Filmo "Kūdikis" ir dokumentinio filmo "Kūdikiai" recenzija
Filmo "Kūdikis" ir dokumentinio filmo "Kūdikiai" recenzija
Kino pasaulyje gana dažnai pasitaiko atvejų, kai karjera šioje industrijoje pradedama nuo vaidybos, o vėliau pereinama į režisūrą. Būtent toks yra prancūzų aktorės, scenaristės ir režisierės Jeanne Herry kelias.
Kita vertus, ko gero, kitaip ir negalėjo nutikti, nes J. Herry tėvai - gerai žinoma aktorė Miou-Miou ir dainininkas Julienas Clerkas, taip pat išbandęs save priešais kameras. Kol kas J. Herry filmografijoje - 13 vaidmenų (6 iš jų - televizijoje) ir 5 režisuoti projektai - ji prisidėjo prie dviejų serialų, vieno trumpametražio filmo ir sukūrė dvi pilno metro juostas.
Kaip tikra režisierė J. Herry debiutavo 2014 m. su komišku draminiu trileriu „Gerbėja“ (pranc. „Elle l‘adore“) - juosta iš karto buvo nominuota Cezariui kaip geriausias debiutinis filmas bei atnešė geriausios aktorės apdovanojimą čia vaidinusiai Sandrine Kiberlaine. Po ketverių metų J. Herry grįžo su antruoju filmu - drama „Kūdikis“ (pranc. „Pupille“).
Antrasis režisūrinis J. Herry darbas, drama „Kūdikis“, yra labai informatyvus filmas, parodantis įvaikinimo procesą iš vidaus nuo A iki Z. T. y. nuo pat nenorimo kūdikio gimimo iki tol, kol vaikutis pagaliau pasiekia savo naująją šeimą, apimant dar anksčiau prasidedantį potencialių įtėvių laukimą.
Vos tik atvykusi į ligoninę jauna nėščia moteris (akt. Leïla Muse), pareiškia, kad nenori pasilikti kūdikio, kuris jau beldžiasi į šį pasaulį. Tokiu būdu mažylis Teo patenka į potencialiai galimų įvaikinti vaikų sąrašą. Kol laukiama, kol praeis du mėnesiai, per kuriuos biologinė motina gali apsigalvoti, socialiniai darbuotojai daro viską, kad paliktas naujagimis kuo geriau integruotųsi - kol bus rasti tinkami įtėviai berniukas paliekamas profesionaliam globėjui Žanui (akt. Gilles Lellouche). Savo ruožtu Alisa (akt. Virginie Efira) įkūnija Teo biologinės motinos priešingybę ir per ją bandoma ištransliuoti tą desperaciją, kurią patiria ilgus metus laukiantys ir trokštamo mažylio taip ir nesulaukiantys asmenys.
Filmo „Kūdikis“ pagrindinis trūkumas - šaltumas ir „žmogiškojo faktoriaus“ stoka. Taip, filmas labai informatyviai atskleidžia visą įvaikinimo procesą, bet pats stokoja šilumos ir emocijų. Kita vertus, neįtikina ir dvi gerokai perspaustos scenos - socialinės darbuotojos Matildos (akt. Olivia Côte) ir jos kolegos Karinos (akt. Sandrine Kiberlaine) bendravimo su potencialiais įtėviais metu. Šiems aktoriams nieko negalima prikišti, savo darbą jie atliko puikiai, nepaisant to, kad ekrano laiką teko dalytis su gausybe kolegų.
Tiesa, negalima sakyti, kad visai nebandoma panaikinti to „biurokratinio“ šaltumo - filmo kūrėjų dėmesys apsistoja ne tik ties mažyliu Teo, bet ir įvaikio laukiančia Alisa, bei keliais socialiniais darbuotojais: konkrečiai - Žanu, Karina ir Lidija (akt. Olivia Côte). Vis tik, kadangi personažų daug, o filmo tikslas - visai kitoks, jie taip ir lieka tik sraigteliai norimame parodyti įvaikinimo mechanizme. Vienintelis „gyvas“ ir bent šiek tiek įdomesnis veikėjas - tai profesionalus vaikų globėjas Žanas. Jis yra tas, su kuriuo mažylis Teo, laukdamas, kol galės būti įvaikintas, praleidžia daugiausiai laiko. Žanas nuolat kalbina Teo, nešioja jį prie savęs ir rūpinasi taip, lyg šis būtų jo tikras sūnus.
Juosta pakankamai fragmentuota, kadangi nuolat šokinėjama nuo vienų personažų prie kitų, tačiau toks montažas nevargina, nes galiausiai būtent iš tokių atskirų dalių dėliojasi mažojo Teo kelionė į šeimą.
„Kūdikis“ - labai informatyvus filmas, itin detaliai nuo A iki Z parodantis įvaikinimo procedūrą nuo pat nenorimo kūdikio gimimo, iki tol, kol jam surandami nauji namai ir nauja šeima. Tačiau net ir kalbėdama tokia tema ši juosta lieka pakankamai sausa, stokoja jautrumo ir labiau primena vaidybinę dokumentiką, o ne draminį filmą. Kitaip sakant - pritrūko širdies.
Kitoje pusėje, dokumentinis filmas „Kūdikiai“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti pernelyg paprastas. Tačiau ar žmogaus gyvenimas gali būti paprastas, yra filosofinis klausimas, į kurį iš patirties ir intuityviai galima atsakyti - ne. Todėl pasižiūrėti „Kūdikius“ verta ne tik dėl to, kad dar kartą įsitikintum, koks skirtingas nuo pat pradžių vis dėlto yra žmogaus gyvenimas ir kaip įdomu stebėti augančius žmones.
„Kūdikiai“ puikūs kaip tik dėl to, kad šis filmas yra visiškai natūralus žvilgsnis į kūdikių gyvenimą ir pirmąsias pažintis su aplinka. Vaikai čia - be jokių saldžių rožinių kaspinukų: demonstruojanti charakterį japoniukė, katiną vedžiojantis klajoklių vaikas, drąsiai besijaučiantis karvių bandoje - vaikai, kokie yra.
San Franciskas, Tokijas, Namibija ir Mongolija - keturios skirtingos vietos, keturi (ne)vienodi vaikai? Režisierius teigia, kad „Kūdikiai“ yra ne tik apie kūdikius - tai filmas ir apie tai, ką apskritai reiškia būti žmogumi. O „būti žmogumi“ tą patį reiškia tiek japoniukei Mari, tiek mongolui Bayargalui, ypač - kai pirmą kartą bandai atsistoti. Pasirodo, net jei gyveni civilizuotai, tau taip pat labai patinka tampyti katinui uodegą ar čiupinėti šuniui iltinius dantis ar peštis su vyresniais.
Tačiau netikėtumų filme gana mažai - kūdikiai tyrinėja aplinką ir stengiasi prisitaikyti ir šiaip - elgiasi standartiškai „kūdikiškai“. Nežinia, ar čia režisieriaus nuopelnas, tačiau pasirodo, Vakarų civilizacija yra nuobodi: skaniausi intriguojantys kadrai priklauso Afrikai ir mongolams: visada labiausiai intriguoja tai, ko labiausiai nepažįsti. Tad Ponijao gyvenimas gentyje ar Bayargalo katės vedžiojimas įsiminė labiau nei amerikietės Hattie bandymas valgyti bananą. Ar civilizacija yra nuobodi - ne. Ar ji nuobodi šiame filme - deja, taip.
Filmas „Kūdikiai“ tai šilta ir nuotaikinga dokumentinė juosta tinkanti įvairaus amžiaus žiūrovams. Tai žvilgsnis į kūdikių gyvenimą ir pirmąsias jų pažintis su aplinka. Pagrindiniai veikėjai tai keturi skirtingi kūdikiai - namibietė Ponijao, japonė Mari, mongolas Bayar ir amerikietė Hattie. Filme rodomas jų gyvenimas nuo gimimo iki pirmųjų savarankiškų žingsnių. Filmas išsiskiria tuo, kad suprasti jį visai nereikia žodžių. Filmas puikiai tiks įvairaus amžiaus, nepriklausomai nuo skirtingo išsilavinimo ar „statuso gyvenime“ žiūrovams.
Keturi žemynai, keturios labai skirtingos gyvenimo sąlygos ir aplinkybės, o esmė viena ir ta pati, visai nesvarbu kur ir kaip jie gimė, visi į šį pasaulį atėjo be galo laukiami ir mylimi.
Kalbant apie animacinį filmą „Ponas kūdikis 2. Šeimos reikalai“, tai tęsinys 2017 m. finansinio hito „Ponas kūdikis“. Nors filmas nėra toks juokingas kaip pirmtakas, jis išlieka žvalus ir nenuobodžiai papasakotas, labiau išryškinant šeimos vertybes. Tačiau, kaip ir jo pirmtakas, jis neperduoda žiūrovui jokios svarbesnės minties ar pamokslo.
Filmas vizualiai atrodo kokybiškai, akį džiugina veikėjų dizainas. Geras garso takelis su žinomomis dainomis papildo bendrą įspūdį. Originalioje versijoje girdisi žymių aktorių balsai, kurie suteikė personažams išskirtinės charizmos.