Jokūbas Fišas: Profesinis kelias, požiūris į sveikatą ir gyvenimo prasmę
Jokūbas Fišas: Profesinis kelias, požiūris į sveikatą ir gyvenimo prasmę
Jokūbas Fišas - žinomas Lietuvos gydytojas neurologas, medicinos mokslų daktaras, kurio profesinis kelias ir įžvalgos apie žmogaus smegenis, sveikatą bei gyvenimo prasmę įkvepia daugelį.
Gydytojo neurologo darbo stažas siekia nuo 1981 m. Jis dirbo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto nervų ir psichinių ligų katedroje asistentu ir neakivaizdiniu aspirantu, vadovavo įvairių Vilniaus ligoninių neurologijos skyriams, dėstė Vilniaus medicinos mokyklėje. Taip pat J. Fišas dirbo Lietuvos dviračių plento rinktinės vyriausiuoju gydytoju. Gydytojas stažavosi neurologijos srityje JAV, Vokietijoje, Izraelyje, Ukrainoje ir Rusijoje. Jis dalyvavo ir skaitė pranešimus įvairiuose Lietuvos ir pasaulio moksliniuose renginiuose, yra paskelbęs per šimtą publikacijų Lietuvos ir tarptautiniuose leidiniuose, didžioji dalis - moksliniuose žurnaluose. J. Fišas yra Lietuvos ir pasaulinės neurologų asociacijos narys, Lietuvos insulto asociacijos narys.
Mokslinė veikla ir disertacija
Disertacijos darbas atliktas Vilniaus valstybiniame universitete ir Maskvos tautų draugystės universitete (daktaro disertacija nenostrifikuota). Jis baigė Vilniaus universitetą, Medicinos fakultetą, gydomąją mediciną ir Vilniaus universitetą, Medicinos fakultetą, aspirantūrą.
Požiūris į sveikatą ir ilgaamžiškumą
J. Fišas pabrėžia, kad profilaktika yra svarbiau nei gydymas, o senėjimo procesas yra neišvengiamas, tačiau smegenų ląstelių rezervą galima atnaujinti, palaikyti ir padidinti. Jis teigia, kad kiekvieno žmogaus smegenys per metus sunyksta vienu procentu, pradedant nuo dvidešimt penkerių metų, tačiau šį procesą galima sulėtinti. Gydytojas rekomenduoja aktyvų gyvenimą, nuolatinį mokymąsi, domėjimąsi kultūra ir įvairiomis veiklos formomis, nes tai padeda išlaikyti gerą smegenų būklę ir sveiką protą.
Keliaujantis medikas tikras, jog kelionės ne tik patenkina smalsumo jausmą, bet ir padeda puoselėti sveikatą bei ilgaamžiškumą. Kelionės pailgina gyvenimą. Sakoma, jog viena valanda mankštos prailgina gyvenimą 3 valandomis, aš manau, kad kelionės irgi. J. Fišas išleido knygą apie kūno ir proto sveikatą, kurioje teigia, kad gydymas reikalingas tada, kai jau atsiranda problema, tačiau pagrindinis dalykas yra perspėti apie tą problemą, užbėgti jai už akių. Jis išskiria kelis "banginius", lemiančius sveikatą: mitybą ir fizinį aktyvumą. Gydytojas taip pat teigia, kad dideli išbandymai mus stiprina, stiprus, didelis stresas mus stiprina, tačiau lėtinis stresas žudo.
Harvardo universiteto mokslininkai pateikė sąrašą, nuo ko priklauso žmogaus gyvenimo trukmė. Septyniasdešimt metų jie stebėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą atrinktus mokinius, studentus ir jų palikuonis - net penkias kartas. Buvo pasirinkti sveiki normalūs žmonės: turtingi ir skurdžiai gyvenantys, pirmūnai ir nelabai gabūs mokslams. Harvardo mokslininkų nuomone, gyvenimo trukmę daugiausia lemia:
- Optimizmas. Žmogus gali sirgti, bet neturi teisės būti ligoniu, negali leisti fizinei negaliai sužlugdyti gyvenimo. Liga nėra didžiausias gyvenimo lūžis. Jeigu palygintume su kelione, tai tik šis toks nukrypimas nuo maršruto. Optimistai, net ir rimtai susirgę, atrodo kur kas geriau nei pesimistai, sergantys nesunkiai.
- Meilė ir santarvė. Tik tada, kai žmogus myli ir jaučiasi mylimas, jo gyvenimas yra gražus, šviesus ir laimingas. Jeigu šeimoje puoselėjama santarvė, net vyresni nei aštuoniasdešimties metų žmonės išlieka viso proto ir dažniausiai fiziškai pajėgūs. Darni santuoka yra ilgo amžiaus pagrindas. Kiekvienam reikia žmonių, galinčių išklausyti, užtarti, padėti, paremti. Supratimas ir meilė garantuoja gerą sveikatą.
- Mokėjimas atleisti. Pyktis suėda ir protą, ir sveikatą. Jis kaip vėžys. Daugiau dėmesio turėtume kreipti į šviesias gyvenimo puses, į gerus dalykus.
- Lankymasis pas psichoanalitikus, psichologus ar psichoterapeutus. Tai gerina ir gyvenimo kokybę, ir sveikatą. Žmonės, kurie lankosi pas psichoanalitiką, anot Harvardo tyrėjų, 33 procentais rečiau kreipiasi į kitus gydytojus. Psichoanalitinė terapija padeda ištraukti į dienos šviesą įvairius kompleksus, slaptas mintis ir skriaudas - tai, kas trukdo sveikai ir džiaugsmingai gyventi. Pats stipriausias stresas - skyrybos.
- Nuolatinis mokymasis. Ilgai gyvena tie, kurie domisi kultūra, įvairiomis veiklos formomis, ieško naujovių. Amžius nėra barjeras, atvirkščiai - vyresni žmonės turi mokytis, kad palaikytų gerą smegenų būklę ir sveiką protą. Žaiskite, lankykite būrelius, bendraukite.
Žmogaus smegenys sensta taip pat, kaip ir visos kitos kūno dalys, biologinių dėsnių nugaleėti dar niekam nepavyko. Kad ir koks genetiškai stiprus būtų žmogus, jo jėgos senstant vis tiek mažėja. Žmogaus gyvenimas taip pat turi biologines ribas. Visais laikais mokslininkai bandė tas ribas praplėsti - pavyko, bet tik šiek tiek. Pavyzdžiui, Lietuvoje nuo nepriklausomybės atkūrimo vidutinė gyvenimo trukmė gerokai pailgėjo, bet biologinės ribos niekur nedingo. Sprendžiant iš kitų šalių žmonių vidutinės gyvenimo trukmės, ilgėjimo tendencija, ko gero, išliks.
Žmogaus smegenyse vyksta daugybė sudėtingų procesų. Dėsningumų čia nėra daug, o prieštaravimų - daugybė. Pilkoji ir baltoji smegenų medžiaga, sąveikaudamos tarpusavyje, sukelia įvairiausių reiškinių - tiek psichinių, tiek fizinių, tiek jutiminių. Dažnai tokių, kuriems jokių mokslinių dėsnių pritaikyti nepavyksta. Mokslininkai negali atsakyti į klausimą, kaip atsiranda genijai. Staiga nei iš šio, nei iš to kokiame nors užkampyje gimsta žmogus, nešiojantis ypatingą šviesą. Kodėl būtent čia ir būtent jis?
Knyga "Aštrus protas sveikame kūne"
J. Fišas yra knygos "Aštrus protas sveikame kūne" autorius. Knygoje gydytojas prisimena istorijas iš savo patirties, aprašo tai, ką pats matė, girdėjo arba skaitė, kokias išvadas padarė. Jis daug kalba apie įvairias demencijas, ypač apie Alzheimerio ligą. Knygoje teigiama, kad senėjimo procesas yra neišvengiamas, tačiau smegenų ląstelių rezervą galima atnaujinti, palaikyti ir padidinti.
Knygoje J. Fišas dalijasi mintimis apie tai, kas lemia žmogaus gyvenimo trukmę. Jis pabrėžia optimizmo, meilės, santarvės, mokėjimo atleisti ir nuolatinio mokymosi svarbą. Gydytojas teigia, kad ilgai gyvena tie žmonės, kurie domisi kultūra, įvairiomis veiklos formomis, ieško naujovių.
Sunkios demencijos vargina 47 milijonus pasaulio žmonių. Ligos atvejų sparčiai daugėja, tad skaičiuojama, kad po trisdešimties metų šis skaičius išaugs kelis kartus - 2050-aisiais bus 130 milijonų sergančiųjų. Skelbiama, kad šiuo metu 30 milijonų žmonių serga Alzheimerio liga. Įvairiais duomenimis, ši liga sudaro 60-70 procentų visų demencijų.
Kodėl taip nutinka, kad vieni gyvena iki šimto metų ir miršta visiškai sveiko proto, o kiti dar nesulaukę šešiasdešimties pradeda nesuvokti pasaulio? Tai vienas dažniausių klausimų, kurį gydytojui užduoda jo pacientai arba jų artimieji. J. Fišas pripažįsta, kad atsakyti į šį klausimą nėra paprasta, tačiau turėtume sunerimti, jeigu artimieji:
- pradeda nebedalyvauti pokalbiuose sudėtingomis temomis, jų nebedomina anksčiau dominę dalykai, jie nebeskaito knygų ir teisinasi, kad skaitymas vargina arba jų akys nebemato;
- jiems nebereikia jokių pramogų, laisvalaikio, jie nebežiūri filmų, atsisako stalo žaidimų - šachmatų, šaškių, netgi kompiuterinių žaidimų, vengia naujovių, sutrinka gavę papildomą, neįprastą užduotį;
- pradeda nebeatpažinti veidų, nebegali prisiminti, kas užfiksuota nuotraukose, jo žodynas tampa skurdus, vartoja tik itin paprastus žodžius;
- žmogus pamiršta svarbiausius kasdienius darbus;
- tampa sunku kalbėti užsienio kalba, neprisimena žodžių, kurie susiję su mokslu ar politika;
- užmiršta tai, ko mokėsi mokykloje, negali išspręsti paprasčiausio uždavinio;
- praranda empatiją, netenka emocinio jautrumo, elgiasi šiurkščiai.
„Alzheimerio liga nenuzudo staiga. Ji lėtai grobia prisiminimus, kūrybingumą, savarankiškumą, gebėjimą mąstyti, kol visiškai sugriauna asmenybę. O tada atima ir gyvybę. Ši liga yra penktoji mirties priežastis JAV, o Jungtinėje Karalystėje jau aplenkė širdies infarktą, insultą ir tapo pagrindine moterų mirčių priežastimi. Vyrams ši priežastis yra antra pagal dažnumą.“
Gydytojas J. Fišas įsitikinęs, kad ir svarbiausi žmogaus gyvenimo įvykiai, ir fizinės egzistencijos pabaiga yra iš anksto nulemti. Tačiau sveiko gyvenimo algoritmo laikytis būtina: judėjimas, tinkamas maistas, pakankamas skysčių kiekis, kuo mažiau įtampos, geras miegas. Visa tai - ir ligų prevencija, ir ilgo amžiaus pagrindas, ir šviesaus proto sąlyga. „Numoti ranka į šias taisykles būtų kvaila, - sako, - nuo Hipokrato laikų - ne, net nuo Eskulapo! - žmonės žinojo, kaip išvengti ligų. Jau tada buvo sukurtos sveiko gyvenimo rekomendacijos, kurios galioja iki šiol. Žinoma, jos šiek tiek keitėsi, tačiau pagrindinės taisyklės liko tos pačios.
Viskas turi pradžią ir pabaigą. „Ilgas amžius irgi turi turėti ribas - juk reikia, kad Žemė ir jos gyventojai atsinaujintų, - šypsosi gydytojas J. Fišas. - Suprantama, nė vienas nenorime išeiti iš šio pasaulio, tačiau to siekti ir nėra žmogiška. Svarbiausia kas kita - buvome sveiki, žvalūs ir laimingi ne tik Dangaus karalystėje.“
Požiūris į mirtį ir gyvenimą
LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ J. Fišas tikina, kad protas valdo ligas, todėl optimistai gyvena lengviau. Jis mano, kad optimizmas ir geranoriškumas gydo ligas. J. Fišas tęsdamas mirties ir gyvybės temą, krypsta į kvantinę fiziką - nors dar mažai ištyrinėtą, bet jam susidomėjimą keliančią sritį. Jis mano, kad mirties nėra, tai yra perėjimas iš vienos būklės į kitą. Tai nebūtinai yra reinkarnacija, kad atgimstame kitame, bet pereiname iš vieno būvio į kitą.
Pokalbyje su neurologu J. Fišu kalbama apie mirtį ir apie gyvenimą su kančia. Jis teigia, kad dažniausiai apie mirtį kalba, kai ką nors laidoja. Po laidotuvių būna vakarienė ir tada pakalbama apie mirtį su kokiu nors dvasiškai artimu žmogumi.
„Aš manau, kad mirties nėra. Tai yra perėjimas iš vienos būklės į kitą. Tai nebūtinai yra reinkarnacija, kad atgimstame kitame, bet pereiname iš vieno būvio į kitą. Šitas autobusas tik nešioja mūsų sielą, o ji - niekur neprapuola. Materialus kūnas prapuola, bet esybė nemiršta, ji virsta kažkuo kitu, tiesiog mes to neprisimename.“
Šeima ir asmeninis gyvenimas
J. Fišas didžiuojasi savo dukra Ūla, žinoma mokslininke, kuri šiuo metu su šeima gyvena ir dirba Amerikoje. Jo duktė yra profesorė Harvade, dirba su kamieninėmis ląstelėmis. Pats J. Fišas gimė Vilniuje, bet augo Žemaitijoje. Jo senelis buvo rusų kalbos katedros vedėjas.
Vienas svarbiausių gydytojo pomėgių yra įvairi fizinė veikla. Domisi evangeline Paskutinės vakarienės tema, renka su ja susijusius meno ir buities gaminius. Turi sukaupęs įdomų tarptautinių žodžių žodynų rinkinį ir įvairių epochų durtuvų kolekciją. Klasikinės muzikos (Beethovenas, Bachas) ir modernios muzikos gerbėjas.
Požiūris į pinigus
J. Fišas mano, turtingas žmogus yra ne tas, kuris turi daug pinigų, o tas, kuriam užtenka. Jis nenorėtų turėti daug pinigų, jam tai būtų tikras galvosūkis, nežinotų, kaip juos valdyti, kur leisti. Tie žmonės, kurie išlošia dideles pinigų sumas ar gauna didelį palikimą, neretai gyvenime pralošia. Pinigus reikia mokėti valdyti, tokie įgūdžiai turi būti formuojami nuo vaikystės.
„Man pinigai reikalingi tam, kad galėčiau padėti artimiesiems, kad jausčiausi saugus, kad galėčiau tenkinti savo poreikius.“
Labdaros idėja artima jo širdžiai, remia pinigais Ukrainą. O jei pamato, kad kai kurie daiktai jam nereikalingi, veža juos į vieną kaimą, esantį Eišiškių seniūnijoje, kur gyvena jo geras draugas. Stengiasi paremti ir kitus kaimo bendruomenės narius, kurie sunkiau verčiasi.
Apdovanojimai ir pripažinimas
Už gydytojo praktiką J. Fišui paskirtas „Auksinės širdies“ apdovanojimas. Gydytojas yra Vilniaus Rotary klubo narys, mentorius, už veiklą klube apdovanotas Paulo Harriso medaliu. Jis taip pat gavo 27-ių įvairių žinybų ir organizacijų padėkas ir garbės raštus.
Pacientų atsiliepimai
Pacientai dėkoja J. Fišui už malonų bendravimą, kokybiškas konsultacijas, profesionaliai atliktas procedūras, išmintį ir dvasinį palaikymą. Jie pabrėžia gydytojo profesionalumą, atsakomybę, talentą ir nuoširdumą.
Delfi rytas. Neurologo Jokūbo Fišo patarimai, kaip išlaikyti sveiką kūną ir protą
