Dalia Grybauskaitė: Kelias į Lietuvos Prezidento postą ir politinio palikimo įvertinimas
Dalia Grybauskaitė: Kelias į Lietuvos Prezidento postą ir politinio palikimo įvertinimas
Dalia Grybauskaitė yra viena ryškiausių ir įtakingiausių Lietuvos politikos figūrų, kurios politinė karjera apėmė daugiau nei dešimtmetį šalies prezidento poste. Ji ne tik pirmoji moteris, vadovavusi Lietuvai, bet ir veikėja, palikusi gilų pėdsaką šalies tarptautiniuose santykiuose, saugumo politikoje ir vidaus reikaluose. Nuo jos ankstyvųjų studijų iki aukščiausio šalies posto ir vėlesnės veiklos tarptautinėje arenoje, D. Grybauskaitės kelias yra kupinas iššūkių, sprendimų ir diskusijų.
Ankstyvasis gyvenimas ir išsilavinimas
Dalia Grybauskaitė gimė 1956 m. kovo 1 d. Vilniuje, dar sovietinės okupacijos metais. Ji kilusi iš paprastos darbininkų šeimos: jos motina, Vitalija Korsakaitė, dirbo pardavėja, o tėvas, Polikarpas Grybauskas, buvo elektrikas ir vairuotojas, Antrojo pasaulinio karo metais tarnavęs NKVD.
Mokėsi Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje. Būdama 11 metų, pradėjo aktyviai sportuoti ir tapo aistringa krepšininkė. Būdama 19-os, metus dirbo Lietuvos valstybinės filharmonijos kadrų skyriaus inspektore. Vėliau įstojo į A. A. Ždanovo valstybinį universitetą Leningrade, kur studijavo politinę ekonomiją. Tuo pat metu pradėjo dirbti vietinėje gamykloje.
1983 m. baigė universitetą su pagyrimu ir grįžo į Vilnių, kur pradėjo dirbti Mokslų akademijoje sekretore. Vėliau persikėlė į Vilniaus aukštąją partinę mokyklą, kur dėstė politinę ekonomiją ir pasaulio finansus. 1988 m. Maskvoje apgynė ekonomikos mokslų kandidato disertaciją, kuri Lietuvoje buvo nostrifikuota kaip socialinių mokslų (ekonomikos) daktarės laipsnis.
Karjera sovietmečiu ir nepriklausomoje Lietuvoje
Nuo 1983 m. iki 1989 m. gruodžio mėn. D. Grybauskaitė buvo Tarybų Sąjungos komunistų partijos narė. Po Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimo nuo TSKP 1989 m. gruodį, ji liko jos nare iki 1990 m. birželio mėn.
1990 m., netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, D. Grybauskaitė tęsė studijas Džordžtauno universitete (JAV), kur baigė specialią programą vadovams Tarptautinių ekonominių santykių institute.
1991-1993 m. dirbo Lietuvos Respublikos tarptautinių ekonominių santykių ministerijos Europos departamento direktore. 1993 m. buvo įdarbinta Užsienio reikalų ministerijoje Ekonomikos departamento direktore ir atstovavo Lietuvai, kai šalis pasirašinėjo laisvosios prekybos sutartis su Europos Sąjunga. Ji taip pat pirmininkavo Pagalbos koordinavimo komitetui (Phare ir G24).
1996 m. D. Grybauskaitė buvo paskirta Lietuvos ambasados Jungtinėse Amerikos Valstijose įgaliotąja ministre. Šias pareigas ėjo iki 1999 m., kai buvo paskirta finansų viceministre. Šiose pareigose ji vadovavo Lietuvos deryboms su Pasaulio banku ir Tarptautiniu valiutos fondu.
2000-2001 m. ėjo užsienio reikalų viceministrės pareigas, o 2001-2004 m. - finansų ministrės.
Darbas Europos Komisijoje ir tarptautinis pripažinimas
Nuo 2004 m. iki 2009 m. D. Grybauskaitė ėjo Europos Komisijos narės pareigas, atsakingos už finansinį programavimą ir biudžetą. Ši patirtis jai suteikė didelį tarptautinį pripažinimą ir padėjo įgyti patirties valdant didelius finansinius srautus.
2005 m. lapkritį ji buvo pripažinta „Metų komisare“ dienraščio „European Voice“ rinkimuose. Ji buvo nominuota „už nesiliaujančias pastangas nukreipti ES išlaidas į sritis, kurios didintų konkurencingumą, tokias kaip moksliniai tyrimai ir plėtra.“ D. Grybauskaitė šį apdovanojimą laikė ne tik asmenine, bet ir visų naujų ES valstybių narių pripažinimo ženklu.
Kaip finansų ir biudžeto komisarė, ji griežtai kritikavo ES biudžetą, teigdama, kad jis „nėra biudžetas 21-ajam amžiui“, kadangi didžioji jo dalis buvo skiriama žemės ūkio programoms.
Prezidentavimas (2009-2019 m.)
2009 m. vasario 26 d. D. Grybauskaitė oficialiai paskelbė apie savo kandidatūrą 2009 m. prezidento rinkimuose. Ji teigė, kad grįžta į Lietuvą, jei Lietuvos žmonės nuspręs, kad ji yra reikalinga, ir kad nori prisidėti prie „piliečių Lietuvos - piliečių valstybės“ sukūrimo, išvarydama „šešėlius iš moralės, politikos, ekonomikos“.
2009 m. gegužės 17 d. įvykusiuose rinkimuose D. Grybauskaitė laimėjo pirmame ture, surinkusi 68,21 % balsų, ir tapo pirmąja Lietuvos moterimi prezidente.
Gynybos planai ir santykiai su Rusija
2009 m. antroje pusėje NATO būstinėje Briuselyje vyko slaptos derybos dėl Baltijos šalių gynybos planų nuo Rusijos. D. Grybauskaitė viešai kritikavo NATO, kad neturi gynybos plano Baltijos regionui, ir tai paskatino aštrias diskusijas. Jos spaudimas padėjo pasiekti, kad 2010 m. sausio 22 d. NATO generolai sutarė, jog karinis planas „Erelis sergėtojas“, skirtas Lenkijai, apims ir Baltijos šalių gynybą.
D. Grybauskaitės santykiai su Rusija buvo įtempti. 2010 m. vasarį Helsinkyje susitikusi su Vladimiru Putinu, ji atmetė jo teiginius apie bendrus draugus Sankt Peterburge. 2014 m. lapkritį ji pavadino Rusiją „teroristine valstybe“. Antrojoje kadencijoje D. Grybauskaitė uždraudė bet kokius aukštesnio lygio kontaktus su Rusija.
Po Krymo aneksijos 2014 m. D. Grybauskaitė ėmėsi tvirtos lyderystės didinti gynybos biudžetą, grąžinti šauktinių kariuomenę ir įsigyti naują karinę techniką.
Santykiai su kitomis šalimis ir tarptautiniai įvykiai
Asmeninė diplomatija Grybauskaitei nesusiklostė ir su Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka, nors vilčių buvo daug. Po 2010 m. rinkimų, kai Baltarusijos režimas suėmė šimtus opozicijos atstovų, Grybauskaitės nuomonė pasikeitė. Dialogo nebeliko, o Astravo atominė elektrinė tapo didžiausiu jos ir visos Lietuvos diplomatijos pralaimėjimu.
2011 m. kovą D. Grybauskaitė iš pradžių blokavo NATO operaciją Libijoje, manydama, kad ataka prieš Muammaro Gaddafio vyriausybę bus neteisėta. Kritikai teigė, kad Grybauskaitė elgėsi neadekvačiai, o jos rėmėjai - kad ji įžvalgiai numatė, jog po karinių atakų Libija panirs į chaosą.
D. Grybauskaitės santykiai su Lenkija buvo sudėtingi, ypač dėl užsienio reikalų ministro Radeko Sikorskio kritikos Lietuvai dėl lenkų mažumų teisių. Ji taip pat nutraukė tradiciją vykti į Varšuvą lapkričio 11-ąją nepriklausomybės dienos proga.
2014 m. gruodį JAV Senatas paskelbė ataskaitą apie CŽV kalėjimus, kuri patvirtino įtarimus, kad 2005-2006 m. Antaviliuose netoli Vilniaus amerikiečiai buvo įrengę kalėjimą. D. Grybauskaitė paragino atlikti išsamų tyrimą, tačiau vienas iš svarbiausių klausimų - kaip ir kam amerikiečiai neoficialiai sumokėjo už kalėjimą - liko neatsakytas.
D. Grybauskaitė sugebėjo rasti bendrą kalbą su JAV prezidentu Donaldu Trumpu, kuris pagyrė Baltijos šalis kaip drąsias šalis. Ji taip pat pasakė, kad jo neprognozuojamumas yra gera savybė.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo Prezidento A. M. Brazausko mirties metinių minėjime
Kontroversijos ir kritika
D. Grybauskaitės politinė karjera nebuvo be kontroversijų. Ji buvo kritikuojama dėl autoritarinio valdymo stiliaus, užsienio politikos sprendimų ir praeities sovietmečiu. Taip pat kilo klausimų dėl jos biografijos faktų, ypač dėl galimų ryšių su KGB.
Režisierius Donatas Ulvydas yra viešai pasakęs, kad prezidentė jam prisipažinusi, jog mokėsi KGB mokykloje. Vėliau režisierius atsiprašė, paaiškinęs, kad tai buvo „lapsus linguae“ (kalbos klaida), susijusi su gandais ir faktais, supainiotais spontaniško atsakymo metu.
Taip pat kilo skandalas dėl galimo politinio spaudimo Masiuliui, siekiant paveikti politinius sprendimus, kas turėjo neigiamos įtakos prezidentės reitingams.
Įvertinimas ir palikimas
Nepaisant kritikos, D. Grybauskaitė yra vertinama už tvirtą lyderystę, skaidrumo siekį ir indėlį į Lietuvos saugumo stiprinimą. Jos aktyviai remtas Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų terminalas tapo Lietuvos energetinės nepriklausomybės ramsčiu. Ji taip pat prisidėjo prie gynybos biudžeto didinimo ir šauktinių kariuomenės grąžinimo.
2014 m. D. Grybauskaitė buvo perrinkta antrajai prezidento kadencijai.
2025 m. pradžioje Dalia Grybauskaitė trejų metų kadencijai tapo JAV analitikos centro „Atlantic Council“ Tarptautinės patarėjų tarybos nare.
Apdovanojimai ir pripažinimas
D. Grybauskaitė yra apdovanota Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (2003) ir Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine (2009). Ji taip pat yra daugelio užsienio valstybių aukščiausiųjų apdovanojimų laureatė, įskaitant Trijų žvaigždžių 1 laipsnio ordiną su grandine (Latvija), Karališkojo Šv. Olafo ordino Didysis kryžius (Norvegija) ir Baltojo Erelio ordinas (Lenkija, 2019).
2005 m. ji buvo pripažinta „Metų komisare“ dienraščio „European Voice“ rinkimuose. 2010 m. jai buvo įteiktas Karolio Didžiojo apdovanojimas.
2013 m. gegužės 9 d. jai įteiktas Pasaulio ekonomikos forumo apdovanojimas už indėlį į Europos integraciją. 2015 m. ji gavo „The Economist“ apdovanojimą už lyderystę.
Nuo 2025 m. pradžios Dalia Grybauskaitė yra JAV analitikos centro „Atlantic Council“ Tarptautinės patarėjų tarybos narė.