"Škoda": nuo reklaminio šūkio iki realybės
"Škoda": nuo reklaminio šūkio iki realybės
Pamenate tokį reklaminį šūkį: „Ir į darbą, ir į sodą - nuvažiuosi tu su Škoda“? Jei nepamenate - nieko tokio. Tai gana sena reklama, matyt, iš tų laikų, kai Škoda automobiliai dar kėlė asociacijas su kokybe ir patikimumu.
Rytais lekiame į darbą, savaitgaliais - iki ežero, jūros arba sodo. O kiek nuošaliau nuo gyvenimo greitkelio lieka daugybė mažų stebuklų. Be jokios abejonės, daugeliui vairuotojų kiekvienas naujas automobilis yra stebuklas. Toks ir yra „Škoda Scala“ - naujas, pristatytas šis metų Ženevos parodoje ir pakeitęs „Rapid“. Kiti, žvelgiantys dar plačiau, sakytų, kad didžiausias stebuklas yra atradimo džiaugsmas. O automobilis yra vienas iš būdų ar įrankių, kuriuo sumaniai naudojantis, galima naujus pasaulius atrasti visai šalia. Vos už valandos kelio nuo Vilniaus ar Kauno.
Naujausių modelių problemos
Į portalo Kauniečiams redakciją kreipėsi nepatenkintas UAB „Baltieva“ klientas, kuris 2024 metų gruodžio mėnesį oficialiame salone Kaune įsigijo naują „Škoda Kodiaq“ hibridinį modelį. „Mašina beveik nuolat turi problemų - po įkrovimo išsikrauna pagrindinis akumuliatorius, išsijungia stoglangis, neveikia kondicionierius, masažo funkcija kėdėje, o kartais ji tiesiog neužsiveda. Servisas žada atnaujinimą, bet nepasiūlo jokio laikino sprendimo. Jo teigimu, servisui nepavyksta nei identifikuoti problemos priežasties, nei pasiūlyti realios išeities - esą viskas priklauso nuo būsimo programinės įrangos atnaujinimo, kurio data nežinoma. „Nesuprantu, kaip galima toliau pardavinėti tokius automobilius, žinant, kad net servise jų nesugebama suremontuoti. Dar daugiau klausimų kelia, anot jo, „formalus ir atsainus“ serviso požiūris į situaciją. Nors problema egzistuoja nuo automobilio įsigijimo, sprendimo nepasiūlyta jau keletą mėnesių. Ar tai žinomas šio modelio defektas? Ar šiuo metu parduodami tokie pat modeliai turi šį pavojų? Kaip vertinamas klientų aptarnavimas?
„Škoda Kodiaq įsigijau 2024 m. rugsėjį. Naujas automobilis - naujas saugumo jausmas. Bent jau taip tikėjausi. Tačiau vos po kelių savaičių jis buvo išgabentas ant tralo. Tiesiog nepavyko užvesti - prietaisų skydelyje pasirodė visa eilė klaidų, o variklis net necyptelėjo. Servise pasakė, kad atliks programinės įrangos atnaujinimą. „Nuo balandžio iki liepos gyvenau nuolatinėje įtampoje. Mašina tai užsiveda, tai ne. Kartais lauki 5, kartais 20 minučių, kol variklis pagaliau užsikuria. O jei ne? Turi keisti visus planus, vėluoji, stresas - nuolatinis palydovas. Ryte su dviem vaikais lipi į automobilį - neužsiveda. Nuveži vieną į darželį - vėl tas pats. Su kitu važiuoji pas gydytoją - neužsiveda. Sustoji prie paštomato ar parduotuvės - ir vėl tas pats. Ir visa tai - vienos rytinės kelionės patirtis. Klientė atkreipė dėmesį, kad gamintojo atstovai kompromisų nesiūlė - net nepasiūlė pakaitinio automobilio, esą jos transporto priemonė „važiuojanti“. „Vos tik užsiminiau apie kreipimąsi į vartotojų teises, stebuklingai ta versija atsirado. Jeigu turite panašių patirčių - kviečiame susisiekti su redakcija el. Užsiprenumeruok naujienas tiesiai į savo el.
Kelionė iki Čiobiškio (Padalių) kelto su „Škoda Scala“
Automagistrale Vilnius-Panevėžys su vėju švilpiame iki posūkio į Bartkuškį. Iš ten - pro Musninkus vienas iš mažųjų stebuklų jau ranka pasiekiamas. Tai - Čiobiškio (Padalių) keltas. Vienintelis ne tik Neryje, bet apskritai Lietuvoje keltas be variklio ar irklų. Juo persikėlus per Nerį, vieškeliu, o vėliau ir asfaltuotu keliu, galima pasiekti Žąslių miestelį ir greitkelį Vilnius-Kaunas. Akivaizdu, kad mums lankantis Padaliuose, kelto keleiviai domėjosi ne tik „neregėta Škoda“, bet ir pačiu kelto mechanizmu. Prieš mane keltu keliantis šeimai su vaikais, mažiausias iš jų klausė: o tai kur variklis? Nėra variklio. Tuo keltas ir unikalus, kad, panašiai kaip jachtą, neša vėjo gūsiai, Čiobiškio stebuklą per upę plukdo Neries srovė. O bures atstoja vairo „liežuviai“. Todėl ir vadinamas „sroviniu keltu“, pririštu prie tvirto lyno. Ši Čiobiškio-Padalių perkėla unikali ir tuo, kad čia apsilankius neapleidžia pojūtis, jog esi gamtos dalis. Civilizacija čia nevargina sielos, o karštą vasaros dieną nesijaučia asfalto kvapo. Tik čiurlenantis vanduo, vieškelio dulkės, pavėsinė, įrengta keliautojams. Ir pats ekologiškiausias keltas pasaulyje. Lengvute „Škoda Scala“ užvažiuojant ant kelto nuo medinių lentų lieptelio, denis šiek tiek susvyruoja. Tačiau kelto šeimininkas Gediminas (apie jo istoriją - žemiau) kiekvieną kartą kantriai švartuoja keltą dviem grandinėm prie kablių, pritvirtintų prie abiejuose krantuose esančių tiltelių. Taigi į keltą įšokti galėtų net ir mažiau patyręs vairuotojas - jokio vargo, vien tik egzotika ir įdomumas.
Kelto istorija
Pirmą kartą persikėlimas per Nerį ties Čiobiškiu minimas XIX amžiaus dokumentuose - 1831 m. sukilimo metu šioje vietoje upę kirto generolo Dezidero Chlapovskio vadovaujama sukilėlių kariuomenė, artėjusi prie Vilniaus. Praėjus trisdešimčiai metų, vadovaujami Felikso Visloucho, toje pačioje vietoje kėlėsi 1863-ųjų sukilimo dalyviai - tiesa, tuo metu jie jau traukėsi nuo dabartinės Lietuvos sostinės. Patekę į kitą upės krantą, sukilėliai keltą sudegino ir pusšimtį metų apie būdus persikelti iš vienos Neries pusės į kitą šiose apylinkėse nebuvo žinoma.
Patogi vieta kirsti Nerį 1912-aisiais carinė valdžia sugalvojo, kad šioje vietoje žmonėms vis dėlto reikia migruoti, tad buvo pastatytas tiltas, vėliau pačių rusų sudegintas per Pirmąjį pasaulinį karą. Kadangi ši vieta - viena patogiausių kirsti Nerį dėl siauros upės vagos, tuščia vieta ilgai nebuvo ir 1915 m. rusus spausdami vokiečiai pastatė naują, medinį tiltą. Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tiltas visiškai susidėvėjo ir tapo pavojingas naudoti, o tuometinis prezidentas Antanas Smetona nusprendė - pigiau pastatyti naują tiltą, nei remontuoti senąjį. Tačiau pinigų pritrūko ir tam.
Vietos gyventojai nelaukė prezidento malonės - jiems reikėjo keliauti, tad verslininko gyslelę turintis Jurgis Dzeventauskas su draugu paėmė 3000 litų paskolą ir įrengė keltą. Jo principas - dvi dešimties metrų ilgio ir trijų metrų pločio valtys, kurios sujungtos virš jų sukaltomis lentomis. Pirmojo kelto gamyba nebuvo lengva - apylinkėse trūko nagingų stalių, tad valtys keltui buvo daromos už 35 km esančioje Jonavoje, o tarpukariu gabenti tokį didelį krovinį nebuvo paprasta.
Vėliau, Antrojo pasaulinio karo metu, keltu naudojosi tie, kas buvo okupavę šalį: iš pradžių rusai, po to - vokiečiai, tada vėl rusai, kol galiausiai keltas buvo susprogdintas. Pasibaigus karui ir nusistovėjus sovietiniam režimui, J.Dzeventauskas neatsisakė kelto idėjos ir įkalbėjo kolūkio pirmininką, kad šioje vietoje reikia perkėlos. Taip 1935-aisiais būdą persikelti per upę įrengęs J.Dzeventauskas vėl tapo keltininku, o vėliau iš jo šį amatą perėmė sūnus Valentas, 1978-aisiais medinį kelto pagrindą pakeitęs metaliniu. Atgavus nepriklausomybę, kurį laiką šalyje vyravo suirutė, tad keltas vėl dingo iš Dzeventauskų šeimos, kol Valentas atsitiktinai aptiko skelbimą vietos laikraštyje apie kolūkio skelbiamą aukcioną. Vienas jame parduodamų egzempliorių - tas pats keltas. Taip prasidėjo trečioji kelto epocha jau nepriklausomoje Lietuvoje. 2010-aisiais iš Valento keltininko darbą perėmė jo sūnus Gediminas ir tęsia keltininko darbą šiltuoju metų laiku. Po Gedimino keltininko darbą turėtų perimti jau ketvirtosios Dzeventauskų šeimos kartos atstovas - sūnus Arnas.
Keltas įrengtas teritorijoje, aplink kurią šiandien gyvena nedaug žmonių. Tačiau, norint iš vienos Neries pusės persikelti į kitą ne keltu, jiems tektų bent 30 kilometrų važiuoti iki Jonavos arba Trakų rajono.
Bandytas automobilis Škoda Scala
Variklis - 1 l TSI, 3 cilindrai, 85 kW, vid. degalų sąnaudos 5 l/100 km, bandymų metu - 6,8 l. Surinktas ant MQB-A0 bazės, kuri naudojama mažiems automobiliams gaminti: „Volkswagen Polo“, „Seat Ibiza“ ir kt. Konkurentai: „VW Golf“, „Ford Focus“, „Opel Astra“ ir kiti šio segmento automobiliai. Ilgis - 4,36 m. Už „Golf“ ilgesnis net 10 cm. Bagažinės talpa - 467 l. Todėl „Škoda“ visuomet taiko ne tik į "darbą" ir "sodą", bet ir į nestandartinius dydžius. Tarkime, ant kompaktinio hečbeko VW „Polo“ ar kompaktinio visureigio „T-Roc“ bazės „MQB A0“ surinktas automobilis yra ilgesnis už patį „Golf“ net 10 cm! "Scala" ilgis - 4,36 m, o bagažinės tūris - net 467 l. „Scala“ reiškia laiptus. Panašu, kad „Škoda Scala“ - tai tikrai aukštesnis laiptelis, lyginant su savo pirmtaku „Rapid“, kurį jau galime pamiršti. Nes „Scala“ - ir prabangesnė, ir tuo pačiu labai praktiška. Erdvi bagažinė „Scala“ bagažinė automanus vilioja ir savo stilingu dangčiu, primenančiu prabangios klasės automobilius. Pakelkime jį ir, neatlenkę galinių sėdynių, pasižiūrėkime, kiek arbūzų telpa į bagažinę. Kodėl arbūzai? Todėl, kad obuolių Lietuvoje dar nėra. Be to, arbūzai po šiųmečio Dakaro ralio labai siejasi su greitais automobiliais. Ar prisimenate Lietuvos lenktynininkus, po finišo, kepinant Peru saulei, malšinusius troškulį arbūzais? Dabar Lietuvoje - tokie pat karšti orai, taigi dabar pats arbūzų valgymo sezonas. Vienoje Vilniaus gatvių, bandydami „Scala“ patogumus, stabtelėjome prie prekeivio vardu Nabi ir linksmai paklausėme, žvelgdami į jo VW autobusiuką, pilną arbūzų: ar turėsite tiek, kad būtų pilna „Škoda“ bagažinė? Linksmų plaučių vyrukui šis iššūkis labai patiko. Iškėlė nykštį į viršų: kraukite! Pasižiūrėkite, kaip tai vyko ir bandykite suskaičiuoti arbūzus.
Naudoto „Škoda Scala“ (2019 m.) testas: geriausias nebrangus pasirinkimas nebijantiems stereotipų
Škoda Felicia: praeities pamokos
1991 metais „Škoda“ pasirašė susitarimą su „Volkswagen“ koncernu, o 1994 metais pasirodė pirmoji „Felicija“ - mašina, sukurta pereinamuoju iš komunizmo į kapitalizmą laikotarpiu. Automobilį, pradėtą kurti už geležinės uždangos, baigė „Volkswagen“ specialistai. Ko galima tikėtis iš dėvėtos „Felicijos“? Net ir septynerių metų senumo mašinose salonas išsilaiko ganėtinai neblogai. Vairuotojo vieta, nepaisant to, kad vairo padėtis nereguliuojama ir yra tik dvi galimos sėdynės padėtis, ganėtinai patogi. Ant galinės sėdynės sėdint trise jau teks pasispausti, tačiau užtektinai vietos keliams, nes priekinių sėdynių nugarėlės išlenktos. Mašina ganėtinai nedidelė, bet bagažinė pakankamai talpi ir atidaroma arba rakteliu iš išorės, arba svertu šalia vairuotojo kėdės. Beje, universalas „Felicia Combi“ - tai iš esmės tas pats hečbekas, tik su 354 mm ilgesne galine iškiša. Penktosios durys ir galinės lempos visiškai vienodos. Abiejų mašinų penktųjų durų spynelės mygtukas neatsparus purvo ir vandens poveikiui. Be to, galinės durelės ganėtinai greitai rūdija. Greičiausiai rūdys pažeidžia apatinį stiklo rėmą. Beje, tai bendra „Felicijų“ problema. Rudžių problema atsiranda maždaug po penkerių metų eksploatacijos. Beje, nuo rudžių kenčia ne tik kėbulas, bet ir įvairios tvirtinimo detalės - varžtai ir veržlės taip prikimba vieni prie kitų, kad dažnai juos tenka nupjauti.
Taip pat mechanikai nelabai mėgsta ir bazinius 1300 cm3 „Škodos“ variklius. Dėl to kalta jų archajišką konstrukcija - aliumininis blokas su tūtomis ir įvairūs dangteliai su tarpinėmis. Trijų atramų paskirstymo velenas, strypinis vožtuvų prievadas, paskirstymo velenas bloke, kuris prijungtas trumpa dviejų eilių grandine su dviem žvaigždutėmis. Beje, grandininis prievadas - silpniausia „apatinio“ paskirstymo veleno grandis. Pamažu grandinė išsitampo. Grandinę reiktų keisti kas 50 000-60 000 km. Tiesa, pasitaiko „Felicijų“, kurios nuvažiuoja dvigubai ilgesnį kelią, bet likimo erzinti nereiktų. Juo labiau, kad gali sulūžti susidėvėjusios žvaigždutės, o tada varikliui reiks sudėtingo ir brangaus remonto. Tiesa, grandinės pakeitimas irgi nėra iš pigiųjų, nes kartu reikia keisti priekinio dangtelio ir padėklo tarpines, alkūninio veleno riebokšlį, tepalo filtrą ir tepalus. Kita priežastis keisti grandinę kas 50 000 km - dangtelį laikantys varžtai. Neriektų pamiršti ir karbiuratoriaus - tai „Škodos“ variklio problema. Dėl dešinės variklio atramos gumos plyšimo variklis persikreipia, važiuojant girdisi pašaliniai garsai. Keičiant atramą reikia keisti ir vandens siurblį, mat atrama ir siurblys - viena visuma. Be to, ilgai tarnavusiuose varikliuose per daugybę susidėvėjusių tarpinių gali pradėti sunktis tepalai. Mašinos su 1300 kub. cm varikliais važiuoja neblogai. Buvo gaminama ir su įpurškimu. Į „Felicijas“ taip pat buvo montuojami ir VW varikliai - 1,6 l benzininis ir 64 AG dyzelinis be įpūtimo. Mašinos su dyzeliniais varikliais sutinkamos retai, mašinos su 1,6 l varikliais - dažniau. Šis varikliukas greitesnis ir stipriau sukasi negu čekiškas, tačiau trauka beveik tokia pati. VW varikliai gerokai patikimesi ir lengviau remontuojami. Jame kas 80 000-90 000 km reikia pakeisti variklio diržą, bet tai, palyginus su čekiško variklio problemomis, vieni niekai. Tiesa, reikia būti atsargiems keičiant tepalo filtrą, nes jis sumontuotas šalia išmetamojo vamzdžio ir elgiantis neatsargiai galima nusideginti rankas. Dėl šito verčiau naudoti „Škodos“ filtrus, kurių forma daugiau pritaikyta keitimui. Bendra visų „Felicijų“ variklių problema - plastikinis termostato korpusas. Laikui bėgant plastmasė sensta ir suyra, termostatas nustoja normaliai veikti, varikliais nebešildomas. Nepatyrę vairuotojai paprastai keičia tik termostatą ir vėliau stebisi, kodėl termostatas neveikia.
„Felicijų“ pavarų dėžės veikia tiksliai, bet laikui bėgant tikslumas dingsta - susidėvi kardaninė prievado jungtis. Svertas pradeda klibėti ir tampa sunkiau įjungti pavarą. Užtat važiuoklė paprasta, patikima ir ištverminga. Ir vairuoti „Feliciją“ nėra sunku. Vairo mechanizmas neturi stiprintuvo, yra nedidelio jautrumo, bet jis užtikrina patikimą ryšį ir manevruoti yra lengva ir paprasta. Kiek stipriau teks pavargti stovėjimo aikštelėje. Laikui bėgant susidėvi vairo krumpliastiebinės pavaros plastikinė atraminė įvorė. Jos užtenka maždaug penkeriems metams. Svirčių guminės atramos ir stebulės guoliai tarnauja labai ilgai, rutulinės atramos atlaiko iki 100 000 km. Stabdžiams taip pat reiktų skirti dėmesio. Daugiau dėmesio reiktų skirti galiniams stabdžiams, jei įsigijote universalą „Combi“. Juose yra stabdymo jėgų reguliatorius. Jei jis užsiterš druska ir purvu, gali pradėti strigti ir galiniai stabdžiai nustos veikti. Nedirbdami oksiduojasi stabdžių cilindrai, vienoje padėtyje užsikerta trinkelės būgnuose, nustoja veikti stovėjimo stabdis. Keli žodžiai apie elektros įrangą. Dažnai dėl patekusio vandens sprogsta rūko žibintų stiklai. Relės reguliatorius ir skydinis generatoriaus mazgas retai tarnauja ilgiau negu penkerius metus. Be to, pirmųjų gamybos metų mašinose dažnai perdegdavo skardiniame korpuse įdėtas uždegimo sistemos komutatorius. Jis yra iškart už dešinio priekinio žibinto, kur jį dažnai aplieja vanduo ir purvas. Kaip matote, pereinamojo laikotarpio „Škoda Felicija“ nėra pati patikimiausia mašina, bet daugumas rimtų problemų atsiranda tik vyresnio amžiaus ir ilgą kelią nuvažiavusiuose mašinose. Tarkim, jei jums siūlys kokiai nors bendrovei priklausiusią mašiną, jos pirkti nereikėtų, bet jei pavyks rasti prižiūrėtą „Feliciją“ su 1,6 l VW varikliu, tai tikrai nebus blogas pirkinys. Juo labiau, kad „Felicijos“ gedimus dažnai galima nuspėti. Gaila tik, kad mašinos remontas net ir po nedidelės avarijos gali kainuoti tiek pat, kiek kainuoja gerokai brangesnių automobilių remontas.
| Parametras | Reikšmė |
|---|---|
| Bagažinės tūris | 400-1300 l (priklausomai nuo modelio) |
| Maksimalus greitis (apytikslis) | 150-170 km/val. |
| Kuro sąnaudos (vidutinės) | 6-8 l/100 km |
