Vaikų elgesio supratimas: kodėl vaikas elgiasi vaikiškai?
Vaikų elgesio supratimas: kodėl vaikas elgiasi vaikiškai?
Tėvystė - tai nuolatinis kelias, kupinas džiaugsmų ir iššūkių. Vienas dažniausių iššūkių, su kuriais susiduria tėvai, yra vaiko netinkamas elgesys. Tai gali pasireikšti įvairiai: nuo smulkių nusižengimų iki rimtesnių elgesio problemų. Svarbu suprasti, kad už kiekvieno vaiko elgesio, net ir to, kuris mums atrodo „vaikiškas“ ar netinkamas, slypi jo vidiniai poreikiai, jausmai ir siekiai.
„Tikrai neskubėčiau dėl kiekvieno taisyklių pažeidimų klijuoti etiketės „blogas elgesys“ arba dar blogiau - „blogas vaikas, paauglys, mokinys“. Pasak psichologės Karinos Kančiauskytės-Beigės, pirmiausia svarbu suprasti situacijos kontekstą, vaiko poreikius ir tuo metu kilusias jo mintis, emocijas, ko jis ar ji siekė tokiu elgesiu. Galbūt tai buvo neišpildyti emociniai ar socialiniai poreikiai: dėmesio siekimas, bandymas įtvirtinti tapatybę, įtampos išraiška ar nuovargis.
Kas slypi po netinkamu elgesiu?
Psichologijos teorijos teigia, kad kiekvieno žmogaus elgesys yra jo tikslo patenkinti kylantį poreikį atspindys. Vaikai, kaip ir suaugusieji, siekia patenkinti savo poreikius. Vieni iš jų pasirenka tinkamą būdą (pvz., prašydami leidimo, tardamiesi ir pan.), kiti - ne (pvz., paimdami daiktus be leidimo, prieštaraudami ir nesilaikydami taisyklių). Tiek tinkamas, tiek netinkamas elgesys yra vaiko noras patenkinti jam svarbų poreikį.
Neretai gali atrodyti, kad vaikas netinkamai elgiasi specialiai, tačiau svarbu neskubėti vertinti jo elgesio, kaip tyčinio. Skatinama pabandyti suprasti, kas slypi už vaiko elgesio, kokia jo prasmė.
Dažniausios netinkamo elgesio priežastys:
- Dėmesio siekimas: Vaikai, kurie siekia dėmesio, nori būti pastebėti, daro įvairius dalykus, kad būtų matomi (pvz., dažnai klausinėja, prašo pagalbos, gali dažnai susimušti su kitu, trukdyti atlikti darbus). Patariama į tokį vaiko elgesį reaguoti suteikiant jiems dėmesio, primenant aptartas taisykles.
- Savarankiškumo siekimas: Vaikai, kurie nori būti savarankiškesni, dažnai ima aktyviai arba pasyviai priešintis taisyklėms, nurodymams (pvz., atsisako atlikti pareigas, grįžta vėliau nei susitarėte, pažada padaryti namų darbus ir delsia). Jų elgesys nesiliauja, gali net stiprėti.
- Įskaudinti jausmai: Vaikai, kurie jaučiasi labai įskaudinti, gali kerštaudami imti įžeidinėti kitą, jam kenkti, laužyti daiktus.
- Baimė suklysti: Vaikai, kurie bijo suklysti, dažnai yra atsitraukę, nesiima veiklų, atsisako jose dalyvauti.
- Situacinės priežastys: Kai kurie veiksniai, tokie kaip alkis, nuobodulys, dirgiklių gausa, liga, taip pat gali turėti įtakos vaiko elgesiui.
- Raidos sunkumai, ligos ar temperamentas: Šiais atvejais svarbu konsultuotis su specialistais dėl šių veiksnių sušvelninimo ar pašalinimo.
„Kartais paaugliai gali jaustis tarsi „įstrigę“ situacijoje, kai jiems tenka rinktis mažesnę blogybę iš dviejų, pavyzdžiui, ar pabėgti iš pamokų, ar būti „moksliuku“ bendraamžių akyse. Nors tai ir nėra pateisinama, ir mes suprantame, kad tie bendraamžiai, turbūt, nėra tikri paauglio draugai, bet paaugliui tuo metu gali būti itin svarbu pritapti prie bendraamžių ir dėl to sulaužyti taisyklę“, - aiškina psichologė.
Kaip reaguoti į netinkamą elgesį?
Tėvų reakcija į taisyklių pažeidimą yra labai svarbi. Ji ne tik gali lemti tolesnius vaiko veiksmus, bet ir paveikti vaiko ir tėvų santykius. Jeigu vaikas ar paauglys jaučia, kad tėvai jo nebando suprasti, neišklauso, kaltina, griebiasi stiprių bausmių, jis pyksta, jaučiasi vienišas ir nesuprastas, todėl gali silpnėti pasitikėjimas tėvais.
Tyrinėjanti, į pokalbį kviečianti tėvų reakcija kuria pasitikėjimu grįstą aplinką, kur svarbiausias tikslas - suprasti, kodėl vaikas taip pasielgė. Tik tuomet, jei jaučiama, kad to reikia, susitariama dėl padarinių (atsiprašyti, atitaisyti žalą, atlikti papildomų užduočių).
Reagavimo strategijos:
- Empatiškas bendravimas: Pirmiausia, bendrauti su vaiku svarbu nusiteikus empatiškai. Supraskime, kad už kiekvieno elgesio slypi gilesni jausmai, išgyvenimai ir poreikiai. Parodykime, kad jie mums rūpi ir į juos žiūrime rimtai, skirkime pilną savo dėmesį, kai vaikas ima dalytis išgyvenimais, o susidūrę su iššūkių keliančiu elgesiu visuomet klauskime savęs, su kokiu jausmu visa tai susiję ir, jei pavyksta, įvardykime tą jausmą ir vaikui.
- Aiškiai išsakykime, kokio elgesio tikimės: Vaikai saugiau ir ramiau jaučiasi, kai gerai supranta, ko iš jų tikimės, kokios yra elgesio taisyklės. Pasistenkime kalbėti konkrečiai ir, pavyzdžiui, vietoje „gražiai elkis“ pasakykime tiksliai, ko norime: „kai kitas kalba - klausome“, „patalpą paliekame tokią, kokią radome, vadinasi, turim susitvarkyti“ ir panašiai. Kuo aiškesnės ir pastovesnės taisyklės, tuo ramiau vaikai jaučiasi ir elgiasi.
- Nesistenkime kontroliuoti visko: Taip pat svarbu nekelti perteklinių reikalavimų, ypač jei vaikas emociškai jautrus. Tad prieš išsakydami savo prašymą ar reikalavimą, pirmiausia paklauskime savęs, ar tikrai jis šiuo metu būtinas? Kas atsitiks, jei vaikas ir toliau elgsis taip, kaip man nepatinka? Jei elgesys nekelia pavojaus jam pačiam, kitiems, nėra gadinami daiktai ir nepažeidžiamos niekieno teisės - galbūt verta atsipalaiduoti ir šio elgesio nestabdyti?
- Tikėkime vaiko geranoriškumu: Kiekvienam vaikui svarbu turėti žmogų, kuris tiki jo geranoriškumu, tad nuolat priminkime sau, kad vaikai, kai tik gali, elgiasi gerai. Tai reiškia, kad, pasirodžius netinkamam elgesiui (rėkimui, muštynėms, melui ar kt.), vaikas susidūrė su reikalavimais, kurie jam per aukšti.
- Reaguokime ramiai ir palaikykime ryšį: Jei jau ištiko vaiko emocijų protrūkis, geriausia, ką galime padaryti - išlikti ramūs ir neatstumti vaiko. Emocijų įkarštyje jis mūsų protingų patarimų tikrai negirdės, o mūsų pyktis ar atstūmimas tik paaštrins situaciją, tad svarbu nemoralizuoti, nešaukti, neišvaryti vaiko, o tiesiog kantriai būti šalia, jei vaikas nori - apsikabinti, palaikyti akių kontaktą, leisti vaikui „išleisti“ susikaupusią emociją.
- Taisykime elgesį, o ne jausmus: Tiesa, netinkamą elgesį stabdyti vis tiek svarbu - jei vaikas mušasi, mėto daiktus ar pan., įvardykime, kad pykti, liūdėti, pavydėti jis gali, bet mėtyti daiktų, muštis - ne, nes tai nesaugu. Pasiūlykime, kokiais kitais saugiais būdais jis gali išsilieti.
- Padėkime ugdytis trūkstamus įgūdžius: Būdami ramūs apgalvokime, kas sunku būtent šiam vaikui ir kaip galime jam padėti ugdytis trūkstamą įgūdį. Pavyzdžiui, galbūt vaiką visuomet ištinka pyktis, kai reikia nutraukti jam patinkančią veiklą? Labai padėti gali iš anksto vaiką įspėti, kad laikas eina į pabaigą, duoti jam laiko užbaigti savo mėgstamą veiklą.
- Stiprinkime vaiko savivertę: Vaikai, turintys elgesio ar emocijų sunkumų, ypač dažnai sulaukia suaugusiųjų kritikos ir nepasitenkinimo, pastabų. Svarbu galvoti, už ką galima pagirti kiekvieną, net ir itin nepaklusnų vaiką. Pagyrimas turi būti su aiškia žinute, ką vaikas daro gerai.
- Skatinkime saviraišką: Įvairios kūrybinės veiklos gali labai padėti vaikams išreikšti susikaupusias emocijas ir padėti jaustis geriau. Tam tinka dailės, muzikos, judesio, vaizduotės žaidimų metodai.
Taisyklių pažeidimų motyvai pagal amžiaus tarpsnius
K. Kančiauskytė-Beigė atkreipia dėmesį, kad taisyklių pažeidimo motyvai skiriasi priklausomai nuo vaiko raidos tarpsnių:
- Pradinukai (6-11 m.): Dažniausiai laužo taisykles dėl impulsyvumo, dėmesio stokos ar nesupratimo, kaip kitaip spręsti konfliktus.
- Paaugliai (12-15 m.): Tai daro siekdami autonomijos, pripažinimo tarp bendraamžių arba išbandydami ribas. Šiame amžiuje itin svarbūs ir daug įtakos turi draugai.
- Vyresni paaugliai (17-18 m.): Dažniau protestuoja prieš tai, kas jiems atrodo neteisinga, jei taisyklė ribojanti ar neadekvati. Jų elgesys labiau susijęs su tapatybės paieška ir savarankiškumo įtvirtinimu.
Kai tiesa tampa pavojinga: vaiko melas
Melavimas, kaip ir bet koks kitas elgesio modelis, vaikui neša teigiamų pasekmių, vadinasi, jis kažko siekia išvengti, jeigu tai naudoja. Melas gali kilti dėl noro išsisukti nuo pasekmės ar bausmės, dėl nepasitikėjimo, ankstesnių neteisingų apkaltinimų, nerimo ar gėdos dėl tėvų reakcijos. Kartais vaikai mokosi meluoti ir iš savo aplinkos, ypač tėvų, jeigu jie pajunta, kad tėvai meluoja, kažką nuslepia.
Tokiose situacijose ypač svarbus abipusis sąžiningumas ir nuoširdumas, atviras, priimantis pokalbis apie pasitikėjimą ir tai, kaip melas gali pakenkti santykiams. Tėvų užduotis - kurti aplinką, kurioje tiesa būtų saugesnė nei melas.
Taisyklių pažeidimai kartojasi - kaip neprarasti ryšio su vaiku?
Labai natūralu, kad tėvai, siekdami vaikui padėti (pavyzdžiui, nerimaudami, kad vaiką dėl pasikartojančių mokyklos taisyklių laužymo pašalins iš mokyklos), gali griebtis ir stiprių bausmių ar pernelyg stiprios kontrolės. Tačiau specialistė pabrėžia, kad kiekviena situacija yra unikali, todėl nėra vieno universalaus konflikto sprendimo būdo. Esminis veiksnys - mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas.
Svarbu palaikyti, o kartais ir atkurti santykius tarp tėvų ir vaiko, neskubėti teisti, o bandyti suprasti. Dažnai tėvų klausia, o kaip elgtųsi jie tokioje situacijoje, jeigu būtų savo vaiko amžiaus, arba kaip elgdavosi ir jausdavosi panašiose situacijose savo praeityje. Taip pat labai svarbu, kad ribos ir taisyklės būtų aiškios ir nuosekliai taikomos, o susitartos pasekmės įgyvendinamos, jei taisyklė pažeidžiama.
Kiekvienas vaikas auga ir keičiasi, todėl svarbu peržiūrėti savo elgesį su jais: praplėsti ribas, keisti taisykles, suteikti vis daugiau savarankiškumo. Svarbu suprasti, kad kiekvienam vaikui perėjimas į kitą amžiaus tarpsnį taip pat yra iššūkis ir nepaprastas etapas - vyksta pokyčiai jo viduje, atsiranda naujų pojūčių, poreikių, jausmų ir minčių, kurios gali kelti daug sumaišties.
Visuomet, nepriklausomai nuo to, kokia yra probleminio elgesio priežastis, rekomenduojama pirmiausia vaikui ar paaugliui pasakyti, kad normalu taip jaustis ir padėti nusiraminti. Gali padėti vaiko dėmesio nukreipimas, gilus pakvėpavimas, apkabinimas, erdvės suteikimas pabūti vienam. O nusiraminus labai svarbu grįžti prie tos situacijos, pasikalbėti, susitaikyti, atstatyti saugumą santykyje ir jeigu reikia, aptarti, koks vaiko elgesys buvo nepriimtinas ir kokio elgesio tikėtumėmės kitą kartą.
Tad bendraujant su emocijų ir elgesio sunkumų turinčiais vaikais svarbiausia būti empatiškiems jų išgyvenimams ir kurti su jais ryšį, tikėti jų geranoriškumu, stengtis įžvelgti konkrečius sunkumus, slypinčius už netinkamo elgesio ar itin ryškių emocijų. Taip pat svarbu, kad vaikas aiškiai žinotų, ko iš jo tikimės, bei jaustų mūsų ramybę ir buvimą šalia ištikus sunkioms emocijoms. Galiausiai svarbu stiprinti vaiko savivertę ir padėti jam išreikšti susikaupusius jausmus.