Buvimo tėvais kelionė neabejotinai atneša daug iššūkių, ypatingai emocinės sveikatos srityje. Nuo pat pirmo momento, kai pora sužino, jog laukiasi, pradeda jaudintis dėl savo vaikų. Kyla neramūs klausimai: Ar naujagimis bus sveikas? Ar pavyks užmegzti ryšį? Kaip vaikas jausis darželyje ar mokykloje? Ir jau gimus atžalai - pokyčių ir išbandymu kupinu metu, kai norisi visą savo dėmesį ir energiją skirti vaikams bei atliepti visus jų poreikius, svarbu nepamiršti ir savęs. Tėvų geros emocinės sveikatos užtikrinimas nėra prabanga ar perteklinė atsakomybė - tai būtinybė.

Emocijos - tai informacija. Kaip ir mūsų fiziniai pojūčiai, jos mums padeda suprasti savo ir kitų poreikius bei teisingai juos atliepti. Tapus tėvais dažnai vaiko poreikiai yra iškeliami aukščiau savųjų. Visa energija ir dėmesys yra sutelkiami į atžalą, savuosius poreikius nustumiant kiek toliau.

Nemokėjimas reguliuoti savo emocijų gali turėti neigiamų pasekmių. Pavyzdžiui, stresinėse situacijose kilus pykčiui, liūdesiui ar baimei pratrūkstama verbaliai/fiziškai. Tai gali vaiką ne tik išgąsdinti, bet ir išmokyti neefektyvių emocijų reguliavimo strategijų bei bendrai kurti nestabilią ir nesaugią namų atmosferą.

Bloga emocinė savijauta. Kai tėvai kovoja su savo pačių emocinėmis problemomis, jie gali būti mažiau pajėgūs įsijausti į vaiko jausmus arba suteikti paguodą ir paramą, kai jiems to labiausiai reikia. Dėl to vaikas gali jaustis nepalaikomas, izoliuotas ar apleistas. Tėvai gali nesugebėti skirti vaikui reikiamo dėmesio ir įsitraukimo.

Tyrimais įrodyta, kad vaikai, gyvenantys stresą patiriančioje aplinkoje, gyvenimo eigoje gali susidurti su įvairiomis elgesio ir emocijų problemomis. Pavyzdžiui, jei tėvai jaučia nerimą, dažnai susiduria su “namų ūkio” stresu (angl. household stress), bet nesugeba su tuo sėkmingai susitvarkyti ir šie emociniai sunkumai yra matomi bei atsispindi jų elgesyse. Tai gali stipriai paveikti jų vaikų gerovę bei sietis su vaikų emocinėmis problemomis, elgesio problemomis, agresija, nerimu ir net depresija. To priežastis - ankstyvoje vaikystėje tėvai yra atsakingi už vaiko emocijų reguliaciją ir jiems paaugus išlieka vienu iš informacinių šaltinių - tėvų elgesys ar mimikos, kurios signalizuoja nerimą ar baimę yra pastebimos vaikų ir veikia kaip papildoma informaciją apie aplinką ir jos saugumą. Taip pat vis daugėja įrodymų, kad net ir nėštumo metu patiriamas nerimas ar stresas turi įtakos vaisiui ir gali turėti ilgalaikių pasekmių vaiko vystymuisi (pavyzdžiui: gali sietis su vėlesniu nerimu, sunkiu temperamentu, impulsyvumu, dėmesio problemomis).

Kaip gera tėvų emocinė sveikata paveikia vaikus?

Kai tėvai rūpinasi savo emocine gerovei, tai gali turėti teigiamą poveikį jų vaikų emocinei sveikatai ir raidai. Kai patys tėvai naudoja sveikas įveikos strategijas tokias kaip dėmesingas įsisąmoninimas, pagalbos ieškojimas, kvėpavimo pratimai, dainavimas ir t.t.

Maždaug pusė psichikos sveikatos sutrikimų pasireiškia iki 14-ųjų gyvenimo metų. Negydomi vaikų psichikos sutrikimai ir paauglių psichikos problemos gali turėti ilgalaikių pasekmių - vyresniame amžiuje gali kilti emociniai, elgesio sunkumai ar pasireikšti dar sunkesni psichikos sveikatos sutrikimai.

Profilaktiniai moksleivių sveikatos patikrinimai rodo, kad psichikos sutrikimų kreivė tendencingai auga. Vaikai dažnai patiria agresiją tiek iš suaugusiųjų, tiek iš kitų vaikų, todėl ir patys mokosi elgtis agresyviai.

Dažniausiai vaikai turi emocijų ir elgesio, aktyvumo ir dėmesio, autizmo spektro bei bendrai raidos sutrikimų. Paauglystėje dažniau pasitaiko save žalojančio ar savižudiško elgesio apraiškų, nuotaikos ar valgymo sutrikimų. Tačiau grėsmingas gali būti bet kuris sutrikimas, kuris trikdo vaiko psichosocialinį funkcionavimą, jo gyvenimą svarbiausiose jam sferose: šeimoje, mokykloje, draugų kolektyve.

Vaikų psichikos sutrikimus dažniausiai nulemia multifaktorinės priežastys, kai žalingi veiksniai viršija apsauginius. Mūsų visuomenėje toleruojama agresija. Vaikai dažnai ją patiria tiek iš suaugusiųjų, tiek iš kitų vaikų, todėl ir patys mokosi elgtis agresyviai. Į save nukreipta agresija pasireiškia save žalojančiu ar savižudišku elgesiu.

Jeigu tėvai turi su vaikais šiltą emocinį ryšį, kalbasi apie jų gyvenimą ir sunkumus, pastebėti pirmuosius sutrikimo simptomus nėra sunku. Jeigu anksčiau buvęs linksmas vaikas tampa niūrus ar piktas, atsiranda agresyvaus elgesio apraiškų, pradeda blogiau mokytis, nuolat pykstasi su draugias, nenori ar visai atsisako eiti į mokyklą, reikėtų sunerimti.

Nemanau, kad tai tinkamas sprendimas - kai ištinka apendicitas, patys nesiimame jo operuoti. Įtarus vaiko psichikos sutrikimą reikėtų pasitarti su specialistais. Tuomet galima nuspręsti, koks gydymo ar terapijos metodas šeimai yra priimtiniausias. Vaikų psichiatrijoje vaistai skiriami nedažnai, jie atlieka tik pagalbinį vaidmenį. Labai svarbu, kad tėvai įtikintų vaiką ieškoti pagalbos, palaikytų jį emociškai, patys savo elgesiu rodytų, kad lankytis pas psichologus ar vaikų psichiatrus galima ir reikia - tai nereiškia, kad jis yra „kažkoks psichas“, kuriam niekas nebepadės.

Savarankiškai patys tėvai galėtų nuspręsti daugiau laiko kokybiškai leisti su vaikais, žaisti, kalbėtis apie savo atžalų džiaugsmus, draugus, kylančius sunkumus ir mokyti, kaip juos įveikti. Tėvai turėtų nustatyti ir išlaikyti tinkamo elgesio ribas, mokyti atpažinti ir įvardinti kylančius jausmus, skatinti skaityti knygas ir įgyti daugybę kitų naudingų įgūdžių.

Yra žinoma, kad specialistų prieinamumas yra nepakankamas, didelė stigma kreiptis į juos, ypač rajonuose, kur pritrūksta ir konfidencialumo, ir pačių specialistų, kurie kokybiškai dirbtų už tokį mažą atlygį. Išlieka rimta patyčių mokyklose problema, nepakankamai pagalbos skiriama socialinės rizikos šeimoms ir jų vaikams, trūksta vaikų užimtumo, dienos centrų, aukštas suicido lygis.

Šiandien kalbame apie daugybę iššūkių, su kuriais susiduria vaikai: mokykloje patiriamą spaudimą, nežinojimą, kaip tvarkytis su sudėtingomis emocijomis, patyčias, konfliktus su bendraamžiais ir suaugusiaisiais, neužtikrintumą dėl ateities, jausmą, kad jų nuomonė nėra pakankamai vertinama. Dėmesys emocinei sveikatai turi tapti prioritetu.

Tėvų atsakomybė - suprasti, kokius poreikius tuo metu vaikas turi ir kokius jausmus savo viduje išgyvena. Elgesys yra tik išraiška, tad svarbu nepamiršti, kad tai, į ką išties reikia reaguoti, slypi kur kas giliau, ir nepasiduoti savo emocijoms ar nesureaguoti netinkamai. Kartais pakaks vaiką nuraminti, pasikalbėti, praleisti laiką drauge, taip pat galima supažindinti su įvairiomis atsipalaidavimo technikomis, kvėpavimo pratimais, kurie padeda atpalaiduoti įtampą.

Kai vaikas jaučiasi išgirstas, suprastas, vertinamas, kai jis auga palaikančioje aplinkoje, jam daug lengviau atsiskleisti, mokytis naujų dalykų, pasitikėti savimi. Taip pat labai svarbios rutinos, kurios suteikia saugumo jausmą. Galima kalbėti tiek apie dienos struktūrą, tiek apie šeimos susitarimus ir ritualus, pavyzdžiui, vakarais kartu žaidžiamus stalo žaidimus ar vakarienės ruošimą.

Itin svarbus dėmesys ir savistabai bei atsipalaidavimui. Su mažesniais vaikais atsipalaidavimo pratimus labai lengva paversti žaidimais, su kiek didesniais, tai gali būti trumpi pasikalbėjimai apie jų dienos įvykius. Paaugliams labai svarbu žinoti, kad jie yra priimti ir palaikomi savo tapatumo paieškose.

Augdamas vaikas emocijų reguliacijos įgūdžius įgyja palaipsniui. Nesijausti gerai kai kuriose situacijose yra labai adekvatu, pavyzdžiui, nerimauti nutikus nelaimei yra visiškai normalu, pykti, kai negavai, ko labai troškai, taip pat suprantama. Kuo anksčiau pradedame vaikus su juo pažindinti, tuo geriau jie gali įvardinti savo savijautą. Suprasdami, kaip jaučiasi, vaikai gali lengviau pasakyti, kokios pagalbos jiems reikia. Skirtingame amžiuje tai bus skirtingi dalykai: jei mažylis garsiai šauks ir verks, greičiausiai visai netrukus jau norės, kad jį apkabintumėte, tuo tarpu paaugliui gali norėtis didesnio atstumo, tačiau tuo pačiu ir būti pastebėtam bei išgirstam, kai būna sunku. Tėvystėje reikia daug dėmesingumo ir nepasidavimo, nes metodai, kurie veikia vieną kartą ar su vienu vaiku, kitą kartą ar kitam vaikui gali būti visiškai neveiksmingi. O vieno recepto tėvystei nėra.

Dažniausios vaikų sveikatos problemos

Depresija

Depresinės nuotaikos yra gyvenimo dalis, ypač paauglystės amžiuje. Jeigu tėvai kelias savaites mato, kad vaikas yra nusiminęs ir apatiškas, kad jam niekas neįdomu ir mokykloje sekasi vis prasčiau, jam padėti gali vaikų ar paauglių psichiatras.

Sergant depresija smegenyse sutrinka medžiagų apykaita. Polinkis į depresiją yra paveldimas. Jos priežastimi dažniausiai tampa stresą keliantys gyvenimo įvykiai. Vaikams dažnai padeda psichoterapija, paaugliams kartais papildomai išrašomi ir antidepresantai.

Nerimo sutrikimai

Jie gali pasireikšti įvairiomis formomis - kaip fobijos, stipri konkrečių dalykų ir situacijų baimė. Visa tai paprastai sukelia trauminiai įvykiai. Be to, kai kuriems vaikams išsivysto stipri kitų žmonių baimė, vadinama socialine fobija, kartais ištinka ir panikos priepuoliai, kurių metu sustiprėja širdies plakimas ir apima stingdanti baimė. Apie bendrą nerimo sutrikimą galima kalbėti tada, kai vaiko gyvenime baimei tenka apskritai svarbus vaidmuo. Šis sutrikimas skiriasi nuo normalios baimės, nes vaikui kelia sunkias kančias.

Panašiai kaip ir depresija, stiprios baimės turi neurobiologinį komponentą. Taip pat panašūs ir simptomai, todėl jas sunku atskirti nuo depresijos, ypač kai kalba eina apie mažus vaikus. Labai svarbus ankstyvas psichoterapinis gydymas, kartais padeda papildomai skiriami antidepresantai. Kai mažuosius kankina fobijos, patariama taikyti elgesio terapijas, kuriose vaikas išmoksta spręsti tokias situacijas.

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADHD)

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (angl. attention deficit/hyperactivity disorder, ADHD) neleidžia susikoncentruoti, sukelia blaškymąsi ir didelį poreikį judėti. Tačiau nevalia pamiršti, kad ne kiekvienas vietoje nenustygstantis vaikas turi šį sutrikimą. Kreiptis į vaikų gydytoją ar vaikų psichiatrą vertėtų tik tada, kai prasidėjus mokslo metams po kelių savaičių mokytoja pasako, kad jūsų berniukas ar mergaitė visiškai nesugeba susikaupti, o ir tėvai namuose pastebi, kad vaikui nepavyksta sutelkti dėmesio į vieną veiklą.

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turintiems vaikams padeda elgesio terapija. Vaikai į tokias savo gyvenimo sąlygas reaguoja su agresija, nesilaiko nustatytų taisyklių, priekabiauja, vagiliauja ir daro materialinę žalą. Laiku nesuteikus pagalbos kyla didelis pavojus, kad vėliau jie įsitrauks į nusikalstamą veiklą. Tokiems vaikams labai sunku padėti, kadangi jie nenori jokių terapijų ir galvoja, kad agresyvūs visai ne jie, o aplinkinis pasaulis. Kartais tam prireikia net ilgalaikio gydymo vaikų ar paauglių psichiatrijos skyriuose.

Valgymo sutrikimai

Daugiausia tai yra bręstančių mergaičių problema. Nuo anoreksijos kenčiančios mergaitės beveik nebevalgo, netenka svorio, vėliau plaukų, pranyksta mėnesinės. Jeigu susergama bulimija, paprastai svoris lieka normalus. Tokiais atvejais persivalgymą keičia pačių išprovokuotas vėmimas. Mitybos sutrikimų atsiradimui didelę įtaką turi grožio idealo suvokimas, taip pat jautrus brendimo amžius. Anoreksijos atveju svarbios ir biologinės bei genetinės priežastys.

Kalbant apie anoreksiją, orientuotis reiktų ne vaiko išvaizdą, o į kūno masės indeksą. Ir kaip įmanoma anksčiau kreiptis pas specialistą. Valgymo sutrikimams įveikti rekomenduojamas stacionarus gydymas. Esminė tokio gydymo dalis yra konsultavimas mitybos klausimais ir psichoterapija. Labai svarbu, kad draugams ar aplinkiniams pastebėjus, kad mergaitė nevalgo arba nuolat vemia, ši informacija būtų perduota tėvams. Tai ne skundimas, tai rūpinimasis!

Įvairūs valgymo sutrikimai dažniausiai pradeda reikštis paauglystėje, tačiau pastebima, kad jie diagnozuojami vis jaunesnio amžiaus vaikams. Persivalgymas - valgymo sutrikimas, kuriam būdingi valgymo priepuoliai, kuomet per trumpą laiką suvalgomas labai didelis kiekis maisto, valgoma nejaučiant alkio, dažniausiai dėl emocinių priežasčių. Valgymo sutrikimai neretai prasideda nekaltai, keičia vienas kitą arba žengia koja kojon. Pavyzdžiui, adekvatus noras atsikratyti kelių papildomų kilogramų ir dėmesys sveikai mitybai gali pavirsti ortoteksija, o pastaroji - anoreksija. Valgymo sutrikimų gydymas turi būti kompleksiškas, t.y. Šeimos gydytojas ir kiti gydytojai specialistai (priklausomai nuo valgymo sutrikimų sukeltų sveikatos bėdų gali prireikti kardiologo, gastroenterologo, endokrinologo, neurologo ir kt. Vaiko svoris staiga ėmė keistis, t.y. Pasikeitė vaiko valgymo įpročiai.

Aspergerio sindromas

Šį sindromą turintiems vaikams sunku įsijausti į kitus žmones, jiems sudėtinga suvokti kitų žmonių jausmus. Jie atrodo savotiški, sunkiai randa priėjimą prie kitų žmonių, dažnai jaučiasi nejaukiai, kartais turi ypatingų pomėgių ir yra normalaus intelekto. Dažnai šis sutrikimas pastebimas dar vaikų darželyje, tačiau neretai painiojamas su aktyvumo ir dėmesio sutrikimu. Aspergerio sindromas turi genetines priežasties ir nėra išgydomas. Dažnai tokiems vaikams terapinė pagalba padeda įsisavinti socialinę elgseną ir susidoroti su kasdieniniu gyvenimu.

Obsesinis kompulsinis sutrikimas

Tipinis šio sutrikimo požymis - nuolatinis veiksmų ir/ar minčių kartojimas. Tiksli obsesinio kompulsinio sutrikimo priežastis nėra iki galo aiški, tačiau yra žinoma, kad čia svarbus vaidmuo tenka genetikai. Prie sutrikimo atsiradimo taip pat prisideda labai autoritarinis arba pernelyg globojantis auklėjimo stilius. Šiam sutrikimui būdingi simptomai gali pasireikšti trumpą laiką - pavyzdžiui, vaikas savo minkštus žaisliukus visada išdėlioja ta pačia tvarka. Tai dar nėra priežastis nerimauti, tačiau jeigu tokie ritualai trunka ilgus mėnesius ir vaikas dėl to kenčia, tuomet būtina imtis veiksmų.

Regėjimo problemos vaikams

Šiandien, kai mūsų vaikai mirgintis ekranų šviesa užvokoja beveik visą laisvalaikį, regėjimo problemos tampa vis aktualesniu iš aukštyn krintančiu kamienu, kuris pasitinka jaunimą dar jį nepatekus į pagrindinę mokyklą. Tačiau yra vienas aspektas, kuris dažnai lieka nepastebėtas ir neapsvarstytas: kaip šitoje ligonitoje, kad ir labai šiuolaikiškai, aktualiai pasakius su savo vaiku apie regėjimą ir jo svarbą.

Pirmiausia reikia suprasti, kad vaiko akis ir jo regėjimas - tai nuolatinis formavimosi procesas. Vaiko regėjimas vystosi net kelis metus, o ne susiformuoja tuojau pat iš gimimo. Pasak akių ligų gydytojo Juliaus Žukausko, jei vaiko akys vystosi normaliai ir viskas skaidru, apie dvejų metų vaikas mato tik apie 20 procentų to, ką mato suaugęs žmogus. Čia yra esminė problema, kuri susiduria šiandien daugelis tėvų: vaikas niekada nematė kitaip ir mano, kad šitaip mato visi žmonės. Jei mažas vaikas turi regėjimo sutrikimą, jis nežino, kad jo matymas yra nepakankamas. Jam tai yra normali realybė.

Pirmiausia tėveliai turi suprasti, kad nuolatinis stebėjimas savo vaiko yra pagrindas. Tai neturėtų būti kliniškas, formali procedūra, bet natūrali kasdienės sąveikos dalis. Jei pastebite, kad jūsų vaikas negeba tolimoje distancijoje sufiksavoti objektų, ar jam sunku rasti žaislą, kai jis yra šone nuo jo regėjimo linijos, tai gali būti regėjimo problemos ženklas. Taip pat atkreipkite dėmesį, ar vaikas nuolat užmerkia vieną akį žiūrėdamas, ar prieštarauja akims skausmą ar nepatogumą. Bet štai esmė: vaikas turėtų jaustis laisvai pasakyti tėvams apie savo jausmus. Čia yra tikrasis pokalbio pradžia. Tėvai turi skatinti vaikus atvirai kalbėti apie savo nerimą ir jausmus, susijusius su regėjimu. Regėjimo problemos gali pasireikšti įvairiai, ir vaikas jas aprašys savomis žodžiais. Ambliopija yra ypač subtili, nes vaikas gali turėti šią būklę ir net to nežinoti. Ši patologija įvyksta tada, kai vaizdas, ateinantis į akį, nėra tinkamai sufokusuotas, ir akis gauna „neryškų" informaciją. Ilgainiui ta akis neprasilavinėja tą naudoti tinkamai.

Vienas iš sunkiausių dalykų - žinoti, kada ir kaip pradėti pokalbį apie regėjimą. Tai turėtų įvykti natūraliai, o ne kaip šiaurinės vėlyvos paskaitos. Šaltame laiške atlikus vizitą pas oftalmologą: Jei optometristas rekomendavo akinius, tai yra idealus laikas paaiškinti, kodėl akiniai yra svarbūs. Čia svarbu, jog tėvai žino faktą, kurį dažnai pamiršta: vaikų akiniai taiso regėjimą pamažu, o ne iš karto, skirtingai nei suaugusiųjų akiniai. Tai žinojimas, kurio vaikas turi ir suvokti. Paaiškinkite jam: „Šie akiniai padės tavo akims augti ir stiprėti, kaip sviestas augina sviestas.

Šeimos pokalbio metu: Jei nusprendėte, kad jūsų šeima turėtų daugiau laiko praleisti lauke ar sumažinti ekranų laiką, tai geras laikas paaiškinti kodėl. Pasakykite: „Kai žiūrime į toliau esančius daiktus ir buvimas lauke stiprina mūsų akis. Kai nuolat žiūrime į telefoną, mūsų akys pavargsta".

Dar viena kritinė komunikacijos dalis - paaiškinimas vaikui, kodėl jis turi eiti pas oftalmologą. Rekomenduojama pirmą kartą patikrinti vaiko regą iki vienerių metų, jei jis visiškai sveikas. Antrą kartą pas oftalmologą reikėtų apsilankyti, kai vaikas išmoksta kalbėti. Dabar vaikas gali jums pasakyti, jei kažkas jam neaišku. Šiame etape galite turėti paprastą pokalbį: „Gydytojas norės pamatyti, kaip gerai tu matai. Prieš mokyklą reikalingas kitas vizitas, nes mažame užsiėmime klasėje reikia geriausio galimo regėjimo. Po to rekomenduojama atsilankyti bent kartą per metus, net jei nėra jokių pastebėtų problemų. Jei vaikas nuolat skundžiasi, kad jam skauda akis arba sakosi, kad prieš akis mirgsi šviesos. Tai gali rodyti perpravarimas akių raumens arba prasčiau sergančias akis dėl to, kad vaikas per daug žiūri į artimuosius objektus. Pokalbis turėtų siekti suprasti: kada pradėjo skausti? Jei vaikas pradėjo blogai sekti mokyklos pamokas ir mokytojas pranešė, kad vaikas nesiskaito iš lentos. Jei vaikas prašo sėdėti bliž prie televizoriaus arba nuolat sėdi labai prieš kompiuterį. Tai gali rodyti, kad jis bando kompensuoti silpną regėjimą per atstumą. Jei vaikas žaidžiant žaidimus praleidžia net aiškius elementus arba jam sunku sekti judančius objektus.

Kai jūs kalbate apie regėjimo problemas, turėtumėte kartu aptarti ir sprendimus. Buvimas lauke, dienos šviesoje ir žiūrėjimas į tolį ypač stiprina regėjimą. Tai nėra tiesiog sveika patarimas - tai grindžiama akių fiziologija. Todėl pokalbis su vaiku gali būti toks: „Matai, kaip mūsų akys veikia kaip fotoaparato objektyvas? Kai žiūrime į tolį, jos perperfokusuoja, o tai jas stiprina. Kai žiūrime į telefoną, jos įsitampa. Dėl to, kai daugiau laiko leidžiame lauke ir žiūrime į tolį, mūsų akys būna stipresnės".

Dažna vaikų regėjimo tema yra akiniai. Ir čia tėvai daro labai dažną klaidą. Jei oftalmologas rekomenduoja akinius, dažni tėvų komentaras yra: „O kodėl jie turėtų padėti? Jis juk ir be jų gali matyti". Suaugusiųjų akiniai koreguoja regėjimą iš karto, bet vaikų akiniai taiso regėjimą pamažu. Vaikiški akiniai padeda vystytis vaiko akiai ir negerina jos būklės iš karto. Čia reikalingas nuoširdus pokalbis su vaiku. Paaiškinkite: „Šie akiniai padės tavo akims geriau dirbti ir augti. Nuo to, kaip greitai juos nešiosi, priklauso, kaip greitai gerės tavo rega. Tai nėra kaip vaistai, kurie iš karto padeda - tai nuolatinis procesą, kur tu ir tavo akys dirba kartu".

Nemaža dalis tėvų pamiršta, kad regėjimo sutrikimai gali prasidėti skirtingais vaiko gyvenimo etapais. Jei vaikas reguliariai lanko oftalmologą, jį turėtumėte klausti po kiekvieno vizito: „Ką ti gydytojas pasakė? Ką tu jam sakei?" Tai skatina vaiko atsakomybę ir jį motyvuoja suprasti savąją sveikatą. Modernus Lietuvoje naudojama technologija regėjimo diagnostikai yra tokia pati, kaip pasaulyje. Tai galima paminėti vaikui: „Dabar turime tokius aparatus, kad gydytojas gali pamatyti, kaip tavo akys veikia, net neliesdamas tavo akių".

Šiandieninio pasaulio realybė yra, kad vaiko gyvenimas yra neatsiejamai susijęs su ekranais. Tėvai, kurie bando visiškai jų išvengti, sėdint Kaliguloje. Nuo pat jaunatviškos rekomendacijos sumažinti ekranų laiką, jūs galite pradėti pokalbį: „Žinai, kai žiūrime į ekranus per ilgai, mūsų akys pavargsta. Todėl turime daryti trumpas pertraukas. Kas keturiolika minučių, pažvelkime į tolį per dvidešimt sekundžių. Tai gali skambėti juokingai, bet tai tikrai padeda tavo akims".

Visame šiame pokalbio procese yra vienas žodingas, kuris turėtų būti visada: meilė ir supratimas, o ne badas. Vaikai, kurie jaučiasi, kad jie yra „kaltinami" dėl savo regėjimo problemų, nelinkę būti atidarūs. Kai pastebite regėjimo problemą, vietoj: „Tau reikia sumažinti telefono laiką, nes praraši sveikatą", pasakykite: „Matau, kad tu žiūri į telefoną labai prieš akis. Gal pabandytumėm kartu pasidaryti pertraukas ir išeiti lauke? Man taip pat reikia to".

Pokalbis su vaiku apie regėjimą nėra vienintelė medicininė problema - tai yra pamatai, ant kurių statomas sveikos suaugusiųjų gyvenimo pradžia. Tėvai, kurie nuolat stebėjo savo vaikus, jautrus diskusijas apie jų jausmus ir keliabai pokalbius, nepaisant jų dydžio arba noro, yra kurie labiausiai jais rūpinasi. Taigi, sekantis žingsnis - ne tik pasitarimas pas gydytoją, bet nuoširdusis, draugiškas pokalbis su savo vaiku apie tai, kaip jis mato pasaulį. Nes tos akys, kurios dabar žiūri į jūsų veidą su šypsena, bus tos pačios akys, kuriomis jis žiūrės j gyvenimo pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą.

Kai tėvai kalba su vaikais apie regėjimą, svarbu ne tik atkreipti dėmesį į tai, kaip vaikas mato, bet ir suprasti, kokios problemos gali kilti. Regėjimo sutrikimai gali turėti didelės įtakos vaiko mokymuisi ir kasdieniam gyvenimui. Reguliari akių patikra yra esminė, kad būtų galima užtikrinti, jog vaiko regėjimas vystosi tinkamai. Rekomenduojama, kad vaikai būtų tikrinami bent kartą per metus, net jei jie nesiskundžia regėjimo problemomis. Tai padeda anksti atpažinti galimas problemas ir užkirsti kelią jų progresavimui. Tėvai turėtų būti informuoti apie tai, kad regėjimo sutrikimai gali pasireikšti netikėtai, todėl net ir atrodantys sveiki vaikai turėtų būti reguliariai tikrinami.

Pasiruošimas vizitui pas oftalmologą gali padėti sumažinti vaiko nerimą. Tėvai gali paaiškinti, ko vaikas gali tikėtis, ir kaip vyks tyrimas. Pavyzdžiui, galite pasakyti: „Gydytojas naudos specialius prietaisus, kad pamatytų, kaip gerai tu matai. Taip pat svarbu, kad tėvai patys būtų gerai informuoti apie regėjimo problemas ir galimus sprendimus. Skatinti vaikus rūpintis savo regėjimu galima įvairiais būdais. Pavyzdžiui, tėvai gali organizuoti šeimos veiklas, kurios apima laiką lauke, kad vaikai galėtų stiprinti savo akis natūraliai. Laikykitės 20-20-20 taisyklės: Kas 20 minučių, pažvelkite į objektą, esantį 20 pėdų (apie 6 metrus) atstumu, bent 20 sekundžių. Pokalbis su vaiku apie regėjimą yra ne tik medicininė tema, bet ir svarbus žingsnis kuriant sveiką ateitį. Tėvai, kurie aktyviai dalyvauja savo vaikų sveikatos priežiūroje, padeda jiems augti atsakingais ir sąmoningais suaugusiais. Nepamirškite, kad regėjimo problemos gali būti lengvai išsprendžiamos, jei jos pastebimos anksti. Todėl svarbu kalbėti su savo vaiku, stebėti jo elgesį ir reguliariai lankytis pas oftalmologą.

tags: #eilerasciai #apie #sveikata #vaikams

• Išsamus insulino pompos vadovas
• Parama senyvo amžiaus žmonėms ir jų šeimoms
• Dirgliosios žarnos sindromo valdymas nėštumo metu
• Apie Lady Gagos ir Bradley Cooperio sėkmę filme „Taip gimė žvaigždė“.
• Vaikų ugdymas miško darželyje