Pupelių liaudies medicinoje nauda ir vartojimas
Pupelių liaudies medicinoje nauda ir vartojimas
Ankštiniai augalai - populiari daržo kultūra, žavinti ne tik mokslininkus, tiriančius jų įvairovę bei cheminę sudėtį, bet ir kulinarus, vadinančius šiuos augalus antrąja mėsa arba antrąja duona.
Pupelių tėvyne laikoma Azija, Afrika, Amerika. Tai vieni iš pirmųjų augalų, kuriuos pradėjo auginti mūsų protėviai. Vienos ankštinės kultūros į Europą atkeliavo iš Pietų Amerikos, kaip Kolumbo užkariautų žemių laimikis. Tai pupelės. Žirniai savo kelią pradėjo Tibete, na, o pupos kildinamos iš Egipto. Kinija visai neseniai, tik XX amžiuje, Europai dovanojo sojų pupelių, nors gimtinėje jos jau buvo valgomos daugiau kaip 4 tūkst. metų. Mokslininkai teigia, kad pirmieji kultūrines pupeles pradėjo auginti Pietų Meksikos, Peru ir Gvatemalos aborigenai maždaug 4 tūkst. metų prieš mūsų erą. Senojo pasaulio gyventojai pupeles pelnytai pamilo, kai Kolumbo jūrininkai atgabeno jų iš tolimosios Amerikos. Europoje iškart buvo pradėta galvoti, kaip dar labiau patobulinti šią nuostabią kultūrą. Italų ir prancūzų selekcininkai išvedė tokios veislės pupelių, kurias galima valgyti visas: ir ankštis, ir pačias pupeles. Dabar tai mūsų visų mėgstamos šparaginės pupelės.
Dabar suskaičiuojama apie 200 rūšių pupelių. Jos skiriasi savo sėklų dydžiu, spalva, forma. Be to, ir patys augalai auga labai skirtingai: vieni želia kereliais, kiti lipa aukštomis laibomis atramomis.
Pupelių spalva ir dydis dažniausiai lemia kulinarų pasirinkimą gaminti vieną ar kitą patiekalą. Virti ir troškinti labiausiai tinka baltos stambios ir vidutinio stambumo pupelės. Beje, kuo pupelės tamsesnės, tuo aštresnis jų skonis. Štai kodėl juodagrūdės pupelės labiausiai mėgstamos Pietų Amerikos šalių nacionalinėje virtuvėje gaminant egzotiškus aštrokus patiekalus. Šviesiai margos pupelės („Borlotti“) labai populiarios Italijoje. Šios pupelės išvirusios būna visiškai šviesios, beveik baltos, ir labai gerai išlaiko savo formą. Taip pat formą ir tvirtą konsistenciją išlaiko ir kitos margos nedidukės apvalios pupelės. Tačiau jos yra pikantiško skonio ir geriausias savo skonio ypatybes atskleidžia troškiniuose bei apkepuose. Pas mus gana paplitusios iš Kinijos kilusios pupelės „su akute“. Taip jos vadinamos dėl savo juodų dėmelių. Šios pupelės yra savito aromato ir pikantiško skonio. Tikru delikatesu laikomos pupelės „Adzuki“ - jų skonis labai švelnus, salsvas. Dažniausiai šios rūšies pupelių dedama į salotas. Dar viena populiari pupelių rūšis - tai raudonosios pupelės. Jos labiausiai mėgstamos Čilėje. Tai salsvoko skonio miltingos pupelės. Iš tikrųjų būtų sunku išvardyti visą tą gausybę įvairiausių pupelių, nes jų įvairovė tikrai didelė.
Lobiai ankštyse
Visos pupelės labai maistingos. Jų sėklose gausu baltymų, angliavandenių, vitaminų, mineralinių medžiagų. Štai baltymų pupelėse susikaupia tiek pat kiek ir mėsoje - daugiau kaip 20 proc. Angliavandenių yra net iki 54 proc., jose taip pat nemažai natrio, kalio, magnio, kalcio, geležies, fosforo, cinko ir kitų mineralinių medžiagų. Ankštyse daug vitamino C, karoteno, o sėklose - vitaminų B1, B2, B6, K, PP, ląstelienos, aminorūgščių.
Džiovintų sėklų energetinė vertė - 309 kcal. Jose gausu angliavandenių, riebalų, apie 20 proc. baltymų, kurių aminorūgštyse esantis lizinas, argininas, triptofanas, histidinas, metioninas ir tirozinas labai reikalingi žmogaus organizmui. Pažymėtina, kad pupelių baltymai sudėtimi artimi mėsos, žuvies, kiaušinių, pieno baltymams ir iš dalies gali juos pakeisti. Sunokusiose sėklose yra vitaminų B1, B2, PP ir karotino, nesubrendusiose - ir vitamino C. Ypač jos turtingos kalio ir fosforo. Kalis mažina kraujospūdį, skatina šalintis skysčius iš organizmo, o tai palengvina širdies kraujagyslių ir inkstų darbą.
Pupelės yra puikus baltymų šaltinis, todėl jos neretai atsiduria vegetarų ir veganų valgiaraštyje kaip mėsos alternatyva. Pupelės pasižymi ir dideliu žarnyno veiklai naudingų skaidulų kiekiu, be to, jose nėra arba yra labai nedaug riebalų, druskos ir cholesterolio. 100-te gramų pupelių yra 110 kalorijų, net 7 g baltymų, 6 g skaidulų, apie 350 g kalio, 20 g angliavandenių ir vos 3 mg druskos.
Pupelėse gausu folio rūgšties, svarbios ląstelių dalijimuisi ir DNR sintezei bei kalio, naudingo širdies sveikatai ir kraujospūdžio reguliavimui. Taip pat randama ir geležies, būtinos deguonies pernešimui kraujyje ir magnio, palaikančio raumenų ir nervų funkciją.
Pupelėse dar yra ir nemažai antioksidantų, įskaitant flavonoidus ir polifenolius. Gydytoja taip pat primena, kad pupelėse esančių skaidulų ir sudėtinių angliavandenių gliukozė į kraują išsiskiria palaipsniui ir tolygiai: „Tai gali padėti reguliuoti cukraus kiekį kraujyje, todėl pupelės yra vertingas pasirinkimas diabetu sergantiems asmenims arba tiems, kurie nori reguliuoti savo svorį.
Pupelės yra ne tik maistingos, bet ir labai naudingos dirvožemiui, kuriame jos auga. Tai dėl jų gebėjimo fiksuoti atmosferos azotą. Pupelėms tam padeda jų šaknyse esantys bakterijų mazgai, kurie gali konvertuoti oro azotą į azoto junginius. Tai reiškia, kad pupelės natūraliai praturtina dirvą, padėdamos mažinti poreikį naudoti dirbtines trąšas. Todėl pupelės yra puikus pasirinkimas ekologinėse ūkininkavimo sistemose ir kaip dalis tvarių žemės ūkio praktikų.
Pupelės liaudies medicinoje
Nuo seno pupelės žinomos ne tik kaip maisto produktas, bet ir kaip vaistinis augalas. Dar Avicena rekomenduodavo sergantiesiems plaučių ligomis vartoti pupelių drauge su garstyčiomis ir pipirais. XVII a. Europoje pupelių tyre gydydavo gastritą, jos vartodavo sumažėjus skrandžio sulčių rūgštingumui.
Liaudies medicina pataria gerti pupelių sulčių sergantiesiems chronišku pankreatitu ir diabetu. 150-200 ml pupelių sulčių per dieną sustiprina kasos veiklą ir skatina insulino išsiskyrimą. Jaunų pupelių sriubos patartina valgyti sergantiesiems inkstų ir širdies ligomis, nes jose besikaupiantis kalis stiprina širdies raumenį. Pupelės taip pat puikiai tinka gydant hipertoniją, reumatą, podagrą, osteoporozę, kepenų ir tulžies pūslės ligas, jos tirpdo akmenis ir valo organizmą.
Tyrimai parodė, kad pupelės šalina iš organizmo toksines medžiagas ir sunkiuosius metalus. Dėl antibakterinių ypatybių jos gali padėti peršalus, leidžia mūsų organizmui išvengti infekcijų ir apskritai stiprina imunitetą.
Jau senovėje buvo manoma, kad nuolat vartojant pupelių galima ilgam išsaugoti jaunystę ir puikią sveikatą. Gydytojai visuomet rekomenduodavo valgyti daug pupelių besilaukiančioms moterims, kad vaikelis gimtų sveikas ir stiprus.
Daržinė pupelė (lotyniškai Phaseolus vulgaris) - tai ankštinių šeimai priklausantis, vienerius metus gyvuojantis, iki 40 centimetrų užaugti galintis žolinis augalas. Gydomųjų savybių turinčios daržinės pupelės yra naudojamos liaudies medicinoje. Jos pasižymi uždegimus slopinančiu poveikiu, skatina šlapimo išsiskyrimą, todėl tinka inkstų ir šlapimo takų ligoms gydyti. Pupelės skatina skrandžio sulčių sekreciją, todėl gydo gastritą (kai yra sumažėjęs skrandžio sulčių išsiskyrimas). Daržinių pupelių ankštys taip pat tinkamos sergant cukriniu diabetu (nes jose esantis argininas veikia panašiai kaip insulinas), ateroskleroze ir varginamiems širdies ritmo sutrikimų.
Vokiečių liaudies medicina nuo seno skystu išaižytų pupelių ankščių ekstraktu gydo diabetą. Pastebėta, kad šis ekstraktas mažina cukraus kiekį kraujyje. Manoma, kad toks pupelių poveikis priklauso nuo flavonų, kurie padeda normalizuoti angliavandenių apykaitą.
Pasak liaudies medicinos žinovų, yra žinoma daugiau nei 200 rūšių vaistinių augalų, kurie mažina cukraus kiekį kraujyje. Sergantiesiems pradinės stadijos ar lengvos formos cukriniu diabetu patariama gydytis vaistiniais augalais, kurių sudėtyje yra guanidino, nes jis veiksmingai mažina cukraus lygį kraujyje. Šios medžiagos aptinkama pupelių ankštyse, didžiosiose varnalėšose, mėlynėse, vaistinių ožiarūčių žolėje, didžiuosiuose debesyluose, antžeminėse liucernų dalyse, skėtinėse širdažolėse, kukurūzų purkose, plačialapiuose gysločiuose, paprastuosiuose varpučiuose, paprastosiose jonažolėse ir trūkažolėse. Sergantiesiems cukriniu diabetu taip pat naudingi augalai, stiprinantys imuninę sistemą: ženšeniai, eleuterokokai, leuzėjos, rausvosios rodiolės.
Pupelių ankščių nuovirai ir antpilai
Pupelių ankščių nuoviras: šaukštą susmulkintų pupelių ankščių užpilkite stikline verdančio vandens, pavirkite 20 minučių ant mažos ugnies, palikite 3-4 valandas, tada nukoškite. Sergantiesiems pradinės stadijos diabetu šio nuoviro patariama gerti po ketvirtadalį stiklinės 3-4 kartus per dieną prieš valgį. Galite pupelių ankščių nuoviro pasigaminti ir taip: 100 g susmulkintų džiovintų pupelių ankščių užpilkite 300 ml vandens ir virkite, kol nuoviro liks tik stiklinė. Jį išgerkite ryte, prieš pusryčius. Yra ir trečias pupelių ankščių ruošimo būdas: 2-3 šaukštus džiovintų ankščių vakare suberkite į termosą, užpilkite puse litro verdančio vandens, palikite per naktį, ryte nukoškite. Taip paruoštą antpilą išgerkite per dieną - per 3 kartus prieš valgį.
Vaistinių augalų nuoviras, ypač veiksmingas sergant pradinės stadijos cukriniu diabetu: susmulkinkite ir sumaišykite po šaukštą triskiaučių lakišių ir rūgštynių lapų, mišinį užpilkite litru verdančio vandens, pavirkite pusvalandį ant mažos ugnies, palikite 20-30 minučių, paskui nukoškite. Šio nuoviro patariama gerti po ketvirtadalį stiklinės 3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį. Nuovirą laikykite šaldytuve.
Mėlynių lapų antpilas: šaukštą žaliavos užpilkite stikline verdančio vandens, uždenkite ir palikite pusvalandį, paskui nukoškite. Gerkite kasdien po trečdalį stiklinės 3 kartus per dieną prieš valgį. Pasak biochemikų, mėlynių lapuose yra glikozidų, kurie veiksmingai mažina cukraus kiekį kraujyje ir tam tikra prasme gali pakeisti insuliną. Be to, glikozidai slopina ir kitus cukrinio diabeto požymius: troškulį, perdžiūvusios burnos pojūtį. Mėlynių lapus reikėtų rinkti prieš sunokstant uogoms. Mėlynių lapų antpilas taip pat valo ir stiprina kraujagysles, gerina medžiagų apykaitą, tinka sergantiesiems hipertonija, cistitu, šlapimo pūslės akmenlige. Galite gerti ir mėlynių lapų bei ūglių nuoviro: šaukštą susmulkintos žaliavos užpilkite stikline vandens, pavirkite 10 minučių ant mažos ugnies, palikite atvėsti, paskui nukoškite. Vartokite po šaukštą 3 kartus per dieną.
Dilgėlių lapų antpilas: vakare šviežių dilgėlių lapų įberkite į termosą, užpilkite verdančiu vandeniu santykiu 1:30, palikite per naktį, ryte nukoškite. Sergantiesiems cukriniu diabetu patariama gerti šio antpilo po 40-50 ml 3 kartus per dieną 20-30 minučių prieš valgį. Be to, dilgėlės veiksmingai valo kraują.
Gervuogių lapų nuoviras: šaukštą susmulkintų gervuogių lapų užpilkite stikline verdančio vandens, pavirkite 5 minutes, palikite 3 valandas, tada nukoškite. Gerkite šio nuoviro po pusę stiklinės 3 kartus per dieną prieš valgį. Naudinga valgyti ir gervuogių uogų.
Juodųjų serbentų lapų antpilas: 2 šaukštus susmulkintų juodųjų serbentų lapų užpilkite puse litro verdančio vandens, palikite 15-20 minučių, paskui nukoškite. Vartokite šio antpilo po stiklinę 2-3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį. Naudinga valgyti ir juodųjų serbentų uogų.
Graikinių riešutmedžių lapų nuoviras: šaukštą susmulkintos žaliavos užpilkite stikline verdančio vandens, pavirkite 15-20 minučių, nukoškite. Sergantiesiems cukriniu diabetu šio nuoviro patariama gerti po pusę stiklinės 3 kartus per dieną prieš valgį.
Vaistinių augalų šaknys
Didžiųjų varnalėšų šaknų nuoviras: 25 g susmulkintų didžiųjų varnalėšų šaknų suberkite į emaliuotą puodą, užpilkite puse litro verdančio vandens, puodą uždenkite dangčiu ir kaitinkite ant mažos ugnies pusvalandį, palikite 1-1,5 valandos, paskui nukoškite, šaknis nuspauskite. Sergantiesiems cukriniu diabetu šilto nuoviro patariama gerti po pusę stiklinės 2-3 kartus per dieną. Didžiųjų varnalėšų šaknų nuoviras padeda kasai gaminti insuliną ir organizme normalizuoja medžiagų apykaitą. Sergant cukriniu diabetu naudinga ir mėnesį kasdien pakramtyti šviežių ar džiovintų didžiųjų varnalėšų šaknų.
Kiaulpienių šaknų antpilas: šaukštą susmulkintų šviežių kiaulpienių šaknų suberkite į termosą, užpilkite stikline verdančio vandens, palikite 24 valandas, paskui nukoškite, šaknis nuspauskite. Sergantiesiems cukriniu diabetu šio antpilo patariama vartoti po trečdalį stiklinės 3-4 kartus per dieną 2 savaites.
Padės uogos
Erškėtrožių uogų nuoviras: šaukštą šviežių ar 2-3 šaukštus džiovintų erškėtrožių uogų užpilkite 3 stiklinėmis verdančio vandens, pavirkite 10-12 minučių ir palikite 2-3 valandas. Sergant cukriniu diabetu patariama šio nuoviro gerti po pusę stiklinės 3-4 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį. Erškėtrožių uogos normalizuoja angliavandenių apykaitą ir stiprina imuninę sistemą.
Šermukšnių uogų nuoviras: šaukštelį susmulkintų šermukšnių uogų užpilkite stikline verdančio vandens, pavirkite 20 minučių ir palikite 3-4 valandas. Vartokite šio nuoviro po šaukštą 3-4 kartus per dieną prieš valgį.
Gudobelių uogų nuoviras: šaukštą susmulkintų gudobelių uogų užpilkite stikline verdančio vandens, pavirkite 20 minučių ir palikite 3-4 valandas. Sergantiesiems cukriniu diabetu patariama šio nuoviro gerti vietoj arbatos.
Kininių citrinvyčių uogų nuoviras: šaukštą žaliavos užpilkite stikline verdančio vandens, pavirkite 10 minučių ir palikite 1-2 valandas.
Pupelių paruošimo ypatumai
Iš pupelių galima pasigaminti daug skanių ir vertingų patiekalų. Jos puikiai tinka ruošiant apkepus, kotletus, garnyrus, tyres. Vartojami ir pupelių miltai - jais tirštinami padažai, kisieliai. Su pupelėmis galima netgi pasigaminti skanų tortą!
Gamindamos pupelių patiekalus, šeimininkės turėtų nepamiršti, kad pupelės valgomos tik gerai išvirtos, nes žaliose pupelėse yra nuodingų medžiagų. Šios medžiagos tirpsta vandenyje ir suskyla verdant.
Atmintina ir tai, kad pupeles virti reikia ant silpnos ugnies, o troškinti - atvirame puode, kad nepajuostų. Norėdami, kad pupelės išvirtų greičiau, prieš virdami jas turėtume 6-10 val. pamirkyti šaltame vandenyje. Taip išmirkytų pupelių tūris padidėja net 4-5 kartus. Ketinant virti nemirkytas pupeles, jas geriausia berti į šaltą vandenį, o verdant kelis kartus įpilti po pusę stiklinės šalto vandens.
Gamindami pupeles dažnai susiduriame su tuo, kad pupelės suskilinėja ir praranda savo estetinę išvaizdą. Tačiau to galima išvengti. Tereikia vandenį, kuriame verda pupelės, įpusėjus virimui nupilti ir verdamas pupeles pakartotinai užpilti šaltu vandeniu. Kai vanduo vėl užvirs, nepakenktų įpilti 2-3 šaukštus aliejaus. Taip išvirtos pupelės bus ne tik gražesnės, bet ir daug skanesnės. Be to, sūdyti verdamas pupeles derėtų tik virimo pabaigoje.
Jei gaminama pupelių tyrė, jas trinti reikia tuoj pat, kai tik išverda. Sutrynus vėliau, tyrė nebūna tokia puri ir vientisa. Na, o į pupelių tyrę įbėrus džiūvėsėlių ar miltų ir įmušus kiaušinį galima gardžiuotis pupelių kotletais.
Pupelės yra baltymų kupinas ankštinis augalas, tačiau pupelėse esančius baltymus, kaip ir kai kurias kitas jose esančias medžiagas, mes virškiname ilgiau. Kita vertus, lėčiau virškinami baltymai, nors ir naudingi mūsų žarnyno veiklai, gali sukelti nemalonų pilvo pūtimą, todėl pupeles prieš vartojimą būtina gerai išmirkyti vandenyje. Vandens kiekis turėtų būti dvigubai didesnis nei pupelių, mirkyti jas reikia mažiausiai 8 valandas, o geriausia tai daryti per naktį.
Greitasis mirkymas. Jei neturite laiko, kažkur skubate ar tiesiog pamiršote pupeles užmerkti iš vakaro, galite pasinaudoti greituoju pupelių mirkymo būdu. Vandenį supilkite į puodą, užvirkite ir apie 3 minutes palaikykite jį virimo temperatūroje, tuomet suberkite pupeles, nukelkite puodą nuo kaitros, uždenkite dangčiu ir mirkykite pupeles maždaug valandą.
Kaip teigia ekspertė, bet kurios rūšies pupeles geriausia derinti su tamsiai žaliomis daržovėmis ir prieskoniniais augalais, pavyzdžiui, kmynais, mairūnu, čiobreliais, lauro lapais ar imbieru - tokie deriniai padės išvengti pilvo pūtimo.
Dažniausiai pasitaikanti pupelių paruošimo klaida - per ilgas arba per trumpas jų virimo laikas. Tiesa, paprastai atsakyti į klausimą, kiek laiko jas virti, nėra lengva, nes tai tiesiogiai priklauso nuo pupelių rūšies ir senumo. Visų pirma, sausos, džiovintos pupelės privalo būti gerai išmirkytos, o virti jas reikėtų apie 2 valandas. Šviežios pupelės išvirs kur kas greičiau - maždaug per pusvalandį.
Norint gauti kokybiškų miltelių, svarbu naudoti tik sausas, prinokusias ankštis - be pupelių viduje. Jas reikia kruopščiai nuplauti, nusausinti, supjaustyti mažesniais gabalėliais ir džiovinti orkaitėje ar natūraliomis sąlygomis. Kai milteliai jau paruošti, laikykite juos sandariame stikliniame inde tamsioje vietoje - kaip ir visus vaistažolinius produktus.
Svarbu pabrėžti, kad pupelių milteliai nėra vaistai ir neturėtų būti vartojami vietoj paskirtų medikamentų. Tačiau tai gali būti puikus natūralus priedas prie sveikos gyvensenos. Taip pat reikėtų vengti vartoti dideliais kiekiais ar netikrintų šaltinių produktus. Pupelių milteliai cukraus stabilizavimui - tai priminimas, kad veiksmingos priemonės kartais slepiasi paprasčiausiuose augaluose. Nors poveikis nėra stebuklingas, ilgainiui įtraukus šį produktą į mitybą, galima pastebėti teigiamų pokyčių savijautoje.
Nusprendę gaminti pupelių patiekalus ir norėdami sutaupyti laiko, jas galite virti greitpuodyje. „Tam užtenka ir 20 minučių, o verdamos paprastame puode pupelės suminkštėja tik po valandos ar pusantros. Tačiau vienu kartu galima jų išsivirti daugiau ir naudoti vis kitiems patiekalams - pupelės dera su dauguma daržovių. Šaldytuve virtas pupeles tikrai išlaikysite savaitę, be to, galite jas ir užšaldyti.
Kai nuėmėte visus augalus su šaknimis, surišite juos į nedidelius pėdelius po 8-10 augalų. Kabinkite atvirkščiai - šaknimis į viršų, ankštimis žemyn. Taip likusios sultys nuteka į ankštis, o ne į šaknis. Nuskintas ankštis dėliokite ant lentynų, grotelių ar tiesiog ant švaraus brezento vienu sluoksniu. Ideali džiovinimo vieta - tamsi, sausa, gerai vėdinama. Temperatūra 18-25 °C pagreitins procesą, bet ne aukštesnė - per didelis karštis gali sumažinti sėklų kokybę. Paprastas testas - ankštis turi traškiai lūžti, o sėklos laisvai barškėti viduje.
Yra keletas būdų, kaip išlukštenti pupeles: Rankinis lukštenimas: klasika mažiems kiekiams. Sėdite žiemos vakarą, lukštenate ir rūšiuojate. Grynų gryniausia meditacija, tinkama 5-10 kg derliui. Mechaninis būdas: sudėkite sausas ankštis į drobinį maišą (pripildykite 1/3), užriškite ir daužykite pagaliu ant kieto paviršiaus. Arba tiesiog pasidėkite ant brezento ir pavaikščiokite. Sėklos iškris, o lukštai liks. Senasis būdas: išberkite ankštis ant klojimo grindų 10-15 cm sluoksniu ir „pašokinėkite“ ant jų su švariais batais.
Išlukštenus laukia dar vienas svarbus darbas - reikia atskirti sėklas nuo lukštų ir išrūšiuoti. Vėjuotą dieną tai daroma paprastai - pilant iš vieno indo į kitą, vėjas nupučia lengvesnius lukštus. Patikrinimas paprastas - gerų sėklų paviršius lygus, blizgantis, spalva vienoda. Prieš padedant ilgam saugojimui, būtina įsitikinti, kad sėklos visiškai sausos. Gniaužkite saują - jos turi „tekėti“ tarp pirštų, o ne lipti. Ilgam sandėliavimui idealiai tinka sandariai uždaromi stiklainiai arba plastikiniai indai, kurie apsaugo nuo drėgmės ir vabzdžių. Jei laikote pupeles medžiaginiuose ar popieriniuose maišeliuose, svarbu, kad patalpa būtų sausa, tamsi ir gerai vėdinama. Pupeles dažnai pažeidžia straubliukai, todėl prieš sandėliavimą verta jas porą dienų palaikyti šaldiklyje. Taip sunaikinami kenkėjų kiaušinėliai ar lervos.
Jei nuimsite per anksti, grūdeliai bus vandeningi ir greitai suges. Jei, priešingai, vilkinote su nuėmimu per ilgai, gali nutikti keletas dalykų. Pirmiausiai - pupelės ir pupos gali apšalti, jei atėjo netikėtos šalnos. Apšalę grūdeliai tampa netinkami maistui ir sėkloms. Dar viena grėsmė vėlyvam nuėmimui - kenkėjai.
Tinkamai sudžiovintos ankštys būna pilkos arba gelsvos, susisukusios, savotiško skonio ir bekvapės.
Receptas Cukriniam Diabetui Gydyti: Puse litro vandens užpilti porą šaukštų džiovintų smulkintų pupelių ankščių ir pavirti.
Receptas Šlapimo Išsiskyrimui Skatinti: Reikės meškauogių lapų ir smulkintų džiovintų pupelių ankščių. Porą šaukštų minėtų vaistažolių mišinio užpilti pusantro litro vandens, palaikyti 15 minučių, kad pritrauktų, ir nukošti.
Receptas Nuo Patinimų: Stikline verdančio vandens užpilti šaukštą džiovintų smulkintų pupelių ankščių, palaikyti porą valandų, kad pritrauktų, ir nukošti.
Senolių praktikoje pupelių ankštys niekada nebuvo tiesiog išmetamos. Jas džiovindavo, smulkindavo ir naudodavo kaip natūralų organizmo pagalbininką. Pupelių ankštyse gausu augalinių skaidulų, flavonoidų ir mineralų, kurie prisideda prie lengvo cukraus kiekio reguliavimo. Be to, šios miltelių formos nauda - jų universalumas. Šaukštelis gali būti įmaišomas į šiltą vandenį, žolelių arbatą ar net maistą.
Prieš perkant pupeles, apžiūrėkite jų pakuotę: turėtų matytis, kad juose esančios pupos yra vienodo dydžio, formos ir spalvos. Venkite tokių, ant kurių matyti įtrūkimai, skylutės ar kurių spalva pakitusi. Rinkitės gerai supakuotas pupeles, pageidautina sandariuose maišeliuose, kurie apsaugo nuo oro, drėgmės ir kenkėjų poveikio. Jei įmanoma, rinkitės pupeles, kuriose pateikiama informacija apie jų kilmę, pavyzdžiui, regioną ar šalį, kurioje jos buvo užaugintos.
Kaip pasakoja ekspertė, daugiausiai pupelių suvartojama visai ne Europoje. Šios daržovės gausiausiai valgomos Indijoje, Brazilijoje ir Meksikoje. „Pietų Amerikoje pupelės naudojamos takų, buritų gamyboje, be to, pastaruoju metu populiarėja ir meksikietiško stiliaus dubenėliai - jie dažnai gaminami iš kalendromis ir žaliąją citrina pagardintų ryžių, pupelių, mėsos, gvakamolės, gardinami ir kukurūzų traškučiais. Pupelės puikiai tinka ir Indijoje pamėgtiems kariams, užtepėlėms, daržovių blynams ar kotletams ruošti. Na, ir, žinoma, sriuboms bei troškiniams gaminti. Pastarasis Europoje mėgstamas jau nuo senų laikų, mat pupelės yra ne tik sveikos, kupinos naudingų maistinių medžiagų, bet ir sočios - jos padėjo išmaitinti didžiules šeimas bei ištisas armijas“, - sako J. Sabaitienė.
Kaip supakuoti sausas pupeles, kad jos kuo ilgiau išliktų tinkamos vartoti
Vis dėlto, reikėtų turėti mintyje, kad kai kuriems žmonės reikėtų pupeles vartoti atsargiau. „Dėl tam tikros baltymų sudėties, kurių virškinimui žmogus neturi fermentų, gali jaustis skrandžio diskomfortas, dėl skaidulų gausos - pilvo pūtimas. Paprastai tai sveikatos sutrikimų nesukelia, tačiau žmonės, kurie serga dirgliosios žarnynos sindromu, uždegiminėmis žarnų ligomis, sveiksta po žarnyno operacijų ar bendrai turi jautresnį virškinamąjį traktą, valgydami pupeles gali patirti daugiau simptomų nei jau minėti. Šie asmenys, prieš įtraukdami pupeles į savo racioną, turėtų pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu“, - pataria dr. E.
Pupelės yra ankštinės daržovės, ypač naudingos širdiai ir rekomenduojamos metant svorį. Pagrindinė to priežastis - pupelės yra labai maistingos, nes turi daug baltymų, o riebalų pupelėse beveik nėra. Pupelėse gausu magnio, fosforo, kalio, kalcio, cinko. Taip pat geležies - šimte gramų pupelių yra beveik pusė geležies dienos normos! O folio rūgšties net visa dienos norma stiklinėje pupelių, kas būtent ir yra labai svarbu tinkamai širdies veiklai. Kai trūksta folio rūgšties, padidėja homocisteino, o tai skatina aterosklerozę. Būtent folio rūgštis ir vitaminas B6 mažina homocisteino kiekį kraujyje. Taip pat pupelės yra tinkamos vartoti sergant cukriniu diabetu, nes turi žemą glikeminį indeksą ir padeda reguliuoti cukraus kiekį kraujyje. Pupelės turi labai daug skaidulų, todėl yra rekomenduojamos vartoti skundžiantis vidurių užkietėjimu, o jose esantys antioksidantai padeda išvengti susirgimų lėtinėmis ligomis ir netgi vėžiu.
