Don Kichotas: Liūdnojo vaizdo riteris ir jo amžininko idealai
Don Kichotas: Liūdnojo vaizdo riteris ir jo amžininko idealai
Ispanų rašytojo Migelio de Servanteso 1605 ir 1615 m. išleistas dviejų dalių romanas „Išmoningasis idalgas Don Kichotas iš La Mančos“ (isp. El ingenioso hidalgo don Quijote de la Mancha) yra vienas svarbiausių pasaulinės literatūros kūrinių. Į lietuvių kalbą pirmą kartą išverstas dar Tarpukariu, šis romanas ir šiandien žavi savo personažais ir gilia filosofija.
Prisiskaitęs senoviškų riterių romanų, Ispanijos bajoras Don Kichana pasirenka romantiškiau skambantį vardą Don Kichotas (ispaniškai Don Quijote), įlenda į aprūdijusius protėvių šarvus, išsiveda iš arklidės seną kuiną Rosinantą, o ūkininko samdinę pavadina Dulsinėja iš Toboso ir pasiskiria ją savo širdies dama. Kaimo smuklėje, kurią jis palaiko pilimi, šeimininkas įšventina jį į klajojančius riterius ir pataria jam įsitaisyti ginklanešį.
„Don Kichotas“ - pirmas reikšmingas romanas, parodantis, kaip romanai žadina netikras iliuzijas. Tokių personažų, kokie sukurti romane, visada ypač pagausėja, kai patrauklios, bet atgyvenusios ideologijos grimzta į praeitį, o pasenusi gyvensena tampa karikatūriška.
Kelionė su Sanču Pansa
Don Kichotas pasikviečia į ginklanešius sumanųjį Sančą Pansą, ir juodu patraukia per Ispaniją, pasiryžę padėti skriaudžiamiesiems ir kovoti su prispaudėjais. Liūdnojo vaizdo riteris ant kuino ir rubuilis Sanča Pansa ant asilo - archetipinė pora, įsikūnijęs dviejų personažų kontrastas: iliuzijų pasaulyje gyvenančio idealisto ir gudraus kaimiečio realisto.
„Pone, - atsakė Sančas, - ar labai jau protingas tasai riterių nuostatas - klaidžioti po kalnus be kelio ir takelio ir ieškoti bepročio, kuris, kai jį aptiksim, ko gero, užsimanys baigti tai, kas pradėta: turiu omeny ne pasakojimą, o jūsų malonybės galvą ir savo šonus, - ir galutinai mus sutriuškinti?“
Pasiryžęs iki galo ginti teisybę, Don Kichotas visur įžvelgia priespaudą: kalinius nusikaltėlius palaiko belaisviais bajorais, avių bandą - priešų kariuomene, o vėjo malūnus - milžinais.
„Tau derėtų žinoti, - tarė Don Kichotas, - kad mane šian kraštan vilioja ne tiek noras surasti beprotį, kiek troškimas atlikti žygdarbį ir pelnyti nevystančią šlovę ir amžiną garbę visame pasaulyje.“
Don Kichotas seka didžių riterių, tokių kaip Galijos Amadis, pavyzdžiu. Jis nori įrodyti savo narsą, ištvermę ir meilę, net jei tai reikštų atgailą ir savęs atsižadėjimą.
Iliuzijų ir realybės susidūrimas
Vėliau juodu svečiuojasi pas Hercogą. Šis, su visais dvariškiais, apsimeta patikėjęs Don Kichoto kliedesiais, kad gautų iš jo smagiai pasijuokti, bet lieka jo patiklumo ir idealizmo sugėdintas.
Pagaliau kitas riteris iššaukia Don Kichotą į dvikovą ir išgauna iš jo pažadą metams atsisakyti riterystės, jei būtų nugalėtas. Jis pralaimi, nusivelka šarvus ir karščiuodamas skausmingai suvokia, kad jo idealai tapo dingstimi padaryti jam didžiulę gėdą.
Nors Don Kichoto gyvenimas kupinas iliuzijų ir savapagiros, jis tampa archetipiniu personažu, simbolizuojančiu svajonių siekimą ir kovą už idealus, net ir akis į akį susidūrus su negailestinga realybe.
Amžinosios vertybės
Don Kichoto istorija įkvėpė sukurti ne vieną spektaklį, operą ir baletą. Romanas nagrinėja amžinas temas: tikėjimo, idealizmo, svajonių svarbos, draugystės ir tikrovės bei iliuzijų santykio.
Sanča Pansa, nors ir realistas, palaipsniui keičiasi, perimdamas kai kurias Don Kichoto vertybes. Jų draugystė tampa svarbiu paminklu tam, kaip skirtingi žmonės gali vienas kitą praturtinti ir pakeisti.
„Don Kichotas“ yra ne tik riterinių romanų parodija, bet ir gili filosofinė refleksija apie žmogaus egzistenciją, jo siekius ir svajones pasaulyje, kuriame dažnai trūksta supratimo ir palaikymo.
Šis romanas mus moko, kad net ir beviltiškoje situacijoje svarbu neprarasti vilties, tikėti savo idealais ir siekti gėrio, net jei aplinkiniai to nesupranta.
