Simonas Daukantas: istorikas, švietėjas ir lietuvybės puoselėtojas
Simonas Daukantas: istorikas, švietėjas ir lietuvybės puoselėtojas
Simonas Daukantas (1793 m. spalio 28 d. Kalviuose, dab. Skuodo rajonas - 1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje) - tai viena ryškiausių XIX amžiaus lietuvių tautinio atgimimo figūrų, istorikas, švietėjas ir publicistas, pirmasis parašęs Lietuvos istoriją gimtąja kalba.
Jo gyvenimo ir veiklos kelias prasidėjo Žemaitijoje, pasiturinčioje valstiečių Daukantų šeimoje. Tėvas Jurgis Daukantas dirbo eiguliu Sapiegų miškuose. Simonas Daukantas gimimo metrikose buvo įrašytas bajoru, kas leido jam siekti aukštojo mokslo. Mokslus pradėjo Kretingos pradinėje ir Žemaičių Kalvarijos mokyklose, vėliau tęsė Vilniaus gimnazijoje.
1816 m. Simonas Daukantas pradėjo studijuoti Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultete, kur tarp jo kurso draugų buvo ir garsusis poetas Adomas Mickevičius. Vėliau, 1818 m., jis perėjo į Moralinių ir politinių mokslų fakultetą, kur jį ypač sužavėjo profesorių I. Onacevičiaus ir I. Danilavičiaus paskaitos. Daukantas aktyviai dalyvavo studentų žemaičių kuopelės veikloje ir jau studijų metais atkakliai siekė įrodyti savo bajorystę, remdamasis suklastotais kilmės dokumentais. 1833 m. jam pavyko oficialiai įgyti asmeninio bajoro teises, nes jis turėjo magistro laipsnį.
1822 m., baigdamas studijas Vilniaus universitete, Simonas Daukantas parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba - „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Šis darbas, anot istoriko Vytauto Merkio, yra išskirtinis, nes Daukantas, kilęs iš valstiečių, pasiekė tokį aukštą akademinį lygį, prilygstantį architektui Laurynui Stuokai-Gucevičiui.
Nuo 1826 m. iki 1834 m. Daukantas dirbo Rygoje, generalgubernatoriaus raštinėje. Vėliau, 1835 m., jis persikėlė į Sankt Peterburgą, kur tarnavo Senato I administracijos departamente. Nuo 1837 m. jis dirbo III departamento Lietuvos Metrikos metrikanto padėjėju, turėdamas galimybę tyrinėti čia saugomą svarbų Lietuvos istorijos šaltinį. Būtent Rygoje ir Peterburge Daukantas sukūrė savo svarbiausius istorijos veikalus ir plėtojo plačią lituanistinę veiklą.
Simonas Daukantas buvo tikras tautos švietėjas. Jis parengė ir išleido daugybę leidinių, skirtų lietuvių kalbos vartojimui ir švietimo reikmėms: „Prasmę lotynų kalbos“ (1837), „Epitome Historiae Sacrae“ (1838) su lotynų-lietuvių kalbų žodynėliu, „Abėcėlę lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos“ (1842). Jis taip pat vertė antikinius ir kitų autorių veikalus, siekdamas praturtinti lietuvių literatūrą ir ugdyti jaunimo pilietiškumą.
Daukanto istorinės pažiūros formavosi vokiečių filosofo J. G. Herderio idėjų įtakoje. Jis tikėjo, kad senovinės lietuvių kalbos išsaugojimas yra esminis tautos išlikimo garantas. Idealų tautos būvį jis matė senaisiais laikais, iki baudžiavos įsigalėjimo. Juodasis tautos istorijos laikotarpis, Daukanto nuomone, prasidėjo, kai diduomenė ir bajorai, sekdami blogu lenkų ir vokiečių pavyzdžiu, pavergė savo liaudį ir pražudė valstybę. Lygindamas šiuos du laikotarpius, Daukantas skatino mintį, kad baudžiava yra neteisėta ir laikina, o lietuvių tauta gali gyventi laisvai, valstiečiai - turėti žemės nuosavybę.
Siekdamas didesnės įtaigos, Daukantas rašė vaizdžiai, naudojo metaforas ir beletrizuotus fragmentus. Jis pats ir per talkininkus rinko liaudies dainas, pasakas, smulkiąją tautosaką, kurią vėliau publikavo rinkiniuose, tokiuose kaip „Dainės žemaičių“ (1846).
Svarbiausi Simono Daukanto darbai ir veikla
Simonas Daukantas paliko gausų raštų palikimą, kuris apima įvairias sritis:
- Istoriniai veikalai:
- „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1822, išspausdinta 1929) - pirmoji Lietuvos istorija lietuvių kalba.
- „Istorija žemaitiška“ (apie 1836-1838, išspausdinta 1893-1897) - vėliau perdirbta į „Pasakojimą apie veikalus lietuvių tautos senovėje“.
- „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (išspausdinta 1845) - vienintelė paties Daukanto publikuota istorijos knyga.
- „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (parašytas 1850, dalis išspausdinta 1893, perdirbinys - 1899).
- Žodynai:
- Lotynų-lietuvių kalbų žodynas (likęs rankraštis).
- Lenkų-lietuvių kalbų žodynas (liko A-G raidžių tekstas, vėliau parengtas G. Subačiaus).
- Švietėjiški veikalai ir vertimai:
- Vadovėliai: „Prasmė lotynų kalbos“ (1837), „Epitome Historiae Sacrae“ (1838), „Abėcėlė lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos“ (1842).
- Vertimai: Fedro pasakos, K. Nepoto „Gyvatas didžiųjų karvaidų senovės“, Marko Justino „Istorija“ (neišleista), J. H. Campe’s „Rubinaičio Peliūzės gyvenimas“ (1846).
- Tautosakos rinkiniai:
- „Dainės žemaičių“ (1846).
- „Pasakos masių“ (1835).
- Ūkininkams skirti leidiniai:
- 7 verstos ūkinių patarimų knygelės apie pievininkystę, sodininkystę, bitininkystę, miškininkystę, tabako, apynių auginimą ir priešgaisrinę apsaugą (1847-1854).
1850 m., dėl pašlijusios sveikatos, S. Daukantas vyskupo M. Valančiaus kviečiamas persikėlė į Varnius. Čia jis padėjo rengti spaudai religinę literatūrą ir pats tęsė darbus prie žodynų. Vėliau, ieškodamas geresnės ir saugesnės vietos, jis išvyko į Svirlaukį (Kuršo gubernija), kur tobulino savo veikalus ir rūpinosi istorinių šaltinių rengimu spaudai. Nuo 1859 m. gyveno Žemaitijoje, pas seserį ir pažįstamus dvarininkus. Paskutiniaisiais gyvenimo metais, smarkiai susilogęs, apsistojo pas Papilės kleboną Ignotą Vaišvilą, kur ir mirė 1864 m. gruodžio 6 d. Palaidotas Papilės kapinėse, ant piliakalnio.
Simonas Daukantas buvo vyriausias vaikas pasiturinčioje valstiečių Daukantų šeimoje. Jo tėvai dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime. Mokslus ėjo Kretingos, Žemaičių Kalvarijos ir Vilniaus mokyklose. S. Daukantas domėjosi Lietuvos istorija ne tik kaip mokslinių tyrimų objektu, bet ypač kaip lietuvių tapatybės formavimo būdu. Savo istoriniuose darbuose jis perteikė pilietinio lietuvių tautiškumo vertybes: tėvynės gynimo pareigą, rūpinimąsi viešaisiais valstybės reikalais, stiprų ryšį su LDK istorija. Drauge jis pirmasis aiškiai susiejo lietuviškumą su etnine kilme ir gimtąja kalba. Jo darbuose lietuvių tauta suvokiama demokratiškai, ne luomiškai, todėl istorinę praeitį jame įgijo ne tik kilmingieji, bet ir Lietuvos valstiečiai.
Simonas Daukantas buvo vienas iš žemaičių lietuviškojo sąjūdžio, siekusio sukurti kultūrinius pamatus moderniai lietuvių tautai, dalyvių. Jo darbai ir idėjos padėjo pagrindus moderniajai lietuvybei formuotis, o jo istorijos modelį perėmė ir išpopuliarino XIX a. pabaigos lietuvių tautinio atgimimo karta.