Dievas ir vaikas: Dvasinė tėvystė ir įvaikystė
Dievas ir vaikas: Dvasinė tėvystė ir įvaikystė
Dievo vaikų statusas ir atsakomybė
Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai-ir esame! Mylimieji, dabar mes esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Visi tavo vaikai bus Viešpaties mokomi ir gyvens didelėje ramybėje.
Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla. Kas pasilieka Jame, tas nenusideda. Vaikeliai! Tegul niekas jūsų nesuklaidina! Kas daro nuodėmę, tas iš velnio, nes velnias nuodėmiauja nuo pat pradžios. Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla. Ne kaip Kainas, kuris buvo iš piktojo ir nužudė savo brolį. Mes žinome, jog iš mirties perėjome į gyvenimą, nes mylime brolius. Mes iš to pažinome meilę, kad Jis už mus paguldė savo gyvybę. Kas laikosi Jo įsakymų, pasilieka Jame ir Jis tame.
Kiekvienas, kuris daro nuodėmę, laužo įstatymą. Vaikeliai, saugokitės stabų!
Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Juk kadaise buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje.
Tėvų vaidmuo vaiko auklėjime
Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpatyje. Kiekvienas turi gerbti savo tėvą ir motiną. Laikykitės mano sabato.
KASMET šimtai milijonų vaikų išnaudojami, patiria prievartą bei žiaurumą. Vieni vergiškai dirba kenksmingomis sąlygomis, kiti verčiami tarnauti kareiviais arba užsiimti prostitucija. Suprantama, gailestingiems, užjaučiantiems asmenims dėl tokių dalykų skauda širdį. Tačiau net ir pripažindami, kad čia kaltas žmonių godumas bei ydingumas, kai kurie svarsto, kaip mylintis Dievas gali leisti tokią neteisybę. Galbūt jiems atrodo, jog Dievui tie vaikai nerūpi. Nejaugi taip yra iš tikrųjų? Ar liūdnas faktas, kad vaikai išnaudojami ir skriaudžiami, reiškia, jog Dievas tam abejingas? Jehova Dievas niekada nenorėjo, kad vaikai būtų išnaudojami. Blogas elgesys su vaikais - vienas tragiškiausių maišto Edeno sode padarinių. Atmetę Dievo visavaldystę žmonės pradėjo vieni kitus negailestingai engti. Dievas neapkenčia tų, kurie skriaudžia silpną ir bejėgį. Daugelis senovės tautų, netarnavusių Jehovai, net aukodavo vaikus, bet jis pareiškė, kad ‘niekada to neįsakė ir tai jam niekada neatėjo į širdį’. (Jeremijo 7:31, Brb) Dievas savo tautą buvo perspėjęs: „Jei juos [našlaičius] nuskriaustum, kai tik jie manęs šauksis, aš tikrai išgirsiu jų šauksmą.
Kad Jehova rūpinasi vaikais, akivaizdu iš tėvams jo duotų išmintingų nurodymų. Saugiuose namuose vaikams yra daug didesnė tikimybė užaugti brandžiais, visuomeniškais žmonėmis. Todėl mūsų Kūrėjas įsteigė santuoką visam gyvenimui ir nurodė, kad „vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu“. (Pradžios 2:24) Remiantis Šventuoju Raštu, leistini tik sutuoktinių lytiniai santykiai, kad šeimoje gimę vaikai augtų deramoje aplinkoje. Be to, Rašte pabrėžiama auklėjimo svarba. Jame sakoma: „Vaikai iš tikrųjų - Viešpaties dovana, o įsčių vaisius - palaiminimas. Lyg strėlės galiūno rankoje yra jaunystėje žmogui gimę sūnūs.“ (Psalmyno 127:3, 4) Taigi vaikai - brangi Dievo dovana ir jis nori, kad jie būtų laimingi. Kaip lankininkas prieš paleisdamas strėlę kruopščiai taikosi, taip tėvai raginami kreipti vaikus tinkama linkme. Jehovos meilė vaikams matoma ir iš to, kad jis moko tėvus saugoti juos nuo skriaudėjų. Senovės Izraelyje vaikai turėjo klausytis Įstatymo, kuriame buvo ir nurodymų dėl deramo bei nederamo seksualinio elgesio.
Neblėstančią Jehovos meilę vaikams puikiai parodė Jėzus Kristus, tobulai atspindintis savo Tėvo asmenybę. (Jono 5:19) Kai apaštalai klaidingai manė padėsią Jėzui ir neleido tėvams vesti prie jo vaikų, Jėzus pasipiktinęs tarė: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane.“ Paskui „laimino juos apkabindamas“. Per savo paskirtąjį karalių Jėzų Kristų Dievas netrukus išvaduos vaikus iš engėjų rankų. Godūs išnaudotojai ir negailestingi skriaudikai bus sunaikinti amžiams. O dabar visiems, kurie išnaudojami ir skriaudžiami, Dievas rodo meilę tuo, kad teikia dvasinę ir emocinę pagalbą. „Suieškosiu paklydusias, - žada jis, - sugrąžinsiu išblaškytas, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas.“ (Ezechielio 34:16) Prislėgtus bei engiamus vaikus Jehova drąsina per savo Žodį, šventąją dvasią ir krikščionių susirinkimą. Kaip gera žinoti, kad „gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas... guodžia mus kiekviename sielvarte“ dabar ir guos ateityje.
Dvasinė tėvystė ir vaiko įvaikystė
„Visiems, kurie Jį [Jėzų] priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais- tiems, kurie tiki Jo vardą“ (Jono 1:12). Kai pas Jėzų atėjo religinis vadovas Nikodemas, Jėzus ne iš karto jam davė užtikrinumą dėl dangaus. Kai žmogus gimsta pirmąjį kartą, jis paveldi nuodėmingą prigimtį, kuri yra Adomo nepaklusnumo Edeno sode pasekmė. Niekam nereikia mokyti vaiko kaip nusidėti. Vaikas natūraliai seka savo neteisingais troškimais, kurie pasireiškia melavimu, vogimu ir neapykanta. „Ir jūs kadaise buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose. Būdami rūstybės vaikai, mes nusipelnėme atskirimo nuo Dievo pragare. Dėkui Dievui, kad šioje ištraukoje toliau parašyta: „Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš savo didžios meilės, kuria mus pamilo, mus mirusius nusikaltimais, atgaivino kartu su Kristumi,- malone jūs esate išgelbėti“ (Efeziečiams 2:4-5). Kaip mes esame atgaivinti kartu su Kristumi/ gimstame iš naujo/ tampame Dievo vaikais? Mums reikia priimti Jėzų! „Visiems, kurie Jį [Jėzų] priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais- tiems, kurie tiki Jo vardą“ (Jono 1:12). Šioje ištrauko labai aiškiai parašyta, kaip tapti Dievo vaiku. Mums reikia priimti Jėzų Juo patikint. Pirmiausia, mums reikia tikėti, jog Jėzus yra amžinas Dievo Sūnus, kuris tapo žmogumi. Šventosios Dvasios jėga Jis gimė iš mergelės Marijos ir nepaveldėjo Adomo nuodėmingos prigimties. Taigi Jis yra vadinamas antruoju Adomu (1 Korintiečiams 15:22). Kaip Adomo vienas nepaklusnumas atnešė prakeikimą visam pasauliui, taip Jėzaus tobulas gyvenimas gali padengti mūsų nuodėmingus gyvenimus. Antra, mes turime tikėti Jėzumi kaip savo Gelbėtoju. Dievo planas buvo paaukoti savo tobulą Sūnų ant kryžiaus ir atlikti bausmę, kurios mes nusipelnėme,- mirti vietoje mūsų. Galiausiai, mes turime sekti Jėzumi kaip Viešpačiu. Po to, kai Dievas prikėlė Jėzų iš mirties kaip nugalėtoją prieš nuodėmę ir mirtį, Dievas Jam suteikė visą autoritetą ir valdžią (Efeziečiams 1:20-23). Dėl Dievo malonės, atgailaudami ir tikėdami Gelbėtoju bei Viešpačiu, mes gimstame naujam gyvenimui ir tampame Dievo vaikais. Tik tie, kurie priima Jėzų- neužtenka tik žinoti apie Jį, bet reikia pasitikėti, kad Jis gelbsti, atsiduoti Jam kaip šeimininkui ir mylėti Jį kaip patį brangiausią turtą- tampa Dievo vaikais. Taip kaip mes niekuo neprisidėjome gimdami natūraliu gimimu, darydami gerus darbus ar susikurdami savo tikėjimą, mes negalime priversti savęs gimti į Dievo šeimą. Kaip parašyta aukščiau paminėtoje eilutėje, Dievas yra tas, kuris „davė galią“ iš savo malonės. „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai“ (1 Jono 3:1).
Vaikas užauga panašus į savo tėvus. Taigi Dievas nori, kad Jo vaikai nuolat panašėtų į Jėzų Kristų. Nors tik danguje mes tapsime tobuli, Dievo vaikas negyvens pastovioje nuodėmėje. „Vaikeliai! Tegul niekas jūsų nesuklaidina! Vykdantis teisumą yra teisus, kaip ir Jis teisus. Kas daro nuodėmę, tas iš velnio, nes velnias nuodėmiauja nuo pat pradžios. Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad sugriautų velnio darbus. Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla. Jis negali nuodėmiauti, nes yra gimęs iš Dievo. Nemąstykite klaidingai. Dievo vaikas negali prarasti įsūnystės nusidėdamas. Bet tas, kuris nuolatos gyvena nuodėmėje (pastoviai mėgaujasi nuodėme ir nekreipia dėmėsio į Jėzų Kristų ir Jo Žodį), parodo, jog jis nėra gimęs iš naujo. Tokiems žmonėms Jėzus sakė: „Jūsų tėvas- velnias, ir jūs norite vykdyti savo tėvo troškimus“ (Jono 8:44). Dievo vaikų atlygis yra nesuskaičiuojamas. Būdami Dievo vaikai, mes priklausome Jo šeimai (bažnyčiai), mums pažadėti namai danguje ir mes turime teisę ateiti pas Dievą maldoje kaip pas Tėvą (Efeziečiams 2:19; 1 Petro 1:3-6; Romiečiams 8:15). Atsakyk į Dievo kvietimą atgailauti dėl nuodėmių ir patikėti Kristumi.
Viena pamatinių tiesų, įsišaknijusių pirmųjų Krikščionių bendruomenėje buvo tai, kad jie gali kreiptis į Dievą kaip Jo mylimi vaikai. Jėzus pats juos išmokė: Tėve mūsų, kuris esi danguje... (Mt 6, 9). Jis žydams prisistatė kaip mylimasis Tėvo Sūnus bei mokė savo mokinius elgtis taip pat. Apaštalai girdėjo Jėzų kreipiantis į Dievą žodžiu, kurį hebrajų vaikai vartojo kreipdamiesi į savo tėvus. Kai gavo Šventąją Dvasią, jie patys ėmė šitaip kreiptis į Dievą. Tai buvo radikaliai naujas kreipinys, bet Šventasis Paulius nurodė tai kaip visiems gerai žinomą ir neprieštaraujantį Izraelio pamaldumui: „Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.“ (Rom 8, 15-16) Tai buvo įsitikinimas, pripildęs apaštalus pasitikėjimo ir davęs netikėtos drąsos: „O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai“ (Rom 8,17). Jėzus yra ne tik vienatinis Tėvo Sūnus; Jis - daugybės brolių bei seserų pirmagimis (plg. Rom 8,29; Kol 1,15). Naujasis Gyvenimas, kurį atnešė Kristus, jiems buvo parodytas kaip mylimų Dievo vaikų gyvenimas. Ši tiesa nebuvo nei teorinė, nei abstrakti: tai buvo tikrovė, pripildžiusi juos begalinio džiaugsmo. Tai atsispindi džiugiuose šventojo apaštalo Jono pirmojo laiško žodžiuose: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame!“ (1 Jn 3,1).
Dievo tėvystė, Jo labai ypatinga bei švelni meilė kiekvienam žmogui mums, Krikščionims, pažįstama jau nuo vaikystės. Ir vis dėlto, esame kviečiami tai atrasti asmeniškai ir gyvai: taip, kad ši tiesa perkeistų mūsų santykį su Dievu. Įsisąmoninus šią mintį, prieš mūsų akis atsivers nauja ramybės ir pasitikėjimo jūra, neaprėpiamas horizontas, kurį galime stengtis vis labiau pažinti visą gyvenimą. Šventajam Josemaríai tai buvo netikėtas atradimas, staigiai atsivėrusi panorama, kuri slypėjo, atrodytų, jau taip gerai pažįstamoje vietoje.
Kas man yra Dievas? Sąmoningai ar ne, kai kurie mano, jog Dievas yra tas, kuris leidžia įstatymus bei gąsdina bausmėmis visus, kurie tų įstatymų nesilaiko. Kažkas, kas tikisi, jog Jo valia bus įvykdyta ir pyksta, kai nepaklūstam: trumpiau tariant, Šeimininkas, kuris elgiasi su mumis kaip su nepageidautinais subjektais. Kitais atvejais (kartais taip pasitaiko ir tarp krikščionių), Dievas yra laikomas gero elgesio priežastimi. Jis regimas kaip priežastis, dėl kurios privalome stengtis siekti savo tikslo, nors galbūt iš tiesų visai to nenorime. Nepaisant to, Dievas „nėra koks nors tironiškas Šeimininkas arba griežtas ir nepermaldaujamas Teisėjas: Jis yra mūsų Tėvas. Jis kalba apie mūsų nuodėmes, mūsų klaidas, mūsų kilnumo stoką; tačiau Jis tai daro tam, kad mus iš to išvaduotų, kad pasiūlytų mums savo Draugystę ir Meilę.“
Tėvas myli savo vaiką ne už tai, ką jis daro, bet paprasčiausiai dėl to, kad jis yra jo vaikas.
Suvokti, kad Dievas yra mūsų Tėvas, taip pat reiškia ir leisti, kad Jis į mus žvelgtų kaip į mylimiausius vaikus. Tuomet taip pat suprasime, kad mūsų „vertė“ nepriklauso nuo to, ką turime (talentų) ar nuo to, ką darome (sėkmės), bet nuo Meilės, Kuri mus sukūrė, kuri „svajojo“ bei sukūrė mus dar prieš pasaulio sutvėrimą (Ef 1, 4). Atsižvelgdamas į tai, kad moderniame pasaulyje Dievo idėja pateikiama labai šaltai, Benediktas XVI nuo pat pontifikato pradžios norėjo priminti, kad „mes nesame atsitiktiniai ir bejausmiai evoliucijos produktai. Kiekvienas iš mūsų yra Dievo minties vaisius. Kiekvienas iš mūsų yra norėtas, kiekvienas yra mylimas, kiekvienas yra būtinas.“
Dievo vaikų viltingas pasitikėjimas
Šv. Josemaría dažnai primindavo Opus Dei tikintiesiems, kad „mūsų dvasinio gyvenimo pamatas yra dieviškosios įsūnystės jausmas“. Jis tai lygindavo su „siūlu, kuris jungia nuostabaus vėrinio perlus. Dieviškoji įsūnystė yra siūlas, drauge laikantis visas dorybes, nes visos jos būtent ir yra Dievo vaikų dorybės“. Labai svarbu prašyti Dievo, kad atvertų šią „naująją jūrą“, kuri palaiko ir formuoja visą mūsų dvasinį gyvenimą.
Dieviškosios įsūnystės „siūlas“ veda prie „kasdienio viltingo atsidavimo“: požiūrio, kuris geriausiai atsiskleidžia vaikuose, ypač tuomet, kai jie dar visai maži. Dėl to Šv. Josemaríos gyvenime bei raštuose dieviškoji įsūnystė glaudžiai siejama su dvasine vaikyste. Ar vaikas labai sureikšmina griuvimus, besimokydamas važiuoti dviračiu? Visai ne, kol mato tėtį stovintį netoliese ir raginantį dar sykį pabandyti. Štai ką reiškia viltingas atsidavimas. „Tėtis sako, kad galiu... tad pirmyn!”
Suvokimas, kad esame Dievo vaikai, suteikia mums reikiamo tvirtumo, kad galėtume vykdyti Viešpaties mums patikėtą misiją. Jausimės kaip tas vaikas, kuriam tėvas sako: „Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne“ (Mt 21, 28). Galbūt pirmoji mūsų reakcija bus išgąstis, nes galvosim apie visokius galimus sunkumus. Bet jau kitą akimirką prisiminsime, kad tai mūsų Tėvas šito prašo, taip parodydamas didį pasitikėjimą. Kaip Kristus, išmoksime atsiduoti į Dievo rankas ir iš širdies gilumų Jam sakyti: tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu. (Mk 14, 36)
Šv. Josemaría savo gyvenimu mokė mus elgtis taip, kaip Kristus: „Visus savo gyvenimo metus aš stengiausi vadovautis šia džiaugsminga tiesa. Mano malda visada būdavo tokia pat, išskyrus vieną kitą niuansą. Aš sakydavau: Viešpatie, Tavo valia esu čia, Tu man patikėjai tą ar aną, ir aš pasitikiu Tavimi. Žinau, kad esi mano Tėvas; o juk vaikai visada ir visiškai pasitiki savo tėvais.“ Negalime neigti, kad pasitaikys sunkumų. Bet juos pasitiksime žinodami, jog, kad ir kas benutiktų, mūsų Visagalis Dievas mus lydi: Jis yra šalia ir mus saugo. Jis padarys tai, ką mes bandome atlikti: galiausiai juk tai Jo darbas. Galbūt tąjį darbą Dievas atliks kitu būdu, kuris bus daug vaisingesnis. „Iš tiesų atsidavęs Viešpačiui, išmoksi tenkintis tuo, kas atsitinka, ir neprarasti ramybės, jei darbai - nors ir dėjai visas pastangas bei naudojaisi tinkamomis priemonėmis - neišeina tokie, kokių norėtum… Juk „išeis“ taip, kaip norėjo Dievas.“
Dievo vaiko vardas
Daugelis iš mūsų gyvename kasdieniškus, niekuo labai neišsiskiriančius gyvenimus. Bet širdies gilumoje aš jaučiu savo išskirtinumą - esu Dievo vaikas. Kiekvienas tai jaučiame, kai atsigręžiame į Dievą. Dievas kviečia mane Dievo vaiko vardu. Jo akyse aš visada išskirtinė, vienintelė, turinti atskirą vietą Dievo širdyje. Dievo širdis plati, todėl kiekvienas turime joje paskirtą tik mums Dievo vaiko vietą. Būti Dievo vaiku - tai buvimas be rūpesčių, be nerimo dėl ateities - mano ateitis Dievas. Mano dabartis - Dievas. Mano visas gyvenimas - Dievas. Aš leidžiuosi Dievo vedama į Jo meilę, besąlygiškai pasitikiu ir mane pasitinka Jo apkabinimas. Ar aš esu visiškai įsisąmoninusi, kad turiu tokį garbingą Dievo vaiko vardą? Ar kada nors apie tai susimąstau. Ar susimąstau, kad Jėzaus nukryžiavimas, Jo kryžius suteikė galimybę vadintis Dievo vaiko vardu. Viešpaties kryžius atidaro visus kelius. O aš prie to Viešpaties kryžiaus nešu ir nešu tai didesnes, tai mažesnes savo kančias ir sielvartus. Viešpats priima mano kančią, kad kartu išgyventų ją su manimi, didesnę kančios dalį prisiimdamas ant savo pečių. Prašau padėti prikalto Kristaus, nes ir mirdamas Jis gali man pagelbėti. Net savo mirtyje Viešpats yra galingas. Ir aš įgyju naujų jėgų stovėdama prie kryžiaus. Stovėdama prie Viešpaties kryžiaus aš pirmą kartą išgirstu savo naująjį vardą - Dievo vaikas. Pavadinta Dievo vaiko vardu aš nudžiungu ir garbinu Dievą už Jo dovanas. Už tai, kad Dievas apsireiškė. Už tą garbingą Dievo vaiko vardą. Garbinu kaip dera Dievo vaikui. Pokalbis su Dievu teprasideda nuo garbinimo. Aš skiriu pirmąją vietą Dievui, nes už viską Jam dėkinga, nes Jis mane sukūrė, pakvietė iš nežinios. Pakvietė į savo bendrystę. Dievo garbinimas yra prasminga mano gyvenimo dalis. Ir suprantu, kad tik Dievo vaikas gali garbinti Dievą iš meilės, pasididžiavimo ir pripažinimo Jį pirmuoju Asmeniu savo gyvenime. Garbindama Dievą aš atveriu širdį tuo parodydama, kad kviečiu Jį pas save. Ir taip ilgai Jam ruošiau vietą savo širdyje. Širdis garbina Dievą, kai bent akimirkai užmirštu savo prašymus, užmirštu visa, kas blaško mane ir atitraukia dėmesį. Garbinu Dievą žodžiais, darbais, atiduodu į Jo rankas savo sumanymus. Aš stengiuosi kuo giliau pažinti Dievą, Jo valią, kad ją išpildydama galėčiau vadintis Dievo vaiku. Ir tuo džiaugtis. Džiaugtis Dievo artumu, kuris apsupa mane nežiūrėdamas mano neištikimybės ir paklydimų. Kiekviena detalė man primena, kad esu Dievo vaikas. Kad garbinu. Kad meldžiuosi. Kad priimu Dievo valią. Kad sugebu grįžti. Kad sugebu mylėti. Kad tikiu, jog neviltis netars paskutinio žodžio. Kad randu Dievą smulkmenose. Kad pasilieku prie Viešpaties kryžiaus Jo kančios metu. Kad šlovinu Jo prisikėlimą. Kai man gera - dėkoju Dievui su Dievo vaiko pasitikėjimu. Kai man liūdna - dėkoju Dievu su Dievo vaiko viltimi, kad viskas pasikeis į gera. Kai einu apgraibomis, ieškau nors mažytės švieselės tolumoje, kad rasčiau išeitį. Kai žvelgiu į pasaulį išsigandusi, girdžiu Dievo raminimą, kad tas laikinumas baigsis ir aš galų gale surasiu ramybę. Dievo vaiko ramybę su visais jo džiaugsmais. Kai pastebiu žmogaus akyse Dievo žvilgsnį - sustoju pasigėrėti. Mane džiugina Dievo artumas. Jo kalba. Dievas visą laiką džiaugiasi ir aš Juo seku. Seku norėdama būti panaši į Dievą. Norėdama pateisinti man suteiktą garbingą Dievo vaiko vardą. Aš išmokstu liūdėti neliūdėdama - Dievo vaikui viskas turi kruopelytę džiaugsmo atšvaito. Kai aš meldžiuosi, viliuosi, kad žemėje atsiras bent viena siela, kuri ir už mane melsis. Tikiu, kad Dievo karalystėje esančios sielos užtaria mane prieš Dievą, prašydamos malonių. Tikiu sielų bendryste. Tikiu Dievo bendryste.
Jėzus myli visus | Dievo istorija
Dievo vaiko vardas yra didelė privilegija ir atsakomybė. Tai reiškia ne tik priklausymą Dievo šeimai, bet ir siekimą gyventi pagal Jo valią, atspindėti Jo meilę ir tiesą pasaulyje.