Donatas Dubauskas: Menininkas, Indianaistas ir Stimpanko Entuziastas
Donatas Dubauskas: Menininkas, Indianaistas ir Stimpanko Entuziastas
Donatas Dubauskas - tai asmenybė, kurios negalima tiesiog apibrėžti vienu žodžiu. Jis yra menininkas, indianaistas, dizaineris, meistras ir originalaus požiūrio į gyvenimą šauklys. Jo kūryba, apranga ir netgi transporto priemonės atspindi gilų susidomėjimą indėnų kultūra, XIX amžiaus estetika ir norą išsiskirti iš minios.
Nors jis dažnai pavadinamas indėnu, tačiau pats save laiko indianistu - tuo, kuris domisi indėnų kultūra. Iš didelio domėjimosi atsirado ir antras Donato vardas - Miegantis Jautis. „Čia dėl to, kad gerai miegu ir esu stiprus, - šypteli. Būtent Miegančio Jaučio ženklu Donatas žymi visus savo kurtus vienetinius drabužius ir daiktus, kurių - apstu.
Sovietiniais laikais vyko propaganda: yra tokie indėnai, kuriuos skriaudžia amerikiečių imperialistai, atimta jų laisvė, užjauskime juos. O dar tas indėno įvaizdis: rodydavo stuomeningą vyrą, kuris kovoja už teisybę, laisvę, labai gražiai kalba, yra narsus karys. Ko gi paaugliui daugiau reikia? Bandyti tai atkartoti. Visas to laikmečio jaunimas žaidė indėnus. Paauglystėje Donatui teko pakovoti už save, todėl psichologiškai jis save gretino su indėnais. „Viduje jaučiausi kaip liūtas narve. Blaškiausi, bet neradau informacijos. Ką skaičiau knygose, tą ir sukūrė vaizduotė. O kaip iš tikrųjų tie mokasinai ar marškiniai atrodo - nežinojau.
Indianisto teigimu, kinematografijos filmai pateikė vienodą indėno paveikslą - visi yra prerijų indėnai, su plunksnų karūnomis, ilgaplaukiai, vienoda apranga. „O juk genčių yra labai daug, skiriasi jų vidinė ir išorinė santvarka, - pabrėžia Donatas. Donatas simpatizuoja prerijų indėnų paunių genčiai, kuri gyveno sėsliai. Pauniai statėsi pusiau žiemines, augino grūdines kultūras. Išlikusių tos genties narių pasaulyje - apie 5 tūkst. Paunių dialektu kalba vos keli žmonės, visi kiti - angliškai. „Paunių buvo kelios grupės, man įdomiausia - vilkai. Tie, kuriuos K.Costneris pavaizdavo filme „Šokantis su vilkais“. Pauniai daug žinojo apie dangaus kūnus, žvaigždžių išsidėstymą, jų judėjimo kryptį, dėl to jie buvo pakankamai apsišvietę.
Menas ir Amatai: Nuo Odos Iki Dviračių
Jau kelerius metus Donatas pluša savo dirbtuvėse Vilniaus senamiestyje. Ten jis kuria įvairiausius rakandus ir juos parduoda. „Gyvenu elementarų gyvenimą, - tikina D.Dubauskas. - Žinoma, iš šalies gal atrodo, kad jis - indėniškas. Galbūt nuvažiavus į kokį rezervatą ar pas menišką indėną atrodytų panašiai, kaip pas mane. Domiuosi indėnais, bet nepamirštu lietuvybės - man tai labai svarbu. Sukandęs dantis stengiuosi prasistumti čia, Lietuvoje.
Visas to laikmečio jaunimas žaidė indėnus. Visas to laikmečio jaunimas žaidė indėnus. Dabar visuomenei noriu pasiūlyti kuo platesnį savo dirbinių ratą: nuo lempos gaubto, apavo, kepurės iki veidrodžio, batų ar skrynios.
Pagrindinė medžiaga, kurią naudoja Donatas - jaučio oda. Pasak jo, ši medžiaga labai tinka, kadangi ji menininkui atveria plačias galimybes. Tačiau jis savo darbuose pritaiko ir kitas medžiagas. Vyras įsitikinęs, kad nereikalingų daiktų nėra - viską galima pritaikyti, kuriant išskirtinius gaminius. „Oda yra labai lanksti medžiaga ir iš jos galima daug ką padaryti. Tačiau aš nuolat ieškau naujų formų. Pavyzdžiui, vietoje įprastos rankinės rankenos galima naudoti stirnos ragą. O užsegimas gali būti kaulinis. Yra daug daiktų, į kuriuos žvelgdami kiti žmonės nieko nepamato, o aš ten kažką įžvelgiu. Tą detalę perdarius galima sukurti kažką gražaus. Net ir šaukštą ar seno laikrodžio detalę galima pritaikyti“, - tikino pašnekovas.
Vyras tikina, kad netradiciniais drabužiais domėtis pradėjo dar vaikystėje. Anot jo, sovietmečiu nestandartinių drabužių pasiūla buvo menka, todėl beliko viena išeitis - juos siūti pačiam. „Mama mane augino viena. Ji buvo mokytoja ir dirbo du darbus. Todėl aš pakankamai anksti išmokau įsisiūti sagą. Netrukus pagal 1980 metų madą išmokau susisiaurinti kelnes, kad jos taptų „bananais“. Tuo metu mes visi stengėmės kažkuo išsiskirti, todėl patys turėjome siūti ir megzti. Iš senų diržų petnešas pasidarydavome. Suaugusiems atrodydavo, kad sugadindavome drabužius, bet iš tiesų mes taip stengdavomės gražiau atrodyti,“ - pasakoja iki šiol originaliai besirengiantis menininkas.
Pasidomėjus, kiek laiko reikėjo, kad paprasti darbai virstų meno kūriniais, menininkas teigė, kad niekas jo to nemokė - visko išmoko pats ir palengva tobulėjo. Dabar Donato hobis virto jo gyvenimo dalimi, o kartu ir pragyvenimo šaltiniu. Vyras teigė, kad jo klientų ratas labai įvairus - nuo studentų iki Prezidentūros darbuotojų. Tačiau jis griauna stereotipą, kad jei domisi indėnų kultūra, tai visi darbai bus susiję tik su indėnais. Pašnekovas pripažino, kad jam indėniški daiktai patinka, tačiau vien šia tematika jis neapsiriboja. „Aš nenoriu eiti tokiu siauru keliu. Ne visiems reikia indėniškos tematikos. Aš įgyvendinu žmonių mintis. Jas išreiškiu įvairiausiomis formomis, oda ir piešiniais“, - teige vilnietis.
Išskirtiniai Dviračiai ir Stimpanko Estetika
Su Donatu Dubausku „IKI Velomaratono“ organizatoriai susitiko išskirtinėje Vilniaus vietoje - Užupyje. Sutartu laiku į Užupio kavinę atvyksta tvirto stoto vyras - jo pasirodymas sukelia šiokį tokį šurmulį, aplinkiniai dairosi ir šypsosi - ant „penny farthing“ stiliaus dviračio atvyko Donatas. „Norėjau turėti transporto priemonę ir nusprendžiau, jog tai turi būti dviratis. Man patinka važinėti dviračiu, tai lengva transporto priemonė, be to - su ja visur gali nuvažiuoti. Kadangi domiuosi „steampunk‘u“ ir XIX amžiumi, kilo mintis turėti „penny farthing“ stiliaus dviratį. Žinoma, Vilnius - kalvotas miestas ir turi specifines gatves, tad originalaus dydžio dviratis, kurio priekinis ratas siektų petį, būtų pavojingas mano sveikatai. Vyras prisimena, jog tokį dviratį buvo galima įsigyti, tačiau parduodamų dviračių metalas - plonas ir nepatikimas. Kadangi menininkas daug ką gaminasi pats, pavyzdžiui, aksesuarus, interjero puošmenas ir pan., nusprendė priimti iššūkį ir dviračio nepirkti. Užsisakus pavienes dalis, sėdinę, priekinį ratą ir kt., prasidėjo suvirinimo darbai, po kurių sekė dailinimas - pakabinta senovinė gertuvė, dviračio rėmas apsiūtas oda ir dekoruotas metalinėmis detalėmis.
„Tai ekologiška. Juk iš penkių sulūžusių daiktų galima pasidaryti vieną veikiantį. Manau, kad taip prisidedama prie švaros. Taip elgiuosi ir sąmoningai, ir nesąmoningai - natūraliai. Rūšiuoju šiukšles, jeigu pamatau gatvėje numestą šiukšlę - pakeliu. Tokiais darbais kaip šis dviratis noriu įkvėpti žmones. „Dviratį turiu maždaug 8 metus. Nuolat jį puošiu ir atnaujinu, tačiau būtina gerai apgalvoti, kad transporto priemonė neatrodytų kaip kičas. Pamenate, kuomet gatvėse riedėjo žiguliukai, moskvičiai? Žmonės juos puošdavo lipdukais, ant pavarų svirties galėdavai pamatyti rožės dekoraciją, ant vairo - kailiuką, o langai būdavo nupuošti kvarbatkėlėmis. Tai buvo gražu, tai buvo puošyba.
Turbūt daugelis, pamatę Donatą, važiuojantį savo dviračiu, pagalvoja, kaip tai įmanoma? Netradicinis dviratis priekyje turi 92 cm aukščio ratą, o gale - gerokai mažesnį. Vairas yra gana arti, o pedalai - ant didžiojo rato. Čia nerasite grandinės - dviratis neturi laisvos pavaros, tad pedalai visą laiką minami, o stabdant prireikia nemažai kojų jėgos. Kaip sako Donatas - tai ne tinginių dviratis. Tačiau šie, iš pažiūros galimi nepatogumai, nesutrukdo menininkui beveik 10 metų Vilniuje važinėti šia transporto priemone. Vyras teigia, jog keblumų nekyla - dviratis manevringas, galima greitai judėti tarp objektų, didelis pasukamumas. Donatas jau sukūrė keturis tokius dviračius ir teigia, jog norintys riedėti išskirtinai - gali užsisakyti pas jį „penny farthing“ stiliaus dviratį. „Kuo daugiau margumo gyvenime - tuo smagiau. Negalima atsisakyti savo individualybės. O dviratis - irgi gali būti menas.
Vyras pasakoja, jog labiausiai jam patinka važinėti senamiesčiu, ypač - vakarais. Taip pat mėgsta riedėti Žvėryne, Vingio parke: „Aš su savo dviračiu ilsiuosi ir gaudau gyvenimo malonumą. Aš niekur neskubu, man nereikia važinėti greitai. Aš tiesiog mėgaujuosi važiavimu. Tai džiugesys. Dviratis yra dviratis.
Daugiau nei dešimtmetį Donatas ir jo žmona Greta Barkauskaitė, valtornistė ir muzikantė, puoselėja ne tik indėnų kultūros, bet ir stimpanko stilių. Greta pasakoja, kad iš pradžių ji tiesiog žavėjosi Donato išskirtinumu, o vėliau ir pati ėmėsi puoštis bei kurti šio stiliaus drabužius ir aksesuarus. Stimpankas, pasak jų, tai ne tik apranga, bet ir pasaulėžiūra, kurioje derinamas XIX amžiaus Viktorijos epochos estetika su industrine, mechanine estetika. Tai laikas, kai vyrai elgiasi kaip tikri džentelmenai, o kiekviena diena gali būti šventė.
Asmeninis Gyvenimas ir Vertybės
Paklaustas, ar laiko save kitokiu, menininkas susimąsto: „Išvaizda, gyvenimo būdu esu kitoks. Kaip ir visi menininkai. Mano įvaizdis atėjo palaipsniui, aš specialiai jo nekūriau. Žmonės, kurie domisi tam tikra etnine grupe, galiausiai supanašėja į ją. Psichologiškai jie nesusitapatina, bet pradeda nešioti kažkokius drabužius ar akcentus, atsiranda tam tikros frazės, laikysena. Aš esu paprastas, sveikas vyras, kuris vaikšto išsitiesęs, iškėlęs galvą, nebijo savo šešėlio.
Donato teigimu, aplinkiniai jį priima teigiamai: nuo treninguotų vaikinų iki Seimo narių ar pagyvenusių žmonių. Iš pastarųjų jis išgirsta bene daugiausiai pagyrų. „Tai malonu. Reiškia, kad einu teisingu keliu.
Donatas neslėpė, kad iš 30-40 Lietuvoje indėnų gyvenimu ir kultūra besidominčių žmonių yra keli dar didesni už jį indėnų fanai. Kartais jie gamtoje surengia pau-uau: surenčia apie 10 tipų - kūgio formos palapinių iš bizono odos, kurias naudodavo klajojantys indėnai. „Tik nereikia tipų maišyti su vigvamais, kurie renčiami iš žievės ir yra pusiau apvalios formos, - skirtumus aiškino D.Dubauskas. - Aš turiu tradicinę, ne indėnišką palapinę. Indėniškoje pagyvensiu, kai užaugs 10 mėnesių sūnus Ąžuolas, kuriam davėme ir senovės lietuvių dievo vardą - Patrimpas”.
Miegantis Jautis turi žmoną Dovilę - 10 metų už jį jaunesnę, taip pat besidominčią indėnų kultūra, sociakultūrine antropologija, baltų kultūra. „Indėnai gali turėti daug moterų - tavo žmona tam pasirengusi?” - provokuojame Donatą. Pėsčiomis vaikščiojantis, nekart arkliu jodinėjęs ir nei automobilio, nei motociklo neturintis vyras nusijuokia: „Ne visi indėnai. Labiausiai domiuosi Šiaurės Amerikos indėnais, o jie nepropaguoja laisvos meilės. Tiesa, pas juos egzistuoja paprotys, kad, mirus ar žuvus moters vyrui, ji apsigyvena pas savo seserį, pusseserę ar giminaitę, o pastarosios vyras privalo ja rūpintis, suteikti ir fizinį malonumą kaip ir savo žmonai”.
Turintis draugų indėnų iš JAV, Bolivijos, Meksikos ir kitų šalių Donatas neslėpė, kad bijo aplankyti Ameriką. „Bijau nužudyti savo svajonę, - nuoširdžiai sakė vyras. - Žinau, kad dabar daug indėnų prasigėrę, gyvena rezervatuose, bedarbiai, juos valdžia beveik sužlugdė. Neįprasta ir skaudu matyti, kai aštuoniolikmetis indėnas ilgais plaukais kalba juodaodžių slengu, reperių terminais, atitinkama ir jo laikysena bei rankų gestai”.
Namie maistą gaminantis ir beveik neleidžiantis prie puodų prisiliesti žmonai, Donatas ir draugus nudžiugina ypatingais patiekalais. “Yra ir indėniškų receptų, jų duona, labai patinka aštrūs Meksikos indėnų patiekalai”, - pasakojo Miegantis Jautis.
Donatas teigė nuo vaikystės pradėjęs domėtis indėniškąja kultūra. Pirmoji pažintis su indėnais įvyko skaitant apie juos vaikiškas knygeles. Tačiau dabar jis bendrauja ir su tikrų tikriausiais indėnais, kurie netgi buvo atvykę pas jį į svečius.
„Daug kas manyje pamato patinkantį personažą. Vaikai manyje mato tam tikrą herojų, moterys nori, kad būčiau tikras vyras, o vyrai - kad būčiau tas vyras, kuriam būtų galima paspausti ranką ir apie daug ką pakalbėti. Aš visada stengiuosi spinduliuoti gerą nuotaiką. Jeigu trikdyčiau save neigiamomis emocijomis, būčiau piktas ir nusiminęs, man kurti būtų žymiai sunkiau. Kita vertus, kam to reikia? Juk gyvenimas per trumpas pykčiui. Aišku, būna visokių emocijų, bet stengiuosi save suvaldyti.“
Nors ir iš pradžių Greta ilgai dvejojo dėl pavardės, galiausiai nusprendė pasirinkti vyro pavardę. Apsimainiusi žiedais, ji tapo Dubauske. Tiesa, ir patys žiedai itin traukė akį - juos pora užsisakė „Lietyje“, iš baltiškų papuošalų juvelyro: „Žiedai yra dviejų metalų, su tamsiai mėlyna akute per vidurį ir baltų ženklais - saule, mėnuliu, žeme, keturiomis pasaulio pusėmis. Čia taip pat yra pavaizduotas mūsų asmeninis ženkliukas - cilindras.“
Dubauskai mano, kad jie atrodo ne taip, kaip visi, bet ir nekvailai. Donatas - vyriškai, Greta - moteriškai. „Tačiau prisiminkite mokyklos laikus. Tikrai kiekvienoje klasėje būdavo po vaiką, kuris gadindavo kraują visiems. Bet tai nereiškia, kad jie buvo blogi. Mes tiesiog esame kitokie, ir tai yra gerai.“
„Mes negyvenam savaitės dienomis, todėl apie tai negalvojome. Šventė mums, o ne kada draugai galės“, - tikino Greta.