Vaikų mintys apie gyvenimą
Vaikų mintys apie gyvenimą
Vaikų gimimas - tai didžiulis pokytis, apverčiantis aukštyn kojomis įprastą gyvenimą. Ryškiausi pokyčiai po vaikų gimimo apima namų garsų harmonijos pasikeitimą - vaikų klegesys tampa tavo namų muzikiniu fonu. Didžiausia svajonė tampa išsimiegoti, o aplinkiniai pradeda pastebėti visas nėščias moteris ir mažus vaikus, lyg jie būtų atsiradę iš niekur.
Knygų lentynos pasipildo naujausiomis knygomis apie vaikų auklėjimą, o namų interjeras įgauna naują tendenciją - žaislai, žaisliukai užima vis daugiau erdvės. Pusryčiai 15 valandą tampa įprastu reiškiniu, o supratimas apie Teletabius netgi gali tapti maloniu atradimu. Įgaunamas sugebėjimas užmigti vos padėjus galvą, dažnai šalia vaiko ir net su drabužiais.
Žurnalus moterims pakeičia žurnalai vaikams ir apie vaikus. Šlubuoja atmintis: nebeprisimenama, kada paskutinį kartą buvo lankomasi kine, teatre ar restorane be vaikų. Kita vertus, lavėja matematikos įgūdžiai - žinomas vaiko kiekvienas priaugtas gramas ir centimetras. Tėvai tampa visavertės mitybos ekspertais, norinčiais, kad vaikas gautų kuo daugiau vitaminų, ir medicinos ekspertais, žinančiais ką ir kuo gydyti, netgi patariančiais draugėms, susirgus jų vaikams. Tačiau auklėjimo ekspertės įgūdžiai greitai išgaruoja, nes taip lengva būdavo auklėti svetimus vaikus.
Pradedama suprasti, ką norėjo pasakyti tėvai: „Kai turėsi savo vaikų, mus suprasi". Tėvai buvo teisūs. Atsiskleidžia mamos neįtikėtinos kūrybinės galios - kaip kitaip surengti smagią šventę ar paįvairinti paprastą dieną? Susidraugaujama su visomis kiemo moterimis, kurios augina vaikus. Kūnas taip pat keičiasi: tampama panašia į pop muzikos karalienę - Madoną (matėte jos rankų raumenis?).
Smegenys dirba kaip interneto paieškos sistema Google. Per dieną iškyla šimtai klausimų: Kodėl nemiega? Per ilgai miega? Nevalgo? Kodėl visą dieną valgė? Kodėl neramus? Kada iškelti į kitą kambarį? ir panašūs klausimai. Kaip teigia Jelena.R, "Padidėjo mano širdis."
Gyvenimo prasmė, vaikų akimis, dažnai slypi paprastuose dalykuose. Jie gali mokyti suaugusiuosius džiaugtis be priežasties, visuomet būti kuo nors užsiėmusiais ir iš visų jėgų reikalauti to, ko trokšta. Vaikai yra nuoširdžiausi, jų kiekviena mimika, žvilgsnis, ašara ir šypsena yra pati nuoširdžiausia, kokios nepamatysi nei pas nei vieną suaugusį žmogų. Jie yra brangiausias turtas, brangesnis už auksą ir visus kitus turtus - pats mieliausias, nuostabiausias gyvenimo spinduliukas. Jie - gražiausios pasaulio gėlės, kurios kasdien besiskleisdamos vis gražėja ir gražėja. Jie - stebuklas, kuris džiugina akis, sukelia šypseną ir juoką veide, pripildo širdį laime begaline.
Vaikų požiūriu, meilė yra labai gražus jausmas, kaip didžiulė raudona gėlė, kaip saulė danguje. Meilė yra tokia graži kaip saulė, dangus, žolė. Kai kas nors tave myli, jis kitaip taria tavo vardą. Negalima sakyti „aš tave myliu“, jei taip negalvoji. Bet jei taip galvoji, turėtum sakyti dažnai. Meilė - tai dovana, kurią gavę įsipareigojame juos besąlygiškai mylėti, gerbti, saugoti ir išauklėti geresniais žmonėmis, negu esame patys.
Vaikystė - tai didelė žemė, iš kurios mes visi kilę. Ji yra ypatinga, nes joje slypi žaidimas, nuotykiai ir atradimai. Niekada nevėlu turėti laimingą vaikystę. Ji suteikia žmogui dorybes, kaip rožei spalvas ir kvapą teikia šaknys. Vaikystės esmė yra žaidimas. Iš savo vaikystės prisimename, kaip stengdavausi prajuokinti brolį taip smarkiai, kad jam lysdavo maistas pro nosį. Būnant su vaiku gyja siela.
Vaikų sukurtas menas turėtų būti vertinamas, giriamas, apdovanojamas pirmiausia kaip sveiko protinio, emocinio bei meninio vystymosi ir sėkmingo kiekvienoje amžiaus pakopoje iškylančių gyvenimo problemų sprendimo rodiklis. Vaikai - tėvų atspindys. Jie yra pasaulio ateitis, neišmatuojamos laimės ir kantrybės ribos. Jie yra mūsų gyvenimo variklis.
Vaikai moko mus mylėti save ir rūpintis savimi. Jie atneša į mūsų gyvenimą laimės, džiaugsmo, rūpesčio ir meilės. Jie yra Dievo meilės angelai, gražiausia Dievo dovana, skirta mums, kad nebūtume vieniši. Jie yra gyvenimo pilnatvė, stebuklas, suteikiantis gyvenimui prasmę.
Viena jauna moteris savo motinai parašė laišką, kuriame atskleidė, kaip jos mamos veiksmai, net ir manant, kad vaikas nemato, formavo jos asmenybę ir vertybes. Nuo piešinių prikabinimo prie šaldytuvo iki pasakojimų apie gyvūnus, nuo gimtadienio torto gaminimo iki maldų, kiekvienas veiksmas turėjo didelę įtaką jos pasaulėžiūrai ir supratimui apie meilę, tikėjimą ir svarbius dalykus gyvenime.
Vaikų akimis, meilė yra tai, ką jie patys jaučia ir kaip tai išreiškia. Jiems meilė yra graži, kaip didžiulė raudona gėlė, kaip saulė danguje. Meilė tai gražus dalykas, meilė tai grožis ir meilė pati gražiausia ji sukūrė. Įsimylėti yra gerai. Meilė yra tokia graži kaip saulė, dangus, žolė.
Tėvai - prigimtiniai auklėtojai. Motinos meilė pati savaime yra besąlygiška. Kaip teigia Ellen J., žmogaus stiprybė slypi jo charakteryje. Stiprus žmogus tai kartu ir išmintingas žmogus, kuris supranta, kad pagrindinis jo prioritetas yra jo šeima. Yra labai daug dalykų, už kuriuos jaučiuosi dėkingas savo tėčiui. Ateis diena, kuomet šeima taps pačiu svarbiausiu dalyku gyvenime. Namai - tai žmonės, ne vieta. Pagrindinis mūsų instinktas - tai ne išgyvenimas, o mūsų šeima. Geri tėvai savo vaikams suteikia ir šaknis, ir sparnus. Kiekviena šeima turi vieną istoriją, kuri pasakojasi pati, kuri perduodama vaikams ir anūkams.
Gyvenimas gali būti nugyventas dvejopai: taip, tarsi nieko nėra stebuklingo, arba taip, tarsi viskas yra stebuklinga. Kiekviena diena - vis naujas gyvenimas. Kol yra gyvenimas, yra ir viltis. Mes randame gyvenime tai, ką patys jam suteikiame. Gyvenimas - tai ne tarpelis tarp dviejų datų. Apglėbk kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Gyvenimas - tai visa, ką tu turi.
Geresniam gyvenimui nereikia efektyvumo, produktyvumo, reitingų ir rodiklių, nei ryškių šviesų - geresniam gyvenimui reikia lietaus ir šešėlių, mažų kasdieninių krizių, pasimetimo visiško (kartais), nejaukių pauzių, po kurių norisi juoktis, kartais reikia ką nors pamesti ir ką nors atrasti (daiktą, bet galima ir žmogų ar koki idealą )… reikia neskubėjimo, atsipalaidavimo, privatumo.
Kai tyliai sėdi šalia mylimo žmogaus ir nieko nesakai, bet jauti, kad tau nieko netrūksta - tai meilė. Ji neskamba garsiai, ji ne visada matoma, bet jos buvimas - tikras. Gyvenimo prasmė ne visada pasirodo kaip didingas tikslas ar likimo ženklas. Dažnai ji slypi kasdienybėje - mažame pokalbyje, tylioje pagalboje, akimirkoje, kai kažkas dėl tavęs nusišypso. Tikras ryšys gimsta ne tada, kai sutampa pomėgiai, o tada, kai sutampa žvilgsniai į pasaulį.
Svajonės - tai sielos žvaigždės. Jos skatina tobulėti, ieškoti, kurti. Svajonės keičia žmogų ne tada, kai išsipildo, o tada, kai tampa vidiniu kompasu. Jos moko k নিতį, drąsos, pasitikėjimo. Svajonė gali būti tarsi šviesos taškas rūke - neaiški, bet vis tiek vedanti.
Svarbu ne tai, ar ilgai, bet ar tinkamai tu gyveni. Kasdienybėje, perpildytoje triukšmo, skubėjimo ir tuščių frazių, mums vis labiau reikia tylos, kurioje gimsta tikrumas. Ne viskas turi būti garsiai ištarta, kad turėtų vertę. Kartais prasmingi žodžiai ateina tyliai - kaip vėjas, paliečiantis veidą, ar mintis, kuri šildo širdį dar ilgai po to, kai nutilo. Atraskite prasmingus žodžius, kurie tinka ne tik skaityti, bet ir jausti. Mintis, kurios gimsta iš širdies ir grįžta į ją.
Vaikas visada gali išmokyti suaugusį trijų dalykų: džiaugtis be jokios priežasties, visuomet būti kuo nors užsiėmusiu ir iš visų jėgų reikalauti to, ko trokšti. Iš plytų ir cemento pastatomas namas, o iš vaikų juoko - namų židinys. Laimingi tie namai, kuriuose yra mažų vaikų.
Vaikų pasaulėžiūra yra kupina nuostabos ir atradimų. Jie mokosi iš savo aplinkos, tėvų ir patirčių. Svarbiausia, ką tėvai gali išmokyti savo vaikus, tai kaip gyventi be jų. Gimęs kūdikis - tai dievas. Tėvai gerbtini ne dėl to, kad geri, o dėl to, kad jie yra tėvai.
Vaikystė - tai ne tik žaidimai ir linksmybės, bet ir svarbus asmenybės ugdymo etapas. Kaip teigia Stephen R. Covey, jeigu norite smulkių permainų, keiskite savo elgesį; jeigu norite kvantinių šuolių, keiskite savo paradigmą (pasaulėžiūrą). Protas yra viskas. Jei manote, kad galite, tai ir galite. Būk dėmesingas savo mintims - jos tampa žodžiais. Būk dėmesingas savo žodžiams - jie tampa veiksmais. Būk dėmesingas savo veiksmams - jie tampa įpročiais. Būk dėmesingas savo įpročiams - jie tampa charakteriu.
Vaikų mintys apie gyvenimą gali būti labai paprastos ir nuoširdžios. Jų pasaulyje svarbiausia yra meilė, šeima ir džiaugsmas. Kiekvienas mūsų nešiojamės mažą ugnelę, kuri šildo, kai aplink šalta. Tai mūsų viltis, kūryba, tikėjimas, meilė. Kartais atrodo, kad ši šviesa vos rusena, bet ji niekada visiškai neužgęsta.
Meilė - tai buvimas ne tik tada, kai viskas gerai, bet ir tada, kai norisi bėgti. Didžiausia gyvenimo prasmė dažnai slypi ryšyje su kitu žmogumi - ne būtinai artimu, kartais tiesiog svetimu praeiviu, kuriam padedi. Kai tampame kažkam svarbūs, net be žodžių, mūsų dienos įgauna gylio.
Vaikų mintys apie gyvenimą yra vertingos ne tik jiems patiems, bet ir suaugusiems. Jos primena mums apie paprastumo, nuoširdumo ir meilės svarbą. Jos skatina mus gyventi pilnavertį gyvenimą, džiaugtis kiekviena akimirka ir mylėti.
Vaikų mintys apie meilę...
Apie dvasinį žmogaus gyvenimą: „Puoselėk savo vidinį sodą: jis visur tave lydės. Ir suteiks tau jėgų gyventi.“ Apie tai, koks svarbus yra žmogui šiltas, jaukus apkabinimas: „Kad išgyventume, reikia keturių apkabinimų per dieną; kad įstengtume eiti į priekį, reikia aštuonių apkabinimų per dieną; kad augtume, reikia dvylikos apkabinimų per dieną“.
Prabangioje parduotuvėje, prie rašomojo stalo sėdėjo juvelyras ir susimąstęs žvelgė pro langą. Prie parduotuvės atėjo maža mergaitė ir prispaudė nosį prie vitrinos stiklo. Mažytės dangaus spalvos akys nušvito, kai ji pamatė eksponuojamas brangenybes. Drąsiai pravėrė parduotuvės duris ir dūrė pirštu į nuostabų žydrų turkių vėrinį. „Tai bus mano seseriai. Ar galėtumėte gražiai suvynioti?“ Parduotuvės šeimininkas nepatikliai pažvelgė į mažąją klientę ir paklausė: „O kiek tu turi pinigų?“ Nesvyruodama mergaitė pasistiebė ant pirštų galiuku, padėjo ant prekystalio skardine dėželę, atidarė ja ir iškratė viską, kas joje buvo: mažą vertą pinigų banknotėlį, saują monetų, kelias kriaukles ir kažkokį paveikslėlį. „Ar pakaks?“ - išdidžiai paklausė ir ėmė aiškinti: „Aš noriu nupirkti dovaną vyresniajai savo seseriai. Nuo tada kai mirė mūsų mama, ji viskuo namie rūpinasi, jai visiškai nelieka laisvo laiko. Šiandien jos gimtadienis, todėl noriu ją pradžiuginti dovana. Šių brangakmenių spalva tokia kaip jos Akių!“ Šeimininkas nuėjo i nuošalų kambarėlį ir atnešė puikaus žvilgančio rožinio popieriaus. Rūpestingai suvyniojo į jį brangakmenių dėželę. „Štai, prašau,“ - ištiesė mergaitei. - „Nešk namo, tik nepamesk.“ Mažylė džiugiai išstriksėjo iš parduotuvės. Rankose ji spaudė brangų laimikį. Po valandėlės į juvelyrinę parduotuvę įžengė daili šviesiaplaukė mergina dangaus mėlynumo spalvos akimis. Padėjusi ant prekystalio atidarytą dėželę, kurią juvelyras taip rūpestingai buvo suvyniojęs, paklausė: „Ar šis vėrinys nupirktas čia?“ „Taip, panele.“ - „Ir kiek jis kainavo?“ - „Mano parduotuvės kainos neskelbiamos: tai kliento ir mano paslaptis.“ - „Tačiau mano sesuo teturėjo grašius. Kaip ji galėjo sumokėti už tokį brangų vėrinį?“ Juvelyras paėmė brangenybių dėžutę, uždarė ja, dar syki suvyniojo į žvilgantį popierių ir įteikė merginai. „Jūsų sesutė sumokėjo.“
Kai kadaise jos gyvenimas buvo tikras košmaras. Ji dar visai maža, penkerių metų mergaitė buvo išprievartauta, penkiolikos metė mokyklą dėl nėštumo ir atidavė savo vaiką įvaikinti. Tačiau jos gyvenimą iš pagrindų pakeitė teorija, kad mintis gali išgydyti fizinį kūną. Luiza Hei pradėjo gilintis į šią teoriją, pati vesti seminarus ir tokiu būdu pakeitė savo pačios gyvenimą. Netgi tuomet, kai susirgo vėžiu, ji rado jo priežastį - pasibjaurėjimą savo vaikystės patirtimis, nuoskaudas dėl tokio elgesio su ja ir dėl išprievartavimo. Ji atsisakė medicininio gydymo ir ėmėsi keisti savo gyvenimo būdą: pradėjo kitaip maitintis, atleido savo artimiesiems, atsipalaidavo ir valė savo organizmą. Luiza tikina, kad bū būtent tai išgydė jos vėžį. Be to, į jos gyvenimą atėjo sėkmė ir harmonija.
Vaikystė - tai didelė žemė, iš kurios mes visi kilę... /A. de Sent-Egziuperi/. Vaikui daug kas savaime aišku.
Aš tau pasekčiau pasaką, kurioj Nėra svarbių veikėjų. Kur tik juokas. Atidaryčiau tau paveikslus tylumoj, Kad tu visa, į juos įeit išmokus, Galėtum būt spalvotame sapne, Kuriam esi man už visus svarbiausia. Ir net tada, kai užmiršti mane, Svarbiausia - kad tu būtum laimingiausia. Kad tau diktuotų ne sausus žodžius, Kad mėnuo tau - didžiulis lobis būtų. Ir kad visus žaliuojančius medžius Mažoj širdelėj glaustum po truputį. Kad žydintis jazminas patvory Tau būtų sielos atspindys. Kad lauktų Tavęs, dukryt, trapiais jausmais geri. Ir kad tu niekad niekad neužaugtum Ir kai mažom raidėm ims naktį lyt, Ir kai visi užmirš širdelės dainą, Mes iškentėsim šį gyvenimą, dukryt. Tu nebijok.
Turbūt nėra laimingesnių vaikystės dienų už tas, kurios buvo praleistos su mėgstama knyga. Marcelis Prustas. Jei nešiosiesi vaikystę su savimi - niekada nesensi. Niekada nevėlu turėti laimingą vaikystę.
Vaikystės esmė, žinoma, yra žaidimas. Su draugais mes žaizdavome gatvėje be galo nenoriai dalindamiesi gatve su automobiliais. Iš savo vaikystės labiausiai prisimenu kai stengdavausi prajuokinti savo brolį taip smarkiai, kad jam lysdavo maistas pro nosį.
Vaikai yra kiekvieno vargšo turtai. Kiekviename žmoguje yra vaikas, kuris nori žaisti. Didis tas žmogus, kuris nepraranda vaiko širdies. Mencijus. Rožei spalvas ir kvapą teikia šaknys, žmogui dorybes - vaikystė. Gimus vaikui, visa atsinaujina ir dar kartą stoja prieš žmonijos teismą - čia ir glūdi vaikų žavesys. Vaikas žaidžia savo žaidimus ir turi savo bičiulius.
Vaikų žavesys ypatingas, žmogiškas jų žavesys susijęs su viltimi, kad jie bus ne tokie kaip mes, bus geresni nei mes.
Kasdienybėje, perpildytoje triukšmo, skubėjimo ir tuščių frazių, mums vis labiau reikia tylos, kurioje gimsta tikrumas. Ne viskas turi būti garsiai ištarta, kad turėtų vertę. Kartais prasmingi žodžiai ateina tyliai - kaip vėjas, paliečiantis veidą, ar mintis, kuri šildo širdį dar ilgai po to, kai nutilo.
Gyvenimo prasmė nėra vieta, tai būsena. Ji pasirodo tada, kai darai kažką su meile, kai esi tikras, kai neapsimetinėji.
Kai tampame kažkam svarbūs, net be žodžių, mūsų dienos įgauna gylio. Žmogus neapsiriboja savo vardu, profesija ar socialiniu vaidmeniu. Jis - sapnai, kuriuos tyliai nešiojasi. Jis - akimirkos, kurios niekam nepapasakotos. Jis - šypsenos, kurias sukūrė, ir tylos, kuriose slėpėsi. Tik pažindamas kitą be kaukių, galime tikrai pažinti save.
Gyvenimas duoda tiek, kiek drįsti priimti. Žmogaus širdis - tai ne tik organas, bet ištisas pasaulis. Ji saugo vaikystės juoką, išsiskyrimo skausmą, netylantį troškimą būti suprastam. Širdyje gyvena mūsų stiprybė, nors iš pirmo žvilgsnio ji atrodo pažeidžiama.
Kai myli, pradedi kitaip žiūrėti į pasaulį. Spalvos tampa ryškesnės, tylos - šiltesnės, o net ir paprasčiausia diena įgauna šventės atspalvį.
Kiekvienas iš mūsų nešiojamės mažą ugnelę, kuri šildo, kai aplink šalta. Tai mūsų viltis, kūryba, tikėjimas, meilė. Kartais atrodo, kad ši šviesa vos rusena, bet ji niekada visiškai neužgęsta.
Kiekvienas žmogus - tai nesibaigianti kelionė. Mes nešamės savyje miestus, žmones, žaizdas, kurių niekas nemato. Ir vis dėlto - einame. Kartais klupdami, kartais su viltimi akyse. Kiekvienas žingsnis, net jei atrodo mažas, keičia mus. Kiekvienas žmogus, kurį sutikai, paliko tavyje pėdsaką.
Svajonė - tai ne tik siekis, tai ir jautri gija tarp to, kas esi, ir to, kuo gali tapti. Ji lengvai pažeidžiama: skeptišku žvilgsniu, nejautriu žodžiu, abejone. Todėl svarbu ją saugoti - ne visiems ji turi būti suprantama.
Visi suaugusieji iš pradžių buvo vaikai. Paprastai tėvai reikalauja iš vaikų pildymo visokių pareigų.
Užsienio mokslininkai uždavė klausimą „Kas yra meilė?“ grupei 4 - 8 metų vaikų. Jų atsakymai buvo daug nuoširdesni ir gilesni nei kas nors tikėjosi. „Kai mano močiutė susirgo artritu, ji daugiau nebegalėjo pasilenkti ir nusilakuoti sau kojų nagų. Todėl mano senelis visą laiką daro tai už ją, nors jam ir skauda rankas.“
Vaikams turime suteikti du dalykus - šaknis ir sparnus.
Vaikas - tai meilė, tapusi matoma.
Gyvenimo prasmė ne visada pasirodo kaip didingas tikslas ar likimo ženklas. Dažnai ji slypi kasdienybėje - mažame pokalbyje, tylioje pagalboje, akimirkoje, kai kažkas dėl tavęs nusišypso.
Meilė ateina tada, kai mes jos visai nelaukiame. Primygtinis meilės ieškojimas neduoda rezultatų, bet gali sukelti nusivylimą ir liūdesį. Meilė egzistuoja ne išorėje, bet mūsų viduje.
Geriausia, ką mes galime duoti savo vaikams - tai išmokyti juos mylėti save ir rūpintis savimi.
Visi mes unikalūs. Niekada nieko neklauskite patarimo: kas teisinga, o kas ne. Gyvenimas - eksperimentas, kurio metu reikia išsiaiškinti kas teisinga, o kas ne. Kartais, gali būti, kad pasielgsite neteisingai, bet tai suteiks tam tikrą patirtį, kuri taip pat bus naudinga.
Gyvenimas - tai paslaptis. Nuspėti neįmanoma. Jeigu kas nors pas jus ateis - tuomet gerai. Jeigu niekas neateis - taip pat gerai, netgi puiku. Tuomet jūs galite kurti santykius su kitais.
Meilė - tai buvimas ne tik tada, kai viskas gerai, bet ir tada, kai norisi bėgti.
Vaikų mintys apie gyvenimą atspindi jų trapumą, nuoširdumą ir gebėjimą džiaugtis paprastais dalykais. Jos primena mums, kad svarbiausia gyvenime yra meilė, šeima ir nuoširdumas.
