidotuvės. Kokia nauda šeimai ir visuomenei iš tokių krikštynų? Ar ne geriau tokiai moteriai leidus apsisaugoti nuo naujo kūdikio?“ Trečia, tragiška netekėjusių moterų padėtis. Jų laukė pažeminimas, panieka, „paskenduolės“ likimas, nes tai „benkartai“: „Visuomenė vengia tokių moterų, užuot joms moraliai padėjusi.“ Ketvirta, ekonominis faktorius. Nėščios moterys buvo nepageidaujamos darbdavių. Nėštumas mažina moters - tarnautojos darbingumą. „Motinystė Lietuvoje neapsaugota“. Penkta, neišsilavinimas. Į teismus dėl nelegalių abortų patenka „neapsišvietusi visuomenės dalis“.
1931-1933 m. Kauno policijoje buvo užregistruoti tokie nelegalių abortų skaičiai: 1931 m. - 70, 1932 m. - 108, 1933 m. - 128. Palyginti su Latvija, abortų buvo mažiau. 1929 m. Latvijos sveikatos departamento direktorius Petersonas nurodė, kad šalyje kasmet atliekama apie 10 000 abortų, iš kurių net 9000 nelegalūs. 1931 m. Latvijos moterų judėjimo ir visuomenės veikėja Klara Kalniņa pažymėjo, kad abortų iš tiesų buvo gerokai daugiau, net 27 000.
Dauguma nelegalių abortų baigdavosi mirtimi: 1920-1922 m. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje mirė 9 moterys, o jau 1930 m. spauda rašė, kad „Lietuvoje kasmet gimsta apie 65 000 kūdikių ir padaroma apie 15 000 abortų. Dėl abortų kasmet miršta apie 700 moterų“. Lietuvos valdžia, norėdama paskatinti gimstamumą, teigė, kad vyrai „turi prievolę tarnauti Tėvynei, o moterys turėtų turėti prievolę gimdyti vaikus“. Spaudoje buvo teigiama, kad dėl nelegalių abortų šalyje mažėja gimstamumas. 1930 m. Lietuvoje 1000 gyventojų gimė 12 naujagimių (Lenkijoje - 17, SSRS - 19). 1923 m. Lietuvoje gimė 6 kartus daugiau naujagimių, nei buvo padaryta abortų, o 1928 m. - jau tik 2,3 karto.
Tarpukario visuomenei abortų klausimas buvo skaudi problema. Spaudoje buvo išsakomos įvairios nuomonės dėl bausmių už nelegalius abortus, tačiau ir abortų priešininkai, ir šalininkai sutarė, kad abortą galima daryti, jei moters gyvybei gresia pavojus ar ji serga širdies ligomis, džiova arba jos vyras - sifiliu ir dvasios ligomis. Kitu atveju Baudžiamojo kodekso 464-467 straipsniai numatė bausmę ne tik moteriai, bet ir aborto darytojui bei jo pagalbininkams.
XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio visuomenė ėmė modernėti ir tai rodė vykusios viešos diskusijos apie abortus. Tačiau lyginti abiejų visuomenių (tarpukario ir dabartinės) šiuo vertybiniu požiūriu negalima, nes skyrėsi abortų teisinis statusas ir pačios visuomenės. Juk XXI a. visuomenė yra žinių ir informacijos, o tarpukario - mažai raštinga ir teturinti privalomą pradinį švietimą, realiai įgyvendintą valstybėje nuo 1928 m. Negalime lyginti ir statistikos, nes nelegalūs abortai patenka į statistiką tik tada, kai dėl jų pradedamas baudžiamasis procesas. Vis dėlto reikia pažymėti, kad abortų skaičius tarpukariu buvo labai didelis.
