Ultragarsinis tyrimas, dar žinomas kaip echoskopija, yra vienas pagrindinių ir dažniausiai atliekamų tyrimų nėštumo metu. Tai greitas, patikimas ir visiškai neskausmingas metodas, leidžiantis įvertinti vaisiaus raidą, augimą ir būklę, taip pat aptikti galimus nukrypimus nuo normalios nėštumo eigos. Echoskopija - vienas dažniausiai nėštumo metu atliekamų tyrimų.

Šis neinvazinis metodas leidžia įvertinti vaisiaus raidą, augimą ir būklę, taip pat aptikti galimus nukrypimus nuo normalios nėštumo eigos. Ultragarsinis tyrimas yra svarbus nėštumo priežiūros elementas, leidžiantis laiku nustatyti galimas problemas ir užtikrinti tinkamą nėštumo eigą. Pasak gydytojos akušerės-ginekologės Daivos Keršulytės, ultragarsinis tyrimas leidžia diagnozuoti nėštumą, patikslinti jo laiką ir numatomą gimdymo datą, stebėti, kaip vystosi ir auga vaisius, pastebėti galimus raidos sutrikimus ir išsiaiškinti, ar reikalingi papildomi tyrimai.

Gydytojas echoskopu (ultragarsu) gali pamatyti audinių struktūrinius pakitimus. Šiam tyrimui atlikti naudojamas echoskopas - specialus aparatas, kurį sudaro daviklis ir ekranas. Gydytojas davikliu braukia per odą ir mato vaizdą ekrane, nes žmogaus kūnas atspindi ultragarso bangas, kurios paverčiamos elektros impulsais; šie ir suformuoja vaizdą ekrane. Nuo ko priklauso kainos? Čia nurodytos paslaugų kainos galioja Lietuvos respublikos ir Europos sąjungos piliečiams.

Kada atliekamas ultragarsinis tyrimas?

Nėštumo metu vaisius gimdoje ultragarsu tiriamas įprastai 2-3 kartus. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą, nėštumo metu rekomenduojami du privalomi ultragarsiniai tyrimai. Tačiau, atsižvelgiant į individualią nėštumo eigą, gali būti skiriami ir papildomi ultragarsiniai tyrimai.

Ankstyvoji echoskopija

Ankstyvasis ultragarsinis tyrimas atliekamas nuo 3 nėštumo savaitės (kai gemalas jau yra gimdoje). Šio tyrimo tikslas - patikslinti patį nėštumo faktą, stebėti, ar vaisius prisitvirtino ne už gimdos ribų (negimdinis nėštumas), patikslinti nėštumo laiką. Nors nesant indikacijų šis tyrimas nėra būtinas, jis labai svarbus, kai atsiranda kraujavimas, jaučiamas skausmas apatinėje pilvo dalyje ar viename šone. Echoskopija ankstyvuoju nėštumo periodu reikėtų atlikti ir pastebėjus kraujo iš makšties bei pajutus skausmą pilvo apačioje.

Planiniai tyrimai

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą, nėštumo metu rekomenduojami du privalomi ultragarsiniai tyrimai:

• 11-13 nėštumo savaitę (+ 6 dienos): šio tyrimo metu patikslinamas nėštumo laikas ir numatomas gimdymo terminas, stebimas ir įvertinamas vaisiaus stuburas, galūnės, galvos išsivystymas. Taip pat matuojama vaisiaus sprando vaiskuma, siekiant įvertinti galimą Dauno sindromo riziką. Per pilvo sienelę, dažniausiai įprastiniu 2D echoskopu gydymo įstaigose. Vertinama placenta, vaisiaus dydis ir būklė (galima smulkiai apžiūrėti vaisiaus vidaus organus), judesiai, vandenų kiekis.
• 18-20 nėštumo savaitę: vertinama vaisiaus kūno sandara - ar nėra organų vystymosi ydų, įvertinami augimo rodikliai, širdies darbas. Taip pat vertinama placentos prisitvirtinimo vieta, vaisiaus vandenų kiekis. Šiuo laikotarpiu gali būti nustatyta ir vaisiaus lytis, jei jo padėtis leidžia tai padaryti. Antrosios echoskopijos, atliekamos 18-20 nėštumo savaitę, metu nustatoma daugiau kaip 50 proc. vaisiaus padėtį gimdoje. Taip pat vertinama smegenų ar virkštelės kraujotaka, placentos būklė, vandenų kiekis.

Ką galima pamatyti ultragarsu?

Šeštą nėštumo savaitę ultragarsu jau galima pamatyti gemalinę pūslytę gimdoje ir joje užsimezgusį embrioną. Taip pat galima stebėti pulsuojančią širdelę, kuri yra svarbus gyvybingumo požymis. Jei ultragarsinis tyrimas atliekamas transvaginaliniu būdu (kai daviklis įvedamas per makštį), vaizdas gali būti aiškesnis nei atliekant transabdominalinę echoskopiją (kai daviklis vedamas pilvo paviršiumi). Tyrimu patvirtinama, ar nėštumas gimdoje, matoma, kur prisitvirtino būsimoji placenta, stebimas širdelės plakimas. Vaisiaus padėtį gimdoje.

Ultragarsinis tyrimas, dažniau vadinamas tiesiog echoskopija, yra neinvazinis ir vienas pagrindinių tyrimų nėštumo metu, leidžiantis įvertinti vaisiaus raidą, augimą ir būklę, ar nėra jokių nukrypimų nuo įprastos nėštumo eigos. Taip pat jo dėka galima pastebėti negimdinį nėštumą, kai apvaisinta kiaušialąstė vystosi ne gimdos ertmėje, o už jos ribų - tai gali būti pavojinga ne tik moters sveikatai, bet ir gyvybei. Viso vaikelio nuotrauka ir video nėštumo pradžioje (18-20 sav.) 3D / 4D echoskopu matyti, kaip vaisius spardosi - jis jau gali vartytis, judinti kojytes, rankytes, pirštukais liesti veidą, juos čiulpti. Vaikelio veiduko nuotraukos nėštumo pabaigoje (26-32 sav.) 3D ultragarso tyrimu yra aiškiai matomi realūs vaikelio veido bruožai, daromos 3D nuotraukos ir video įrašai. Tokie pasimatymai sukelia mamai ir šeimos nariams ypatingą artumo ir susipažinimo jausmą.

Ultragarsinio tyrimo tipai

Skiriami skirtingi ultragarsinio vaizdo tipai:

• 2D echoskopija: tai paprasčiausia daugelyje klinikų atliekama echoskopija, skirta diagnostikai. Įprasta dvimatė echoskopija, kai ekrane matomas nespalvotas dvimatis vaizdas.
• 3D echoskopija: ypatinga tuo, kad spalvotas vaizdas matomas trimatėje erdvėje ir yra kur kas aiškesnis, ryškesnis, lyginant su tradicine 2D echoskopija. Leidžia sudaryti erdvinį trimatį vaizdą, kai ekrane galima stebėti ir vaisiaus veido bruožus.
• 4D echoskopijos: metu kadrai, gauti iš 3D echoskopijos, sujungiami į vientisą klipą, todėl galima matyti, kaip vaisius gimdoje juda. Tai iš kelių atskirų 3D vaizdų sudarytas vienas klipas, tarsi filmukas.
• Doplerinis tyrimas: atskira echoskopijos rūšis. Jį atliekant stebima tam tikros srities kraujotaka. Leidžia stebėti tam tikrų sričių vaisiaus kraujotaką.

Transvaginalinė (vaginalinė) echoskopija. Daviklis įvedamas į nėščiosios makštį. Tyrimas padeda nuodugniai apžiūrėti gimdą ir kiaušides. Paprastai transvaginalinė echoskopija atliekama tik nėštumo pradžioje (iki 12 sav.). Vėliau atliekama echoskopija per pilvo sienelę. Transabdominalinė echoskopija. Tai echoskopija, atliekama per nėščiosios pilvo sieną.

Ultrasound in Pregnancy: Myths and Reality

Nors ultragarsinis tyrimas yra plačiai naudojamas ir laikomas saugiu, aplink jį sklando įvairių mitų. Svarbu atskirti faktus nuo išgalvojimų:

• Mitas: ultragarsas kenkia vaisiui. Tikrovė: per daugiau nei 40 metų, kai naudojamas ultragarso tyrimas, nėra nustatyta, kad jis kenktų. Tačiau, kad ultragarsas nekenkia, nereiškia, kad jis neturi poveikio. Todėl rekomenduojama echoskopijas atlikti laikantis ALARA principo (angl. As Low As reasonably achievable), t. y. kai tam yra būtinybė. Kai kuriuose moksliniuose tyrimuose prieita prie išvados, kad echoskopija didesnį pavojų gali kelti nėštumo pradžioje, ilgėjant tyrimo trukmei. Tai gali būti susiję su didesne persileidimo ar nesivystančio nėštumo rizika.
• Mitas: ultragarsu visada galima tiksliai nustatyti vaisiaus lytį. Tikrovė: lyties nustatymas ultragarsinio tyrimo metu priklauso nuo įvairių sąlygų: vaisiaus padėties, vaisiaus vandenų kiekio ir pan. Pasitaiko, jog net nėštumo pabaigoje negalima matyti ir žinoti, kokia bus vaikelio lytis. Lyties nustatymas ultragarsinio tyrimo metu priklauso nuo įvairių sąlygų: ją pamatyti žymiai lengviau, jeigu yra vaisiaus galvutės pirmeiga, yra pakankamai vaisiaus vandenų, nes vaizdą gali užstoti virkštelė ar uždėta rankytė, suspaustos kojytės ir pan. Kiekvienas atvejis skirtingas ir pasitaiko, jog net nėštumo pabaigoje negalime matyti ir žinoti, kokia bus vaikelio lytis.
• Mitas: ultragarsu galima tiksliai nustatyti vaisiaus svorį prieš gimdymą. Tikrovė: leistina paklaida matuojant vaisiaus dydį yra 10 procentų. Visuomet vertiname vaisiaus augimą, matuojame vaisiaus galvą, pilvą, šlaunikaulį ir pagal tai skaičiuojame, koks numatomas svoris. Žinoma, kiekvienas tyrimas turi paklaidą, pasakome, kokia ji galėtų būti. Paklaida didesnė, kai nėštumas didesnis. Taip pat ji priklauso ir nuo aparatūros, ir nuo specialisto patirties. Taip pat kartais tyrimui sutrukdo ir pats vaisius, jei būna pasisukęs netinkama padėtimi.

Kada skubėti kreiptis į gydytoją?

Esant normaliai nėštumo eigai, pakanka planinių ultragarsinių tyrimų. Vis dėlto pasitaiko situacijų, kuomet, užuot laukus suplanuoto vizito, reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją ir atlikti tyrimus. Bene akivaizdžiausias signalas - kraujavimas arba kraujingos išskyros, ypač pirmąjį nėštumo trimestrą. Taip pat svarbu kreiptis į gydytoją ir jaučiant skausmą apatinėje pilvo dalyje, prasidėjus gimdos susitraukimams. Vėlesniu nėštumo laikotarpiu svarbu sekti vaisiaus judesius.

Kiti svarbūs tyrimai nėštumo metu

Nėštumas - tai normali fiziologinė sveikatos būsena. Gera medicinos priežiūra yra viena svarbiausių sąlygų, kad kūdikis gimtų sveikas. Dažnų patikrinimų svarba - tikimybė susilaukti sveiko kūdikio yra dar didesnė, jei būsimoji mama kuo anksčiau apsilanko pas gydytoją ir nepraleidžia profilaktinių patikrinimų, tačiau dažnai vien profilaktinių tyrimų neužtenka. Yra laboratoriniai tyrimai, kuriuos specialistai tik rekomenduoja, tačiau jie kelia didelę grėsmę nėščioms moterims. Bakterijų ir virusų nešiojimas labai paplitęs reiškinys ir dažnai būna besimptomis, dažnai subklinikinis, nustatomos tik laboratorinių tyrimų pagalba. Sukėlėjus nešiojanti moteris yra infekcijos šaltinis ir nėštumo metu gali sukelti pavojų vaisiui.

Infekcijos ir jų diagnostika

• Toksoplazmozė (Toxoplasma gondii): Nėščiajai I-ame nėštumo trimestre susirgus toksoplazmoze, liga gali sukelti vaisiaus apsigimimą, savaiminį persileidimą, priešlaikinį gimdymą, vaisiaus augimo sulėtėjimą ar žūtį gimdoje. Užsikrėtus III-ame nėštumo trimestre, yra didesnė vaisiaus užkrėtimo rizika. Toksoplazmozės eiga tiek nėščiai moteriai, tiek gimusiam užkrėstam naujagimiui dažniausiai yra besimptomė, o jei būna simptomų, jie panašūs į gripo. Įgimtai toksoplazmozei būdingi trys požymiai: kalcifikatai smegenyse, chorioretinitas ir hidrocefalija. Toksoplamozei diagnozuoti atliekami specifinių antikūnių prieš toksoplazmą IgM ir IgG tyrimai.
• Raudonukė: Didžiausią problemą raudonukė sukelia nėščioms moterims: raudonukės RNR virusas pasižymi stipriu teratogeniniu (sukeliančiu genų arba chromosomų mutaciją, gemalo raidos sutrikimus) poveikiu, todėl raudonuke susirgus nėščiai moteriai kyla didelis apsigimimų pavojus. Vaisius užsikrečia hematogeniu (kraujo) keliu. Vaisius jautrus raudonukės virusui pirmus 3 nėštumo mėnesius. Užsikrėtus nėštumo metu vaisiui išsivysto sisteminė infekcija vystymosi/ formavimosi pažeidimai: katarakta, kurtumas, širdies ydos, sklaidos sutrikimai, mokymosi sutrikimai, kepenų ir blužnies padidėjimas, hepatitas, ausų defektai, mažas svoris.
• Citomegalo viruso (CMV) sukelta infekcija: Šia infekcija užsikrečiama per kvėpavimo takus, taip pat lytinių santykių metu, atliekant kraujo perpylimą, turint kitų kontaktų su infekuoto individo organizmo skysčiais (seilėmis, šlapimu, motinos pienu). Vaisius ir naujagimis užsikrečia virusui patekus per placentą. Infekcija gali būti pirminė (ūminė) - jos atveju vaisiaus užkrečiamumo tikimybė yra 40 - 50 proc., arba lėtinė, kurios atveju vaisiaus užkrėtimo rizika yra maža. CMV paplitimas nėštumo metu įvyksta 1-7 proc. visų nėščių moterų. Ligos eiga nėščiai moteriai dažniausiai yra besimptomė. Nėštumas ligos sunkumo nekeičia. Užkrėstam naujagimiui būdingas sulėtėjęs vystymasis, galvos smegenų, akių, vaisiaus organų pažeidimai, širdies ydos. Šiai infekcijai diagnozuoti atliekamas specifinių citomegalo viruso imunoglobulinų IgM ir IgG tyrimas.
• Hepatitas B: Šia hepatito B viruso sukelta liga užsikrečiama parentaliniu būdu (ne per virškinamąjį traktą) bei lytinio kontakto metu. Nėščiai moteriai sergant ūmia ar aktyvia lėtine infekcija, nėštumo metu vaisius užkrečiamas 5 proc., gimdymo metu - 95 proc. atvejų. Virusu užkrėsti naujagimiai suserga besimptomiu lėtiniu hepatitu. Liga sukelia kepenų uždegimą, cirozę, kuri vėliau gali išvirsti į kepenų vėžį. Infekuotiems kūdikiams tikimybė pasveikti yra maža. Hepatitui B diagnozuoti atliekami laboratoriniai tyrimai: HbsAG, Anti-Hbs, Anti-Hbcore.
• Gonorėja: Tai gonokokų (Neisseria gonorrhoea) sukelta, lytiniu keliu plintanti infekcija. Šia liga sergančios moterys skundžiasi išskyromis iš makšties.
• Chlamidiozė: Sukėlėjas Chlamydia trachomatis - viena iš dažniausiai pasitaikančių lytiškai plintančių ligų. Būdinga jauniems, lytiškai aktyviems asmenims, ypač 16 - 24 metų moterims ir 18 -29 metų vyrams, tačiau serga ir lytiškai aktyvūs vyresnio amžiaus asmenys. Kadangi dauguma atvejų būna besimptominiai, didžioji dalis pacientų lieka nediagnozuoti.
• B grupės beta hemolizinis streptokokas (BGS): Šios bakterijos sukelta infekcija yra pagrindinė ankstyvo naujagimių sepsio ar meningito priežastis. Moterims gali sukelti pogimdymines infekcijas. Randamas makštyje apie 20 proc. nėščiųjų. Diagnozuojama atliekant pasėlį po 35 nėštumo savaitės.
• Ureaplasma urealyticum: Ureaplazmozė - bakterinės kilmės lytiškai plintanti liga, sukeliama Ureaplasma urealyticum bakterijos. Sukelia vyrams uretritus - šlaplės uždegimus, moterims cervicitus - gimdos kaklelio uždegimus.
• Mycoplasma hominis PGR / Mycoplasma genitallium PGR: Lytiškai plintančių ligų sukėlėjai laboratorijoje nustatomi moderniu molekulinės biologijos metodu - PGR (polimerazės grandininė reakcija). Mikoplazmos sunkiai pasiduoda gydymui, jos neturi sienelės, todėl nejautrios vaistams, veikiantiems į sienelės receptorius.
• RPR ir TPHA tyrimai sifilio diagnostikai: Ligos eiga susideda iš trijų stadijų. Pirmoje atsiranda neskausmingos raudonos opelės burnoje ir ant lyties organų. Laikosi apie 1-5 sav. Antroje ligos stadijoje pasireiškia bėrimas bet kurioje kūno vietoje, jaučiama panašūs į peršalimą požymiai. Trečioji stadija prasideda, jeigu liga neišgydoma per kelerius metus. Tada sifilis apima vidaus organus: kraujotakos sistemą, širdį, smegenis, akis, stuburą. Gali sukelti paralyžių ir mirtį.
• Tyrimas dėl ŽIV: Žmogaus imunodeficito virusas - viena iš pačių pavojingiausių lytiškai plintančių ligų. Jos kilmė - virusinė. ŽIV pažeidžia kraujyje esančius limfocitus, kurie atsakingi už organizmo apsaugą nuo svetimkūnių, todėl organizmas tampa ypač lengvai pažeidžiamas bet kokios kitos infekcijos ar uždegimo, kas pasitaiko gan dažnai, tik ne visada yra jaučiama. Šiuo virusu infekuotieji paprastai gyvena 2-5 metus nuo infekcijos, nors buvę ir 10 metų trukmės atvejų.

Kiti svarbūs tyrimai

• Kepenų fermentų ir pigmentų tyrimai: ALT, AST ir bilirubino koncentracija normalaus nėštumo metu nekinta, jeigu padidėja - kepenų pažeidimas. Normalaus nėštumo metu gali padidėti šarminė fosfatazė, kurią gamina placentą, todėl staiga sumažėjusi šarminės fosfatazės koncentracija rodo gręsiantį placentos nepakankamumą. Nėštumo metu moteris gali sirgti tik nėštumui būdingomis ligomis, ūminėmis arba lėtinėmis kepenų ligomis. Jei moteris pastoja jau sirgdama kepenų liga, nėštumas gali komplikuotis persileidimu, priešlaikiniu gimdymu, vaisiaus raidos sutrikimais ar net vaisiaus žūtimi.
• Kraujo grupė: Kraujo tipavimo tyrimai atliekami siekiant nustatyti ABO ir Rh grupės antigenus esančius ant paciento raudonųjų kraujo kūnelių. Kiekvienas žmogus gimsta turėdamas tam tikrą kraujo grupę, (O, A, B, AB ). Ši kraujo grupė priklauso nuo to, koks antigenas yra arba kokio antigeno nėra ant jo eritrocitų.
• Rh antikūnų nustatymas jei moteris Rh (-), o vyras Rh (+): Rh faktoriaus nustatymas yra būtinas nėštumo metu. Jeigu moters kraujo grupė yra Rh(-), o jos partnerio kraujo grupė yra Rh(+), kūdikis gali būti Rh(+). Jeigu šis tyrimas buvo teigiamas, tai reiškia, jog motina, kurios kraujas yra Rh- gamina antikūnius prieš Rh+ vaisių. Šie antikūniai gali pereiti per placentos barjerą ir sunaikinti vaisiaus eritrocitus dar prieš vaisiaus gimimą arba jo gimimo metu.
• Bendras kraujo tyrimas: Automatizuotas kraujo ląstelių tyrimas / bendras kraujo tyrimas - pats pirminis profilaktinis laboratorinis kraujo tyrimas, rodantis eritrocitų, trobocitų, leukocitų kiekius, tūrį, formą, pasiskirstymą pagal rūšį. Jei visi bendro kraujo tyrimo rodikliai yra normos ribose, tai galima teigti, kad išsityręs asmuo daugelio ligų atžvilgiu yra sveikas. BKT parodo uždegimus, padeda atskirti bakterinės kilmės ir virusinės kilmės infekcijas. Parodo mažakraujystę.
• Glikemijos tyrimas: Didžiąją hemoglobino dalį sudaro hemoglobinas A-HbA. Jis sudaro net 90 proc. viso hemoglobino. HbA dalis kitaip dar vadinama HbA1, yra glikuota. Tai reiškia, jog ši hemoblogino dalis absorbuoja gliukozę. Kai gliukozės kiekis kraujyje yra normalus, eritrocitų ląstelėse esantis hemoglobinas yra prisotinamas gliukoze. Šis hemoglobino prisotinimas vyksta visą eritrocito ląstelės gyvavimo laikotarpį, tai yra 120 dienų. Taigi, tiriant glikuoto hemoglobino kiekį eritrocito ląstelėje, galima spręsti apie tai koks vidutiniškai buvo paciento cukraus kiekis kraujyje 2-3 mėnesių laikotarpyje.
• Gliukozės tolerancijos mėginys: Gliukozės toleravimo tyrimas yra labai svarbus cukrinio diabeto diagnostikai.
• ENG (eritrocitų nusėdimo greitis): ENG pagreitėja esant anemijai, o sulėtėja dėl policitemijos (daug ląstelių kraujyje). ENG greitėjimas susijęs ir su fibrinogeno koncentracijos kraujyje padidėjimu, nes eritrocitai jį absorbuoja, dėl to mažėja jų paviršiaus krūvis (padidėjęs krešulių formavimosi pavojus). Taip būna sergant uždegimu, infekcinėmis ligomis. Cholesterolis eritrocitų nusėdimą greitina, o lecitinas - lėtina. Fiziologiškai ENG padidėja sunkiai fiziškai dirbant ir antroje nėštumo pusėje.
• Makšties tepinėlis: Tepinėlyje matomos makšties gleivinės ląstelės, makšties lazdelės, leukocitai, bakterijos.
• PRISCA I arba II: Kompleksas kraujo tyrimų, kuriuo siekiama išsiaiškinti būsimo vaikelio kai kurių apsigimimų riziką.
• Skydliaukės funkcijos tyrimai: skydliaukės funkcijos sutrikimas yra antra pagal dažnumą endokrininė patologija, kuri gali turėti neigiamą įtaką nėštumo eigai, normaliam vaisiaus augimui bei tolesniam vaikų ir paauglių protinės ir fizinės raidos sutrikimui. Netgi esant nedideliam jodo stygiui organizme, pasireiškia nuovargis, sumažėja darbingumas, didėja jautrumas, nervingumas. Jei nėštumo metu moteris su maistu gauna per mažai jodo, embrionas nepakankamai aprūpinamas skydliaukės hormonais (ypač T4), būtinais smegenų formavimuisi. Hormonų sekreciją nėštumo metu reguliuoja sudėtingi nerviniai - humoraliniai mechanizmai. Nėštumo metu gali pasireikšti ir hipertireozė, ir hipotireozė, kiekviena šių patologijų dar skirstoma į kliniškai pasireiškiančią ir subklinikinę formą. Vertinant skydliaukės hormonų tyrimus, kraujyje nustatomas laisvų FT4 ir FT3 kiekis, nes tik su plazmos baltymais nesusijungę hormonai yra biologiškai aktyvūs. Tireotoksikozė pasireiškia įvairiais simptomais, kurie gali būti būdingi normaliam nėštumui - nervingumas, prakaitavimas. Reiktų atkreipti dėmesį į tokius simptomus, kaip svorio netekimas, išverstakumas, nepraeinanti tachikardija ar drebulys. Diagnostika pagrįsta skydliaukės hormonų kiekio kraujyje nustatymu. Taigi, esant tirotoksikozei, bus dideli FT4 ar FT3 kiekiai ir mažai TTH. Skydliaukės hormonų normos skiriasi kiekvieną nėštumo trimestrą. Pagrindinis pagalbos tikslas gavus teigiamus tyrimo atsakymus - ankstyva diagnozė.

Privalomieji tyrimai patvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006m. gruodžio 29d. įsakymu Nr. Sveikatos priežiūros specialistų rekomenduojami tyrimai visoms nėščiosioms.

tags: #kada #ultragarsas #parodo #nestuma

• Išsirinkite vaikišką virtuvėlę
• Nauda ir funkcijos
• Liūdnojo vaizdo riterio istorija
• Festivalis "Kitoks teatras vaikams" – ką verta žinoti
• Kvalifikacijos kėlimas socialinės globos srityje