Kada ir kaip tręšti daržą: išsamus vadovas
Kada ir kaip tręšti daržą: išsamus vadovas
Artėja vaismedžių ir kitų sodo augalų metinis ritualas - rudeninis tręšimas. Sodui reikia įvairių trąšų. Rudenį sodo augalus rekomenduojama tręšti mineralinėmis trąšomis, išberiant trąšas apie augalus ir įterpiant į dirvą. Geriausia naudoti mineralinių trąšų mišinius. Į vieną kvadratinį metrą rekomenduojama išberti 50-80 g trąšų. Jei, siekdami sumažinti išlaidas, vartosite paprastas mineralines trąšas, pirmiausia reikėtų tręšti fosforo ir kalio trąšomis. Abiejų šių trąšų išberkite po 30-40 g veikliosios medžiagos į kvadratinį metrą ir įterpkite į dirvą, arba užberkite komposto žeme. Bet kokiu atveju trąšos su rudens ir žiemos krituliais iki pavasario pasieks augalo šaknis.
Rudeninis sodo augalų tręšimas sustiprins jų šaknų sistemą, ir augalai geriau peržiemuos. Be to, šiuo metu prekyboje galima įsigyti trąšų, praturtintų mikroelementais, tokiais kaip kalcis, magnis, boras, siera, geležis ir kt., kurie prie dviejų pagrindinių trąšų augalams bus kaip „garnyras".
Trąšų maistinės medžiagos, kurių labiausiai reikia daržovėms, yra azotas, fosforas ir kalis. Kitų maistinių medžiagų, įskaitant geležį, varį, manganą ir cinką, sodo ir daržo augalams reikia kur kas mažiau. Daugumos šių maistinių medžiagų, išskyrus azotą ir fosforą, dirvožemyje dažniausiai yra pakankamai ar net per daug. Tuo tarpu dėl vienų ar kitų maistinių medžiagų pertekliaus dirvožemyje gali atsirasti kitų maistinių medžiagų trūkumas ir taip sutrikti pusiausvyra. Suprasti, kokių medžiagų trūksta, geriausiai gali padėti dirvožemio tyrimas.
Nors dirvožemyje kalio yra daugiau negu azoto ir fosforo, augalai jo daug nepasisavina iš dirvožemio, nes kalis iš dirvos lengvai išplaunamas. Augalams taip pat reikalingi mikroelementai: boras, cinkas, geležis.
Azoto junginiai skatina augalų antžeminės dalies: spyglių, ūglių augimą, fosforas skatina šaknų vystymąsi, kalis padidina augalų atsparumą ligoms, greitina žaizdų gijimą, augimą.
Fosforo svarba
Reikia atminti, kad fosforas ir kalis turi didelę reikšmę sodo augalų augimui, ir jų reikšmė yra ne mažesnė kaip azoto. Fosforas dalyvauja angliavandenių apykaitoje ir pagreitina kai kuriuos fermentatyvinius procesus. Jeigu augaluose trūksta fosforo, krakmolas nevirsta cukrumi, susilpnėja lapų ir ūglių augimas, o lapai darosi dėmėti raudonomis bei violetinėmis dėmėmis. Gaudami mažai fosforo sodo augalai krauna mažai pumpurų, pavasarį silpnai žydi ir mažai mezga. Dažnai būna, kad ir užsimezgę vaisiai nubyra. Gaudami daugiau fosforo sodo augalai greičiau subręsta, sutrumpėja jų vegetacijos periodas. Lietuvoje yra naudojamos šios fosforo trąšos: paprastasis superfosfatas, dvigubas superfosfatas, trigubas superfosfatas, precipitatas, boro superfosfatas.
Kalis - augalų atsparumo garantas
Be fosforo normaliam augalų augimui labai svarbus yra ir kalis. Lietuvoje šiuo metu yra naudojamos šios kalio trąšos: kalio chloridas, kalio sulfatas, kalimagnezija. Kalio vaidmuo augalų vegetacijoje yra labai svarbus, nors jis ir neįeina į pagrindines sodo augalus sudarančias organines medžiagas. Kalis tarpininkauja anglies dvideginio asimiliacijai ir angliavandenių judėjimui augale. Trūkstant kalio susilpnėja asimiliacijos procesai, mažėja angliavandenių, ypač sacharozės ir krakmolo, kiekis, lėtėja plastinių medžiagų judėjimas iš lapų į kitus augalo organus. Be to, trūkstant kalio, sodo augalų stiebai ir šakos užauga nenormaliai ištysę, laibi. Esant didesniam kalio trūkumui lapų pakraščiuose iš pradžių pasirodo rusvos dėmės, o vėliau lapai ima suktis, džiūti, pradedant pakraščiais ir einant į vidurį. Kalis atsakingas už augalų atsparumą nepalankioms augimo sąlygoms, ligoms. Gėlių žiedai būtent dėl jo būna ryškesni ir aromatingesni, o daržovių bei vaisių derlius kokybiškesnis.
Kalcis ir magnis
Dar viena iš būtinų sodo dirvai trąšų yra kalcis, kadangi šis elementas turi didelę įtaką sodo augalų baltymų sintezei. Jis ypač svarbus atstatant dirvos tirpalų normalų stovį (pH) bei dirvos struktūrą. Trūkstant jo augalų šaknys negali normaliai vystytis ir imti medžiagų iš dirvos. Dirvas sistemingai tręšti kalcio trąšomis būtina dėl to, kad sukauptas augale kalcis kaip atsarga antrą kartą negali būti panaudojamas. Calciu galima tręšti ne tik rudenį, bet ir bet kuriuo kitu metų laiku. Iš paminėtų mikroelementų ypač svarbus yra magnis, kuris yra sudedamoji chlorofilo dalis ir turi didelę reikšmę angliavandenių asimiliacijai. Trūkstant magnio lapai darosi margi, bet prie gyslų lapai lieka normalios spalvos - dėmės būna tarp gyslų. Dėl didelio magnio trūkumo anksti pradeda kristi apatiniai augalų lapai.
Geležis ir kiti mikroelementai
Labai svarbi augalams yra ir geležis, kurios trūkstant augalai suserga chloroze. Tada lapai darosi šviesiai žali arba visai pabąla. Kiti mikroelementai, tokie kaip boras, cinkas, taip pat turi nemažą reikšmę sodo augalams ir vaismedžiams augti ir gausiai derėti. O jų pradeda trūkti, nes vaismedžiai ir sodo augalai toje pačioje vietoje auginami ilgesnį laiką, todėl paima šiuos elementus i dirvos, o pakartotinai sunaudoti susikaupusių įvairiuose organuose šių elementų negali.
Trąšų rūšys ir parinkimas
Prekybininkai šiuo metu siūlo įvairiausias kompleksines rudenines trąšas, kuriose azoto kiekis yra nedidelis, bet jos būna aprūpintos minėtais mikroelementais, pvz., trąšos NPK 5-15-20. Šiuo atveju pirmasis skaičius reiškia azoto, kuris skatina lapijos augimą, antrasis - atsakingas už šaknis fosforas, o trečiasis - kalis, kuris skatina ląstelių funkcijas ir mikroelementų pasisavinimą. Tokių trąšų rekomenduojamos tręšimo normos prieš rudeninį sodinimą: vaismedžiams, uogakrūmiams, dekoratyviniams sumedėjusiems augalams - 12 kg/arui arba 120 g/m², vaismedžiams (virš 5 metų), uogakrūmiams, dekoratyviniams sumedėjusiems augalams - 3 kg/arui arba 30 g/m². Norint turėti gausesnį braškių derlių iš rudens patartina į dirvą išberti 6 kg/arui arba 60 g/m² šių kompleksinių trąšų.
Sodininkai mėgėjai dažniausiai trąšas sėja ranka, kuri gali būti ir mato vienetas - viename žmogaus delne vidutiniškai telpa 30 g trąšų. Tokio trąšų kiekio užtenka žmogaus ūgio augalui patręšti. Išbarstant trąšas jos paskleidžiamos tolygiai aplink kamieną tokiame plote, kokį užima pats augalas.
Kada tręšti? Optimalus metas
Rudeninis tręšimas bus optimaliausias, kol nepradėjo masiškai kristi lapai, bet oro temperatūra yra kritusi iki 5-7 °C. Tai svarbu todėl, kad pasibaigus vegetacijai augalai maisto medžiagas įsisavins labai sunkiai arba visai nebeįsisavins.
Tuo tarpu azoto trąšomis rudenį vaismedžiai ir kiti sodo augalai netręšiami - jomis rekomenduojama tręšti kovo-balandžio mėnesį. Azotinėmis trąšomis netręšiama dėl to, kad rudeniniai ir žieminiai krituliai gali jas išplauti į gilesnius dirvos sluoksnius, kur jų nepasieks augalų šaknys, tačiau svarbiausia yra tai, kad azotas skatina augimą ir ilgesnį lapų žaliavimą. Atsižvelgiant į paskutinių dešimtmečių klimato atšilimą rudenį maitinti augalą, kad jis pradėtų leisti naujus ūglius ir lapus, paprasčiausiai neverta. Patręšti azotinėmis trąšomis augalai prasčiau žiemoja, padidėja iššalimų pavojus.
Be to, kad sodo augalai optimaliai vystytųsi, daugelis sodininkų juos tręšia organinėmis trąšomis. Tačiau šiomis trąšomis rekomenduojama tręšti antroje žiemos pusėje arba pavasarį. Tam patartina naudoti subrendusio ar pusiau perpuvusio komposto žemę, ir ją negiliai įterpti aplink augalus. Geras pavasarinis dirvos paruošimas prasideda jau nuo gero rudeninio paruošimo. Pavasarį ir rudenį vaismedžius reikėtų tręšti skirtingomis trąšomis.
Organinės trąšos: mėšlas ir kompostas
Mėšlas gali būti šviežias, gali būti perpuvęs, o gali būti granulėmis - tai vertinga organinė trąša, tik reikia žinoti, kada, kaip ir kokio tipo mėšlą naudoti, kad gautume geriausią efektą. Bet mėšlas irgi yra trąša! Pilnavertis. Jame, lygiai taip pat kaip kompleksinėse mineralinėse trąšose, yra azoto, fosforo ir kalio (NPK formulė), tik kiekis mažesnis. Organinė trąša. Tai reiškia, kad mėšlas yra natūralios kilmės. Jis ne tik papildo dirvožemį augalams reikalingomis maisto medžiagomis, bet jį tarsi „užkuria“, suaktyvindamas visą mikroflorą. Ilgalaikio poveikio. Mėšlas palaipsniui, bet ilgam aprūpina augalus maisto medžiagomis ir gerina dirvožemio struktūrą.
Šviežias mėšlas yra labai stiprus ir gali lengvai nudeginti augalų šaknis. Dėl šios priežasties juo negalima tręšti pavasarį, kai augalai auga. Perpuvęs mėšlas. Šiuolaikiškas būdas tręšti mėšlu - naudoti jo granules. Granuliuotas mėšlas - švarus, saugus produktas, kurį labai lengva naudoti. Vištų mėšlas turi daugiau azoto. Jei naudotumėt šviežią mėšlą, tai su juo galima net šaknis nudeginti. Kad ir kurias pasirinktumėte, tiek vištų, tiek galvijų mėšlo granulės yra puikios visavertės ekologiškos trąšos. Mėšlas yra ilgalaikio poveikio organinė trąša.
Šviežiu mėšlu - 1 kartą per metus tik rudenį; Perpuvusiu mėšlu - 1 kartą per metus pavasarį arba rudenį; Mėšlo granulėmis - jomis galima tręšti ištisus metus. Mėšlą būtina įterpti į dirvą, t. y. Tie, kurie nori savo daržą tręšti tik ekologiškomis priemonėmis, neretai augalus laisto įvairių žolių raugu. Tai tikrai puiki priemonė, papildanti dirvą organinėmis medžiagomis.
Kada ir kaip tręšti: bendros rekomendacijos
Pavasarį augalams itin reikalingas azotas, nes skatina augalų augimą, užtikrina jų vystymąsi ir sveiką išvaizdą. Kai augalams trūksta azoto, jie būna silpni, lapai ir spygliai ima geltonuoti, augalas tampa geibus ir paliegęs. Be azoto pavasarį augalams taip pat reikalingas kalis, fosforas, kalcis, kurie užtikrina šaknų formavimąsi, sutvirtina augalų audinius, padeda formuotis pumpurams, suteikia sodrią spalvą bei padidina augalų atsparumą ligoms bei kenkėjams.
Prasidėjus vegetacijai reiktų pradėti ir tręšimą NPK trąšomis su mikroelementais. Tačiau pradžiai svarbiausias fosforas (P), būtinas šaknų sistemos atnaujinimui, todėl skaitydami sudėtį ieškokite trąšų, kur P kiekis yra didžiausias. Galvoti apie augimo skatinimą dar anksti - kalbu apie azotą (N). Tręšimą azotu arba daug azoto turinčiomis NPK trąšomis pradedame, kai pasirodo augalų žiediniai pumpurai ir tęsiame kol intensyviai auga lapai, žiedai, vaisiai - 2-3 savaitės po pirmojo tręšimo fosforo daugiau turinčiomis trąšomis, tuomet augalai bus sustiprinę savo šaknynus ir galės savintis azotą reikalingą sveikam augimui. Kalis reikalingas kaip „statybinė medžiaga“ ir apjungia visus elementus. Tręšdami venkite chloro turinčių produktų, nes šios medžiagos daugelis augalų nemėgsta.
Didelius sodo augalus tręšti reikėtų ne arti kamieno, o augalo lajos perimetru, nes bū именно ten ir yra didžioji dalis pagrindinių, smulkių maitinimuisi skirtų šaknelių. Lygiai tas pats galioja ir uogakrūmiams.
Trąšos pakeičia rudenį su nuimamu derliumi prarastas maistines medžiagas, tačiau naudokite jas atsargiai: vienintelis blogesnis dalyk pas maistinių medžiagų trūkumą yra jų perteklius. Augalai naudoja tik jiems reikalingas maistines medžiagas, tad pasisavinus jų daugiau nei būtina, gali atsirasti neigiamas poveikis. Tokių maistinių medžiagų kaip azotas perteklius gali pakenkti derlingumui. Per didelis azoto kiekis šakniavaisiams - ropėms, morkoms, pastarnokams - gali išauginti didelius lapus, o ne daržoves. Tuo tarpu jau sudygusiems kukurūzams azoto trąšos yra labai reikalingos, nes padeda formuotis burbuolėms.
Klaidos tręšiant
Dirbdami bet kokį darbą neišvengiame klaidų. Juk visi esame žmonės. Sodininkaudami ir daržininkaudami taip pat jų darome. Tinkamas augalų auginimas ir tręšimas - nelengvos užduotys, ypač naujokams. Jei neištyrėte savo sodo žemės, tikriausiai nelabai žinote, kokių maisto medžiagų joje gausu, o kokių trūksta. Jei tręšime „iš akies“, norėdami gero padarysime nemažai blogo. Kartais augalai patys mums signalizuoja apie tam tikrų medžiagų trūkumą. Ant lapų atsiranda chlorozės židinių, dėmelių, lapai nusispalvina kita spalva. Tačiau apytikslis tręšimas gali virsti pertręšimu. Pertekliniai trąšų kiekiai kenksmingi ne tik augalams (pavyzdžiui, jei dirvoje padaugės druskų, jie nustos augti), bet ir mums, valgytojams. Perteklinės maisto medžiagos koncentruojasi ląstelėse.
Jei daugiamečiai augalai, ypač vaiskrūmiai ir vaismedžiai, azoto turtingomis trąšomis patręšiami per vėlai, žiemą gali iššalti. Jie artėjant rudeniui vis dar vartoja azotą ir auga, nesiruošia šaltajam periodu. Kai azoto dirvoje daug, vis dar didėja biomasė. Daugiamečių augalų rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjį azotinėmis trąšomis tręšti jau negalima, per vėlu. Paskutinis saugus laikotarpis - liepos pabaiga.
Kas nutiks, jei augalus patręšime užsigulėjusiomis, pamirštomis trąšomis? Jos bus neveiksmingos. Galiojimo laikui pasibaigus pakinta trąšų sudėtis. Kai kurios cheminės medžiagos gali išgaruoti, veikiant drėgmei pakinta jų savybės. Senos, skystos trąšos pasidaro drumzlinos, susidaro nuosėdos, pasikeičia cheminė sudėtis.
Sodo, daržo ir gėlyno augalų negalima tręšti vien mineralinėmis trąšomis. Visuomet tikimės kokybiško derliaus. Jo negausime, jei nesirūpinsime dirvos derlingumu. Dėl to negalime apsieiti be organinių trąšų. Kuo dažniau jų įterpsime į dirvą, tuo geriau augs augalai.
Tręšiant per lapus augalai greitai aprūpinami trūkstamomis maisto medžiagomis. Tai darykime, jei jie auga netinkamo rūgštingumo dirvoje arba šaknys negauna tam tikrų cheminių elementų. Svarbu griežtai laikytis ant pakuotės pateikiamų nurodymų, tręšimo normų ir rekomenduojamos koncentracijos (paprastai 0,1-0,5 proc.). Juk dažniausiai to nepaisome ir tręšiame taip, kaip išeina. Persistengę nudeginsime lapus. Augalai ims džiūti, žus nupurkšti lapų audiniai.
Jei augalams reikia kalcio, tačiau neatlikome cheminio dirvos tyrimo, kalkindami juos nuskriausime. Pirmiausia turime žinoti jos rūgštingumą (pH). Ne mažiau svarbūs ir augalų poreikiai. Pavyzdžiui, dauguma sodo ir daržo gyventojų auga lengvai rūgščioje ar neutralios reakcijos dirvoje (pH 6,0-7,4). Kai kuriems tinka tik rūgštus arba tik šarminis dirvožemis. Kartais kalkinimas ir visai nereikalingas. Per daug pakalkinus, atstatyti buvusią dirvos cheminę sudėtį būna sunku.
Laistyti sumaniai sunku. Vegetacijos pradžioje augalams reikia nedaug vandens, kitaip suprastėja šaknų sistemos vystymasis. Daugiausia būtina laistyti dygstančius ir derlių duosiančius augalus. Tačiau net ir šiuo atveju negalima persistengti.
Rinkdamiesi ir pirkdami augalus pasidomėkime jų poreikiais. Tik prie mūsų klimato sąlygų prisitaikantieji augs, žydės ir derės taip, kaip mes tikimės. Bet kuris sodas, daržas - tai organinių medžiagų lobynas. Negalima jų be reikalo naikinti, ypač deginti.
Paprastai pigesnės būna tos trąšos, apie kurias mes nieko nežinome, kurias matome pirmą kartą. Visos jos turi kelti abejonių. Būtina žinoti kilmę, sudėtį. Nežinomose ir pigiose organinėse trąšose gali būti kenksmingų medžiagų, patogeninių organizmų, ligas sukeliančio užkrato, sunkiųjų metalų, augimą stabdančių medžiagų ar net piktžolių sėklų. Džiūgaudami gavę nežinomos priemonės į savo sodo dirvą įterpsime pavojingų medžiagų.