Dalia Leinartė: Moterų Teisės ir Lyčių Lygybė – Kova Už Lygybę Visuomenėje
Dalia Leinartė: Moterų Teisės ir Lyčių Lygybė – Kova Už Lygybę Visuomenėje
Ar visuomet būtina atskirai kalbėti apie moterų teises ar jų diskriminaciją? Egzistuoja tokia priemonė, kaip laikina pozityvi diskriminacija. Jeigu mes vertiname vyrą ir moterį kaip du lygius individus ir jeigu tai atsispindėtų realiame gyvenime, tai būtų visiškai nereikalinga turėti atskirai moterų teises, pakaktų žmogaus teisių. Bet juk taip nėra! Realybė - visa tai, ką mes kalbame - rodo, kad moteris vis dar yra antroji lytis. Tai patriarchalinės visuomenės stereotipai.
Šie stereotipai įgauna tokių keistų formų! Bet šalia jų pastebimos ir jaunos moterys (ir, beje, jauni vyrai taip pat), kurie gimė prieš pat nepriklausomybę, jiems dabar 30-40 metų ir kurie, kaip viena sociologė neseniai juos apibūdino, yra tarsi paaugliai: jie neturi nei ryžto, nei noro tvarkyti savo gyvenimą, jie ilgai nesukuria šeimos, neturi vaikų, nesugeba savęs nei realizuoti, nei išlaikyti. Pavyzdžiui, tokia moteris ieško, kad kažkas visas jos problemas išspręstų.
Smurtas Prieš Moteris
Viena smurto atmainų - moterų apipjaustymas - žaloja milijonus Afrikos moterų ir mergaičių. Net ir Lietuvos buvo prašyta įvertinti, ar mes neturime šios problemos. Taip pat moterų prievartavimas. Moterys tampa pigiu ginklu karo zonoje.
Jį patiria visos pasaulio moterys. Šis reiškinys yra valdomas, priklauso nuo to, kiek šalis yra išsivysčiusi ekonomiškai, kiek ji demokratiška. Lietuvoje pagaliau priimtas įstatymas, kuris užtikrina, kad ne moteris turi bėgti iš namų su vaiku, o smurtautojas iškeldinamas. Lietuva kilo iš tokios tradicinės visuomenės, kuri nėra smurtaujanti, bet tradiciškai ji - palyginti atšiauri visuomenė. Prisiminkime Žemaitės raštus. Tyrimai liudija, kad smurtą - ar fizinį, ar psichologinį - patiria apie 70 proc. Lietuvos moterų. Žiniasklaida dažnai praneša, kad net išsilavinę vyrai muša savo žmonas.
Diskriminacija Darbo Rinkoje
Daug dėmesio skiriama diskriminacijai darbo rinkoje, pavyzdžiui, vyrų ir moterų atlyginimo skirtumas. Ši problema niekaip neišsprendžiama nežiūrint kaip gerai šalis būtų išsivysčiusi.
Tik 30 pasaulio valstybių parlamentuose moterys užima 30 proc. vietų ir daugiau. Dabartiniame mūsų Seime moterys sudaro vos 24,5 proc. narių, Lietuva užima 47 vietą pagal moterų atstovavimą parlamente. Ruanda pirmauja pagal moterų atstovavimą politikoje, ten net 56,3 proc. moterų dirba parlamente, tačiau šioje šalyje taikomos kvotos. Kaip ir Skandinavijoje. Tarp mano minėtų 30 valstybių 26 valstybėse taikomos kvotos moterims.
| Šalis | Procentas moterų parlamente |
|---|---|
| Ruanda | 56,3% |
| Lietuva | 24,5% |
Teisės Į Savo Kūną Ir Gimdymą
Kaip šiame kontekste atrodo su gimdymu susijusios teisės? Man tai atrodo tokia demokratijos saviraiška. Nes ginamos teisės į savo kūną, į teisę spręsti, kokiu būdu tavo vaikai ateis į pasaulį ir tai yra gerai. Bet tai yra alternatyva. Daugiau niekas neturi rūpėti. Viskas, kas tai užtikrina, tai ir turėtų būti siūloma šeimoms.
Tai vėlgi grįžtame prie klausimo - o kiek toje valdžioje yra moterų, kurios galėtų suprasti šių moterų aspiracijas. Vieni kalba demokratijos kalba, o atsakymai ateina stereotipų kalba. Visais laikais veikia tam tikros nuostatos. Sovietmečiu buvo nusistovėjusi nuomonė, kaip turi elgtis “gera” besilaukianti mama, kaip turi elgtis idealus tėvas, koks turi būti idealus gimdymas. Vyras, ją palikęs, grįždavo namo ir, jei jis idealus, turėdavo sugebėti neprisigerti. Po Nepriklausomybės atkūrimo tie stereotipai buvo laužomi ir kuriami nauji, kurių kai kurie galioja ir šiandien. Kad “gera” besilaukianti mama ir “geras” tėvas turi kartu pasitikti kūdikį ir vos gimęs vaikelis turi būti padėtas ant krūtinės motinai.
Mes visi turėtume turėti savo gyvenimo ideologiją, mes renkamės. Mes neimame to diskurso, kuris mums siūlomas, bet patys turime formuoti savo gyvenimo ideologiją.
Pilietiškumas Ir Aktyvumas
Toks ir yra gyvenimas. Jeigu tau viskas duota ir neturi jokio konflikto kasdieniame gyvenime, vadinasi, tu jau pasiduodi sistemai. Jei tu jokioje gyvenimo srityje nejauti konfrontacijos, kiek tavyje yra pilietiškumo? Prisiminkime 1968 metų Prancūzijos studentus, kai jie išėjo į gatves. Arba Amerikos studentus, kurie reikalavo apginti juodaodžių ir moterų teises.
Demokratiška ir pilietiška visuomenė yra aktyvi visuomenė. Jei nėra jokių pokyčių ir niekas nevyksta, tai, apsaugok Dieve, gyventi tokioje visuomenėje. Demokratinėse šalyse yra grupės žmonių, kurios kelia savo reikalavimus. Tačiau neišvengiamai turi atsirasti politinę galią turintis žmogus, kuris pasako: „Tai turi būti pakeista“.
Pilietinis įsitraukimas: veiksmai šiandien ir rytoj
Negalima sakyti, kad valdžia yra pakankamai demokratiška, jei į Seimą renkami teisiami asmenys arba žmonės, sugebantys nupirkti rinkėjų balsus. Tačiau vis dažniau Lietuvoje girdime politinę valią turinčius asmenis, kurie atvirai gina pilietiškumą.
Sovietmečio Šeimos Politika Ir Jos Paveldas
Nežinomas autorius, rugiapjūtė Trinkuškių kolūkyje 1951 m. rugpjūčio 10 d. Zarasų krašto muziejaus eksponatas. Sovietinė šeimos politika ir propaganda neišvengiamai paveikė visas Lietuvos gyventojų grupes, ypač - šeimas.
Aš esu sovietmečio produktas. Mano monografija prasideda 1940 metais, po to peršoka iš karto į pokarį. Aš to negaliu prisiminti, nes gimiau gerokai vėliau, mano vaikystė ir jaunystė praėjo vėlyvuoju sovietmečiu. Prasidėjus Sąjūdžiui, mūsų visų prisiminimai šiek tiek nublanko. Nustebino naujas žvilgsnis į sovietmetį, kurį aš pati išgyvenau. Amžių sandūroje pradėjau rinkti medžiagą suvokusi, kad reikia daryti interviu su moterimis, kurios išgyveno sovietmetį. Vyriausia jų buvo gimusi 1914-aisiais. Supratau, kad reikia skubėti, nes jos išeina, sensta ir jų atmintis jau nėra tokia gyva. Pradėjusi daryti interviu labai daug tikėjausi. Nelabai pasitikiu archyvais ir socialistinių šaltinių medžiaga, maniau, kad moterys man daug papasakos, ypač apie pokarį, persilaužimą, kuris įvyko po tarpukario. Pirmiausia nustebau, kad jų atsiminimai apie šeimą, romantines meilės istorijas buvo gana blankūs. Kuo toliau jos pasakodavo, tuo atsiminimai darėsi vis fragmentiškesni. Kai jau buvo atlikti interviu, 2006 m. pasirodė knyga „Biografiniai Lietuvos moterų interviu“. Pradėjusi dirbti su archyvine medžiaga buvau šokiruota, kaip iš tikrųjų buvo blogai sovietmečiu. Kaip vėlai atsirado darželiai, kurie galėjo patenkinti visų moterų poreikius, kaip sunkiai moterys tvarkėsi buityje ir kiek mažai buvo vyrų ir moterų savitarpio pagalbos buityje. Kaip valstybė menkai vertino moterų darbą už šeimos ribų.
Istorikė Dalia Leinartė. Norbertas Černiauskas jūsų knygą palydėjo komentaru: „Kiekvienam prieš pradedant vartoti sąvoką „tradicinė šeima“ vertėtų perskaityti šią knygą nuo pradžios iki pabaigos.“ Ar galite rekonstruoti, kaip sovietmečiu vykdyta šeimos politika ir propaganda šiandien veikia mūsų visuomenės supratimą apie tai, kas yra tradicinė šeima? Mano disertacija, kurią apgyniau 1996 metais, buvo apie tradicinę lietuvių šeimą, ji apėmė visą XIX amžių iki Pirmojo pasaulinio karo. Niekada neapleidau domėjimosi tradicine XIX a. šeima. Šių žinių man prireikė, kai prasidėjo politiškai radikaliai nusiteikusių žmonių susibūrimai, kurių pagrindinis šūkis buvo „Mes už tradicinę šeimą“. Šie radikalūs šūkiai neturi nieko bendra su XIX a. tradicine šeima. Tai, ką šie žmonės kvietė išsaugoti, atsigręžia būtent į sovietinę neopatriarchalinę šeimą, kurioje buvo neigiamas moters vaidmuo, kalbama apie vyrą kaip šeimos galvą. Jie kalbėjo apie įtvirtintus stereotipus. XIX a. tradicinė šeima Lietuvoje niekuo neišsiskyrė. Ji buvo lygiai tokia pat, kaip ir visų kitų agrarinių Europos šalių visuomenių, nebuvo nei radikalesnė, nei labiau patriarchalinė. Tačiau uždaroje sovietmečio visuomenėje įsitvirtino labai nelygiaverčiai santykiai tarp vyrų ir moterų - toks supratimas apie vyrus ir moteris jau buvo išskirtinis. Nebuvo galima tokios visuomenės lyginti su jokia šalimi, netgi sovietinio bloko, tuo labiau su Vakarų demokratijos šalimis. Norbertas Černiauskas turėjo galvoje, kad maršistai nori vėl atgaivinti sovietinę šeimą.
Kaip sovietmečiu buvo įgyvendinama šeimų politika? Kokiais būdais ji pasiekdavo ir veikdavo plačiąją visuomenę? Skaitydama monografiją susidariau įspūdį, kad sovietmečiu įstatymai buvo apibrėžiami vienaip, o spaudoje pristatomi kitaip. Žmonės skaitė laikraščius, žurnalus ir tikėjo tuo, kas parašyta, nekvestionuodami pačios realybės. Kaip tai įmanoma? Turime prisiminti, kad visuomenė, apie kurią kalbame, gyveno už geležinės uždangos. Jokia kita informacija bent jau eiliniam piliečiui buvo neprieinama. Kai kas palaikė ryšius su užsieniu, turėjo ten giminių ar buvo elitiniai kultūros atstovai, buvo išleidžiami į sovietinio bloko ar pusiau socialistines šalis, tačiau mus pasiekdavo labai fragmentinė informacija. To niekada neturėtume pamiršti ir neturėtume gražinti, romantizuoti visuomenės, neva gyvenome kaip Vakaruose, tik vadinami homo sovieticus. Iš pradžių, ypač pokariu, propaganda moterų atžvilgiu buvo visiškai sąmoninga: pradėta vykdyti lyčių lygybės politika, buvo mesti pinigai, sukurtos struktūros. Propagandisčių, visuomenininkių ir partorgų uždavinys buvo pasiekti moteris. Įstatymai buvo skirti prievarta išvesti moteris į darbo rinką. Niekas negalėjo rinktis, net moterys, turinčios negalios vaikų. Nebuvo įstatymo, kuris galėtų pagelbėti mamai likti namuose, buvo numatyti įstatymai prieš veltėdžiavimą. Visi ir visos privalėjo dirbti. Tai yra labai agresyvus, kardinalus, tiesioginis jėgos panaudojimas, iškreipiant iki tol buvusius šeiminius santykius. Reikėjo spręsti, kur padėti vaikus. Kas juos augins, jeigu vyras ir žmona dirba? Moterims reikėjo spręsti buitinius klausimus. Toks buvo pirmasis etapas, kai buvo priimami įstatymai, tiesiogiai veikiantys šeiminį gyvenimą. Vėliau buvo priimami netiesiogiai su šeima susiję įstatymai, jie labiausiai palietė romantinius santykius, ypač vedybinio gyvenimo amžių. Baigę universitetus ar technikumus studentai negalėjo pasirinkti darbo vietos. Pagal jų pažymius ar kitus kriterijus buvo nurodoma darbo vieta ten, kur trūko darbo rankų. Vienintelė išeitis buvo tuoktis. Ar santuoka iš tikrųjų išlaukta, išmąstyta? Ar tikrai romantinė, pagrįsta ne tik tuo, kad mergina jau laukiasi. Reikėjo labai staigiai nuspręsti, ką daryti - arba skirtis, arba likti kartu. Lygiai taip pat kaip gerovės prekių skirstymas sovietinėje visuomenėje. Paprasčiausi baldai, žirneliai, jau nekalbu apie gyvenamąjį plotą ar apie pačią didžiausią svajonę žigulius, - buvo numatyti šeimai. Senbernis ir senmergė turėjo mažesnius šansus tai gauti. Galime prisiminti, kaip veikė neopatriarchalinė visuomenė. Moterys dažnai sudarė santuokas tik todėl, kad jautė paniekinamą požiūrį į save netekėjusios. Teigiamas dalykas, kurį sovietai pasiekė, - tai darželių tinklas. Jis buvo išplėtotas maždaug 1980 metais.
Prisitaikymas turėjo kainą. Be jokios abejonės, mes iki dabar esame išlaikę išradingumo geną. Kokios išradingos buvo mūsų močiutės ir mano kartos moterys! Megzdamos jos gebėjo išsigelbėti nesant norimų drabužių. Veikė neformalūs ekonominiai santykiai, blatas, skundų sistema. Mes mokėjome gyventi toje sistemoje. Užsienio mokslininkai sovietmečiu ir vėliau įvardijo viso to kainą: tai išmokė mus daug ką nuslėpti, daug ką pasakyti nesakant tiesos, mokė mus įvaldyti apsukrius būdus. Tai formavo mūsų charakterį, ir ne visada teigiamą.
Galbūt teko susidurti su tokiais atvejais, kai moterys, nepaisydamos sistemos, išvengdavo valdiško darbo ir prižiūrėdavo savo vaikus daug metų? Tai vyko. Labai daug lėmė tai, kas tavo antroji pusė. Pavyzdžiui, jei antroji pusė užėmė geras darbines pozicijas arba buvo kokių nors produktų skirstytojas… Pasitelkiant neformalius santykius ir blatą buvo galima įdarbinti darbo knygutę žmonai nedirbant. Knygutė dirbo, o žmona buvo namuose, nes turėjo vyrą, kuris galėjo aprūpinti ją materialiai. Tokios šeimos patirtis apie sovietmetį visiškai kitokia negu vienišos mamos, kurią paliko vyras, nemokėjo alimentų. Žmonės vertėsi, kaip galėjo.
Knygoje teigiate, kad Sovietų Sąjungos mastu priimami su šeima susiję įstatymai neatitikdavo konkrečių respublikų poreikių: „Vienkartinės ir mėnesinės piniginės išmokos daugiavaikėms ir vienišoms motinoms Lietuvoje nebuvo efektyvus įstatymas“. Kuo Lietuvos padėtis skyrėsi nuo kitų respublikų? Minite įstatymus, kurie buvo priimti po antrosios okupacijos, perkelti iš Rusijos ir kitų sovietinių respublikų. Jie nebuvo adaptuoti ir tokie galiojo ilgą laiką. Ir dabar veikia įstatymas dėl pagalbos daugiavaikėms šeimoms. Žinome, kad dar XIX a. visame Rusijos imperijos vakariniame pakraštyje, taip pat ir Lietuvoje, šeimos buvo nedidelės, jų negalima lyginti su tomis, kokios buvo Centrinėje Rusijoje. Lietuvoje po okupacijos vaikų gimstamumas radikaliai mažėjo, todėl daugeliui Lietuvos šeimų šio įstatymo nebuvo galima pritaikyti. Kitas įstatymas - dėl pagalbos žuvusių karių šeimoms. Jis veikė tik tiems, kurie buvo atkelti į Lietuvą - buvusiems karininkams ir sovietinės armijos kariams.
Skyrybos Ir Viešas Dėmesys
Sovietmečiu išaugo skyrybų skaičius. Kodėl vis dar daug visuomenės dėmesio sulaukia žymesnių visuomenės veikėjų skyrybos? Ar mes keliame didesnius lūkesčius šioms poroms? Ne visai sutikčiau su tuo. Visose visuomenėse žmonės domisi įžymiais žmonėmis. Ir ne tik jų skyrybomis - bankrotais taip pat domisi, netgi kosmetologinėmis operacijomis ar naujais rūbais. Mes tiesiog jais domimės. Mūsų žiniasklaidoje dažnai aprašomi skyrybų atvejai. Asmenys, sukūrę antrąsias ar trečiąsias santuokas, atvirai giriasi, dažnai nejausdami empatijos. Vakaruose, ypač kai santuoka yra neegalitarinė - tarp vyro ir žmonos yra didelis metų skirtumas, poros laikosi kukliau, tuo nesigiria. Jeigu mūsų visuomenė labai domėtųsi skyrybomis, tai daugiau skirtume dėmesio ir pradėtume analizuoti, kaip jaučiasi palikta žmona.
Dalia Leinartė - Tarptautinė Ekspertė Ir Aktyvistė
2017-ieji prof. D. Leinartei atnešė didžiulį pripažinimą - ji buvo išrinkta Jungtinių Tautų (JT) konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (angl. The Convention on the Elimination of All Forms of Discrimination against Women, CEDAW) komiteto pirmininke. CEDAW - antroji globaliu mastu, daugiausia ratifikacijų turinti konvencija, ją yra pasirašiusios 189 šalys. Šalies atstovo paskyrimas į CEDAW komitetą - ilgas, kelerius metus trunkantis procesas. Savo kandidatą nominavusi šalis ne visada yra tikra, ar jam pavyks, nes pretendentų gali būti kelios dešimtys, o laisvų vietų kasmet - tik 11 ar 12. Tad, kai 2013-aisiais prof. D. Leinartė tapo CEDAW komiteto nare, vėliau - vicepirmininke, ir jos gimtoji šalis pelnė pripažinimą. Komiteto pirmininkės pareigos - didžiuliais asmeniniais laimėjimais pelnytas garbės pjedestalas. Lietuvos daugiašalės diplomatijos istorijoje tai - pirmas kartas, kai mūsų valstybės atstovė paskirta eiti tokio aukšto lygio JT institucijos vadovės pareigas. Nuo 1982-ųjų gyvuojančiame CEDAW komitete prof. D. Leinartė yra tik antra Rytų Europos atstovė, pirmininkaujanti komitetui.
CEDAW konvenciją pasirašiusios šalys savo ataskaitas komitetui teikia kas ketverius metus. Lietuva penktą pranešimą apie nuveiktą darbą teikė 2014-aisiais, tad jau artėja terminas pateikti naują. Ar daugmaž nujaučiate, kokia ji bus? Lietuva CEDAW konvenciją ratifikavo 1995-aisiais. Anksčiau į Niujorką, o dabar - į Ženevą atvyksta šalies delegacija, visą dieną trunka dialogas, ginama ataskaita. Didelių naujienų man nebūna, nes toje srityje dirbu jau 15-20 metų. Lietuvoje stebiu regresą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje buvęs atskiras vyrų ir moterų lyčių lygybės skyrius sumažintas iki dviejų asmenų ir nebėra nepriklausomas. Iš esmės Lietuvoje nėra ir įtaką turinčių moterų organizacijų, nes jos slopinamos, moterų teisės siaurinamos.
Vertybinis Požiūris Į Lyčių Lygybę
Vertybiniu lyčių lygybės aspektu pasaulis skirstomas pagal tai, kaip šalys ir jų visuomenės suvokia moterų padėtį ir teises - į savo kūną, teisę apsispręsti, ar nori ir kiek nori turėti vaikų, kada juos gimdyti, kad būtų patogu derinti pareigas šeimai ir darbo įsipareigojimus. Ribodami moterų seksualinę ir reprodukcinę sveikatą, labai sparčiai žengiame jų negerbiančių šalių link. Mūsų moterų teisės dabar varžomos daugeliu aspektų, o jei valstybė ir vyriausybė įstatymais apibrėš jų gyvenimą, kaip kad ketina daryti, tada Lietuvoje bus prasčiau nei Salvadore, kur aborto neleidžiama atlikti jokiu atveju, todėl daug moterų miršta. Lieka tik viltis, kad prarastas pozicijas galbūt atgausime valdžiai pasikeitus. Priimtus įstatymus labai sunku pakeisti, tai gali užtrukti ir ne vieną parlamento kadenciją.
Lotynų Amerikos Ir Sveikas Feminizmas
Kaip sveiko feminizmo pavyzdį ne kartą esate nurodžiusi Lotynų Amerikos šalis. Į ką vertėtų atkreipti dėmesį? Lotynų Amerikos vyriausybės netgi autokratinio valdymo laikais negniuždė moterų judėjimo. Dėl politinių priežasčių aštuntajame dešimtmetyje buvo emigruojama į Skandinavijos šalis, JAV, Kanadą. Ten vyko antroji feminizmo banga, tad namo aktyvistės grįžo kupinos vakarietiškos demokratijos šalyse matytų feminizmo idėjų. Atsirado moterų savimonės būrelių, nepriklausomų organizacijų, šalių vyriausybės ragintos priimti moterims palankius įstatymus, universitetuose kūrėsi moterų studijų centrai, išleista lyčių teisių vadovėlių. Todėl dabar Lotynų Amerikos moterų suvokimas apie jų teises, istoriją, konvencijas labai stiprus. Tarptautiniuose renginiuose iškart gali atskirti šias moteris - jos vertina šeimą, moka gerai derinti darbą ir asmeninį gyvenimą, labai gerai žino savo vertę bei tvirtai kovoja už teisę į reprodukcinę sveikatą.
O kas yra nesveikas feminizmas? Nesveikas feminizmas paplitęs visame buvusio sovietinio bloko regione, ypač buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse, kuriose moterims teko patirti sovietinę lyčių lygybę. Tai buvo siaubinga, patriarchalinė moterų represijos forma. Antrąją feminizmo bangą priėmusios Vakarų vyriausybės ir visuomenės stengėsi kovoti su patriarchalinėmis moterų priespaudos formomis, griauti stereotipinius vyrų ir moterų vaidmenis, skatino priimti tokius įstatymus, kurie moterims padėtų keisti vyrus. Kitoks vyro požiūris į moterį - pagrindinis antrosios feminizmo bangos bruožas. Visuomenė pasikeičia, kai vyras pripažįsta, kad moteris yra tokia pati pilietė, kaip ir jis, toks pat atsiskleisti norintis individas. Tik štai sovietinė lyčių lygybė vyrą paliko nuošalyje. Abiem lytims buvo suteikta teisė į išsilavinimą, bet vyras galėjo tikėtis tapti gamyklos direktoriumi, aukščiausios tarybos sekretoriumi, namie grįžęs gulėdavo ant sofutės, o moteris turėjo dirbti menkesnį darbą, tenkintis 30-40 proc. mažesniu atlyginimu ir tarnaitės vaidmeniu namuose.
Lotynų Amerikos feminizmo judėjimas pavyzdinis, bet stipri ir tam regionui būdinga mačo kultūra, kai kuriose šalyse ji pasireiškia netgi moterų genocidu. Kaip tai paaiškinti? Jeigu Lotynų Amerikos moterys nebūtų buvusios tokios aktyvios, sveikai mąstančios ir už savo nugaros nebūtų turėjusios antrosios feminizmo bangos, tai mačo kultūra, konservatyvios vyriausybės ir katalikų bažnyčia jau seniai būtų uždariusios jas namuose. Mačo kultūra yra siaubinga ir labai įsigalėjusi, tapusi norma, todėl daugelis Lotynų Amerikos vyriausybių net norėdamos neįstengia jos pakeisti. Mąstymą suformuoja įstatymai, ir tai įvyksta labai greitai, o ten įstatymais įteisinta prostitucija ir uždrausti abortai, todėl vyrai savo moteris skirsto į geras ir blogas. Blogosios dirba prostitutėmis, o gerosios turi gimdyti tiek vaikų, kiek duoda Dievas.
Pokyčiai Lietuvoje Ir Ateities Viltys
Ar tai, kad mūsų vyrai nenori girdėti moterų, kažkaip priklauso nuo to, kad pačios nemokame su jais tinkamai kalbėtis? Jokiu būdu ne, bet tai - sudėtingas klausimas. Moterų judėjimas prasidėjo XIX a. nuo sufražizmo - judėjimo, kovojusio už moterų teisę balsuoti per rinkimus. Su pasauliu tada žengėme koja kojon, kai kuriais aspektais jį netgi lenkėme. Tarpukariu nepriklausomoje Lietuvoje feministinis judėjimas buvo labai stiprus, moterys jungėsi į organizacijas pagal politines pažiūras, pažanga buvo tokia didelė, kad per dvidešimt nepriklausomybės metų miestuose jau turėjome nemažai aukščiausio lygio vakarietiško pavyzdžio šeimų. Iš pradžių tai buvo menininkų, inteligentų šeimos, o paskui tokių atsirado net tarp ūkininkų. Deja, visa tai per vieną naktį buvo užbraukta, o paskui per pusę amžiaus trukusį laikotarpį įtvirtintas sovietinis neopatriarchalizmas. „#Metoo“ Lietuvoje kilo iš vidinio moterų poreikio, ir kai kurie vyrai jau stoja ginti tų, kurios patyrė skriaudą.
Kaip vertinate dabar labai paplitusį moteriškumo mokymą? Jei mokoma, kaip atskleisti savo talentus, tada viskas gerai, bet jei pasakojama, kaip tapti geresne meiluže ir įtikti vyrams, tada tai tas pats patriarchalinis blūdas. Prisiminkite antrąją feminizmo bangą - vyras turi būti mokomas, kaip prieiti prie moters ir kalbėti. Pas mus jis - tarsi tobulai suformuotas, nekeičiamas, o moteriai nuolat aiškinama, kokia ji turi būti mama, moteris, kaip turi suprasti vyrą ir jam įtikti. Tai - pagrindinė mūsų problema.
Ar gali antroji feminizmo banga, nors ir pavėluotai, pasiekti mus dabar? Kai kurie antrosios feminizmo bangos bruožai lyg ir matyti, bet apskritai visuomenės požiūris vis dar iškreiptas. Kai vakarietės savo vyrams pasakė, kad yra nepatenkintos jais tokiais, šie pradėjo keistis, o pas mus kyla nepasitenkinimas - esą feministės nusistačiusios prieš vyrus. XX a. paskutinį dešimtmetį Lietuvoje vyravo valstybinis feminizmas - finansuota moterų organizacijų veikla, pagal Europos Sąjungos reikalavimus pakeisti įstatymai, bet visuomenėje tai neturėjo didelio atgarsio. Dabar jau yra šiek tiek kitaip, atsiranda renginių, tarkim, „Go Forward“ (prasideda šiandien - aut.past.), - šios konferencijos organizatorės gal neįvardija savęs feministėmis, bet pats renginys visiškai feministinis, nes siekiama moterų talentų pripažinimo, sudaryti sąlygas jiems skleistis (taip septintojo ar aštuntojo dešimtmečio pabaigoje elgėsi amerikietės feministės). Šiandien Lietuvoje pradeda vykti moterų profesionalių suvažiavimai, įvairios moterų grupės išeina į Gedimino prospektą Kovo 8-osios proga, Seime atsiranda jaunų aktyvių narių, besirūpinančių moterų teisėmis.
O vyrai? Ar jau yra stojančiųjų į moterų pusę? Taip, ir tai yra lemiamas momentas. Jei konservatyvūs sluoksniai nesužlugdys progresyviai nusiteikusių vyrų, visuomenė pasikeis. Kai buvo priimtas įstatymas dėl tėvystės atostogų, vos vienas kitas ryžosi juo pasinaudoti, darbdaviai nebuvo tuo patenkinti, o dabar jau daugelis vyrų naudojasi šia teise, nes nori aktyviai dalyvauti savo šeimos ir vaikų gyvenime. Pasaulinis judėjimas „#Metoo“ Lietuvoje neturėjo jokio ryšio su lyčių lygybės klausimus sprendžiančiomis organizacijomis, kilo iš vidinio moterų poreikio, ir kai kurie vyrai jau stoja ginti tų, kurios patyrė skriaudą. Jeigu jie nebus sužlugdyti ir prie jų prisijungs dar daugiau vyriškosios lyties atstovų, kaita įvyks.
Net jei šalies prezidentė yra moteris, tai nereiškia, kad lyčių lygybė šalyje įgyvendinta, o moterų padėtis gera. Kodėl taip teigiate? Aukštuose postuose esančių moterų skaičius nenulemia visuomenės tendencijų. Sovietmečiu net reikalauta rajono trečiąja sekretore skirti moterį, bet tai visuomenės nepakeitė.
Koks vyrų ir moterų santykis Jūsų vadovaujamame komitete? Lyčių pusiausvyros problema Jungtinių Tautų organizacijoje didelė. CEDAW komiteto daugumą sudaro moterys, o štai Konvencijos prieš kankinimą komitete - Lietuva nėra jo narė - dirba vien vyrai. Naujas Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas pradėjo didžiulį judėjimą, kad pasiektų lyčių balansą kiekvienoje organizacijos struktūroje. Kaip tik dabar, prieš rinkimus, Neįgalių asmenų teisių komitetas - Lietuvai jame atstovauja prof. Jonas Ruškus - vykdo didžiulę kampaniją, kad jame atsirastų daugiau moterų.
Ar yra koks nors skirtumas, kokios lyties ekspertas rūpinsis Konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims? Savaime suprantama, kad tokio lygio ekspertai stiprūs nepriklausomai nuo lyties. Visgi norėtume, jog komitete dirbtų daugiau vyrų - ne keli, kaip kad dabar. Mūsų komiteto ekspertės daug pasiekusios, beveik visos turi vaikų, kai kurios - net ir daugiavaikės mamos, antai profesorė iš Izraelio turi keturias atžalas, ekspertė iš Peru - tris. Jos tikrai žino, kad derinti karjerą ir šeimą sunku, bet tik taip moteris gali atsiskleisti. Vyrai mūsų komitete dažniausiai būna iš Skandinavijos šalių, buvo ir olandas, jie - stiprūs šios srities ekspertai. Dabar turime norvegą, Norvegijos Aukščiausiojo teismo administracijos vadovą. Mūsų komiteto darbo apimtys labai didelės, bet jei užduotys nėra būtinos, yra galimybė jų atsisakyti. Komiteto narės jau pavargusios, nusidirbusios, bet vis imame naujas užduotis, o kolega kartą sako: „Vyras, jei pajustų, kad jam kraunama našta tampa nepakeliama, tikrai pasakytų „ne, nebegaliu“.“ Mes visos dvidešimt dvi suklusome. Ir tikrai - kodėl užsikrauname?
Anksčiau buvote CEDAW komiteto vicepirmininkė. Ar tai automatiškai reiškė, kad tapsite pirmininke? Jokiu būdu. Visai nesvarbu, kokias pareigas kandidatas prieš tai ėjo. Mūsų komitetas turi regionines grupes, kiekvienai pagal eilę atitenka pirmininkavimo teisė, bet Rytų Europos šalių grupės ilgai nebuvo, o ir dabar yra per maža, kad jos atstovė galėtų vadovauti. Man teko daug įtikinėti, diskutuoti, kol įrodžiau, kad aš, kaip mažos šalies atstovė, galiu vadovauti visoms regioninėms grupėms. Nebuvo lengva. Pirmininku kandidatas išrenkamas tik tuo atveju, jei už jį teigiamai balsavo visi 23 komiteto nariai.
Kiek valandų per parą dirbate? Tai yra net ne darbas, o gyvenimo būdas. Suderinti savo nuolatinį darbą ir pareigas CEDAW komitete iš esmės neįmanoma, gal dėl to daugelis mūsų komiteto narių yra į pensiją išėjusios ekspertės. Darbo procesas komitete man primena popiežiaus rinkimus. Mėnesį arba šešias savaites esi uždarytas patalpoje su dvidešimt trimis visiškai skirtingų kultūrų, religijų ir įsitikinimų žmonėmis, visi sprendimai turi būti priimti konsensuso būdu, ir iš to kambario išeisi tik tada, kai susitarsi. Esame dirbę net salėse be langų. Tai labai labai sunku. Dirbi po dvylika valandų kiekvieną dieną, šeštadienį ir sekmadienį - taip pat. Pirmininkės pareiga yra užtikrinti, kad priimant sprendimą neįvyktų konfliktas. Turiu būti labai diplomatiška, nes niekada nežinai, koks sakinys gali būti paskutinis tavo karjeroje. Kartu turi mandatą ginti CEDAW konvenciją, nenusižengti universaliems moterų teisių principams.
Kai baigsis kadencija, tokio darbo grafiko, jaučiu, nepasiilgsite. Niekada gyvenime nedirbau nemėgstamo darbo. Išeidavau, atsisakydavau paklusti. Jaučiuosi pavargusi, bet man tai yra absoliučiai unikali patirtis, tokios negaučiau niekur. Darbas CEDAW komitete - vienas pačių įdomiausių, nes apima įvairias gyvenimo sritis. Renkamės tris kartus per metus į sesijas Ženevoje. Mano spinta yra lagaminas, nes tenka dar vykti ir į renginius Niujorke.
Koks iš tikrųjų yra pirmininkės darbas, kandidatuodama veikiausiai net neįsivaizdavote. Tikrai neįsivaizdavau tokios apimties. Turiu pakelti milžinišką fizinį krūvį. Kai vyksta konstruktyvūs dialogai su vyriausybėmis, darbo procesas užtrunka dvi ar tris savaites. Ateinu į būstinę apie septintą ryto, peržiūriu dokumentus, sutinku vyriausybines delegacijas. Dialogus vedu nuo dešimtos iki penktos, išskyrus pietų pertrauką, podiumo negaliu palikti daugiau jokiu pretekstu - nei kad noriu į tualetą ar įkvėpti gryno oro. Esu ta, kuri turi prisiminti, kas buvo sakyta prieš dvi valandas, patikslinti, ką kalbėtojas turi galvoje, neleisti kelti tų klausimų, kuriais jau diskutuota. Darbo procesas filmuojamas, verčiamas į šešias kalbas.
Prieš tokį darbą turbūt nei valgote, nei geriate. Tiesiog reikia turėti tiek emocinės ir fizinės sveikatos, kad ištemtum intensyvų laikotarpį. Darbo ir poilsio pusiausvyros dabar mano gyvenime nėra, negaliu atsipalaiduoti net savaitgalį. Esu tokia, kad dėl darbo galiu neimti atostogų, nesiilsėti savaitgalį, todėl visada rizikuoju persidirbti. Kai buvau jaunesnė, tai nebuvo didelė problema, o dabar jau turiu labiau kreipti į tai dėmesį. Fiziškai esu stipri, gal todėl, kad bėgioju, bet psichologiškai kartais jaučiuosi išbalansuota.
Kodėl pasirinkote bėgimą? Tai buvo mano vaikystės svajonė. Visada mėgindavau bėgti, bet tai trukdavo tik tris minutes - pasijusdavau labai pavargusi. Ir tik sulaukusi keturiasdešimties, gyvendama Amerikoje - buvau gavusi Fulbraito stipendiją - šalia labai gražaus parko, kai galėjau geriau disponuoti savo laiku, nutariau, kad arba dabar, arba niekada. Išbėgau ir vėl po trijų minučių vos parėjau namo. Tada nutariau kiekvieną dieną pridėti po minutę. Po pusmečio ar metų įvyko lūžis. Dabar įstengiu bėgti 45 minutes - per tiek laiko įveikiu maždaug šešis ar septynis kilometrus. Dalyvauju ir varžybose Prancūzijoje, Šveicarijoje, Lietuvoje, bet tik tam, kad pasitikrinčiau formą. Bėgdama...