Kada gimė Chlodvigas: Frankų karaliaus istorija ir jo atsivertimas į krikščionybę
Kada gimė Chlodvigas: Frankų karaliaus istorija ir jo atsivertimas į krikščionybę
Chlodvigas, Childeriko I, frankų salijų karaliaus, sūnus, gimė apie 466 m. e. m. Jo valdoma teritorija apėmė sritį į vakarus nuo žemutinio Reino, taip vadinamąją Toksandriją. 481 m., pakeitęs tėvą Childeriką, Chlodvigas tapo karaliumi.
Artimai bendraudami su vietiniais gyventojais galais-romėnais šie frankai palaipsniui buvo romanizuoti. Romos provincija Galija tęsėsi nuo Reino upės šiaurėje iki Pirėnų kalnų pietuose. Bet 454 m. e. m. mirus romėnų generolui Etijui, Galijoje nebeliko tvirtos valdžios. Be to, 476 m. e. m. žlugo paskutinis Romos imperatorius Romulas Augustulas ir Vakarų Romos imperija subyrėjo. Tie įvykiai sukėlė regione didelį politinį nestabilumą. Taigi Galija buvo lyg prinokęs obuolys, laukiantis, kol kuri nors vidaus gentis jį nuskins.
Nenuostabu, kad tėvą soste pakeitęs Chlodvigas ėmė siekti išplėsti savo karalystės sienas. 486 m. e. m. mūšyje prie Suasono jis nugalėjo paskutinį Romos vietininką Galijoje. Ši pergalė leido Chlodvigui išplėsti savo teritoriją į pietus, iki dabartinio Luaros departamento.
Skirtingai nuo kitų germanų genčių, frankai liko pagonys. Vis dėlto santuoka su Burgundijos princese Klotilda Chlodvigui buvo labai reikšminga. Būdama uoli katalikė, princesė nenuilstamai stengėsi savo vyrą atversti.
Remiantis Grigaliaus Tūriečio šeštajame amžiuje užrašytu pasakojimu, 496 m. e. m. per Tolbiako (Ciulpichas, Vokietija) mūšį su alemanais Chlodvigas pažadėjo atsisakyti pagonybės, jei Klotildos Dievas dovanos jam pergalę. Chlodvigo pajėgos jau nebeturėjo vilties laimėti, bet alemanų karalius buvo nužudytas ir jo armija pasidavė. Chlodvigas nusprendė, jog tai buvo Klotildos Dievo pagalba.
Pasak padavimo, Chlodvigą pakrikštijo „šventasis“ Remigijus Reimso katedroje 496 m. e. m. gruodžio 25-ąją. Tai buvo labai svarbus poelgis po to sekusiai Vakarų Europos ir Prancūzijos istorijai, nes Chlodvigas užėmė visą buvusią Galijos provinciją (maždaug visa dabartinės Prancūzijos teritorija), kuri tuomet buvo Europos reikalų centras.
Chlodvigo pastangos užimti pietryčiuose esančią Burgundijos karalystę nuėjo niekais. Bet jo žygis prieš vestgotus buvo sėkmingas: 507 m. e. m. jis nugalėjo juos ties Vujė, netoli Puatjė, ir laimėjęs galėjo kontroliuoti didumą pietvakarinės Galijos.
Pripažindamas šią pergalę Rytų Romos imperijos valdovas Anastazijus suteikė Chlodvigui garbės konsulo vardą. Užėmęs frankų gyvenamas teritorijas į rytus nuo Reino, Chlodvigas padarė Paryžių savo sostine.
Paskutiniais gyvenimo metais jis sustiprino karalystę sudarydamas rašytinį teisės kodeksą, salijų teisyną, ir sušaukdamas Orleane bažnyčios susirinkimą santykiams tarp bažnyčios ir valstybės nustatyti. Iki pat mirties, tikriausiai 511 m. e. m.
Leidinyje *The New Encyclopædia Britannica* Chlodvigo atsivertimas į katalikų tikėjimą vadinamas „lemiamu momentu vakarų Europos istorijoje“. Kodėl šio pagoniško karaliaus atsivertimas buvo toks svarbus?
Apie 320 m. e. m. Arijus, Aleksandrijos (Egiptas) kunigas, pradėjo kitaip aiškinti Trejybę. Arijus atmetė mintį, kad Sūnus savo esme lygus Tėvui. Sūnus negali būti Dievas ar lygus Tėvui, nes turėjo pradžią. O šventąją dvasią Arijus laikė asmeniu, bet žemesniu už Tėvą ir Sūnų. Šis mokymas plačiai paplito ir sukėlė aršų bažnyčios pasipriešinimą. 325 m. e. m. Bet tuo ginčai nesibaigė. Debatai dėl tos doktrinos tęsėsi 60 metų keičiantis imperatoriams, kurie palaikė tai vieną, tai kitą pusę. Galų gale 392 m. e. m. imperatorius Teodosijus I ortodoksinę katalikybę su jos Trejybės dogma padarė Romos imperijos valstybine religija. Tuo pat metu vokiečių vyskupas Vulfila gotus atvertė į arijonizmą.
Prieš Chlodvigo atsivertimą Katalikų bažnyčia Galijoje išgyveno sunkius laikus. Arijonai vestgotai bandė slopinti katalikybę neleisdami niekam užimti mirusių vyskupų vietos. Be to, Bažnyčią drebino nesutarimai: išsiskyrus nuomonėms dėl popiežiaus įvyko du skilimai ir priešiškų pusių kunigai Romoje žudė vienas kitą. Sumaištis dar padidėjo kai kuriems katalikų rašytojams iškėlus idėją, esą 500 m. e. m. bus pasaulio pabaiga.
Ko gi Chlodvigas siekė? Be religinių motyvų, jis tikriausiai turėjo ir politinių. Dauguma galų-romėnų buvo katalikai ir pasirinkdamas katalikybę Chlodvigas įgijo jų palankumą bei įtakingos bažnytinės hierarchijos paramą. Taip jis neginčijamai pranoko savo politinius varžovus.
Rengiantis 1996-ųjų paminėjimui, Reimso arkivyskupas Žeraras Defua pavadino Chlodvigą „gerai apgalvoto ir įžvalgaus atsivertimo simboliu“. O prancūzų istorikas Ernestas Lavisas vertino priešingai: „Atsivertimas Chlodvigo nepakeitė; švelnūs ir taikingi Evangelijų mokymai nepalietė jo širdies.“ Kitas istorikas pareiškė: „Vietoj Odino [skandinavų dievo] jis šaukėsi Kristaus, bet liko toks pat.“ Panašiai kaip Konstantinas po tariamo atsivertimo į krikščionybę, Chlodvigas ėmė tvirtinti valdžią žudydamas sosto siekiančius savo varžovus. Po mirties apie Chlodvigą pasklido mitai ir iš žiauraus užkariautojo jis virto padoriu šventuoju.
Grigaliaus Tūriečio pasakojime, parašytame praėjus beveik šimtmečiui po tų įvykių, Chlodvigas tendencingai lyginamas su Konstantinu, pirmuoju „krikščionybę“ priėmusiu Romos imperatoriumi. O tvirtindamas, kad Chlodvigas krikštijosi būdamas 30 metų, Grigalius, atrodo, bando gretinti jį su Kristumi. Tokius išvedžiojimus devintajame šimtmetyje tęsė Reimso vyskupas Ankmaras. Kai katedros varžėsi dėl maldininkų, jis parašė savo pirmtako, „šventojo“ Remigijaus, biografiją, kuria greičiausiai siekė išgarsinti savo bažnyčią ir padidinti jos turtą. Jis teigė, esą baltas balandis atnešė ampulę aliejaus patepti krikštijamam Chlodvigui - aiški užuomina į Jėzaus patepimą šventąja dvasia.
Chlodvigas I: Ankstyvųjų frankų pasaulietinė ir religinė istorija
Buvęs Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis yra pasakęs: „Man Prancūzijos istorija prasideda nuo Chlodvigo. Jį karaliumi išrinko frankai, davę Prancūzijai savo vardą.“ Bet taip mano ne visi.
1500 metų sukakties nuo Chlodvigo krikšto šventimas buvo sutiktas prieštaringai. Šalyje, kur bažnyčia nuo valstybės formaliai atsiskyrė 1905 metais, daugelis smerkė valstybę už dalyvavimą religinės sukakties paminėjime. Kai Reimso miesto taryba paskelbė apmokėsianti išlaidas popiežiaus pakylai įrengti, viena organizacija per teismą pasiekė, kad toks sprendimas būtų atmestas kaip antikonstitucinis. Kitų nuomone, tuo renginiu Prancūzijos bažnyčia mėgino atgauti savo moralinę bei pasaulietišką galią.
Kiti kritikavo minėjimą istoriniu požiūriu. Jų teigimu, Chlodvigo krikštas nepadėjo Prancūzijai atsiversti į katalikybę, nes galai-romėnai šią religiją jau išpažino. Be to, jų nuomone, tas krikštas nereiškė Prancūzijos valstybės atsiradimo. Valstybė gimė tada, kai Karolio Didžiojo karalystė 843 m. e. m.
Kaip Prancūzijos katalikybė - „vyriausia Bažnyčios duktė“ gyvuoja šiandien, praėjus daugiau kaip 1500 metų? Prancūzijoje iki 1938-ųjų buvo didžiausias pasaulyje krikštytų katalikų skaičius. Dabar ji užima šeštą vietą ir eina po tokių šalių kaip Filipinai ir Jungtinės Valstijos. Ir nors dabar Prancūzijoje yra 45 milijonai katalikų, tik 6 milijonai reguliariai lanko pamaldas. Paskutinė apklausa parodė, kad 65 procentai Prancūzijos katalikų „nepaiso bažnyčios mokymų dėl lytinės moralės“, o maždaug 5 procentams jų Jėzus „visiškai nesvarbus“.
Chlodomiras (gimė apie 495 m.) buvo antrasis iš keturių frankų karaliaus Chlodvigo I sūnų. Po tėvo mirties 511 m. jis su broliais Teodoriku, Childebertu ir Chloteru pasidalino karalystę. Nors vyriausio sūnaus Teodoriko teisės buvo stipresnės, jis su kitais dviem broliais pasidalino pusę karalystės. Tai buvo Orleano karalystė, atimta iš Syagrijaus. Karalystei priklausė Orleano, Turo ir Puatjė vyskupystės.
523-524 m. Chlodomiras, tikriausiai paskatintas motinos Klotildos, norėjusios atkeršyti Zigizmundui Burgundui už sūnėno mirtį, prisidėjo prie brolio žygyje prieš burgundus. Sugavęs Zigizmundą jis grįžo į Orleaną. Bet Zigizmundo brolis Gondomaras grįžo į Burgundija sąjungininko ostgotų karaliaus Teodoriko Didžiojo karių priešakyje. Chlodomiras užmušė Zigizmundą, jo sūnus Gisaldą ir Gondebaudą 524 m. gegužės 1 d. Po to jis išvyko į antrą žygį prieš burgundus, kuriame žuvo Vezeronso mūšyje. Jo trys sūnūs liko su motina, kol ji vedė Chloterą. Šis užmušė Chlodomiro sūnus, tik Klodoaldui pavyko pabėgti.
Chlodvigas I. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). - Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003.