Nevaldomas pyktis pridaro bėdų, užgniaužtas - sargdina fiziškai ir psichologiškai. Tačiau, kol mūsų pasaulis nėra tobulas, pyktis saugo mus ir gina mūsų ribas. Kaip ir visos kitos emocijos, pyktis yra normalus ir reikalingas.

Pyktis gimsta kaip normali reakcija į nepagarbų, amoralų ar tiesiog mums nepriimtiną elgesį. Tačiau svarbu suvokti, kad pyktis - tai emocija, o ne veiksmas. Galite jausti pyktį, priimti jį ir vis dėlto nesiimti jo diktuojamų veiksmų, susilaikyti nuo agresijos ar įžeidžių žodžių. Gebėjimas jausti emociją, ją suprasti ir išmintingai pasirinkti jos raiškos būdą yra emocinio intelekto dalis.

Evoliuciškai pyktis atsirado kaip apsauginė reakcija nuo to, kas mums nepriimtina. Jei laiku ir vietoje pranešite, kad pažeistos jūsų ribos, nebeliks priežasties pykti. Tad svarbu mokytis ištarti „ne“, iškomunikuoti savo poreikius. Tai padaryti gali būti sunku - juk neišvengiamai teks kažką nuvilti.

Psichologijos ir psichiatrijos profesorius, knygų autorius Richardas J. Davidsonas teigia, kad pyktis „mobilizuoja išteklius, padidina budrumą ir padeda pašalinti kliūtis, trukdančias siekti tikslo, ypač jei pyktį galima atskirti nuo polinkio kenkti ar sunaikinti“. Taigi, apėmus pykčiui, užuot kėlę chaosą arba bandę šią emociją nuslopinti, galime išnaudoti pykčio dovanas savo naudai.

Pykčio priežastys ir mechanizmai

Psichoterapeutas, knygos „Begydant piktas smegenis“ autorius Ronaldas Potteris-Efronas teigia, kad dažniausios pykčio priežastys yra šios: pernelyg didelis stresas, frustracija, fizinė ar emocinė trauma, piktnaudžiavimas alkoholiu ar kitomis psichoaktyviosiomis medžiagomis, hormonų disbalansas, šeimos ar kultūros, skatinančios pyktį, įtaka. Tikrąją pykčio priežastį įžvelgti ne visuomet lengva. Kartais ji slypi po buitiniais menkniekiais. Pavyzdžiui, manote, kad pykstate ant sutuoktinio dėl neišplautų indų, tačiau iš tikrųjų jūsų pyktis atsivilko į namus iš darbo, kur jau kelinta diena turite dirbti už du ir klausytis priekaištų. Šią frustraciją išliejame ant pačių artimiausiųjų, nors su tikrąja pykčio priežastimi jie ir nesusiję.

Pyktis dažnai kamuoja tuos, kurie kažkuriose srityse leidžia lipti jiems ant galvos. Pavyzdžiui, šeimoje nuolanki, vyro engiama moteris darbe gali būti tironiška vadovė. Arba darbe su mobingu ir nuolatiniu spaudimu susiduriantis vyras atsigriebti gali grįžęs į šeimą. Pyktį paprastai pernešame tiems, kurie yra silpnesni, negali apsiginti ar yra nuo mūsų kažkokiu būdu priklausomi. Kad taip nenutiktų, kaip jau minėta, būtina suvokti tikrąją šio jausmo priežastį. Taip pat svarbu išmokti brėžti ribas, bendraujant su tikraisiais pykčio kaltininkais. Pavyzdžiui, jei darbe esate verčiami dirbti neapmokamus viršvalandžius, užuot parnešus nepasitenkinimą namo ir šokdinus šeimą, vertėtų problemą spręsti ten, kur ji ir kilo - darbe.

Į konservus patekęs (slopinamas ir kaupiamas) pyktis labai dažnai virsta pasyvia agresija ir išsilieja netikėčiausiais būdais. Pasyvi agresija - tai tas pats pyktis, tik išreikštas netiesiogiai. Jis gali būti neįsisąmonintas (kai nesuprantame, kad pykstame, tačiau tai daro įtaką mūsų elgesiui) arba įsisąmonintas (kai tyčia slepiame pyktį po malonybinėmis formomis ir apsimetame nepykstantys). Pasyviai agresyvus žmogus dažnai nieko bloga nesako ir nedaro, tačiau su juo pabendravus norisi kurį laiką pastovėti po dušu. Jausmas lyg paslapčiomis būtum apipiltas paplavų kibiru. Su tokiu žmogumi nesmagu dirbti, dar sunkiau megzti santykius. Jam ir pačiam ne pyragai - jis gali nuoširdžiai nesuprasti, kodėl aplinkiniai tokie atšiaurūs. Juk kartais pasyvi agresija kyla ir kaip noras įtikti kitiems. Bijoma pykti atvirai, išsakyti savo susierzinimą, todėl jis ištransliuojamas ne tokiais akivaizdžiais būdais, o kartais tampa tiesiog asmenybės dalimi. Pasyvi agresija - tarsi pilkas debesėlis, nuolat gaubiantis slogaus pykčio apimtą žmogų. Kad išsivaduotume iš pasyvios agresijos pinklių, visų pirma turime išmokti ir išdrįsti pykti. Juk geriau vieną kartą pasakyti žmogui, kad jis peržengė jūsų ribas, nei ištisai tyliai jį engti. Pasyvią agresiją pavertę atviru, nuoširdžiu ir teisingai išsakytu pykčiu, išsivaduosite iš jus supančio pilko debesėlio.

Olandų psichiatras, knygos „Kūnas mena viską: kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas“ autorius Besselis van der Kolkas atkreipia dėmesį, kad visos mūsų psichologinės reakcijos yra labai glaudžiai susijusios su fizinėmis. Kai pykstame, pakyla kraujo spaudimas, išsiskiria pykčio hormonai, įsitempia raumenys. Kitaip tariant, pasiruošiate bėgti arba kovoti. Emocijos veikia kūną, o per kūną galime paveikti emocijas. Todėl sportas yra stebuklingas vaistas nuo pykčio. Jis subalansuoja pykčio sutrikdytą biocheminę organizmo pusiausvyrą, duoda darbo įsitempusiems raumenims, o malonus nuovargis po treniruotės atpalaiduoja tiek kūną, tiek protą. Taigi su prakaitu išgaruoja ir pyktis. Kiti būdai per kūną nuraminti sukilusias emocijas - masažas, joga, ilgas pasivaikščiojimas. Viskas, kas padeda fiziškai pasijusti geriau, turi didžiulį poveikį ir emocinei savijautai. Todėl, jei darbe sukaupėte daug pykčio, gal, užuot skubėjus namo, verta užsukti į sporto salę ar masažo kabinetą?

Pykčio valdymas ir konstruktyvus išreiškimas

Jau supratome, kad svarbu gerbti savo ribas, apie jas pranešti aplinkiniams, o kai jos pažeistos - legalu supykti. Tačiau kaip tai padaryti, kad nevaldoma pykčio banga neištaškytų visko aplink? Pažvelkite į pyktį sukėlusį žmogų su pagarba ir pasistenkite suprasti jo poziciją. Juk retai pykstame ant visiškai nepažįstamų žmonių. Dažniausiai mūsų pykčio nusipelno artimieji, kolegos, romantinis partneris. Taip, šią akimirką jūs pykstate. Tačiau apskritai pyktį sukėlęs žmogus veikiausiai jums yra brangus ar bent jau priimtinas. Taip, situacija nemaloni, tačiau greičiausiai iš jo pusės ji atrodo visiškai kitaip nei iš jūsiškės. Pabandykite išvysti kitą medalio pusę. Ar tikrai žmogus norėjo jus įžeisti? Ar pykčio priežastis - tyčinis piktavališkas veiksmas? Dažniausiai pykstamės dėl nesusikalbėjimo, nesusipratimų ir, nors skriauda reali, nė viena pusė iš pradžių neturi piktų ketinimų. Paklauskite savęs, ar norite jus supykdžiusį žmogų įžeisti, įskaudinti? Didelė tikimybė, kad atsakymas bus „ne“. Jūs tiesiog trokštate atkurti teisingumo jausmą. Tad iškomunikuokite savo pyktį su pagarba ir supratimu. Pavyzdžiui: „Aš mėginu suprasti tavo elgesio motyvus, tačiau mane jis labai pykdo ir skaudina, jaučiuosi blogai, nes…“ Tada paaiškinkite, koks elgesys būtų pageidautinas: „Norėčiau, kad tu…“. Venkite švaistytis įžeidžiais žodžiais, tačiau nenutylėkite to, kas jus slegia.

Verda kraujas, kaista ausys, pagarba ir supratimas išgaruoja tarsi dūmas - ką daryti, kai pyktis ima viršų? Žinoma, atsitraukti. Nesvarbu, ar tai būtų darbinė, ar asmeninių santykių situacija, supykus trumpam atvėsti būtina. Net jei oponentas primygtinai reikalauja pasikalbėti dabar pat, padarykite sau ir jam paslaugą - bent trumpam atsitraukite iš fronto linijos. Tačiau nedinkite lyg į vandenį, susitarkite, po kiek laiko būtinai pasikalbėsite apie pyktį keliančią padėtį. Kartais atvėsti užtenka kelių minučių, kartais prireikia visos dienos ar dar daugiau.

Pyktis, kitaip nei liūdesys ar baimė, nėra gniuždanti, atsitraukti skatinanti emocija. Priešingai - pyktis suteikia jėgų ir ryžto pakovoti už save. Psichologijos profesorius, pripažintas už tyrimus neuromokslų srityje, Eddie Harmonas-Jonesas nustatė, kad tiek pykstant, tiek patiriant džiugesį mūsų smegenų aktyvumas būna panašus. Žinoma, tai nereiškia, kad pyktis yra malonus. Tačiau jis motyvuoja ir skatina veikti. Pykčio teikiamą energiją galite panaudoti savo gyvenimui keisti. Gal verta supykti ant nuolat jus engiančio viršininko ir pakeisti darbą? O gal šiek tiek pyktelėti ant savęs, kad vis nesiryžtate pradėti sportuoti ir pagaliau įveikti savo pirmuosius kilometrus? Įsisąmonintas, tiksliai nukreiptas ir konstruktyviai išreikštas pyktis padeda siekti savo tikslų, leidžia gyventi drąsiau, atviriau ir nuoširdžiau.

Kai pyktis yra antrinė emocija, kuri uždengia pirminę: liūdesį, gėdą, baimę, atstūmimo skausmą, pavydą, vienišumą. Pykti lengviau nei jausti pažeidžiamumą, nes pyktis suteikia jėgos. Praktika: kai tik pastebite, kad pyktis kyla greitai, paklauskite savęs, kas dar galėtų būti po juo. Kartais atsakymas būna paprastas: aš pavargęs, man gėda, aš išsigandau, aš pasijutau nereikšmingas.

Sveikiausias būdas yra išsakyti pyktį (ne agresyviai), nežeidžiant kitų. Pyktis gali būti slopinamas, tada pakeistas ar perduotas. Tai nutinka kuomet pyktis yra sulaikomas, nustojama apie jį galvoti ir susitelkiama ties pozityviais dalykais. Tikslas yra sulaikyti ar nuslopinti pyktį ir jį paversti labiau priimtinu elgesiu. Toks įveikimo būdas yra pavojingas kuomet neleidžiama pykčio išreikšti į išorę, jis pasilieka viduje - mumyse. Neišreikštas pyktis gali sukelti kitas problemas. Tai gali išprovokuoti patologines pykčio išraiškas - tokias kaip pasyviai - agresyvus elgesys (vietoje atviro išsakymo kas sukėlė pyktį, netiesiogiai žmonėms primenama, nepasakoma kodėl pyksta), nuolat ciniškas ar priešiškas elgesys. Žmonės, kurie linkę kitus žeminti, viską kritikuoti ir reiškiantys sarkastiškas pastabas neišmoko konstruktyviai išreikšti pykčio.

Reagavimas pykčiu į kitas tris rūšis ne visada yra adekvatus. Su pykčiu dėl įvairių priežasčių, tik pykčio emociją išreiškiame skirtingai. Nuo ko tai priklauso? Yra žmonių, kurie labiau kontroliuoja save, laikosi tam tikrų elgesio taisyklių - esamų ar įsivaizduojamų, atėjusių iš auklėjimo - dėl įvairių kitų priežasčių žmonės nusprendžia, kad juntamo pykčio parodyti negalima. Kai auklėjame vaikus, juos automatiškai išmokome nepykti, nerėkti, neskriausti ir panašiai. Tą jie išmoksta visam gyvenimui ir įsisąmonina, kad geras žmogus yra tas, kuris nepyksta. Tiesa, tie žmonės - vaikai, kurie labiau pasiduoda auklėjimui, būtent tokias dogmas ir išmoksta, o tie, kurie sunkiau pasiduoda auklėjimui, pykčio savyje nelaiko, j išspinduliuoja kokiomis nors formomis. Taip pat, žmogus pykčio emocijos nesuvaldo tada, kai jo kantrybės taurė persipildo ir jis tiesiog pratrūksta. Taip gali nutikti dėl nuolatinės įtampos, kivirčų ir kitų dalykų. Žinoma, natūralu, kad emocingesni charakterio tipai (cholerikai, sangvinikai) rodo daugiau emocijų. Nors tai sąlyginis dalykas. Charakterio tipas juk irgi ne iš dangaus nukrenta, charakteris formuojasi priklausomai nuo auklėjimo, aplinkybių, motinos nėštumo metu, nes vaikas jaučia tai, ką jaučia motina. Charakterio formavimuisi turi įtakos net ir gimimas. Ir augdamas žmogus įpranta labiau rodyti arba labiau nuslėpti savo vidines emocijas. Taip pat formuojasi ir santykis su pykčiu - labai natūralia emocija.

Pykčio valdymo strategijos

Strategija	Aprašymas
Atpažinimas ir priėmimas	Leiskite sau jausti pyktį, supraskite jo priežastis ir ko norėtumėte iš situacijos. Įvardinkite jausmą: "Aš pykstu, nes..."
Konstruktyvus išreiškimas	Išsakykite savo pyktį ramiai ir pagarbiai, nenaudodami įžeidimų. Paaiškinkite, koks elgesys būtų pageidautinas.
Pauzė ir atsitraukimas	Kai pyktis tampa nevaldomas, trumpam atsitraukite, kad atvėstumėte. Susitarkite dėl vėlesnio pokalbio.
Fizinis aktyvumas	Sportas, masažas, joga ar pasivaikščiojimas padeda subalansuoti emocinę būseną ir sumažinti fizinę įtampą.
Supratimas ir pagarba	Pabandykite suprasti kito žmogaus poziciją, net jei esate supykę. Venkite kaltinimų ir sutelkite dėmesį į problemos sprendimą.
Ribų nustatymas	Aiškiai komunikuokite savo poreikius ir ribas, kad išvengtumėte situacijų, kurios sukelia pyktį.

Jei nesi tikras (-a), kodėl jauti pyktį, jį gali įsivaizduoti, kaip aisbergo viršūnę. Didžioji dalis aisbergo slepiasi giliau. Panašiai yra ir su pykčiu, po kuriuo slepiasi kitos, labiau gasdinančios emocijos.

Jei pyktis tampa nekontroliuojamas ir turi įtakos jūsų santykiams su kitais žmonėmis ar trukdo jūsų veiklai, kreipkitės į specialistą.

tags: #kaip #gimsta #pyktis

• Nėščios kalės priežiūra
• Daugiau apie bendrystę globos namuose
• 1963 m. gimimo dienos savaitės nustatymas
• Gyvybės pradžia: atvirai ir suprantamai
• Santariškių vaikų ligoninės patirtys