Ar galima gimti karaliumi?
Ar galima gimti karaliumi?
Dievo Trejybės slėpinys
Žmonės įvairiai suvokia Dievą, visatos reiškinius, gyvosios gamtos paslaptis. Dievas yra visatos, gyvosios gamtos paslaptis. Tai tikrovė, beveik neturinti realios įtakos gyvenimui. Dievas, kaip ir teleskopu matoma Saturno planeta, atrodo tolimas ir nepasiekiamas, kai nieko apie jį nežinant. Dievas yra nepasiekiamas, paslėptas saulės spinduliais. Tiesa, riba skiria danguje esantį Dievą ir žemėje gyvenančius žmones. Tačiau tai nereiškia, kad mes negalime turėti ryšio su Dievu. Mes negalime ignoruoti mūsų žmogiškąsias galimybes. Dievas mums dovanoja galimybę priimti meilę, o tai nėra mažiau svarbu negu mylėti. Dievo Trejybės slėpinys atskleidžia mums Dievą kaip Trejybę. Jėzus Kristus, kuris yra Dievas, vaikščiojimas žemės keliais nesumenkino jo dievystės slėpinio. Dievas yra „šviesoje" (plg. 1 Tim 6, 16). Per jo apreiškimus, mes galime pažinti Dievą. Jis mums apreiškė save kaip „greta" vienas kito esančius dieviškuosius Asmenis: Tėvą, Sūnų Šventojoje Dvasioje.
Dievo Tėvystė ir įsūnystė
Dievas pareiškia: „Man duota visa valdžia". Tai reiškia, kad Dievas yra visagalis ir viską valdantis. Jis duoda, kuris dalija tai, kas Pats yra ir ką turi. Dievas leidžia gimti Sūnui, kuris savo esme tolygus Tėvui. Dievas yra numanomas Priimantysis. Kaip teigiama Evangelijoje, „niekas nėra matęs Dievo, tik viengimis Sūnus, kuris yra Tėvo glėbyje, jis mums jį apreiškė" (Jn 1, 18). Dievas mums apreiškė ir Trečiąjį Asmenį - Šventąją Dvasią, kuri ypač ugdo Bažnyčią. Krikštas yra regimas Bažnyčios augimo ženklas. Dievas yra „danguje ir žemėje". Jis gali įsigyti ir turėti galią. Mes kreipiamės į Dievą maldoje, sakydami „Tėve mūsų". Dievas suteikia savo kūriniams pripažinimą ir jo meilės liudijimą išrinktajai tautai. Jis leidžia mums dalyvauti kūrybos darbe ir tęsti gyvybę per palikuonis. Tokia tėvystė yra unikali, nes Dievas yra vienintelis ir amžinas. Per Jėzų mes įsūnystės būdu tampame tokie, koks Jėzus yra nuo amžių. Jau XV a. buvo vaizduojami trys spinduliai, sklindantys iš Dievo veido: iš akies, ausies ir burnos. Regėjimo galia, einanti iš akių, simbolizuoja aktyvų veikimą, kai žmogus išeina iš savo uždarumo kito link. Biblijoje sakoma: „Tavo akis yra Viešpaties akis" (plg. Mt 6, 22). Antrasis spindulys, sklindantis iš ausies, simbolizuoja pasyvų veiksmą - priėmimą to, kurio klausomasi. Tai Sūnus. Trečiasis spindulys, sklindantis iš burnos, simbolizuoja kalbėjimą ir apreiškimą.
Karališkasis gimimas ir pranašystės
Pranašystės skelbia apie karališką gimimą: "Argi Aš, atvedęs iki gimdymo, neleisiu pagimdyti?”-sako Viešpats. Džiaugsmas apims tuos, kurie myli Jeruzalę. Viešpats pažada: „Aš užliesiu ją ramybe kaip upe, tautų lobiai plauks į ją kaip neišsenkanti srovė". Pats Viešpats duos jums ženklą. Kai Dievo balsas priverčia gimdyti elnes ir laužo miškus, tai rodo jo galią. „Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas!“ - skamba padėka Kūrėjui. Dievas yra tas, kuris atvedė iki gimdymo ir leis pagimdyti.
Adomas pažino savo žmoną Ievą, ir ji tapo nėščia. Štai Dievo pažadas: „Nebijok, nes Aš esu su tavimi; nepasiduok baimei, nes Aš esu tavo Dievas." Tai patvirtina ir motinos malda: „Aš prašiau šito sūnaus". Jėzaus Kristaus gimimas buvo ypatingas įvykis. Angelas apreiškė piemenims: „Nebijokite! Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas." Simeonas palaimino juos ir tarė Marijai, Jo motinai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui." Pranašė Ona taip pat liudijo apie Jį.
Dievo žvilgsnis į nuolankią Jo tarnaitę atneša palaiminimą: „Jis suteikia nevaisingajai namus, padarydamas ją laiminga vaikų motina." Tačiau net ir džiaugsmingas gimimas gali būti lydimas skausmo ir kentėjimų. Angelas kreipėsi į Mariją: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!" Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį".
Karališkojo gimimo simboliai ir pranašystės
Išminčiai klausė: „Kur yra gimęs žydų karalius?" Ir siųsdami į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską kruopščiai sužinokite apie kūdikį." Išklausę karalių, išminčiai leidosi kelionėn. Įžengę į namus, rado kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, Jį pagarbino. Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Kas matė mane, matė Tėvą!
Dievo karalystė yra artima. Tačiau svarbu atminti, kad „neteisieji nepaveldės Dievo karalystės".
Karališkasis gimimas: Istorinis ir Biblijinis kontekstas
Karališkojo gimimo idėja glūdi ir istorinėse, ir Biblijinėse tradicijose. Karalius Mindaugas, pirmoji bent kiek ryškesnė moteris Lietuvos istorijoje, turėjusi įtakos politiniams procesams. Karalienė Morta, siekusi apginti savo vaikų teises į sostą, pritarė Mindaugo sąjungai su vokiečių ordinu. Tai rodo, kad karališkasis statusas ir paveldėjimas buvo svarbūs jau senovėje.
Biblijoje, pranašystės apie karalių, kuris ateis su galia, skelbia: „Tavo karalius ateina pas tave." Jėzus Kristus yra tas Karalius, kuriam „duota visa valdžia". Jis yra „žemės karalių Valdovas". Jo karalystė yra amžina.
Karalių kilmė ir valdžia
Dievo karalystė yra svarbi tema Biblijoje. „Aš Viešpats, kiekvieno kūno Dievas." Dangūs ir žemė klauso Viešpaties balso. Vargas nuodėmingai giminei, nuo nedorybių apsunkusiai tautai. Dievas skelbia: „Kam man daugybė jūsų aukų? Man jau užtenka jūsų avinų deginamųjų aukų ir penimų gyvulių taukų."
Karolis Didysis, frankų karalius, buvo paskelbtas šventuoju ir „Pater Europae". Jo vardas kilęs iš germaniško žodžio „karl", reiškiančio „šaunus". Nors informacija apie jo jaunystę yra netolygi, žinoma, kad jis buvo aukštas, tvirtai sudėtas ir linkęs į pilnumą. Jo valdymas buvo ilgas ir sudėtingas, kupinas karų ir politinių kovų.
Oligarchas prieš Landsbergį: Slaptas karas, kuris vos nesugriovė Lietuvos.
Teisė į sostą ir paveldėjimas
Senovėje egzistavo vadinamasis senjoratinis paveldėjimo principas, pagal kurį, mirus valdovui, sostą paveldėdavo vyriausiasis giminės atstovas. Tai dažnai būdavo brolis, bet, jam mirus, valdžia grįždavo ankstesniojo valdovo vyriausiajam sūnui. Atsižvelgiant į tai, po Mindaugo mirties daugiausia teisių į sostą būtų turėjęs jo brolėnas Tautvilas. Taip pat buvo vyriausiasis Mindaugo sūnus Vaišalgas. Mindaugas 1254 m. išsirūpino iš popiežiaus leidimą dar gyvas būdamas vainikuoti karaliumi kažkurį iš savo sūnų - greičiausiai Ruklį. Mortai tai galėjo būti svarbiausia paskata pritarti Mindaugo sąjungai su vokiečių ordinu, siekiant apginti vaikų teises į sostą.
Karališkasis gimimas ir jo pasekmės
Karalienės Mortos rūpestis jos vaikų interesais, deja, baigėsi ne tik jos vyro, bet ir vaikų žūtimi. Istorikės I. Baranauskienės nuomone, Morta, gindama savo vaikų teises į sostą, visiškai užmiršo valstybės interesus. Tai rodo, kad karališkasis gimimas ir siekis užsitikrinti valdžią gali turėti netikėtų ir tragiškų pasekmių.
Pasak Haličo-Volynės metraščio, prieš savo mirtį Morta įkalbėjo Mindaugą vesti jos seserį, kunigaikščio Daumanto žmoną, idant „svetima jos vaikų neskriaustų". Ši priešmirtinė valia tapo mirties nuosprendžiu ir Mindaugui, ir Mortos vaikams.