Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Kalės vaikai“: žvilgsnis į lietuviškos dvasios gelmes
Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Kalės vaikai“: žvilgsnis į lietuviškos dvasios gelmes
Eimunto Nekrošiaus režisuotas spektaklis „Kalės vaikai“, sukurtas pagal Sauliaus Šaltenio romaną Klaipėdos dramos teatre, tapo reikšmingu įvykiu Lietuvos teatro padangėje. Tai ne tik E. Nekrošiaus debiutas Klaipėdos dramos teatre, bet ir gilus žvilgsnis į lietuviškos tapatybės šaknis, istoriją, mitologiją ir tautosaką.
Romano „Kalės vaikai“ inscenizacija, kurią spektakliui parašė pats autorius, rašytojas Saulius Šaltenis, ypač aktuali dabar - laikotarpiu, kai atkurta Lietuva įžengė į šimtmetį. S. Šaltenio romanas nukelia skaitytojus į XVIII a. Mažąją Lietuvą, pietvakarinę etnografinės Lietuvos dalį, kuri tuo metu buvo pavaldi Prūsijai. Spektaklis, nukeliantis žiūrovus į XVIII a. Mažąją Lietuvą, sulaukė įvairių vertinimų, tačiau neabejotinai paliko ryškų pėdsaką kultūriniame šalies gyvenime.
Spektaklio audinys - tai romano „Kalės vaikai“ inscenizacija, kurią parašė pats autorius, rašytojas Saulius Šaltenis, kuris, beje, abi dienas dalyvavo vykusioje premjeroje. Rašytojo kūrinys nukelia skaitytojus į XVIII a. Spektaklyje susipina daugybė klodų: istorinė Lietuvos praeitis, sakmės, prietarai, burtai, užkalbėjimai ir raganavimai, senųjų pagoniškųjų mitų atgarsiai, Šventojo Rašto nuotrupos. Mitologija ir buitis, mirtis ir gyvenimas, amžinybė ir kasdienybė - viskas čia organiškai persipina, keičia vienas kitą. Prisiliečiama prie pačios lietuvių tautos esmės, archajinio, egzistencinio prado, gelminių tautos išlikimo galių.
Spektaklyje vaizduojama XVIII a. pabaigos Mažoji Lietuva. Pagrindiniu veikėju tampa liuteronų kunigas, lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis. Tiksliau, jo lavonas. Paties S. Šaltenio specialiai spektakliui parašytoje savojo romano inscenizacijoje fabula skyla į dvi linijas: pasakotojo ir veiksmo (dialogų). Vis dėlto scenoje pirmame plane atsiduria mūsų senasis tikėjimas, mitologija ir tautosaka - pati lietuviškos tapatybės šerdis. O konkretūs veikėjai veikiau tampa regimomis ir apčiuopiamomis jos pagrindinių tezių išraiškomis.
Sudėtingas, tirštas romano tekstas scenoje įgauna žaismingumo ir ironijos. Čia priimtinos ir rimta, ir linksma istorijos interpretacijos. Į praeitį nežvelgiama perdėtai sentimentaliu ar sakraliu žvilgsniu. Priešingai, veikėjų išgyvenimai kuriami siekiant žmogiško natūralumo. Spektaklis tarsi tampa šių dienų ekskursija po mūsų tautos požemius. Regis, ne viskas pasikeitė per daugiau nei kelis šimtmečius. Kaip anksčiau lietuviai buvo nelaimingi, kuriuos ištisai persekiojo nelaimės, tokie yra ir dabar. Kaip ir anksčiau vienas kitą plakė purvinais liežuviais ir slapčia džiaugėsi kito nelaime, taip ir dabar.
Santykis su istorija visuomet yra ambivalentiškas. Toks jis ir šiame spektaklyje, kuriame žodžiais piešiama senojo lietuviško kaimo buitis ir neišsilavinusių, prietarų tamsybėje gyvenančių žmonių tarpusavio santykiai, kurie šiandien atrodo svetimi, tolimi ir atstumiantys. Tikrai nesinorėtų bent vienai dienai laiko mašina nusikelti į šį laikmetį ir kasdien kovoti su už savo gyvybę su kaimynais, kitataučiais, atimančiais tavo namus tiesiog todėl, kad šie to nori. Svetimas spektaklis tampa ir dėl žodžiais perteikiamos informacijos gausos.
Režisierius Eimuntas Nekrošius
Eimuntas Nekrošius - vienas žymiausių lietuvių teatro režisierių, gimęs 1952 m. lapkričio 21 d. Pažobryje (Raseinių rj.) ir miręs 2018 m. lapkričio 20 d. Vilniuje. Jis baigė A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje 1978 m., būdamas A. Gončiarovo mokiniu.
E. Nekrošiaus kūrybinis kelias prasidėjo 1978-1979 m. Kauno dramos teatre, o vėliau, 1979-1991 m., tęsėsi Jaunimo teatre Vilniuje. Jo ankstyvieji spektakliai, tokie kaip Sh. Delaney „Medaus skonis“ (1977 m., Jaunimo teatre Vilniuje), S. Šaltenio „Duokiškio baladės“ ir A. Čechovo „Ivanovas“ (abu 1978 m., Kauno dramos teatre), išsiskyrė novatoriškumu ir savitu pasaulio suvokimu.
Žymiausi E. Nekrošiaus spektakliai Jaunimo teatre: „Kvadratas“ (1980, pagal Valentinos Jelisejevos apysaką „O buvo taip“), Vadimo Korostyliovo „Pirosmani, Pirosmani...“ 1998 m. Vilniuje įkūrė teatrą „Meno fortas“ (kartu su žmona scenografe N. Gultiajeva ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija), ir iki 2018 m. buvo jo meno vadovas. Čia pastatė tokius spektaklius kaip W. Shakespeare’o „Makbetas“ (1999, Auksinė kaukė 2000) ir „Otelas“ (2000, Kristoforas 2001), „Pradžia. K. Donelaitis. Metai“ (2003, vėliau vadintas „Metai. Pavasario linksmybės“ ir „Metai“).
E. Nekrošius režisavo dramos spektaklių Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (A. Puškino „Borisas Godunovas“ 2015, „Cinkas (Zn)“ 2017, pagal S. Aleksijevič), Klaipėdos dramos teatre („Kalės vaikai“ 2018, pagal S. Šaltenį), taip pat Italijos, Rusijos (A. Čechovo „Vyšnių sodas“ 2003, Auksinė kaukė 2004), Lenkijos (A. Mickevičiaus „Vėlinės“ 2016, W. Gombrowicziaus „Santuoka“ 2018, abu Tautos teatre Varšuvoje), Kroatijos (A. Čechovo „Ivanovas“ 2017, Kroatijos nacionaliniame teatre Zagrebe) teatruose. Režisavo operų - Lietuvoje (R. Wagnerio „Valkirija“ 2007, G. Verdi „Otelas“ 2011, abu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre) ir užsienyje (Italijoje, Rusijoje, Lenkijoje).
Apie E. Nekrošių sukurti dokumentiniai filmai: „Nieko kito nemoku“ (1988, režisierius J. Javaitis), „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“ (2015, režisierius J. Javaitis, autorius A. Liuga), „Eimuntas Nekrošius. Tėvo kėdė“ (2019), dokumentinis esė „Eimuntas Nekrošius. Pradžia“ (2022, abiejų režisierius A. Liuga).
E. Nekrošiaus spektakliai buvo vieni pirmųjų iš Lietuvos parodyti užsienyje - 1984 m. tarptautiniame Belgrado teatro festivalyje BITEF, vėliau - daugelyje Europos šalių, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Azijoje, Australijoje.
E. Nekrošius pelnė daugybę apdovanojimų, tarp jų: LSSR valstybinė premija (1983), SSRS valstybinė premija (1987, su kitais), Baltijos Asamblėjos premija, Europos teatro premija Už naująsias teatro realybes (abi 1994), Lietuvos nacionalinė premija (1997), K. Stanislavskio tarptautinio visuomeninio labdaros fondo premija už žymų indėlį į pasaulio teatro meno raidą (2001), Herderio premija (2005), tarptautinė premija „Baltijos žvaigždė“ (2006), Nacionalinė pažangos premija (2008).
Režisūros ir scenografijos meistrystė
Dekonstruoti Eimuntą Nekrošių - lyg būnant paprastu fizikos mokytoju bandyti atskleisti slėpiningus visatos dėsnius. Ir šįsyk režisierius unikalią galaktiką, pavadintą „Kalės vaikais“, sukūrė. Režisierius lieka ištikimas savo kūrybiniam braižui: poetiškai metaforų kalbai, prasminiams daugtaškiams, iš natūralių medžiagų kuriamai sceninei estetikai ir gebėjimui iš atpažįstamų, paprastų dalykų sukurti kažką nežemiškai magiško. Ieškantieji šiuolaikinio postdraminio teatro žaismės spektakliu gali nusivilti, tačiau ieškantieji atsakymų į archetipinius egzistencinius klausimus suras įkvėpimą giliau suprasti savo vertę, savo tautos dvasinio lobyno potencialą. Suras įkvėpimą būti žmogumi.
Dailininkas regi ir publikai sufleruoja, kad taip skalsiai Šaltenio aprašyta Mažoji Lietuva turi savo arealą, savo švytėjimą, savo aureolę ir paveldą. O Marius Nekrošius turi talentą materializuoti tą švytėjimą, tą aureolę. Klaipėdos dramos teatro scenoje jis sutveria lyg dvigubą projekciją, menamą veidrodinį atspindį. Realus, tvirtas, ant visų keturių pastatytas stalas su valgymo įrankių ir įnagių gvardija turi antrininką - piestu atsistojusį, stalviršiu į žiūrovus atsisukusį stalą su tvarkingai prilipusiomis lėkštėmis, šaukštais, peiliais, šakutėmis… Dvi senobinės medinės lovos irgi yra savotiška realybės ir anapusybės, čia ir ten projekcija. Vienoje iš jų šiurkščiais patalais apklostytas kamuojasi bežadis, miręs, bet šio pasaulio apleisti niekaip negalintis Kristijonas, tamsios liaudies švietėjas ir ganytojas.
Aktorių meistriškumas ir kostiumų kalba
„Kalės vaikai“ - E.Nekrošiaus debiutas Klaipėdos dramos teatre. Režisierius šiame teatre dirbančiuose aktoriuose atranda ir išryškina tai, kas yra geriausia, ir tą potencialą, kuris iki šiol buvo užslėptas. Be minėto aktoriaus D.Meškausko, įsimenančius vaidmenis sukuria ir kiti aktoriai: Karolina Kontenytė (Lotė), Igoris Reklaitis (daktaras Zaksas), Edvardas Brazys (patarėjas Abelis), Regina Šaltenytė (Marija), Vaidas Jočys (mokytojas), Donatas Švirėnas (ponaitis Maras, elgeta, buvęs teisėjas), Nijolė Sabulytė (Kristijono motina), Sigutė Gaudušytė (baltoji kalė), Vidas Jakimauskas ir Aurimas Pintulis (Kristijonas). Kiekvienas aktorius savojo personažo charakteristikoje atranda unikalias raktines savybes, atsiskleidžiančias ne tik dikcijoje, aprangoje, kūno plastikoje, bet ir pasąmoniniame lygmenyje. Jie kuria ne tik žmogiškus, artimus šiandienos žmogui veikėjus, bet ir kartu keistas, baugokas būtybes. Kaip iš tolimos praeities lietuviškų sodžių atklydusios vėlės, jie įgauna aiškų kūnišką pavidalą, bet kartu kiekvienas išsiduoda, kad jie jau ne visai žmonės, o mus sauganti jėga, lyg toji kalė, kuri iki gyvybės netekimo gynė svetimtaučių iš lietuvių atimamus gimtus namus.
Režisierius šiame teatre dirbančiuose aktoriuose atranda ir išryškina tai, kas yra geriausia, ir tą potencialą, kuris iki šiol buvo užslėptas. Aktorius Darius Meškauskas įkūnija pasakotoją varpininką Karvelį, kurio žodžiais lyg šaltu vandeniu kone apipila žiūrovus.
Dešimt „Kalės vaikų“ personažų aprengė kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva. Kitaip tariant, iš pilko kaip švinas pajūrio dangaus skiautės sukirpo šešias vyriškas eilutes. Pritiko čia ir sniegu prislopintos ar šviežiai suartos lietuviškos dirvos atspalviai - rudas, pilkai juodas, žalsvas. Ypač svarbios kostiumų detalės - užuominos į prabėgusias epochas, vokiečių kolonizaciją, karą su rusais, lenkinimą, Naujojo pasaulio dinamiškumą, prarastas galimybes. Tik ponaitis Maras (Donatas Švirėnas) peršoka per visas epochas, vilkėdamas gauruotą švarkelį, juodus siaurus džinsus. Ribinė kūno ekspresija, fizinis Maro tapatybės keistumas, o ypač šiuolaikiškumas, pasėja dar didesnį nerimą, primena slogų laiko įprotį judėti begaline spirale, neišvengiamai sugrąžinančia blogus laikus. Baltoji kalė (Sigutė Gaudušytė), visada visur esanti, baltai pasirėdžiusi, truputį peraugusi mergaitė, švytuojanti ilga kasa, atlaidžiai stebinti savo gentį, išlydinti anapus tuos, kam ateina laikas, avi baltais batukais, lyg nusižiūrėtais ant tvirtų žemaitukių kojų per atlaidus Šiluvoje. Kristijono motina (Nijolė Sabulytė), genties globėja, sūnaus gyvastį iš ponaičio Maro išpirkusi savo ir dukterų gyvybėmis, vilki juodai. Bevaikė trijų vyrų našlė, ištikima Kristijono žmona Marija (Regina Šaltenytė) liauną, nesenstantį, grakštumu kerintį kūną pridengia prislopintos dangiškai žydros spalvos suknele. Šioje spalvingoje Gultiajevos ikonografijoje ryškiausiai švyti raudonplaukė karališko stoto mergelė Lota (Karolina Kontenytė).
Vertinimų įvairovė: nuo susižavėjimo iki kritikos
"Kalės vaikus" stebėję klaipėdiečiai kūrinį vertino įvairiai. Menotyrininkas Petras Šmitas spektaklį vadino "savotišku": "Labai daug simbolių, reikia įsigilinti į tekstą. Apskritai spektaklis sudėtingas, reikalauja mąstyti." Teatro režisierius Domininkas Malajavas džiaugėsi, jog spektaklis labai lietuviškas. Anot jo, nacionalinės dramaturgijos profesionaliuose teatruose esama ne per daugiausiai, tad džiugu, kad Klaipėdos dramos teatras nepasiduoda šioms tendencijoms. "Tiek savo kilme, turiniu, idėjiniu pagrindu spektaklis labai mūsiškas, tačiau reikalingas intelektualumas", - teigė D. Malajavas.
Sekmadienį premjeroje dalyvavusi politikė, miesto Tarybos narė Nina Puteikienė tikino, jog "Kalės vaikai" iškėlė teatro kartelę ir abejojo, ar ateityje pasirodysiančiais spektakliais teatrui ją pavyks dar sykį pasiekti. "Nekrošius galbūt yra sudėtingas Klaipėdos publikai, nes šis režisierius kalba metaforomis, jo režisūra labai jautri, gana sudėtinga ir S. Šaltenio literatūrinė medžiaga, tačiau ji, mano nuomone, buvo perteikta meistriškai. Beje, būtina paminėti, kad spektakliui buvo sutelktos geriausių aktorių pajėgos", - nuomone dalijosi ji. N. Puteikienė atkreipė dėmesį į spektaklio scenografiją, kurią kūrė režisieriaus sūnus Marius Nekrošius, ir žmonos Nadeždos Gultiajevos kurtus kostiumus.
Vis dėlto būta ir komentarų, jog spektaklyje trūksta veiksmo. "Vaidyba labai gera, tiesiog nuostabu žiūrėti. Ypač patiko aktorius Donatas Švirėnas, Karolina Kontenytė. Tačiau spektaklis pernelyg ištęstas", - teigė premjerą šeštadienio vakarą stebėjusi Dalia. "Spektaklį stebėjau išsižiojęs, pritrenkė aktorių vaidyba, ypač Darius Meškauskas, - pridūrė Antanas. - Labai daug simbolių, norėtųsi, kad kur nors būtų jie paaiškinti. Spektaklis neprailgo, nors ir daug ko nesupratau." Iš Radviliškio spektaklio pamatyti atvykęs Sigitas neslėpė, jog spektaklio pradžia sunki, tačiau jam įsibėgėjus veiksmas dėmesį pritraukė. "Labai įdomi scenografija, esu sužavėta tuo, kas ką tik įvyko. Įdomi režisieriaus fantazija. Suvokti spektaklį sudėtinga, tačiau tai skatina mąstyti, mintys neapleidžia ir po spektaklio. Vis dar negalime nustoti apie jį kalbėti, aptarinėti", - įspūdžiais dalijosi Sigitas.
Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys spektaklį vadino vienu įspūdingiausių paskutiniųjų metų teatre statytų darbų. "Daug kas gali sakyti, kad tai nesuprantamas, keistokas spektaklis, tačiau "Kalės vaikai" yra tai, į ką turėtų lygiuotis valstybiniai teatrai, režisieriai, ir jį pamatyti žmonėms būtina. Šiam spektakliui reikia daugiau žiūrovo atsidavimo, įsiklausymo. Tačiau režisierius nereikalauja iš žiūrovo suprasti spektaklį teisingai. Žmonės gali jį interpretuoti savaip", - teigė T. Juočys.
T. Juočys pasakojo, kad darbas su vienu žymiausių Lietuvos režisierių vyko sklandžiai, kūrybinė trupė buvo patenkinta. Ne kartą repeticijų stebėti atvyko ir romano autorius S. Šaltenis. Ar teatras dar tarsis su režisieriumi dėl tolesnių spektaklių pastatymų, T. Juočys atsakyti negalėjo. "Kiekvienas pasaulio teatras norėtų vėl ir vėl dirbti su šiuo režisieriumi", - sakė T. Juočys.
Spektaklio reikšmė ir palikimas
Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Kalės vaikai“ - tai teatrališko teatro sugrįžimas, apibendrinantis ne tik Lietuvos kultūros paveldo, bet ir paties lietuviško teatro tradicijos išskirtinumą.
Spektaklis "Kalės vaikai" gal ir nėra tas, kuris paskelbus rodymus surinks pilnas sales, bet jis tiesiog puikus ir vienas iš paskutiniųjų Nekrošiaus darbų. Todėl mes jį repertuare turėsime tiek laiko, kiek fiziškai pajėgsime. Vis tiek laikas eina, aktoriai keičiasi, gali visko atsitikti - bet kol įmanoma, tol rodome, bandome vežti į regionus. Stengiamės kiek įmanoma tęsti spektaklio gyvenimą. Net neplanuojame jo nurašyti", - E. Nekrošiaus „Kalės vaikų“ vertingumą akcentavo Klaipėdos dramos teatro vadovas T. Juočys.
Anot režisieriaus, teatrologas, dėstytojas Petras Bielskis, Lietuvai Dievas davė daug didelių teatro talentų, tačiau E.Nekrošius iš jų išsiskyrė tuo, jog jis buvo labai lietuviškas. Kartą E.Nekrošiaus paklausiau, iš kur tie simboliai jo spektakliuose? „Iš Šiluvos, - atsakė jis. - Aš ten užaugau, subrendau iki 18 metų. Šiluvoje aš susiformavau ir ji yra manyje.“ Nuo to laiko, žiūrėdamas E.Nekrošiaus spektaklius, visada matydavau Šiluvą, Šiluvos pasaulį ir dulkėtą kelią į jį, vedantį per gojelius, miškelius.
E.Nekrošius buvo toks stiprus lyg prakeiksmas, neleidęs kitiems režisieriams atrasti kitokią teatro kalbą, kitokį teatrą. Vėliau, kai ėmė rastis kitoks teatras, jis juo taip pat džiaugėsi, nes teatras turi būti visoks“, - kalbėjo D. Balandį Klaipėdos dramos teatras į Vilnių atveža naujausią šio sezono premjerą - Eimunto Nekrošiaus statytą spektaklį „Kalės vaikai“. Vasarį parodyta uostamiesčio publikai Eimunto Nekrošiaus premjera „Kalės vaikai“ abejingų nepaliko. „Žiūrovas, kaip ir aktoriai, jie turi dirbti žiūrėdami šitą spektaklį. Ne tik klausyti. O kai sakai, kad simbolių kalba, man atrodo, kad tai yra viskas taip paprasta. O kokios asociacijos ateis kiekvienam - vienam kelmas gali atrodyti tik kelmas ant kurio galima ir reikia kartais prisėst pailsėt, o kitam gali atrodyti, kad tai - viso gyvenimo našta. Kitam gali atrodyti, kad tai - antkapis. S. Šaltenio pjesė nukelia žiūrovus į XVIII a. Mažąją Lietuvą, kuri tuo metu buvo pavaldi Prūsijai. Klaipėdos dramos teatre E. Nekrošius spektaklį statė pirmą kartą. „Aš manau, kad mes turėjom baimės. Dirbti su tokiu grandu, su tokiu maestro ir, aišku, su pirmu tokiu simboliniu teatru. „Laiko tarpas buvo labai trumpas per kurį turėjome išleisti spektaklį, todėl buvo baugu ar taip greitai pagausi, ar taip greitai suprasi ko režisierius nori. Nes jis turi savo pasaulį, savo tiesą, savo ne tik teatro gyvenimo filosofiją - visą į kurią jis eina, keliauja ir įtraukia į tą kelionę visus“, - teigė aktorė R. Naujausią E. Nekrošiaus spektaklį „Kalės vaikai“ vilniečiai pamatys balandžio 11 d. buvau mažas, dažnai mėgdavau tupėti prie žemai įrengtos namų knygų lentynos. romaniuką „Kalės vaikai“. mano suvokimą atėjo, jog kalėmis vadiname ir šunų pateles. daugiau nei pusmetis. Pats E. pritaikė spektakliui. permeta per rampos šviesas. monologai. suasmenintą kalės ir sąžinės graužaties istoriją virtusia amžina atgaila. pasodino, kaladę, kuri simbolizuoja ir troškimą nukirsdinti sau galvą t. nutraukti naštą, atpirkti nuodėmes. asistentai... negyvos, tačiau visi įvykiai dar vis sukasi apie juos. baudžiavos, maro ir patriarchato valdymo piktžaizdes. pilnam moters gyvenimui. sprendimų, kurie verčia mąstyti, o ką norima pasakyti. prie velionio vos tik jos taikosi su juo susidoroti. Donelaičio asmenybės šleifas? Dar tas keistas rankos rokokiškas pabučiavimas... ką šis spektaklis? jo asmenybės paliktus darbus. prasme, jokių „Metų“, veikiau S. Šaltenis ir kartu E. kurie buvo gana įprasti tuo laikotarpiu. dausas vaikštant apie kaladę. įžmoginantis (a)moralumą vienu metu. nėra lengvai žiūrimas, tačiau visgi visuminis vaizdinys man patiko. Vasario mėnesį Rokiškyje vykusiame XXXIV Lietuvos profesionalių teatrų festivalyje šis Klaipėdos dramos teatro spektaklis laimėjo apdovanojimą kaip geriausias, o aktorius Donatas Švirėnas parsivežė prizą už geriausią nepagrindinį vaidmenį. Balandžio 11 dieną „Kalės vaikus“ galės pamatyti Vilniaus žiūrovai - spektaklis bus rodomas Nacionaliniame dramos teatre.
Režisierius ir dramaturgas nebendradarbiavo nuo 1978 metų, kai E.Nekrošius Kauno valstybiniame dramos teatre pastatė „Duokiškio balades“. S.Šaltenis, po premjeros Klaipėdoje kalbinamas žurnalo „IQ“ apžvalgininkės, sakė: „Tik kelioms dienoms atvykau į spektaklio premjerą. Scenoj, matau, padangėje kabo plika graži šaka ir lyg netyčia per klaidą įžūli fabrikinė bjauri pailga gyvsidabrio lempa. Bet kai ta lempa finale dangui dundant ir griaudžiant mirksi, krūpčioja - supranti, kaip viskas stipru. Kas paprasta (ne prasta) ir yra prasminga. Sakiau E.Nekrošiui po premjeros: „Nu, Eimi, tu ir chuliganas... Nustebinai.“ Žinoma, jis meistras, ne išstenėtas kaip kiti - iš prigimties, ne iš mokslų režisierius.“
„Kalės vaikai“ - pjesė, nukelianti į XVIII amžiaus Mažąją Lietuvą, pietvakarinę etnografinės Lietuvos dalį, kuri tuo metu buvo pavaldi Prūsijai. Istorinis kontekstas tėra siužeto fonas jausmams ir universaliems apibendrinimams.
Romano herojais Kristijono (lietuvių literatūros klasiko, parašiusio poemą „Metai“) ataidi ir kitų Lietuvos poetų biografijos. Spektaklyje susipina istorinė Lietuvos praeitis - vokiečių kolonizacija, karai su rusais, pasakos, sakmės, prietarai, užkalbėjimai, dar senesni - matriarchato bendruomenės - mitų atgarsiai, Šventojo Rašto nuotrupos.
Spektaklyje vaidina aktoriai Darius Meškauskas, Regina Šaltenytė, Igoris Reklaitis, Karolina Kontenytė, Donatas Švirėnas, Edvardas Brazys, Nijolė Sabulytė, Sigutė Gaudušytė, Vaidas Jočys, Vidas Jakimauskas, Aurimas Pintulis, Mikalojus Urbonas. Scenografiją ir apšvietimą kūrė Marius Nekrošius, kostiumus - Nadežda Gultiajeva, kompozitorius - Antanas Jasenka.
Balandžio 11 d. spektaklis „Kalės vaikai“ gastroliuos Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre.
tags: #eimunto #nekrosiaus #spektaklis #kales #vaikai