Benamystė ir jos aukos: smurtas, nusikalstamumas ir socialinės problemos
Benamystė ir jos aukos: smurtas, nusikalstamumas ir socialinės problemos
Socialiai pažeidžiami žmonės, kuriuos labiau įprasta vadinti benamiais, vargetomis, valkatomis ar „bomžais“, yra daužomi ne tik likimo smūgių. Skaudžiais kirčiais tokius gyvenimo užribio žmones dažnai lamdo ir „ženklina“ jiems nepakantūs piliečiai - užkalbinti praeiviai, sugėrovai ar net ir paaugliai, kuriems pakelti ranką prieš apsiginti nepajėgiantį benamį - ne tik „didvyriškumo“ įrodymas, bet ir linksma pramoga sau ir bendrams.
Kuo toliau, tuo daugiau žmonių gyvena tarsi pasiklydę gyvenimo vertybių skalėje, ir ne vienam tokių žmogaus gyvybė - jokia vertybė, o patyčios iš kito žmogaus - madinga būtinybė, smurtas prieš kitą žmogų - tik savo pranašumo ir fizinės galios akcentavimas.
Įrodyti savo pranašumą pasirinkus „taikiniu“ benamius, kurie ir šiaip jau - dėl likimo smūgių - jaučiasi lyg ir žemiau už kitus, silpnesni, labiau pažeidžiami, neginami, - lengviausia. Galbūt todėl kasdienybėje pilna įvykių, susijusių su benamiais. Deja, net ir nužudymų.
Smurtas ir žmogžudystės prieš benamius
„Akistata“ neseniai skelbė apie tris jaunus prieniškius, kuriuos Kauno apygardos teismas (KAT) pasiuntė kalėti už benamio Jurijaus P. (54 m.) nužudymą Prienuose, apleistame buvusios mokyklos pastate. Vyriausias iš nuteistųjų trijulės - Edgaras Burzdikas (28 m.) - nuteistas kalėti 9 metus, Mindaugas Stulgys (18 m.) - 7 metus, o nepilnametis Lukas Š. (16 m.) - 8 metus. Trijulė žiaurų nusikaltimą įvykdė pernai rugpjūtį.
Benamis jų smurto auka tapo tik todėl, kad tuo metu susikirto visų jų keliai - trijulė ieškojo vietos, kur ramiai išgerti alkoholio. Vienoje minėto apleistos mokyklos pastato patalpoje kurį laiką buvo įsikūrę keli benamiai. Jie ten bendraudavo, girtaudavo, miegodavo. Taigi benamį nužudė į tą patį pastatą užsukę jų „svečiai“. Joks rimtas konfliktas tarp atsitiktinai po tuo pačiu stogu susitikusių kompanijų net nebuvo kilęs: tai ištartas žodis jaunesniajai kompanijai nepatikęs, tai žvilgsnis, tad ir buvo paleisti į darbą kumščiai. Tuo metu ten buvo 3 benamiai, bet 2 iš jų, gavę smūgių, pabėgo, o ant čiužinio gulintis Jurijus P., prieš tai dar bandęs apginti „svečių“ mušamą benamę, atsiėmė daugiausia. Išeidami smurtautojai sumuštą žmogų dar žiauriai sužalojo metaliniu strypu ir paliko. Nelaimėlis mirė.
Štai praėjusią savaitę jaunas benamis (23 m.) rastas nužudytas Palangoje, miškelyje. Vaikinas patyręs ne vieną smūgį peiliu į nugarą, krūtinę, kaklą. Nelaimėlis aptiktas beveik nuogas - tik trumpikėmis mūvįs. Kaip netrukus paaiškėjo, naktį žudiko ištemptas iš lovos. Tai paaiškėjo po kelių valandų Palangoje sulaikius 3 įtariamuosius - anksčiau neteistą palangiškę (34 m.), jos sugyventinį (39 m.), kilusį nuo Latvijos, ir ne kartą teistą jų draugą palangiškį (47 m.). Visi jie - galima sakyti, benamiai: pastarasis glausdavosi ten, kur gaudavo kokio nors darbo, o sugyventinių pora įsikūrusi socialiniame būste. Moteris - 6 vaikų mama, tačiau nė vieno jų neaugino. Ir visų įtariamųjų, ir nužudytojo gyvenimo būdas išduoda, kad jie - tikri „dugno žmonės“. Pats vyriausias iš įtariamųjų laikomas pagrindiniu - tai nuo jo smūgių peiliu mirtis ištiko jauniausią benamį. Konfliktas kilęs po visų trijų įtariamųjų išgertuvių, per kurias vyriausiasis gerdamas prisiminė, esą tas jaunėlis buvo sulaužęs jam koją. Kilo noras „atsiskaityti“. Tuomet visi 3 sugėrovai sutemus nuėjo į apleistą namą, kur gyveno vaikinas, rado jį miegantį lovoje, tad užkluptasis buvo apdaužytas, ištemptas į lauką ir subadytas peiliu. Per šį likimo draugo užpuolimą būta ir grumtynių - nelaimėlis bandęs ir gintis, ir pabėgti, tačiau jam nepavykę. Taip staiga nutrūko jauno benamio, vaikų namuose užaugusio našlaičio, jau valgiusio ir „zonos“ duoną, gyvenimas. Lemtinga jaunuoliui buvusi pažintis su minėtu pagrindiniu įtariamuoju, anksčiau 12 metų kalėjusiu už savo brolio nužudymą panašiomis aplinkybėmis. Žiaurusis benamis bus priverstas ir vėl grįžti už grotų.
Šio metų kovo gale benamis (43 m.) savo likimo brolio buvo nužudytas ir Šiauliuose - jį per staiga kilusį konfliktą medine lazda užtalžė gerokai vyresnis girtas benamis (60 m.).
Šiemet pavasarį KAT pasiuntė už grotų kito benamio - Ričardo P. (63 m.) - nužudymo kaltininką kaunietį Valdemarą Bervingą (63 m.) - kalėti 10 metų. Šis kelis kartus teistas vyras pastaruoju metu irgi buvo benamis, gyveno Kauno nakvynės namuose. Jis pernai Ričardą P. peiliu mirtinai sužalojo tuose pačiuose nakvynės namuose, kai abu buvo įkurdinti viename kambaryje. Lemtingąjį vakarą abu benamiai buvo numatę artimiau susipažinti - planuotos jų vaišės. V. Bervingas padavęs pinigų Ričardui P. ir paprašęs nupirkti vyno. Vėliau, jau begeriant, paaiškėję, kad kambaryje trūksta dalies V. Bervingo pinigų. Kadangi Ričardas P. neigė tuos pinigus paėmęs, V. Bervingo kantrybė trūkusi ir jis griebęsis peilio. Abu vyrai tuo metu buvo jau gerokai įkaušę.
Du benamiai liepsnose: nelaimingi atsitikimai ir tyčinis padegimas
Minėti nužudymai liudija, kad tragediją kartais prišaukia ir patys benamiai. Štai prieš kelias savaites Klaipėdą pašiurpino tragiškas gaisras garažų bendrijoje. Čia naktį buvo pastebėtas degantis metalinis garažas. Bendrijos sargo žinota, kad garaže gali būti žmonių, nes jų čia būdavę nuolat - glausdavęsi benamiai. Kai paryčiais į garažų bendriją atvyko iškviesti ugniagesiai, metalinio garažo vidus jau buvo gausiai apimtas liepsnos. Gelbėtojai turėjo nupjauti garažo vartų spyną, kad patektų į vidų, nes ji buvo užrakinta iš vidaus. Labai greitai gaisrininkai aptiko garaže 2 nelaimėlius - vyrą ir moterį. Abu buvo jau žuvę dėl gaisro. Šis garažas anksčiau buvo pritaikytas gyventi. Šeimininkas čia buvo įrengęs krosnelę, pastatęs viryklę, patalpoje buvo baldų, gultų. Gaisrininkai, numalšinę liepsnas, spėliojo, kad ugnis garaže galėjo įsiplieksti ir nuo numestos cigaretės nuorūkos, ir nuo ant grindų nuvirtusios žvakės, ir dėl neišjungtos dujinės viryklės, ir dėl kitokio neatsargumo. Išvakarėse bendrijoje lankęsi žmonės vėliau liudijo, kad minėtame garaže vakare vyko išgertuvės, dalyvavo daugiau žmonių, buvo girdėti triukšmas, barniai. Triukšmadarių raminti net buvo iškviestas policijos ekipažas. Gali būti, kad po išsamesnio tyrimo specialistai nustatys, jog šis dviejų žmonių žūtimi pasibaigęs įvykis - tai nelaimingas atsitikimas, tačiau ugniagesiai, apžiūrėję nelaimės vietą, neatmetė ir tyčinio padegimo versijos. Jų teigimu, liepsnos į garažo vidų pradėjusios plisti nuo durų. Taigi galėjo būti panaudotas benzinas arba koks nors kitoks degus skystis, siekiant padegti. Įvykis dar tiriamas.
Padegimo versija dėl minėto garažo iškart buvo neatmesta ir dėl to, kad Klaipėdoje panašių nutikimų būta jau ir anksčiau. Ne vien tik policininkai ir gaisrininkai Klaipėdoje dar prisimena, kaip garažas uostamiestyje buvo tyčia padegtas su dviem žmonėmis jame 2010-ųjų rugpjūčio 7-osios naktį. Tuomet degė irgi garažas, tik kitame garažų masyve. Atskubėję gaisrininkai rado liepsnose skendinčius garažo vartus. Šie buvo tvirtai uždaryti, o viduje buvo 2 žmonės, apie kuriuos gelbėtojų jau žinota, nes vienas nelaimėlių mobiliuoju telefonu pats ir šaukėsi ugniagesių pagalbos. Atsukę nuo garažo vartų vielą, gaisrininkai išgelbėjo abu vyrus. Šiuos medikai išvežė į ligoninę. Paaiškėjo, kad žūti padegtame garaže buvo pasmerkti 2 broliai - Vytautas ir Nerijus Viskontai, benamiai. Vienas jų dėl apsinuodijimo dūmais jau buvo ištiktas komos, kitas smalkėmis apsinuodijo mažiau. Abu išgyveno. Tyrėjai išaiškino, kad brolius garaže padegė panašaus likimo du to vakaro jų sugėrovai - klaipėdiečiai Vilmantas Plivė (tuomet 48 m.) ir kone perpus jaunesnis šio bičiulis Žydrūnas Jucys (25 m.). Tai buvo šių nusikaltėlių keršto aktas prieš brolius, neva tą vakarą juos įžeidusius - tuokart 8 kartus už įvairius nusikaltimus teistą V. Plivę pavadinusius gaidžiu. Pykčio ir keršto užvaldytas V. Plivė, lydimas bendrininko Ž. Jucio, išėjo iš garažo, pasuko link degalinės, ten nusipirko benzino, tada grįžo atgal prie garažo, abu viela apvyniojo garažo vartų užrakto kilpas, vartus dar užrėmė automobilio padanga, kad nė vienas brolių neišeitų, apipylė padangą ir garažo vartus benzinu ir padegė. Broliai vėliau teisme teigė girdėję paskutinę padegėjo ištartą frazę: „Prisidirbote, tai dabar rūkykite“. Jau minėta, kad vienas brolių turėjo su savimi mobilųjį telefoną, tad skubiai paskambino pagalbos telefono numeriu. Už šį nusikaltimą vėliau teismas skyrė žudikams, pasikėsinusiems į dvi gyvybes, griežtas nelaisvės bausmes: „kalėjimų kamštis“ ir pavojingas recidyvistas V. Plivė buvo nuteistas kalėti 15 metų (pirmuosius 5 metus - kalėjimo režimu), o anksčiau neteistas Ž. Jucys - 13 metų. Beje, po poros metų, 2012-ųjų rugpjūtį, laimės kūdikiais galėję save vadinti benamiai broliai buvo išskirti amžinai - per konfliktą Nerijus Viskontas (tuomet 37 m.) akmeniu negyvai uždaužė savo jaunesnįjį brolį Vytautą (29 m.). Taigi šie benamiai išvengė mirtino gaisro, tačiau vis tiek nebeišvengė tragiško likimo, prie kurio privedė jų gyvenimo būdas - valkatavimas, alkoholis, kasdienybės įtampa, dažni tarpusavio konfliktai. Už brolio nužudymą N. Viskontas 2013-aisiais sulaukė atpildo - buvo pasiųstas kalėti 15 metų.
Likimas prieš 5 metus nepagailėjo ir net keturių benamių Kazlų Rūdoje - jie žuvo per gaisrą, kilusį mediniame pastate, kuriame buvo įsikūrę benamiai. Tiesa, šiuo atveju jokio tyčinio padegimo nebūta - nelaimėliai pražuvo dėl savo neatsargaus elgesio. Apie Taikos gatvėje kilusį gaisrą pirmiausia skelbė kaimynų šuniukas - kiek po vidurnakčio jis ilgai ir garsiai lojo, žadindamas svetimą pastogę savavališkai užėmusius jo gyventojus. Tačiau niekas iš name buvusių benamių į šuns lojimą nebereagavo. Kai atvyko ugniagesiai, tas pagalbinio ūkio paskirties pastatas buvo apimtas jau atviros liepsnos. Keturis lavonus gelbėtojai, aktyviai malšindami liepsnas, surado ir išnešė per porą valandų. Paaiškėjo, kad žuvo 4 vyrai (42-64 m.). Visi buvo gerai žinomi Kazlų Rūdoje kaip elgetaudavusieji gatvėse ir prie prekybos centrų. Žinomi ir vietos policijai, nes kai kurie buvo teisti. Po šios nelaimės vietos gyventojai teigė, kad tą naktį liepsnos esą buvo dar gailestingos - mat pražudė „tik“ keturis žmones, o galėjo ir aštuonis ar dar daugiau, nes maždaug tiek jų (buvo ir moterų) nuolat lankydavosi apleistame pastate, virtusiame benamių buveine. Tas pastatas kadaise priklausė kooperatyvui, vėliau buvo privatizuotas, bet tikrasis savininkas juo nesinaudojo ir paliko be priežiūros. Tai suuodę keli benamiai pradėjo glaustis apleistame pastate, gyventi - valgyti, bendrauti, nakvoti. Kone visiems mieste buvo žinoma, kad namu-vaiduokliu tapusiame pastate dažnai vyksta išgertuvės ir šeimininkauja nerūpestingi, svetimo turto nebranginantys benamiai, tačiau niekam tai nerūpėjo...
Apleisti pastatai ir tragedijos
Apleisti pastatai neretai tampa nelaimių ar nusikaltimų, susijusių su benamiais, vieta. Štai dar prieš 2016-uosius Kaune, dviejų aukštų mediniame name, gyveno grupelė benamių. Nors tuo metu negyvenamo namo langai ir durys buvo užkaltos medžio plokštėmis, nuolatinės savo pastogės neturėję ir todėl namą nusižiūrėję benamiai patys pasidarė įėjimą į jį per vienų durų angą, esančią toliau nuo gatvės, kad niekam nebadytų akių. Apleistas namas buvo žaliai nudažytas, tad benamiai jį taip ir vadindavo: žalias namas. Žalio namo anga, tapusi landa į jį, kartais sutraukdavo ir daugiau benamių - ne tik svetingus nuolatinius namo gyventojus. Viduje buvo 4 patalpos išgriautomis sienomis, be jokių durų. Patalpas savavališkai užkariavę gyventojai turėjo kiekvienas sau po gultą, o daugiau nieko jiems nebereikėjo, nes dienas šie žmonės dažniausiai leisdavo gatvėse. Tai šiukšlių konteinerius kraustydavo, tai išmaldos prie prekybos centruose iš praeivių prašydavo. Vakarus žalio namo gyventojai dažniausiai leisdavo svaigindamiesi alkoholiu, įsigytu už per dieną susižvejotus pinigus. Tokie dienos darbų „aptarimai“ vykdavo žvakių šviesoje, nes elektros name nebebuvo.
2016-ųjų gruodžio 7-osios vakarą vienas toks „aptarimas“ žaliame name, benamių buveinėje, buvo paženklintas žmogžudyste. Girti žmonės nemokėjo bendrauti taikiai, savo nesutarimus sprendė smūgiais - taip mirtinai buvo uždaužytas ir suspardytas benamis Egidijus M. (45 m.). Šio vyro nužudymo kaltininkais teismas vėliau pripažino benamių porelę - Daivą Bolskytę (tuomet 40 m.) ir Donaldą Daugvilą (50 m.), abu teistus sugyventinius. Ekspertai nustatė kraupią tiesą, liudijančią apie minėtų benamių žiaurumą: girtam Egidijui M. buvo suduota mažiausiai 50 smūgių į galvą, krūtinę, rankas, kojas - kūne buvo nelikę sveikos vietos... Abiem žudikams teismas tuomet skyrė kalėti po 8 metus. Švelni bausmė paskirta todėl, kad teismas nustatė ir paties Egidijaus M. kaltės to vakaro įvykiuose - vyras buvęs agresyvus, pas minėtus sugyventinius užsukęs labai girtas ir vedinas keršto už neva apkalbas, grasinęs jiems išsitrauktu peiliu. Taigi pats išprovokavęs nusikaltimą, kurio auka tapęs.
Kiekviena nelaimė, pasibaigusi žmogaus - seno ar jauno, turtingo ar vargetos, išsilavinusio ar nepraustaburnio - mirtimi, ar ir nusikaltimas su tokia pabaiga yra baisu ir liūdna bei skaudu, tačiau dar liūdniau, kai tokio įvykio ašimi tampa visai dar jauni žmonės, paaugliai. Tokį žiaurų jaunuolių nusikaltimą, susijusį su benamiais, prisimena ir Marijampolės gyventojai bei policijos pareigūnai. Nors nusikaltimas įvykdytas jau gana seniai, tačiau jaunuolių žiaurumu jis nustebino ilgam, o po teismo paaiškėjo, kad jaunuoliai, susibūrę į žiaurumu nustebinusią gaują, kelias naktis skriaudė benamius šių pastogėje tik todėl, kad jiems, „ereliams“, tai buvo pramoga, smaginimosi būdas. 2008-aisiais pačiame Marijampolės centre, Žemaitės gatvėje, buvo medinis dviejų aukštų daugiabutis namas. Jis priklausė trims bendrovėms, supirkusioms ir kelis aplinkinius gyvenamuosius namus, tačiau niekas jo nenaudojo, neremontavo. Išsikrausčius visiems buvusiems namo gyventojams, pastogę greitai „okupavo“ nuolatinės gyvenamosios vietos neturintys asocialūs asmenys. Greitai namas liko be langų ir be durų - lyg vaiduoklis, tačiau benamių „paklausos“ neprarado.
Vėliau paaiškėjo, kad grupė jaunuolių tame name lankydavosi norėdami tik išsityčioti iš benamių. Kartą name tik per plauką nežuvo 3 vargetos - juos, tik atsitiktinumo dėka pamatę pro angas besiveržiančius dūmus, išgelbėjo tuo metu pro šalį važiavę patruliai. Gaisro paliestas namas tapo dar didesne landyne, tačiau benamiai ir tada jo nepaliko. 2008-ųjų birželį name kelis kartus savo „stiprybę“ demonstravo jaunų beširdžių gauja (16-22 m.). Kas žino, kiek dar laiko ciniški jaunuoliai naktimis būtų tyčiojęsi iš medinio namo įnamių, jeigu 3 benamiai po eilinio smurto išpuolio nebūtų patekę į ligoninę. Dviem (27 m., 30 m.) buvo lūžę kojų kaulai, o trečias ilgai buvo ištiktas komos, kol galop mirė. Tie, kuriems lūžo kojos, jaunuolių gaujos buvo tiesiog išmesti pro apleisto namo langą iš antrojo aukšto. Priežasties tam nebuvo - tik nuotykis, pokštas, pralinksminęs įsibrovusius neblaivius egzekutorius. Šie tyči...
Benamiai vaikai: ypatinga pažeidžiamumo grupė
Benamystė yra problema, paliečianti įvairias visuomenės grupes, tačiau benamiai vaikai yra ypač pažeidžiama kategorija. Apibrėžiant benamius vaikus, svarbu atskirti kelias grupes. UNICEF išskiria dvi pagrindines grupes: Vaikai gatvėje: Tai vaikai, kurie didžiąją dienos dalį praleidžia gatvėje, bet palaiko pastovius ryšius su savo šeima ir nakčiai grįžta į namus. Jie gali elgetauti, dirbti gatvėje arba leisti laiką kitose vietose, pavyzdžiui, kompiuterinių žaidimų salonuose ar prekybos centruose. Gatvės vaikai: Tai vaikai, kurie gyvena ir dirba gatvėje, neturėdami nuolatinės gyvenamosios vietos ir ryšių su šeima.
Taip pat reikėtų paminėti vaikus, kurie yra apleisti ir patyrę prievartą ar smurtą. Benamiais paprastai laikomi žmonės, neturintys nuolatinės tinkamos gyvenamosios vietos.
Yra daug priežasčių, dėl kurių vaikai atsiduria gatvėje: Šeimos problemos: Grubumas ir žiaurumas šeimoje, įtempti, žeminantys santykiai, fizinis ir emocinis smurtas, žalingi šeimos narių įpročiai, tėvų nerūpestingumas, auklėjimo klaidos, blogos, nestabilios materialinės sąlygos ar gyvenamoji vieta. Ekonominiai sunkumai: Šeimos finansinės krizės, kilusios dėl prieinamumo gyvenamojo ploto trūkumo, ribotų įsidarbinimo galimybių, mažų atlyginimų, sveikatos draudimo nebuvimo, nepakankamos socialinės rūpybos. Globos įstaigos: Neretai benamiais tampa ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių vaikų prieglaudas palikę jauni žmonės. Netinkamas tėvų pavyzdys: Šeimose, kuriose tėvai užsiima nusikalstama veikla arba yra nesąžiningi su kitais žmonėmis, vaikai mato nederamo elgesio pavyzdžius, dažnai yra tėvų paliekami likimo valiai. Girtaujantys tėvai, kurie nesugeba pasirūpinti savo vaikais, dažnai juos terorizuoja, muša (ypač tėvas, terorizuojantis ir motiną), namuose nuolat renkasi kompanijos, nuolat girtaujama.
Gyvenimas gatvėje yra kupinas pavojų ir iššūkių. Benamiai vaikai susiduria su šiomis problemomis: Sveikatos problemos: Prasta mityba, menkavertis maistas, pusbadis, nesutrikęs augimas, infekcinės ir kitos ligos, nerimas ir depresija, žemas savęs vertinimas. Saugumo problemos: Smurtas, išnaudojimas, nusikalstamumas, prostitucija, narkotikai. Švietimo problemos: Nelanko mokyklos, neįgyja specialybės, todėl beveik neturi galimybių išsiveržti i “užribio klasės”. Didelę problemą sudaro benamių vaikų ir jaunimo išsimokslinimas. Šeimai tapus bename, ji paprastai priversta dažnai keltis iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, todėl benamiams vaikams kyla problema lankant mokyklą; problema kyla ir dėl mokyklų įrašų perdavimo vėlavimo, nuolatinio adreso, transporto nebuvimo. Socialinės problemos: Atstūmimas, vienišumas, socialinė izoliacija, sunku rasti legalių būdų užsidirbti pragyvenimui, todėl daugelis pradeda teikti seksualines paslaugas tam, kad uždirbtų maistui, drabužiams, pastogei. Taip jie atsiduria tiesioginiame pavojuje užsikrėsti ŽIV ar AIDS. Jie dažnai kenčia nuo nerimo ir depresijos, prastos sveikatos ir mitybos, žemo savęs vertinimo. Neturėdami galimybių įgyti išsilavinimo, jie sunkiai gali keisti savo gyvenimo būdą.
Norint padėti benamiams vaikams, reikalingas kompleksinis požiūris, apimantis: Priežasčių šalinimas: Darbas su šeimomis, siekiant išspręsti problemas, kurios lemia vaikų benamystę (skurdas, smurtas, priklausomybės). Socialinė parama: Suteikti benamiams vaikams pastogę, maistą, drabužius, medicininę pagalbą, psichologinę pagalbą. Švietimas: Užtikrinti, kad benamiai vaikai turėtų galimybę lankyti mokyklą ir įgyti išsilavinimą. Grąžinti vaikus į visuomenę ir švietimo sistemą yra pakankamai sunkus ir daug pastangų reikalaujantis procesas. Reabilitacija: Padėti benamiams vaikams atsikratyti priklausomybių, integruotis į visuomenę. Prevencija: Vykdyti prevencines programas, skirtas rizikos grupės vaikams ir šeimoms.
Benamystė Lietuvoje: statistika ir pagalbos būdai
Statistikos departamento duomenimis, 2019-ais metais skirtingose laikino gyvenimo įstaigose gyveno 4015 žmonių. Tačiau tikslių skaičių, kiek žmonių Lietuvoje patiria benamystę, nėra. Vienu metu nakvynės namuose gyventi gali 76 žmonės, 20 vietų skirta moterims, o likusios - darbingo amžiaus vyrams.
Socialinės atskirties problemos, kaip socialinis reiškinys, būdingos rinkos ekonomikos šalims, kurių esmė ta, kad dalis šalies gyventojų patys nenori ar nesugeba socializuotis. Šiuo metu jų lygis išlieka gana aukštas. Skurdas, nedarbas ir benamystė yra tarpusavyje glaudžiai susijusios problemos. Jei šalyje didėja nedarbo lygis, tai išauga ir skurdo lygis, o tai įtakoja benamystės didėjimą.
Europos Sąjungoje yra aiškiai apibrėžti pagrindiniai socialinės politikos principai. Ypatingas dėmesys skiriamas straipsniams, apibrėžiantiems požiūrius į socialinės atskirties problemas. Štai keletas iš jų: Sukurti arba toliau išlaikyti socialinės apsaugos sistemą. Išlaikyti tinkamo lygio socialinės apsaugos sistemą - bent tokio, kuris yra būtinas Europos socialinės apsaugos kodeksui ratifikuoti. Stengtis, kad socialinės apsaugos sistema nuolat tobulėtų, pasiektų aukštesnį lygį. Užtikrinti naudojimasis teisėmis į socialinę apsaugą, įskaitant pagal socialinės apsaugos įstatymus teikiamas lengvatas išlaikymui; nepriklausomai nuo asmenų, kurie naudojasi teise į socialinę apsaugą, kilnojimosi šalis teritorijose. Teisė į socialinę paramą ir medicinos pagalbą.
Šiuo metu siekiama pasinaudoti kitų šalių pasiekimais, stengdamiesi, kiek įmanoma, naudingą patirtį pritaikyti mūsų šaliai. Tai ir buvo pirmieji žingsniai į pagrindą kuriant šią itin svarbią socialinę įstaigą. Štai keletas dokumentų, siekiantys socialinės atskirties mažinimo politiką. Keletą jų yra pasiruošta kiek detaliau pristatyti ir panagrinėti. 2004 - 2006 m. Nacionalinio kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų plano įgyvendinimo įtraukiant savivaldybes ir kitus suinteresuotuosius, skleidžiant pažangiąją ES patirtį, organizavimas. Diegimo proceso stebėsenos vykdymas.
Benamio žmogaus likimas ir visuomenės požiūris
Vilniaus „Rožytės“ (Vidos Gumbytės) istorija atspindi benamio žmogaus likimą ir atminimą visuomenėje. Nors Vilniaus gatvėse užkalbindama praeivius V.Gumbytė šypsodavosi, Pūstakiemio (Elektrėnų sav.) žmonės ją prisimena visai kitokią. Sugrįžusi namo ji nepasižymėdavo linksmumu, kaimynai pastebėdavo, kad moterį kankindavo depresija. Kartą užkalbinusiai vieną kaimynę V.Gumbytei išsprūdo: „Kai mes mirsime, niekas mūsų jau nebeaplankys.“ Ir iš tiesų - praėjusį šeštadienį paskelbus apie Rožytės mirtį daug gražių žodžių apie Vilniaus įžymybę išsakė rašytojai, filosofai, dizaineriai, fotografai, nuomonių formuotojai. Visi prisiminė apie susitikimus su ja, bet ar nors vienas aplankė kapą kaimo kapinėse? Moters gyvenimas ir mirtis atspindi socialinės atskirties problemą, kuriai būtinas nuolatinis visuomenės dėmesys ir sprendimai.
Pro klūpančius ar stovinčius ištiestomis rankomis žmones praeiname gatvėje, susiduriame su jais namų kiemuose ar miesto šventėse. Tie susitikimai sukelia įvairialypių jausmų: pyktį, gailestį, kaltę ar liūdesį. Ir dažnai iškelia klausimą: duoti ar neduoti? Sutinkame šiuos žmones kasdien, matome jų situaciją: džiaugsmą, liūdesį, kasdienes pastangas. Pažindami šiuos žmones ir jų istorijas galime kalbėti apie reikalingą ir laukiamą pagalbą. Atsakykite sau į klausimą: kas skatina mane aukoti ar neaukoti? Neaukojate, nes žmogus pats kaltas dėl situacijos, kurioje atsidūrė? Nes jis vis tiek pragers visus pinigus? Nes kažkada jau davėte ir nusivylėte prašiusiu žmogumi? Aukojate, nes tikite, kad jūsų pagalba yra gyvybiškai svarbi? Nes smagu jaustis geram ir rūpestingam? Nes labai nejauku praeiti nedavus? Nereikia. Duokite žmogui tai, ko jis prašo. Skirkite laiko pasakyti: „gerai, einam ir aš tau tai nupirksiu“. Gali būti, kad prašantysis ims išsisukinėti, mat iš tiesų jam reikia pinigų ir nežinia ką jis ketina už juos pirkti. Gali būti ir taip, kad jis labai nudžiugs ir paprašys nupirkti bandelę. Prašyti pagalbos yra sunku, gėda, pikta. Jei nusprendžiate duoti išmaldą, pažvelkite į žmogų, kurį remiate. Kokios spalvos jo akys? Kiek jam gali būti metų? Kuo jis vardu? Pamatykite žmogų. Jei jau apsisprendėte mesti pinigą pamatykit, kam jį metat. Jei apsisprendėte neduoti, irgi pažvelkit į tą žmogų. Paprastai žmonės ilgą laiką gyvenantys gatvėje puikiai išmano, kaip joje išgyventi, tačiau galbūt jūs sutikote kaip tik tą, kuriam šis rytas ar vakaras gatvėje pirmasis. Pasiūlykit jam kreiptis į pagalbos organizacijas, tokias kaip Caritas ar kitas, apie kurių veiklą savo mieste žinote.
Žmogus turi teisę prašyti pagalbos. Jei jo situacija sudėtinga, jis turi teisę kreiptis į kitus žmones ir ieškoti paramos. Jūsų teisė padėti arba nepadėti, ir jūs galite pasirinkti. Nesvarbu koks būtų jūsų pasirinkimas, nekaltinkite, negėdinkite ir nemoralizuokite. Nesiimkite vertinti ir patarinėti, nežinodami konkretaus žmogaus istorijos ir kelio, kuris jį atvedė iki esamos situacijos. Jei perskaitėte visus patarimus, suprasite, kad iš jūsų prašoma to, ko dažnai neužtenka net patiems artimiausiems ir brangiausiems: laiko, dėmesio ir sąmoningumo. Ką gi, kaip tik taip ir yra. Sunkūs sprendimai, susiję su kitais žmonėmis, visada yra sunkūs. Tiesiog toks bendravimo su prašančiuoju būdas leis jums geriau pažinti ir suprasti save, savo vertybes, principus, elgesį ir tai, kaip šis elgesys gali padėti ar pakenkti kitam žmogui. Sutikdami žmones mes įgyjam naujos patirties, išmokstam naują pamoką, ypač jei skiriame laiko tam susitikimui ir jo rezultatams apgalvoti. Kiekvienas naujas pažįstamas mums duoda kažką naujo. Net jei pats yra elgeta.
Benamis vyras paaukojo 200 eurų vienišoms motinoms
Štutgartas, gruodžio 19 d. Benamis vyras Vokietijos Štutgarto mieste vienišoms motinoms paaukojo 200 eurų. Vyras, vadinantis save „Kregžde“, perdavė Katalikų moterų socialinei tarnybai (SkF) pinigus, kuriuos sunkiai sutaupė rinkdamas ir priduodamas butelius. Jo noras - sudaryti vienišoms motinoms galimybę patirti gražias Kalėdas.
Ranka rašytame laiške „Kregždė“ paprašė perduoti pinigus vienišoms motinoms, „kad jos galėtų gražiai atšvęsti“, pranešė SkF. „Šis gestas mus labai sujaudino ir parodė, kad tikras dosnumas neturi ribų - todėl, kad jis pats (benamis) praktiškai nieko neturi“, - sakė sesuo Nicola Maria, priėmusi voką su pinigais. Suma perduota vienai pagalbos reikalingai motinai i Rytų Štutgarto, kurios vaikas iki šiol neturi gimimo liudijimo ir negauna vaiko pinigų, nes tėvas nepripažįsta tėvystės.
„Ši auka mus apstulbino, esame dėkingos, - sakė Svenja Gruß, socialinės tarnybos vadovė. - Asmeniškai pažįstu Kregždę, kuris, esant geram orui, Štutgarte sėdi ant sienelės pilies parke ir skaito knygas“. Norint uždirbti 200 eurų, benamiui reikėjo surinkti 2,5 tūkst. butelių po 8 centus. „Kregždė“ nenorėjo viešumo. Jis teigė, kad yra tikintis krikščionis ir kadangi kitą savaitę yra Jėzaus gimtadienis, 200 eurų yra jo dovana Dievui. Vyras teigė: „Vieni turi per daug, kiti - per mažai. Iš tikrųjų visiems užtektų, jei tai būtų geriau paskirstyta“.
Benamių problemos
Dvokiantys, nieko neveikiantys, problemų aplinkiniams keliantys benamiai retai sulaukia visuomenės gailesčio. 44-erių benamis Olegas porą metų gyvena Sportininkų gatvės rajone. Šiltesniuoju metų laiku jis miega šalia Klaipėdos universiteto studentų bendrabučio Malūnininkų gatvėje. Jokia paslaptis, kodėl šis žmogus negali gyventi nakvynės namuose - jis sunkiai ištveria negirtavęs. Piktindamiesi šiuo benamiu rajono gyventojai ne sykį prašė seniūnaičio Ruslano Shneiderat išguiti šį asmenį. Visiškai neseniai Olegas sukėlė seniūnaičio ir kitų rajono gyventojų gailestį. "Žmogus tiesiog kovojo su mirtimi, neturėjo ko valgyti ir negalėjo net nušliaužti iki parduotuvės. Atvirai pasakysiu: anksčiau su juo kovojau, o dabar man pasidarė jo gaila. Mačiau, kad kankinosi skausmuose. Ilgai nenorėjo sakyti, kas jį taip nuskriaudė. Galiausiai papasakojo, kad Sportininkų gatvėje prie parduotuvės sutemus nuolat slampinėja būrelis vaikų, jų vadeiva - toks 25 metų į nusikaltimus linkęs, dar nesubrendęs vaikinas iš Švyturio gatvės 4-ojo namo. Šie vaikėzai laukia, kada iš parduotuvės išeis koks neblaivus žmogus, paseka jį iki atokios vietos, sumuša ir atima viską, ką šis turi. Benamis pasipasakojo, kad suaugęs vaikinas nuolat vaikštinėja su 16-mečiu ir dviem 11-mečiais. "Žinau, kad Olegas nemoka rašyti, bet įtikinau jį viską policininkui atvirai papasakoti. Pagalbos ranką benamiui ištiesė nežinomi žmonės. Jie išsivežė Olegą, nuprausė, pamaitino. Apylinkės inspektorius kalbino Olegą, bet benamis tvirtino, jog išsiaiškins su skriaudikais pats, ir neprasitarė apie nepilnamečius. "Policijos patruliams duotas nurodymas dažniau pasirodyti šiame rajone. Informacija apie nusikalsti linkusius vaikus perduota nepilnamečių reikalų inspektorėms. Beje, šie vaikai ir jaunuoliai jau buvo patekę į mūsų akiratį. Tikiuosi, kad padėtis susitvarkys, bet bėda ta, kad Švyturio ir Malūnininkų gatvėse yra visiškai neapšviestų kiemų. Todėl gyventojų saugumo klausimas čia tebėra labai aktualus. Seniūnaitis įsitikinęs, kad ėmęsi užkirsti kelią tolesniems plėšikavimams pareigūnai bei neabejingi gyventojai išgelbės ir šiuos nepilnamečius.
Pernai birželį į ligoninę pateko 62 metų benamis. Vyrui buvo sunkiai traumuota galva. Sužalojimas komplikavosi. Ilgokai ištiktas komos gulėjęs žmogus galiausiai mirė. Ekspertų išvada dėl vyro mirties priežasties buvo nekonkreti. Teigta, kad jis galėjo susitrenkti galvą griūdamas, bet neatmesta tikimybė, kad jis galėjo būti sumuštas kietu daiktu. Nuo įvykio praėjo pusmetis ir dėl benamio nužudymo įtarimai krito dviem paaugliams. Vienam jų praėjusią vasarą tebuvo 13 metų, kitam - 16 metų. 13-metis vaikas už padarytą nusikaltimą negali stoti prieš teismą. Tad nors ir bus pripažinta, kad jis dalyvavo žudant žmogų, teisiamas nebus.