Lietuvių liaudies muzika yra turtinga ir įvairialypė, atspindinti mūsų tautos kultūrą, tradicijas ir istoriją. Vienas iš svarbiausių liaudies muzikos elementų yra lietuvių liaudies instrumentai, kurie ne tik unikaliu skambesiu papildo dainas ir šokius, bet ir suteikia jiems emociją. Muzikos instrumentai - įrankiai ar prietaisai, kurie skirti garsams kurti, o su žmogaus pagalba įvairioms melodijoms išgauti bei atlikti. Kiekvienas muzikos instrumentas turi savo istoriją, nuo kurios priklauso ne tik instrumento atsiradimas, bet ir jo struktūra, medžiagos, garsas ir reikšmė. Lietuvių liaudies muzikos instrumentų istorija yra turtinga ir įvairi, besivystanti per šimtmečius kartu su Lietuvos kultūra. Tradicinė lietuvių liaudies muzika, kurioje naudojami įvairūs lietuvių liaudies muzikos instrumentai, buvo svarbi pagoniškųjų apeigų dalis. Laikui bėgant, šie instrumentai prarado pirminę funkciją, tačiau jų tradicijos ir toliau buvo puoselėjamos.

Nors lietuvių liaudies muzikos instrumentų įvairovė yra išskirtinai gausi, keli instrumentai yra ypač išsiskiriantys savo unikalumu ir garsiniu charakteriu. Populiariausi lietuvių liaudies instrumentai yra kanklės, birbynė, skrabalai ir lamzdeliai (lumzdeliai).

Kanklės

Kanklės - vienas seniausių ir labiausiai atpažįstamų styginių lietuvių liaudies muzikos instrumentų. Kanklės minimos mįslėse, pasakose, sutartinėse, dainose, baladėse. Vadinamos jos buvo įvairiai: kanklai, kanklelė, kankleliai, kankliai, kunkliai, kanklos, kanklys. Istoriniai šaltiniai žinių apie kankles pateikia nedaug. Pirmą kartą kanklių vardą greta kitų Lietuvoje naudojamų instrumentų mini J. Bretkūnas (1536-1602) biblijos vertimo rankraščio paskutiniajame puslapyje. T. P. Ruigio (1675-1749) žodyne, išleistame 1741 metais, greta kitų lietuviškų instrumentų pavadinimų yra kankliai - eine Harfe. S. Daukantas „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845) taip pat mini kankles. Pirmą kartą nuosekliau instrumento konstrukciją, grojimo būdus, derinimą aprašė pedagogas ir muzikos teoretikas F. A. Gotholdas Karaliaučiuje 1847 išleistame veikale „Apie kankles ir lietuvių liaudies melodijas“ („Ueber die Kanklys und die Volksmeldien der Litauer“). Įdomūs kanklių piešiniai išspausdinti Ch. Barčo „Dainų balsai“ antrajame tome (1889). F. ir H. Tecneriai 1897 metų leidinyje „Dainos.

Vakarų aukštaičių ir žemaičių kanklės - trapecijos formos pavidalo su nusklembtu, įstrižu drūtgaliu bei 9-12 stygomis. Visos šios kanklės padarytos iš medinio korpuso ir yra skambinamos pirštais, specialiu brauktuku ar plektru. Šis lietuvių liaudies instrumentas viduryje turi išpjovą - žvaigždės, vientiso apskritimo arba apskritimo, sudaryto iš mažesnių skylučių, formos. Tai leidžia garsui sklisti geriau bei pagerina kanklių rezonansą. Dabar yra patobulintų kanklių variantų, su kuriais atliekamos ne tik lietuvių liaudies dainos, bet ir prisitaikoma prie šiuolaikiškos muzikos.

Senieji kanklininkai dažniausiai patys darydavosi kankles. Medį, iš kurio gamindavo kankles, kirsdavo artimam žmogui mirštant. Seniau kankles labiausiai mėgo aukštaičiai, žemaičiai, suvalkiečiai, prūsų lietuviai. Šiaurės rytų aukštaičiai kankliuodavo tik sau ir dažniausiai vakare. Šiaurės vakarų aukštaičiai ir žemaičiai kankliuodavo taip pat ir kaimynams. Mažosios Lietuvos lietuviai kanklėmis skambindavo pjūties, švenčių, vestuvių, laidotuvių metu. Pritardami kanklėmis dainas dainuodavo ir net šviesas giesmes giedodavo. Dzūkai nekankliuodavo. Beveik visą paskutinįjį šimtmetį senųjų kanklių populiarumas nyko. Tik pastaruosius penkiolika metų autentiškų kanklių populiarumas auga. Dabar senoji lietuviška muzika daugiausia kankliuojama 9-stygėmis ir 12-stygėmis kanklėmis. Jos paprastos, nesudėtingai derinamos.

Birbynė

Birbynė - lietuvių liaudies muzikinis instrumentas įeinantis į pučiamųjų kategoriją, labiausiai primena dūdą. Anksčiau birbynė buvo apibūdinama kaip dūdelė iš šiaudo ir plunksnos, dabar birbynės gaminamos iš kietojo medžio (pvz.: klevo, kriaušės, obels) arba metalo korpuso. Ji sukonstruota iš viename gale pritvirtinto jaučio ar kito gyvulio rago, bei kitame gale esančio pūstuko, prie kurio su virvute pririšamas liežuvėlis (būna viengubas arba dvigubas).

Aukštoji birbynė - mažesnio dydžio birbynė su diapazonu nuo a iki e3. Ji turi aukštesnį garsą bei skambesiu primena klarnetą. Prie pūstuko yra rišamas klarneto liežuvėlis. Kadangi ši birbynė yra chromatinė, ja galima groti bet kokią muziką, nuo folkloro iki džiazo.

Tenorinė birbynė - šiek tiek didesnė už aukštąją birbynę ir yra H-d2 diapazono. Dėl sodraus ir šilto garso primena violončelę. Prie pūstuko yra rišamas tenorinio saksofono liežuvėlis. Ši birbynė buvo sukurta papildyti žemuosius garsus tenoriniam orkestre, šiais laikais ji yra pritaikoma platesniam spektrui.

Kontrabosinė birbynė - tai didžiausia iš visų birbynė ir ja grojamos žemiausios natos. Kontrabosinė birbynė yra sudėtingesnės konstrukcijos: ji susideda iš žalvarinės skardos lakštų ir dviejų vienas į kitą įdėtų vamzdžių. Prie pūstuko pririšamas baritono saksofono liežuvėlis.

Birbynę dirbdavo iš žalio alksnio, žilvičio. Skylės, kaip lumzdeliui, meistras negręždavo, bet ją išsukdavo; vieną skylės galą užkimšdavo ir prie jo išpjaudavo ploną liežuvėlį. Apžiojus birbynės galą drauge su jos liežuvėliu ir pučiant, gaunamas vienas aštrus garsas. Norint turėti daugiau garsų, išpjaunama keletas skylučių. Birbynės paprastai trumpesnės už lumzdelius. Skylučių jos turi nuo trijų iki šešių. Birbynių skalės įvairios. Birbynes dirbdavo ir jomis grodavo dažniausiai piemenys. Birbynės prototipas yra ragelis. Jo vamzdelis medinis, 25-30 cm ilgio, su 5-7 skylutėmis ir pririšamu liežuvėliu. Žiotys padarytos iš avino, jaučio, karvės arba nedidelio ožiuko rago. Ragelio tembras buvo dvejopas: pamažu pučiant - labai minkštas, malonus, primenantis anglų rago tembrą, o pučiant smarkiai - aštrus, skardus. Garsinė apimtis priklausė nuo vamzdžio ilgio ir skylučių skaičiaus bei vietų. Geriausiai skambėjo pirmosios oktavos garsai.

Skrabalai

Skrabalai yra mušamasis lietuvių liaudies muzikinis instrumentas, sudarytas iš medinių varpelių (dėžučių), kurie yra pritvirtinti prie rėmo, o jų viduje įtaisytos šerdelės (ne visada). Pats rėmas įstatomas į kelmo (būgno) šonuose padarytas įmovas. Skrabalais yra grojama medinėmis lazdelėmis, kurios kartais aprišamos vilnoniais siūlais arba aptempiamos guma. Šis instrumentas skleidžia aukštus, šiek tiek metalinius garsus ir dažnai naudojamas ritmo palaikymui liaudies muzikos ansambliuose.

Skrabalai - tai įvairaus dydžio trapecijos formos mediniai loveliai su viduje įtaisytomis viena arba dviem medinėmis kabančiomis šerdelėmis-kankaliukais. Skrabalą judinant, šerdelė berbena į lovelio sieneles, kurios skleidžia duslų, bet gerai girdimą garsą. Skrabalas skaptuojamas iš vieno gabalo kietesnės medienos medžio - ąžuolo, uosio. Lovelių dydžiai įvairūs - nuo 9 cm ilgio, 5 cm pločio, 9 cm aukščio iki 21 cm ilgio (plotis ir aukštis padidėja nežymiai). Skrabalus nuo seno vartoja piemenys. Senų žmonių pasakojimu, kai kurie muzikantai-būgnininkai žemaičių krašte barškindavę skrabalais ir grieždami šokiams. Jei skrabalai budavę su šerdelėmis - jais barškindavę laikydami rankoje, o jei be šerdelių - pririšdavę prie žemėn įsmeigto pagalio ir barbendavę sauso medžio pagaliukais. Skrabalais būdavo atliekami atskiri melodiniai-ritminiai motyvai.

Lamzdelis (Lumzdelis)

Lamzdelis (Lumzdelis) - pučiamasis lietuvių liaudies muzikinis instrumentas, savo išvaizda primenantis visiems gerai žinomą fleitą. Šis instrumentas gali būti pagamintas iš medienos, kaulo, karklo ar drebulės žievės, nendrės bei turi išskirtinį aukštą skambesį, kuris išgaunamas dangstant ant instrumento esančias skylutes. Šių skylučių lamzdeliai turi 3-9.

Dažniausiai lumzdelius dirbdinosi ir juos pūsdavo piemenys naktigonėse. Lumzdeliai buvo daromi iš žilvičio, karklo žievės arba iš medžio. Žievės lumzdeliai paprastai buvo gaminami pavasarį iš žžilvičio. Nupjaunama žalio medžio lazdelė norimo ilgio be šakelių. Jos žievė atsargiai padaužoma iš visų pusių, tada ji atšoka ir lengvai nusimauna nuo medelio. Tuo būdu gaunama žievės tūtelė. Viename tūtelės gale įkišamas nuskeltas kamštis, paliekant siaurą angelę orui. Prie kamščio tūtelėje išpjaunama keturkampė skylutė, vienas jos kraštelis truputį įlenkiamas į vidų ir gaunama dūdelė. Pučiant ji duoda vieną garsą, su perpūtimais galima gauti ir daugiau. Bet tai dar ne lumzdelis. Kai išpjaunama keletas skylučių ir gaunami keli garsai, tada dūdelė pavirsta lumzdeliu. Jie būdavo nepatvarūs, greit sudžiūdavo. Mediniai lumzdeliai dirbami iš drūtmedžių, tik jų skylę reikia išdeginti, išgręžti arba išsukti ir kruopščiai išvalyti. Garsui sustiprinti ant lumzdelio galo kartais užmaunamas ragas. Žievės lumzdeliai, kol nesudžiuvę, paprastai duoda šviesesnius ir švelnesnius garsus negu mediniai, bet mediniai juos pralenkia patvarumu. Kaip kitų medinių instrumentų, taip ir ir medinių lumzdelių vidus prieš pūtimą paskalaunamas vandeniu. Lumzdelio ilgis maždaug 20 - 40 cm. Viršutiniame lumzdelio šone išdeginama arba išpjaunama nuo trijų iki aštuonių skylučių, kurios pučiant dangstomos abiejų rankų pirštais. Lumzdelio tembras švelnus, primenantis mažosios fleitos tembrą. Žemieji tonai skamba gana tyliai, aukštieji - labai skardūs.

Kiti svarbūs lietuvių liaudies instrumentai

Daudytė

Daudytė - labai ilgas pučiamas lietuvių liaudies instrumentas, panašus į ilgą dūdelę ar lamzdelį, tačiau be skylučių. Garsas išgaunamas lūpų virpesiu ir labiausiai tinkamas iškilmingai muzikai.

Šiaurės rytų aukštaitijoje daudytėmis vadinta ilgus medinius ragus. Nuo ragų daudytė skiriasi svarbiausia tuo, kad yra ilgesnės ir duoda ne po viena, bet po keletą natūralių garsų. Pati trumpiausia daudytė yra ilgesnė už ilgiausią ragą. Daudyčių ilgis maždaug 1,4-2,30 m. Daudytės visuomet būdavo tiesios, o ragai kartais tyčia buvo dirbami kreivi. Koplektą sudarydavo dažniausiai dvi daudytės, ir jomis pūsdavo du žmonės. Tačiau yra duomenų, kad daudytėmis tam tikrus dalykus pūsdavo ir daugiau žmonių, net iki penkių. Daudytes gamindavo iš uosio panašiai kaip trimitus. Apie 15 cm skersmens uosio kamienas būdavo nudrožiamas taip, kad du trečdaliai viso jo ilgio liktų tik 3-4 cm storio, o kitas galas laipsniškai platėtų. Tada medis buvo skeliamas pusiau, išskaptuojama skylė, kuri pradžioje turėtų 1 cm, o gale - 10 - 12 cm skersmenį. Daudytės sienelių storis - 1 - 1,5 cm. Suglaudus abi dalis, jos buvo tampriai apvyniojamos beržo žieve. Laibgalyje buvo išdrožiamas pūtiklis. Daudyčių pavyzdžių galima pamatyti Lietuvos muziejuose: Panevėžio kraštotyros, Kauno Valstybiniame M. K. Čiurlionio vardo dailės muziejuje, Mokslo akademijos Istoriniame-etnografiniame muziejuje.

Molinukai

Molinukai - tai lietuvių liaudies muzikinis instrumentas, kuris savyje įkūnija skirtingų gyvūnų įvaizdį. Tai šuniukų, arkliukų, paukščiukų molinės formelės, kurių šonuose išduriamos skylutės. Uždengiant šias skylutes ir pučiant galima skleisti įvairius garsus, labiausiai primenančius fleitą. Tam tikri molinukai taip pat gali būti ir užpildyti vandeniu, siekiant išgauti įvairesnius, įdomesnius garsus.

Ožragis

Ožragis - lietuvių liaudies muzikos instrumentas, padarytas iš ožio rago su išpjautomis skylutėmis bei mediniu pūstuku. Šis instrumentas turi 2-6 skylutes, kurių dėka išgaunamas garsas.

Šis liaudies muzikos instrumentas buvo daromas iš tikro rago. Jo padarymas labai paprastas. Rago viršūnę meistras nupjaudavo, išgremždavo jame mundštuką, aplygindavo, stiklu nuskusdavo, išvalydavo, ir juo galima buvo gauti vieną stiprų garsą. Norėdami gauti daugiau garsų, pūtėjai rage išgręždavo arba pradegindavo keletą skylučių - nuo dviejų iki penkių, ilgame rage kartais ir daugiau. Ožragis yra išimtinai vyresnio amžiaus piemenų-skerdžių instrumentas ir buvo paplitęs visoje Lietuvos teritorijoje. Seni žmonės pasakoja, kad XIX a. Ožio rago repertuarą sudarydavo specialūs tirliavimai, nedidelės apimties dainų ir šokių melodijos. Ožragio muzika pasižymi greitu tempu, melodijos lankstumu, įvairumu. Paminėtini dalykai: ,,Piemenų maršas” - melodija karvėms iš ganyklos sukviesti, ,,Šeimininkės aplojimas” ir kt. Ožio ragą pamatyti galima beveik kiekviename mūsų respublikos kraštotyros muziejuje.

Labanoro dūda (dūdmaišis)

Labanoro dūda (dūdmaišis) - tai lietuvių liaudies muzikinis instrumentas, kuris yra labai paplitęs ir kitose Europos šalyse, ten jis yra net populiaresnis. Dūdmaišį sudaro keturios dalys: odinis maišas (oro rezervuaras), melodinis vamzdelis, burdoninis vamzdis (ūkas) ir pūtiklis.

Prie pučiamųjų muzikos instrumentų priklauso ir dūda. Ją vadina dar Labanoro dūda, kūline, kūline su ūkiu, dūda ragine, murenka. Šį instrumentą plačiai žino ir kitos tautos. Vokiečiai vadina Sackpfeiffe, rusai - volynka. Lietuvoje seniau dūda buvo plačiai paplitusi, ypač Labanoro apylinkėse, ir dainose apdainuota.

Skudučiai

Skudučiai - tai išskirtinai kolektyvinio muzikavimo lietuvių liaudies instrumentas, kurį sudaro keli surišti pučiami vamzdeliai, dažniausiai 5-8.

Skudučiai - vienas iš populiariausių ir liaudies mylimiausių muzikos instrumentų. Tai paprastas ir primityvus pučiamasis instrumentais, susidedąs iš keleto įvairaus ilgio dūdelių, teišduodančių po vieną garsą. Tokia dūdelė, tinkamai nudrožta ir pritaikyta pūsti, vadinasi skudutis. Keletas tokių skudučių, tam tikru būdu suderintų, sudaro skudučių komplektą. Juo skudučiuoja, ne vienas žmogus, bet keletas: du, trys, keturi, penki, šeši, o kartais ir daugiau. Skudučiai daromi iš naujo 2-3 cm storumo ir 7-15 cm ilgumo uosio medžio. Viename gale išilgai išdeginama arba išgręžiama skylė, paliekant 2-3 mm storumo sieneles ir 2-3 cm storumo dugnelį. Kiaurasis galas iš abiejų šonų įžambiai nupjaunamas - padaromos skudučių žiotys.

Skudučiai turi senas ir originalias liaudiškojo grojimo tradicijas. Skudučių komplektas nesurišamas ir pučia juos ne vienas žmogus, o būtinai grupė. Tuo būdu išgaunama originalios sekundų harmonijos daugiabalsė muzika. Skudučiais buvo grojami specialūs kūrinėliai, pritariama dainuojant sutartines arba grojant kitiems muzikos instrumentams. Senoji skudučių muzika - išimtiniai sutartinių tipo muzika. Ji pagrįsta sekundų sąskambiais ir sudaryta iš ketvirtinių-aštuntinių ritmo figūrų kartojimo. Metras dažniausiai dviejų ketvirtinių. Nors svarbiausiais skudučių muzikos elementas yra sinkopėmis pagrįsta ritmika, tačiau įvairi, turtinga ir skudučių muzikos melodika, artima lietuvių liaudies dainuojamų sutartinių melodikai. Skudučiuodavo komplektą pasiskirstę taip, kad kiekvienas muzikantas turėtų po keletą skirtingo aukštumo skudučių. Prieš grojimą skudučiai būdavo derinami, grojant kokią nors gerai žinomą melodiją. Derinti jie iš klausos didžiosiomis ir mažosiomis sekundomis. Norint skudutį paaukštint, į jį buvo metami žirniai ar akmenukai arba įlašinama vaško. Skudutį žeminant, būdavo pragręžiamas dugnelis. Vėliau, jau scenos reikalams pritaikius, skudučiai imti derinti stumdant judinamą dugnelį. Svarbiu ansamblio liaudies instrumentų orkestro komponentu skudučiai tapo, pirmiausia, dėl išraiškingo skambesio, kuris ansamblio pasirodymas teikė ypatingo kolorito. Skudučiai kai kuriose lietuvos vietovėse buvo ir kitaip vadinami. Biržėnuose sakoma skurdutės. Rimšę - skuduciais. XIX a. viduryje kai kur žmonės ir skudais vadindavę.

Švilpa

Švilpa. Šiaurės aukštaičių vadinamoji švilpa yra dabartinės skersinės fleitos prototipas. Ji daroma iš žilvičio, karklo, drebulės žievės. Žievė nuimama panašiai kaip lumzdeliams, bet ta žievės tūtelė turi būti daug ilgesnė, apie 60-70 cm. Jei lygios be šakų ilgos lazdos nerandama, tai tada švilpos vamzdis sumaustomas iš kelių dalių. Storasis vamzdžio galas užkišamas kamščiu ir prie jo šone išpjaunama skylė su aštriomis briaunomis. Prie vienos briaunelės švilpėjas prideda suglaustas lūpas, pučia orą, ir instrumentas duoda garsą. Švilpa jokių skylučių daugiau neturi. Švilpėjas viena ranka laiko švilpos pučiamąjį galą prie lūpų, o kita ranka, horizontaliai ištiesta, laiko švilpos laibgalį ir pirštu dangsto jos vamzdį. Perpūtimo būdu gaunama daug įvairių švelnių garsų.

Ragas

Ragas. Šalia skudučių lietuvių liaudyje labai populiarūs buvo ragai. Savo išore jis panašus į trimitą. Komplekte ragų būdavo paprastai penki. Ragai, kaip ir trimitai, buvo dirbami iš kieto medžio - uosio, blindies, klevo, guobos ar beržo. Meistras parinkdavo nešakotą medį, 8-10 cm skersmens, ir supjaustydavo į penkis gabalus, maždaug 50-100 cm ilgumo. Paskui pagal rago formą nudroždavo, apdailindavo ir išilgai per pusę perpjaudavo arba, dar geriau perskeldavo. Tada abi puses išskaptuodavo, vėl sudėdavo, keliose vietose stipriai surišdavo, plyšelius išvažomis užkituodavo, rago paviršių sudekuodavo, plonai linais apsukdavo ir apvyniodavo beržo tošimi. Tošis prieš vyniojant būdavo mirkoma karšame vandenyje. Ataušdama ji tvirtai suverždavo ragą. Kai kurie meistrai instrumentus darydavo iš kreivo medžio, kad būtų panašesni į gyvulio ragą. Pasitaiko ragų su skylutėmis liemenyje - balsui pakeisti. Kad geriau būtų pritaikytas prie lūpų pučiamas galas (mundštukas), ragas būdavo perskeliamas ne iki galo; prie laipgalio buvo paliekami kokie 5 cm neperskelti. Šioje vietoje medį iki pusės meistras užpjaudavo pjūklu skersai ir nuskeldavo tik iki užpjovo. Komplektą sudaro 4-5 ragai. Kiekvienas iš jų duoda tik po vieną garsą (toną). Rago garso aukštumas priklauso nuo instrumento ilgio. Ilgaisiais galima išgauti du kvintos santykio tonus. Kaip ir trimitai, ragai senovėje buvo naudojami įvairių iškilmių metu. Vėliau jie perėjo į valstiečių buitį. Ragus pūsdavo naktigoniai. Juos taip pat pūsdavo per Sekminių, Joninių, Petrinių šventes, šienapjūtę, rugiapjūtę, talkas ir panašiai. Šeštadienio ar švenčių vakarais pūtėjai išeidavo kur į sodžiaus galą ar pakluonę ir užpūsdavo, o jiems atsiliepdavo kito kaimo ragų pūtėjai. Ragų repertuaras panašus į skudučių.

Būgnai (Kelmas)

Senovės Lietuvos muzikos gyvenime būgnai užėmė svarbią vietą. Jie buvo šventiniai, ritualiniai ir kariniai instrumentai. Vienas jų, paplitęs Žemaitijoje, buvo vadinamas kelmu. Šio būgno korpusas buvo daromas iš sveiko arba išpuvusio medžio gabalo, dažnai iš kelmo. Jeigu buvo imamas sveikas medis, tai jo vidus būdavo iškertamas arba išskaptuojamas, paliekant 2 - 3 cm storio sieneles. Bet dažniausiai kelmų gamybai vartoti ištrūnijusio gluosnio, liepos, o kartais - beržo kamienai. Abu kiaurieji galai būdavo lygiai nupjaunami, o ant plongalio užtempiama ir lankeliu pritvirtinama išskusta, bet neišdirbta šuns arba ožkos oda. Kelmo aukštis - 30 - 40 cm, skersmuo - 40 - 30 cm.

Lietuvių liaudies instrumentai yra neatsiejama mūsų tautos kultūrinio paveldo dalis. Jie ne tik suteikia muzikai unikalų skambesį, bet ir padeda išlaikyti bei perduoti tradicijas iš kartos į kartą. Mūsų ansamblyje - vienintelis toks pasaulyje nacionalinių lietuvių instrumentų orkestras, sudaromas profesionalų. Mes ne tik puoselėjame sceninį lietuvių liaudies meną bei papročius, bet visa tai gebame integruoti į skirtingus muzikos žanrus, unikalius šokio, muzikos ir teatro pastatymus, taip atskleisdami šio meno novatoriškumą ir aktualumą.

tags: #kudikiu #muzikos #instrumentu #rinm

• Nėštumo kelionė
• Pašalpos antraisiais metais
• Privataus darželio "Bebenčiukai" atsiliepimai
• Kontroliuoti menstruacijų trukmę
• Vaiko gimimo įregistravimas ir pavardės nustatymas nesusituokusiems tėvams