Viktorija Miškūnaitė: Operos Divos Kelias Nuo Sunkumų Iki Pašaukimo
Viktorija Miškūnaitė: Operos Divos Kelias Nuo Sunkumų Iki Pašaukimo
Operos solistė Viktorija Miškūnaitė, neseniai pelniusi antrąjį Auksinį scenos kryžių, dalijasi savo patirtimi, atskleidžiant, kad kelias į pripažinimą nebuvo lengvas. „Pasidariau reklamą? Jei mokėčiau ją darytis, būčiau tai padariusi geriau ir gražiau“, - juokiasi ji, pabrėždama, kad jos karjeros pradžia stebina ir kelia iššūkius.
Viktorijos Miškūnaitės karjeros pradžia buvo kupina iššūkių. Ji debiutavo tokiuose svarbiuose vaidmenyse kaip Rozalinda operoje „Šikšnosparnis“ ir Violeta operoje „Traviata“. Tačiau jos kelias į sceną nebuvo tiesus. „Kai rinkausi šitą profesiją, negalvojau apie jokius apdovanojimus ir įvertinimus. Mano šeimoje niekas nėra susijęs su menu, muzika, nesu garsių tėvų vaikas. Todėl man dainavimas - iš tiesų pats tikriausias pašaukimas“, - pasakoja solistė.
Šeima iš pradžių nepritarė jos pasirinkimui: „Buvo priešiškai nusiteikusi, ilgai atkalbinėjo: „Kam tau to reikia? Niekad neturėsi pinigų...“ Vienu metu net atrodė, kad jie teisūs, nes jai nesisekė gauti darbo pagal specialybę, be to, anksti sukūrė šeimą, gimė du vaikai - teko rūpintis jais. Ji dirbo ir padavėja, ir valytoja, nors svajojo būti aktore, dainininke, dirbti scenoje.
Noras išmokti dainuoti profesionaliai ir kokybiškai, bei galimybė operos scenoje sujungti viską, ką mėgsta - dainavimą, vaidybą, šokį, judesį - pastūmėjo ją į operos pasaulį. Tik prieš dvejus metus ji pradėjo nuolat dirbti Operos teatre, sunkiai pelniusi šią vietą, o dabar kone kasmet skinanti laurus. Tačiau ji neslepia, kad kelias į teatrą buvo sunkus. „Pradžioje turėjau vos du vaidmenis keliuose spektakliuose - keletas pasirodymų per metus. Galvojau, jei ir toliau taip gyvensiu, tikrai nieko nepasieksiu“, - prisimena ji.
Viktorija ne kartą prašėsi priimama į Nacionalinį operos ir baleto teatrą, bet tuometis generalinis direktorius atvirai paklausė: „O ką tu gali duoti teatrui? Lietuvai?“ Ji neturėjo ko atsakyti, nes buvo ką tik baigusi akademiją, be jokios patirties. Kai nebepamena kelintą kartą atėjusi pas generalinį direktorių, buvo tvirtai apsisprendusi: „Duokite man terminuotą darbo sutartį - tik metams. Ir aš jums įrodysiu, kad esu verta dirbti teatre.“ Per tą laiką ji gavo Metų operos solistės titulą ir pirmąjį Auksinį scenos kryžių. Po tų metų direktorius jai pasakė: „Bravo“, ir pratęsė darbo sutartį. „Sunkumai grūdina ir verčia tobulėti, už ką turėčiau pykti?“ - retoriškai klausia solistė.
Viktorijos Miškūnaitės Požiūris į Kritiką ir Tėvynę
Viktorija Miškūnaitė garsėja ne tik savo talentu, bet ir drąsiomis, apgalvotomis nuomonėmis. Ji išreiškė nepasitenkinimą menininkų ir kūrėjų nuolatiniu skundimusi ir kritika. „Aš apsisprendžiau dirbti ir gyventi Lietuvoje, myliu savo šalį tokią, kokia ji yra, - su visais trūkumais ir privalumais. Jei norime, kad Lietuva klestėtų, pirmiausia turime atsisakyti masiškai išplitusio negatyvizmo ir noro kritikuoti viską, žeminti visus“, - teigia ji.
Jos pareiškimas sukėlė didelę reakciją, tačiau, pasak solistės, ji kreipėsi į nepriklausomas kalbos ekspertų komisijas, kurios patvirtino, kad jos žodžiai nebuvo tiesiogiai įžeidžiantys. Nepaisant to, ji atsiprašė tų, kuriuos jos pasisakymo tonas užgavo. „Aš juk lygiai taip pat buvau įžeista ir pažeminta po savo pasisakymo. Ir jeigu mano straipsnyje buvo tik vienas sakinys, kuris jiems skambėjo įžeidžiamai, tai ant manęs, kaip asmens, buvo išpilta kur kas daugiau... Bet aš nusipurčiau ir einu toliau“, - tvirtai kalba ji.
Solistė ypač pabrėžia pilietiškumo svarbą. Ji nori, kad jos vaikai užaugtų Lietuvos patriotais ir suprastų pilietiškumo svarbą. Dainų šventėje su vaikais giedodama šimtmečio himną, ji jautė ypatingą ryšį su Tėvyne.
Motinystė ir Šeima: Auginant Vaikus Scenoje ir Gyvenime
Viktorija Miškūnaitė, būdama dviejų vaikų mama, atvirai kalba apie motinystės svarbą ir jos įtaką moters gyvenimui. „Tapimas Mama įprasmina visą Moters būtį. Be jokios abejonės, asmeniniam tobulėjimui labai svarbūs pomėgiai, išsilavinimas, įvairi saviraiška, tačiau, kalbant apie tai grynai per lytiškumo prizmę, motinystė, mano manymu, yra aukščiausia moteriškumo forma“, - teigia ji.
Ji prisimena savo vaikystę, augdama be tėčio, todėl mama jai buvo visas pasaulis. „Mama man buvo viskas. Mus siejo ypatingas ryšys. Gal ją net kiek gąsdino tas mano begalinis prisirišimas, galbūt todėl nesąmoningai Ji mane augino kaip itin savarankišką asmenybę - visada tai pabrėždavo. Ugdė atsakomybę, skatino mąstyti ir veikti savarankiškai, priimti sprendimus. Jau paauglystėje žinojau, kad gyvenime neprapulsiu - išsikapstysiu iš bet kokios situacijos“, - pasakoja solistė.
Nors mama skatino ją būti savarankiška, tačiau jos pasirinkimas studijuoti dainavimą nebuvo iš karto palaikytas. „Gal dėl to, kad tai labai didelių investicijų reikalaujanti specialybė, o mes tuo metu nebuvome labai pasiturinti šeima. Gal Ji norėjo mane apsaugoti nuo nusivylimo… Nežinau. Bet galiausiai pasakė savo puikiausią frazę: „Daryk, kaip išmanai! Kaip pasiklosi - taip išmiegosi.“ Nepaisant visų patarimų ir abejonių, Mama skatindavo klausyti savo širdies balso.“
Dabar, augindama savo vaikus, Viktorija supranta mamos požiūrį. „Banguoti santykiai su Mama, tačiau bręsdama ir augindama jau savo vaikus ėmiau geriau Ją suprasti. Ji dažnai man vaikystėje kartodavo: „Užaugsi - suprasi.“ Taip ir buvo. Ilgainiui dar labiau Ją pamilau ir ėmiau branginti bei vertinti Jos meilę, pasiaukojimą.“
Solistė pabrėžia, kad sunku derinti darbo grafiką su motinyste, nes dažniausiai visi spektakliai ir koncertai vyksta vakarais, savaitgaliais ar per šventes. Ji stengiasi planuoti repeticijas darbo dienomis ir praleisti savaitgalius su vaikais. „Kai vaikai buvo maži, buvo kur kas sunkiau. Niekur jų vienų nepalikdavau, vesdavausi su savimi į paskaitas, arba neidavau į paskaitas visai. Praktiškai lankydavau tik dainavimo pamokas, o kitas praleidinėdavau kaip koks nepažangus mokinys“, - prisimena ji.
Ji dalijasi patarimu jaunoms mamoms: „Nenukabinti nosies, nepulti į depresiją, o visada tikėti, kad ateis metas ir karjerai. Prarastas laikas yra tik tas, kurio metu nesimėgauji tuo, ką darai. Tad, jei esate jaunos ir auginate vaikus, mylėkite ir džiaukitės jais, nes ateityje viskas atsipirks su kaupu - turėsite didžiulį įkvėpimą karjerai ir per trumpą laiką lengvai įveiksite bet kokius profesinius sunkumus, o šalia šypsosis jūsų laimingi vaikai.“
Tėvystės Perspektiva: Pauliaus Istorija
Nors straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama Viktorijai Miškūnaitei, vienas iš tekstų atskleidžia ir tėvystės patirtį per Pauliaus istoriją. Jis pasakoja apie savo ypatingą santykį su buvimu tėčiu, stengdamasis savo sūnui būti viskuo, kuo jo tėvas jam nebuvo.
„Nuo pat sūnaus gimimo supratau, kad jo gerovė yra pagrindinis mano gyvenimo tikslas“, - sako Paulius, kuris šeimoje nėra tik retkarčiais prisidedantis šešėlis. Jis prisimena savo vaikystę, kai tėvai išsiskyrė, o vėliau susidūrė su sudėtingais santykiais su pamote. „Pamotė kartais užsipuldavo, kad padariau tai, ko tikrai nedariau. Maždaug „man viena pažįstama sakė mačiusi tave rūkantį“. Tada turėdavau įrodyti, kad to tikrai nebuvo, arba už bausmę eiti visą dieną kapoti malkas“, - pasakoja jis.
Paulius supranta savo tėtį, kuris buvo „per silpna asmenybė ir pasidavė valdingos žmonos įtakai“. Tačiau jis nesupranta, „kaip galima taip elgtis su savo vaiku, kuris tau nieko blogo nepadarė.“
Būdamas tėčiu, Paulius stengiasi būti viskuo, ko jo sūnui reikia. „Kasdien apkabinu savo vaiką, ne tik prieš miegą, tiesiog, kai ateina noras. Aš jam pasakau, kad jį myliu, kai stovime prie šviesoforo, pasiimdamas iš mokyklos, šluostydamas jį po dušo. Tam neturi būti konkrečios vietos ar laiko.“ Jis svajoja, kad kai sūnus užaugs, jie vis tiek liktų geri draugai.
Kalbant apie vaidmenį šeimoje, Paulius teigia: „Mūsų šeimoje stereotipai mažai veikia. Abu dalinamės buitimi ir sūnaus auginimu, ugdymu. Esame ne vien šeima, bet ir komanda.“ Jis pabrėžia, kad tėtis turi būti paguoda, užuovėja, tvirtas ir kartais griežtas žodis, padedantis vaikui balansuoti gyvenime.
Tiek Viktorija, tiek Paulius atskleidžia, kad motinystė ir tėvystė yra ne tik pareiga, bet ir didžiausia dovana, reikalaujanti nuolatinio augimo, supratimo ir meilės. Net ir sunkumai formuoja stiprų charakterį ir padeda atrasti save iš naujo.
tags: #dainininke #miskunaite #augina #du #vaikus #tevas